(999) Užparaštė, cxxxiii: apie silabinės eilėdaros tąsą per Gaidžiuos gimusius

Kornelijus Platelis, 2012-ais išvertęs dar Adomo Mickevičiaus, ėmė ir paapgailestavo:

Versdamas vis gailėjausi, kad lietuvių poezijoje taip ir neprigijo silabinė eilėdara, tokia populiari lenkų literatūroje. O pradžia buvo įkvepianti – Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ paklojo tvirtus šios eilėdaros pamatus, įrodė ją puikiai tinkančią mūsų kalbai. Tačiau vėliau gal dėl Maironio, gal dėl rusų poezijos įtakos buvo visuotinai pereita prie silabotonikos. (LM, 2012-12-07)

Kaip čia pasakius? – tada šmėkštelėjo. – Na, ne visai, t.y. ne visuotinai. Buvo vienas eiliuotojas, kuris nuosekliai laikės silabikos, – Jurgis Tilvytis-Žalvarnis MIC. (Nepraėjo nė penkeri metai, ir pamaniau: reikia pratęst.)
1909-ais Vilniuj išėjo A. Žalvarnio slapyvardžiu pasirašytas JurgT poetiškų bandymų rinkinys Dienelei brėkštant su Prano Žitkevičiaus, mirusio prieš amžių, iliustracijom, dedikuotas paminėjimui 25 metų jubiliejaus raštiško darbo mylimiausio mano mokytojo prof. kun. A. Dambrausko. Autoriaus žody dar ir padėkojama dainiui A. Jakštui, kurs teikėsi eiles pertaisyti ir daugelyje vietų mane pamokyti. (Turint omeny ir kitus JurgT rašto darbus, svietiškus ir šventus, taip, tikras Dambrausko-Jakšto mokinys pagal poezijos prigimties ir paskirties supratimą – galvos nepametant, Dievui ir doriem žmonėm ant naudos.)
Tam rinkiny nemažai tekstų parašyti silabine eilėdara, ir aišku, kad sekta Baranausku, kaip kuo aiškiausiai matyt iš poemėlės Sirvydžių miškelis („Reiktų apdainuoti miškelį Paslausko[*], / Kaip šilą Anykščių garbaus Baranausko“):

Prano Žitkevičiaus iliustracija

Švytuoja Sirvydžių jau rėsvas miškelis:
Kur alksnis atlikęs, kur kreivas berželis...
— — — — — — — — — — — —
Čia buvę Paslausko dvarai ir miškeliai,
Kur ėję „dvarystėn“ dar mūsų tėveliai.
Dabar čia maskoliai sentikiai gyvena,
Juos kraštui maskolint valdžia atgabeno.
— — — — — — — — — — — —
Ir taip tas padorus Sirvydžių beržynas
Seneliams čia buvęs, kaip geras kaimynas.
Dabar liks už metų, lyg senio pakaušis,
Guzuotas kalnelis šakoms pasišiaušęs...
Išdžius ir upelis, pavėnios pristigęs,
Ir taps čionai kraštas apkurtęs, užmigęs.
Išars kokį kartą, pasės apsčiai grikių, –
Užaugs ašmas grūdas kokį porą sykių;
Paskui gi po naudą galės kiškį šaudyt,
O pjaunant, nelengva bus šiaudus sugaudyt.
— — — — — — — — — — — —
Nustos ir dainavę, nes nėr kam padėti...
Sudieu, miškeliai, sudieu, numylėti;...

Visi Žalvarnio eiliavimai, kuriais pirmiausia norima papasakot, parašyti silabine eilėdara (Paįstriečiai ir kt., kurti jau viešpataujant silabotonikai).
Nelabai vertino JurgT eiliavimus Tilvičių jaunėlis Teofilis, Topiliu vietinių vadintas; ir tuose pačiuose Gaidžiuose 1907-ais gimęs Fulgencijus Andrusevičius, virtęs Pulgiu Andriušiu, nebuvo per geriausios nuomonės apie jojo kūrybą, Australijoj rašydamas atsiminimus Septinton įleidus:

Dėdė kun. J. Tilvytis-Žalvarnis, parašęs poemą „Sirvydžių Miškelis“, sekdamas vyskupu Baranausku, Topilio ir mano nuomone, neatidavė duoklės didvyriškiems Gaidžių laukams. Kas Sirvydžiai? Maskolių kolonistų apgyventas kaimas. Nors ir jų miške riešutaudavom, grybaudavom, net naktigoniaudavom, bet tai nebuvo Gaidžių žemė. Dėl ko kunigas neapdainavo Kazio Gojaus, Silio ežero, gaidžiškių pasididžiavimo? Svajojom tai padaryti mes. (Rinktiniai raštai, t. I, Boston, 1968, p. 85).

Taip, Pulgis Andriušis apdainavo Silio ežerą, nors knygos pavadinime vardo ir neminėdamas – Anoj pusėj ežero (1947).
(Nesugalvoju grakščios ir su intriga sankabos, tad tebus – strykt.)
1940-ų vasarai baigiantis, Šluotoj (1940-08-25, nr. 6, p. 91) buvo paskelbta „Ūkiška poema“ po pavadinimu skliaustuose nurodant, kad: sekant A. Barono „Anykščių šileliu“ (daug įvairiausių sekimų buvo Anykščių šileliu, bet šitas ypatingas):

Šluota, 1940-08-10, nr. 4 paskutinis puslapis

Laukai drenuoti, gi kumetynai susmukę!
Kas buožių galybei senobinei tiki?
— — — — — — — — — — — —
Kur jūjų žodžiai, žodeliai, žodyčiai,
katrų liaudžiai nusibodo net klausyti?
Kur jūjų „gėris“ dažnai taip žadėtas,
kur „tautos vadas“ tą tautą apspiovęs?
Viskas prapuolė; trenkė perkūnas!
Klika pašiūro, sugnežo, subiuro...
Liaudis pakėlė kumščias suspaustas,
trūko retežiai, išsiveržė šauksmas,
laisvė, lygybė, brolybė, – sušvito lyg saulė!...
— — — — — — — — — — — —
Ką tik jauti, audra tuoj pakvimpa!
Debesys renkas padangėj,
Rytų galingas kaimynas sužiūro,
tankus, patrankas žaibu išrikiavo,
skardų trimitą pridėjo prie lūpų,
ir gretos plieninės pribuvo, vadavo, bučiavo...
— — — — — — — — — — — —
Ai, siaudžia dabar kraštas linksmai!
Siaudžia, skamba dailiai, skardžiai!
Linksmi vaikeliai, senos močiutės:
armiją turim pašonėj galingą,
kas gi išdrįs nūn užkrauti vergovę?
Kas gi drįs kelti numestus pančius?
Kas pakels ranką prieš liaudies gerovę?
— — — — — — — — — — — —
Kas ten juokiasi, kalbas? – e atkutusi liaudis!
nusikračiusi jungo ir pančių vergovės,
sumynusi buožių žydėtą galybę,
Raudonajai Armijai padėką siunčia,
gėlėms ją puošia, džiaugias sulaukus,
ilgų svajonių, troškimų;
ateitį kursim, ji taria, galingą ir stiprią,
nes Staliną turim tą genijų didį,
vadą ir draugą žmonių milijonų!

Parašas: P. Rakštis, o pagal Lietuviškųjų slapyvardžių sąvadą – tai Pulgio Andriušio slp. (t. 2, 2004, p. 775). Ir visai tikėtina, nes sekimas sukurptas tikrai kalbą jaučiančio žmogaus, nors eiliuojančio ne be priekaištų. Atsiminimuos Andriušis nerašo, neprisimena ir tokios produkcijos kūręs; suprantama, tokius dalykus tikrai noris užmiršt. Du iš Gaidžių garsenybių Baranauską sekė – taip; reiktų ir Tilvyčių Topilio Skiedras (parengtas Jono Pilypaičio, 1976) patikrint – gal ir ten kas nors tinkamo prie šios temos atsirastų? Yr; pvz., „Valdiškas šilelis“ (p. 96–97). Taigi visi trys garsieji gaidžiškiai Baranausku vienaip ar kitaip sekė, sykiu ir silabinę eilėdarą primindami.
P.S. Vyriausiajam iš trylikos Tilvyčiukų – kun. Jurgiui (*1880) mirus, jauniausiasis Teofilis (*1904) parašė in memoriam „Brolis Žalvarnis“ (Naujas žodis, 1932, nr. 1, p. 2–3). Toks kvailas klausimas buvo sukirbėjęs: o kai Jonas Pilypaitis rengė paskutinį, šeštą Tilvyčio raštų serijos tomą, skirtą publicistikai ir atsiminimams, ar siūlė įdėt? Gal ir nesiūlė, nes knygoj pirmąkart paskelbta ilgoka nebaigta autobiografija, kur yr ir apie tėvus, ir apie brolius seseris (Taikos sėja, 1982, p. 190–336).
-----------------------------------------------------------------
* Kas tas Paslauskas buvo? Motiejaus Miškinio atsiminimuos, rašytuos 1969–1970-ais, radau:

Juknėnų savininkas ponas Paslauskas valdęs nebežinau kiek, bet nemažai kaimų, mėgęs plačiai gyventi ir dažnai užsienin važinėti, tiek įsiskolinęs, jog prieš pat 1861 m. jo dvaras Sirvydžiuose su visais jo kaimais patekęs į globą tarybos. O kai Paslauskas įsivėlęs į negudrų 1863 m. sukilimą, tai turėjęs pabėgti ir Sirvydžių dvaras buvo išdalintas sentikiams „poselencams“, kurie čia išgyveno net ligi 1945 m. Šitas pats Paslauskas buvęs humaniškiausias plačioj apylinkėj: niekas, sako, niekuomet neatmena, kad būtų su kuo žiauriai pasielgęs ar negailestingas. Labai mėgęs gerus, darbščius baudžiauninkus ir nė vieno tokio neatidavęs į rekrūtus. Su savo gausia palyda ir su kaimynais ponais mėgdavęs medžioti. Per dideles medžiokles (Juknėnai ir aplinkiniai kaimai labai garsėjo daugybe kiškių) pietaudavęs senelio tėvo Justino Miškinio didžiuliame klojime. Iš anksto liepdavęs Justinui padėti ant kaladžių lentas, sustatyti improvizuotus stalus ir apkrauti juos kaimiškais paprastais valgiais – medumi, mėsa, obuoliais... Kol aš būsiu gyvas, sakydavęs, – nė vienas tavo brolis, nei sūnus nebus paimtas į rekrūtus. Ir savo žodį tesėjo; kai panaikinus baudžiavą pats jauniausias Justino sūnus (mano senelio brolis) Viktoras turėjo būti įtrauktas į karo prievolininkų – naujokų... [čia tekstas nutrūksta]. (MotM, Rinktiniai raštai, sudarė Jonas Šlekys, 2012, p. 353–354)

Paslauskas – labai jau lietuviškai skambanti pavardė. Užmečiau akį į XIX amžiaus pabaigoj išleistą Słownik geograficzny: Syrwidzie, dwór, należy do dóbr taurogińskich Pusłowskich; Tauroginie, własność Pusłowskich. Vardo nėr. Pasiknaisiojus: gal kolekcininko, meno mecenato, bibliofilo Zygmunto Pusłowskio tėvas Władysławas? Bet jis mirė 1859-ais, t.y. prieš sukilimą. Reiktų dar aiškintis.

(987) Pakeliui į darbą, x: apie vieną rašinį

Šiandien abiturientams lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas.
Ta proga – fragmentas iš teatrologės Irenos Aleksaitės, 1954-ais baigusios Salomėjos Nėries vidurinę, atsiminimų:

Baigusios mokyklą dar ilgai mano ranka buvo sukietėjusi, niekaip negalėjau atsikratyti tos įkaltos į galvą „ideologinės“ tiesos, nes nežinojau jokio kito būdo, kaip vertinti meno kūrinį. Tai sielos paralyžius... Ir gal tik vienas mokinukas – A. Vienuolio mokyklos abiturientas, baigiamųjų egzaminų metu pasirinkęs temą iš T. Tilvyčio poemos „Usnynė“ (kuri gavo Stalino premiją), visiškai ją sukritikavo, nepadaręs nė vienos nei gramatinės, nei stilistinės klaidos. Švietimo ministerija, ilgai svarsčiusi šį neeilinį įvykį, vis dėlto turėjo jam parašyti aukščiausią pažymį. Tai buvo Tomas Venclova. (Be grimo: šelmiški prisiminimai, 2004, p. 87–88)

Venclova mokyklą baigė irgi 1954-ais, tik tada ji dar nesivadino Vienuolio, buvo Vilniaus 1-oji vidurinė (Vienuolio nuo 1957-ų).
Kiek tame Aleksaitės prisiminime teisybės, kiek mito?
Mito tikrai daugiau negu teisybės. Kad nepadarė kalbos klaidų – gali būt, bet kad būtų Usnynę „visiškai sukritikavęs“ – neįtikėtina, juolab pats yra kalbėjęs, esą proto ėmęs įgaut tik studijuodamas Universitete, apie 1956-us.
Aišku, galima būtų patikrint. Tas Tomo Venclovos rašto darbas guli kokiame nors archyve, tik kas dėl tokios smulkmenos gaiš laiką.

(404) Užparaštė, liv: apie plenakartaketą, 99 romanus (neparašytus) ir kt.

Jau, regis, antrąkart fiksuosiu šį tą remdamasis Teofiliu Tilvyčiu / apie T.T. (buvo čia), kurio kūryba, iš XXI amžiaus perspektyvos žvelgiant, reikia pripažint, tepriklauso praėjusio amžiaus lietuvių literatūros antrajam ar net trečiajam ešelonui (lit. rikiuotės išsidėstymą gilumon pakopomis turiu galvoj; kanono hierarchiją, kitais žodžiais tariant).
Bet šį tą įdomaus galima rast juk visur.
Savaitgalį buvau Biržuos, pas tėvus. Šeštadienį, po visų pasikalbėjimų apie jųjų dabartis ir ateitis, susiruošus lyg ir miegot, – kad tau užmigčiau; nieko kito neliko – dar kartą peržiūrėt mokantis vidurinėj pradėtos kaupt bibliotekos likučius; ir užkliuvau už T.T. satyrinės ir humoristinės poezijos kn. Skiedros (1976) beigi publicistikos ir atsiminimų kn. Taikos sėja (1982).
Perskaičius pastarąjį pavadinimą (Taikos sėja), nebelabai noris toliau verst puslapius, – ypačiai soc. realizmu trinkteli. Tekstas apie tai, kaip T.T. 1940-ais nuvyksta į Maskvą ir stebi, kas dedas Sovietų Sąjungos sostinės gyventojams švenčiant lapkričio pradžioj vad. Spalio revoliucijos metines – visi šoka valsą, anglišką valsą, o „Maskvoje motinos svajoja, kad jų sūnūs bus Čkalovais, o dukterys – Pavlovomis.“ (p. 10)
Nebeprisimenu, ar šį knygą perskaičiau tik nusipirkęs. Užtat dabar, t.y. šeštadienio vėlų vakarą, visai pravertė neužmiršti pasiimt akiniai – du atsiminimų gabalus su įdomumu perėjau. Apie Maironį ir apie Binkį.
Tekste apie Maironį (rašytas 1962-ais, minint jojo gimimo 100-metį), tiksliau – Maironio kūrybos recepciją, nes akis į akį poetai taip ir nebuvo susitikę, šnektelėję, – užkliuvo lietuvių kultūrinės savimonės XX amžiaus pradžioj istorijai reikšmingos kelios smulkmenos. (Žinotina: T.T. turėjo ne tik polinkį paišyt ir lipdyti, bet ir dainuoti, t.y. klausą ir balsą turėjo.)
Teofilis Tilvytis gimęs 1904-ais Tauragnų valsčiuj. Jam vaikui esant [spėtina, apie 1910-us], tėvų namuos

Ant sukrypusio pušinio stalo gulėjo keletas apdriskusių knygelių: sapnininkas, kalendorius, Maironio „Pavasario balsai“ [spėtina: vyriausiojo iš brolių Tilvyčių – kun. Jurgio (*1880) – tėvams padovanoti]; jas buvau šimtą kartų vartęs ir pervartęs, bet tematydavau jose paveikslėlius, ornamentus ir gausybes įvairiausio dydžio raidžių. [...]
Pramokęs skaityti, aš pradėjau visa tai suprasti. Mano širdyje visu savo žavumu suskambo „Pavasario balsai“. [To, kuris 1954-ais buvo paskelbtas Lietuvos SSR liaudies poetu, ergo, neabejotinai prosovietiniu ir ganėtinai nuosekliai paisančiu soc. realizmo metodo reikalavimų (viršūnė: poema Usnynė, parašyta 1947–1948-ais, 1951-ais apdovanota Stalino premija.] Dėliodamas raidę prie raidės, aš suradau ir tuos žodžius, kuriuos, rodos, tegirdėjau, prisimindamas kaimo merginų dainas. Seniai mane kankino keistas sąskambis, kurį dainininkės dažniausiai užbaigdavo aukščiausia, vos ištempiama gaida ir keistu žodžiu: „plenakartaketa“. Išskaitęs Maironio dainą „Eina garsas nuo rubežiaus“, suradau ir tą paslaptingąjį sąskambį: tai buvo žodžiai „plieno kardą kietą“. Kaip aš apsidžiaugiau pirmąja pergale! Bet ir dabar pirmieji du žodžiai man buvo nesuprantami, nes plieną mano mano apylinkėje vadino „staliumi“, o kardą – „šoblia“. Tačiau, ilgai galvos nekvaršindamas, aš drąsiai su kaimo merginomis dainą traukdavau moterišku balsu. [Ech, tas noras paimt kuo aukščiau!] Netrukus išmokau ir kitas [Gaidžių] kaime populiarias Maironio dainas „Miškas ūžia“, „Kur lygūs laukai“, 2Sunku gyventi žmogui ant svieto“.
[...] Kai šiandien visa tai atsimeni, pagalvoji, kad ne kas kitas, kaip „Pavasario balsai“, įkvėpė man ir tautinę savimonę. Kad aš esu lietuvis, iki tol nežinojau, nors mano tėvai nekalbėjo jokia kita kalba, nors gimtoje gryčioje teskambėjo barbarizmų pilna rytų aukštaičių tarmė. Dažnai girdėdavau, kad esu krikščionis, katalikas; [...]. Ilgainiui Maironio „Pavasario balsai“ tapo tarytum ir mano jaunystės balsu. (p. 124–125).

Nežinau, ar ši citata (kad ir perpasakoma) pasitelkta kurioj nors lietuvių kultūrinės savimonės istorijoj; o juk galėtų būt, manyčiau.

Kol T.T. pasaulis tilpo Tauragnų valsčiaus erdvėj, Maironis buvo dievaitis, o kai atsidūrė Kaune, Lietuvos poezijos dievaičiu T.T. laikė Kazį Binkį (atsiminimai apie jį rašyti 1963-iais). Nesiruošiu perpasakot. Tesinori užfiksuot du dalyku.
T.T. baisiai gailis, kad K.B. taip ir neparašė poemos:

Į trečiąjį „Keturių vėjų“ numerį labai nenoromis K. Binkis atidavė seniai pažadėtos poemos gabalėlį „Pasiutęs taksi“. Plataus ir intriguojančio savo poetinio sumanymo jis taip ir neįvykdė. Jis buvo jau išgarsėjęs savo aktualijomis, trumpais eilėraštukais dienos tema, kuriuos jis laikydavo vertingesniais už visa tai, ką buvo parašęs. (p.142)

Ar Jūs esat atkreipę dėmesį į K.B. „Pasiutusį taksi“ kaip į „plataus ir intriguojančio poetinio sumanymo“ nuotrupą? Aš – ne. Štai ta nuotrupa (KV, nr. 3, 1927-11, p. 1):

Išsitiesė drėgnos pavasario tolumos.
Pavasario svaiguliu persunktas oras.
Dumia, lyg dramblio puolamas
Mažutis taksomotoras.
Laukais, miškais, kalnais, pakalnėmis.
Dangus vaivorykštėmis laiko žemę apkabinęs.
Aukštai ten vaikšto aniolai baltomis kelnėmis
Ir šluotomis valo dangaus mėlynes.
– Šoferi, pasuk bent kiek į aukštį!
Pikta, kai padangės išsižioję stebisi.
Pralenkime štai tą baltsparnį paukštį, –
Ir nerkime stačiai į debesį.
Toliau ten per dangaus rugius, per pievas
Dumk stačiai tenai, kur miega Dievas.
Dangus tvarkos visai nežino
Ir nebejaučia metų laiko.
Šoferi, gazuok smarkiau mašiną, –
Matoro užėsys šventųjų miegą teišvaiko.
Per dangaus užartus griovius,
Per spragotas amžių tvoras
Į lazurkinius piliorius
Sudavė taksomotoras.
Šventasai Petras užtrenkė vartus.
Gerklę išvertus rėkė šventoji Barbora,
Jog leisti neverta
Į dangų taksomotorą.
– Seni, nejaugi tau širdį nesopa?
Kažkokį dulkiną vabalą
Studijuoji pro mikroskopą,
O mes štai atvežėm žaliuojančios žemės gabalą.
Bendrai, jei gerai įsigilinti,
Tai žemėje tikras pavasaris...
Nuvešim tenai ir tave nuobodžiai tylintį,
Ir tavo apsnūdusius brolius ir seseris.
Žiūrėk, kaip ėmė pušynai kvepėti.
Kaip gėlės paupiais sumirgo,
Už tokį vaizdą negailėtų
Šventas Jurgis žirgo.
Ir staiga senio kaktą raukšlės dengia...
Ir renkas aniolai su šluotoms iš padangių.
Murmėjims eina ir dangaus kalnais ir uolom.
Iš karto matos, jog ne ten papuolom,
Tenenuodija benzino garas
Savo dvokimu mūs dangiškojo oro!“ –
Tarė Mykolas, dangaus žandaras,
Lįsdamas prie mūs taksomotoro...
– Jei nenorite, kaip žinot...
Mes tik jums pasiūlyti norėjom...
Šoferi, pasuk mašiną
Ir dumk kur nors pavėju.

Nesiryžtu spręst iš šito gabalo, kaip būt galėjusi atrodyt visa poema. Tikrai, būtų per drąsu. Sruoga su savo Berlynu ir Tysliava su savo Paryžium įpuola kontekstan ir viską sujaukia. Bet vis tiek: kokia galėjo būt šita K.B. poema, jei būt parašyta? (Visai įdomus retorinis klausimas.)
P.S. Apie kitą Binkio eilėraštį dar esu fiksavęs čia.

O štai ir tai, kas būdinga —vg— įrašams, t.y. digresija: ar žinojo Jaroslavas Melnikas, 2008-ais per LRS leidyklą leisdamas knygą Labai keistas namas: 88 romanai, kad Kazys Binkis buvo sumanęs (seniai seniai) štai tokį daiktą/dalyką:

Nelabai kreipdamas dėmesį į draugų siūlymus [rimtai užsiimti Keturių vėjų žurnalo leidyba], jis entuziastingai kalbėjo apie keistą rašinį „99 romanai“, kurį faktiškai sudarė tik skyrių pavadinimai. Aiškiai matėsi, kad jis nesuinteresuotas savo kūdikiu [t.y. Keturiais vėjais]. (p. 141–142).

P.P.S. T.T. atsiminimų apie vyriausiąją brolį poetą kunigą sov. laikų knygoj nėra (jie buvo išspausdinti); net jojo epigramų rinkinys Nuo Maironies iki manęs (1929) iškandžiotas; nors bene labiausiai atlaikęs laiko dantį dalykas; įv. eiliuoti feljetonai, deja, per giliai įsmegę konkrečiajan laikan, ar prieškarinian, ar pokarinian.
Nebent: Ernestą Parulskį prisiminus, jojo paieškas (ta knyga apie sovietmečio kasdienybę jau baigta?) – yra tokia T.T. polit. satyra, kuri vadinas „Kramtomoji guma“ (p. 244–245; iš 1948-ais parašyto ciklo „Lyrika apie Ameriką“), prasidedanti:

Gal dėl savo nutukimo,
Gal dėl proto netekimo
Ar dėl keisto mandagumo
Generolai kramto gumą?

ir besibaigianti:

Mielas mano tamsiaodi,
Štai gerklėj kas pasirodė:
Ne dėl nervų, neramumo
Generolai kramto gumą;
Yla jau iš maišo lenda –
Jie guma dantis galanda.

(181) Rastinukai, xix: Teofilio Tilvyčio paišyba ir lipdyba

Kad Tilvytis ne tik rašė, bet ir paišė bei lipdė – tikrai nežinojau. Ir, mano akim, visai neblogai (paišė bei lipdė). Kairėj – Vinco Mykolaičio-Putino portretas, dešinėj – Kazio Binkio biustas (atvaizdų kokybė prastoka, bet ką jau padarysi, – toks tas 40 su viršum metų senumo sov. laikraštinis popierius). Rasta Literatūroj ir mene, 1964-02-15, nr. 7, p. 5. Darbai pateikti kaip iliustracijos nepasirašyto tekstelio „Šalia poeto plunksnos“:

Labai gražu, kai žmogus šalia savo pagrindinės profesijos turi ir kitą širdžiai artimą užsiėmimą, taurią aistrą, brangų pomėgį. Tai praturtina, papildo žmogaus asmenybę, suteikia jai naujų bruožų, kurių kartais net neįtari tą žmogų turint.
Liaudies poetas Teofilis Tilvytis mėgsta dailę. Ne, per silpnai pasakyta „mėgsta“: jis pats kuria. Laisvalaikiais, atitrūkdamas nuo rašytojo darbo stalo, jisai imasi lipdybos, piešinių, ir iš plunksną įpratusių laikyti poeto rankų gimsta skulptūriniai portretai, gana profesionaliai atlikti piešiniai. Gal būt, T. Tilvytį į šią sritį patraukė jo ilgametis darbas spaudoje, iliustruotuose žurnaluose, bendradarbiavimas su dailininkais, bet, matyt, lemiamą žodį čia taria jo plati meninė prigimtis, įvairiašakis talentas.
Poeto 60-ties metų jubiliejaus proga Rašytojų klube suruoštoje parodėlėje buvo malonu susipažinti su jo dailės darbais, rašytojų, kai kurių jau mirusių jo draugų-poetų portretais, kuriuos autorius gerai pažinojo ir mylėjo. Manome, kad ir mūsų skaitytojams įdomu pamatyti vieno kito poeto dailės kūrinio nuotraukų.

P.S. (2011-06-24) Bevartydamas Šluotos komplektus, radau Tilvyčio paišytą autošaržą (1974, nr. 1), taip pat jo lipdyto Kazio Binkio biusto (kito!) atvaizdą (1973, nr. 21).

(85) Liepos 15-oji, 1960

lryte.lt paskelbtam pokalby Darius Staliūnas, be kita ko, sako:

[...] sovietmečiu Žalgirio mūšis buvo labai sureikšmintas ir tapo viena iš centrinių figūrų. Aš tuo nenoriu pasakyti, kad sovietmečiu suteiktos prasmės lieka ir šiandien, bet pats įvykio sureikšminimas prasidėjo kaip tik sovietmečiu.

Ir Žiugždą pamini. Išsitraukiau iš parankinio fondo 1961-ais išleistą Literatūros ir meno metraštį, kuriami užfiksuoti praėjusių metų įvykiai:

Liepos 15 dieną, 550-ųjų pergalės prie Žalgirio metinių dieną, Gedimino kalno viršūnėje buvo atidengtas paminklinis akmuo šio istorinio įvykio garbei [įrašas: ŽALGIRIS / 1410 / ГРЮНВАЛЬД / 1960 VII 15]. Čia vyko gausus mitingas, kuriame dalyvavo vadovaujantys partiniai ir tarybiniai, mokslo ir meno darbuotojai, svečiai – Amerikos ir Škotijos lietuviai, sostinės gyventojai.

Mitingą atidarė Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkas J. Vildžiūnas. Apie pergalės prie Žalgirio istorinę reikšmę kalbėjo Lietuvos TSR Mokslų akademijos viceprezidentas profesorius J. Žiugžda. Paskui pasisakė mokytoja R. Rimšonek, „Žalgirio“ gamyklos komunistinio darbo pamainos meistras V. Volkovas, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotoja L. Diržinskaitė [žr. foto] ir kt.
---------------------------------------------------------------------
[…] Gedimino pilies bokšte buvo atidarytas Vilniaus kraštotyros muziejaus filialas. Čia eksponuojama medžiaga apima svarbesniuosius Vilniaus istorijos momentus nuo seniausių iki mūsų laikų.
---------------------------------------------------------------------
Vakare kalnų parke buvo rodoma kompozitoriaus V. Klovos opera „Pilėnai“, pasakojanti apie lietuvių tautos kovą prieš kryžiuočius. Paklausyti operos parko atšlaitėse susirinko apie 12 000 vilniečių, vadovaujantys partiniai ir tarybiniai darbuotojai, viešintys Tarybų Lietuvoje Amerikos ir Škotijos lietuviai ir kiti mūsų respublikos svečiai. (p. 296–297)

Ką ten kalbėjo Juozas Žiugžda? Tikriausiai tą patį, kas surašyta jo straipsny „Vienybė – kelias į pergalę“, išspausdintą tos pačios dienos Tiesoje. Pagrindiniai teiginiai:

√ Žalgirio pergalė padarė galą ilgus šimtmečius trukusiai Vokietijos feodalų agresijai prieš slavų tautas ir prieš lietuvių tautą.
√ Žalgirio mūšis suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių, lenkų ir rusų tautų bendradarbiavimo ir draugystės tradicijų išvystymui. Šiuo atžvilgiu giliai prasmingai apibūdino Žalgirio mūšio reikšmę draugas N. Chruščiovas, kalbėdamas mitinge Ščecine 1959 m. liepos 17 d. – „Žalgiris, – kalbėjo draugas N. Chruščiovas, – visiems laikams liks tautų atminime ne tik kaip narsaus svetimšaliams grobikams pasipriešinimo pavyzdys, bet ir kaip pavyzdys to, kad kelias į pergalę prieš grobiką yra vienybė tautų, kurioms jis graso“. [Plg. straipsnio pavadinimą.]
√ Žalgirio pergalė prieš popiežiaus kurijos globojamų to meto vokiškųjų militaristų grobikiškas jėgas primena broliškai susivienijusioms Tarybų Sąjungos tautoms ir liaudies demokratijos šalims būtinumą dabar ryžtingai telkti savo jėgas kovai už taiką, už galutinį karų likvidavimą. […] Drauge su tuo Žalgirio pergalė primena ir tai, kad yra būtina akylai budėti Vakarų Vokietijos militaristų revanšistinių siekimų akivaizdoje.
√ Tarybiniai žmonės, minėdami Žalgirio pergalės 550 metų sukaktį ir aukštai vertindami tos pergalės tradicijas, vieningai jungiasi į Tarybų Sąjungos Komunistų partijos ir Tarybinės vyriausybės vadovaujamą kovą prieš imperialistinius karo kurstytojus, prieš vokiškojo militarizmo atgaivinimą, už taiką visame pasaulyje.

Ar buvo atidengiant paminklinį akmenį skaitytas Teofilio Tilvyčio eilėraštis „Žalgirio broliai“, įdėtas Tiesoj virš Žiugždos straipsnio, nežinau. Galėjo būt, tikrai deramas:

Leninas veda žmoniją į taiką,
Niekas to srauto gaivaus nesulaiko;
Broliai lietuviai ir rusai, ir lenkai, –
Ginklas baisiausias pamišėlio rankoj!
Žalgirio broli, akių nesudėk, –
Dieną ir naktį už laisvę budėk!

Čia ir sustojus, vis dėlto būtų iškreiptas bent jau fasadinis įvykių vaizdas. Dukart paminėtos Amerikos ir Škotijos lietuvių delegacijos atvyko (15-os vakare Vilniaus geležinkelio stoty buvo pasitikta dar ir Kanados lietuvių grupė) dėl svarbesnės priežasties – „jie svečiuosis Tarybų Lietuvoje tokiu džiaugsmingu ir iškilmingu jai momentu, kai ji švenčia savo dvidešimtmetį“ (p. 295). O šito vyksmo pagrindinis akcentas buvo liepos 23-ią ir 24-ą vykusi respublikinė dainų ir šokių šventė Tarybų Lietuvos 20-ųjų metinių garbei. (Svarbiausias svečias – drg. Michailas Suslovas Vilniun atvyko 21-ą.) Pradėdamas dainų dieną drg. Kazys Preikšas palinkėjo:

– Tegul plačiai nuskamba mūsų dainos apie laisvą ir laimingą gyvenimą žydinčiame, jaunatviškos energijos kupiname Nemuno krašte, šlovindamos Komunistų partiją, tarybinę Tėvynę, Tarybų Sąjungos tautų draugystę! (p. 192)

Šeštadienio šventė buvo baigta daina „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis“ – ją esą dainavę ir atlikėjai, ir klausytojai. Sekmadienį – šokių šventė, kuri baigės visiems šokėjams staiga sustingus – „jų poros sudaro žalioje vejoje raides LTSR XX METŲ“ (p. 196; įdomu būtų pasišnekėt su tais, kam teko garbė būt nosine!).