(1298) Visiškai tarp kitko: tas noras, kad visi būtų kartu

— pirky.lt pamatęs šitą nuotrauką (parduodamą už 58 centus), iškart prisiminiau jau beveik prieš penkerius metus paskelbtą įrašą, kuriame įrodinėjau, kad Juliaus Janonio vyresnioji sesuo Marė (emigravusi Amerikon) šeimos nuotraukoj ne užtušuota buvo (sovietmečiu, kaip nederanti prie JulJ kaip proletarinio poeto įvaizdžio), o priešingai – „įterpta“ (kur kas anksčiau, apie 1914–1915-us). — Čia tas įrašas.

— kam Janoniams toks fotomontažas? – norėjo turėt atvaizdą, kuriame būtų visi kartu. Tam reikėjo žirklių, klijų ir fotografo (iš vienos iškirpo, kiton įklijavo ir perfotografavo). — O šitoj nuotraukoj pasitelktas kitas būdas pasiekt to paties – kad visi būtų kartu: ogi imt ir parodyt atverstą šeimos albumą, kuriame įklijuotas trūkstamo žmogaus (ar dviejų? ar dar daugiau?) portretinis atvaizdas. — Pirmąkart pamačiau tokią nuotrauką, tokį sprendimą.

P.S. Pirky.lt nuotrauka buvo pavadinta „Pažemiškiai Ignalinos raj. 1929 su vaikais“. Gavęs pasižiūrėjau kitą pusę – jokios inskripcijos. Reikia klaust pardavėjo, iš kur vieta (ofic. Pažemiškis) ir data? Gal net šeimos pavardę žino? Paaiškėjo, kad pardavėjas = perpardavėjas. Pasiūlė klaust „pirminio šaltinio“. — Paklausiu. Nors gal nieko ir nesužinosiu.

(1086) Tarp kitko: apie vieną fotomontažą

                    — iš tiesų tikra nuotrauka —                    

— iš tiesų ne tikra nuotrauka, o fotomontažas —

[2015-ais Lietuvos kultūros tyrimų institutas ir Nacionalinis MKČ dailės muziejus išleido Jolitos Mulevičiūtės parengtą albumą Vaitkuškis: Grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837–1905) ir XIX amžiaus mėgėjų fotografija. Tik šios savaitės pradžioj pavartinėjau. Pradėjęs skyrių „Kelionės“ (net septyni fotomontažai, daryti 1897-ais: prie Kairo šventyklų, didžiojo Gizos sfinkso, mečetės vidaus ir kt. vaizdų prilipinti žmonių atvaizdai – žirklės+klijai, ir jau įsiamžinęs garsioj vietoj), prisiminiau vieną fotomontažą, apie kurį noris, nes reiktų, jau seniai parašyt.]

1999-ais išleistame Leono Peleckio-Kaktavičiaus esė, pokalbių ir studijų rinkiny Pirmiausia kraujas, o paskui žodžiai yra rašinys „Julius Janonis: ne koks iš tikrųjų, o koks buvo patogesnis sistemai“ (p. 21–29; 2016-ais, minin JulJ 120-ąsias gimimo metines, str. tekstas buvo perskelbtas radikaliai.lt, iš ten – ekspertuos.eu; deja, ir vienur, ir kitur – be nuotraukų, apie kurias rašoma). Dėl tų nuotraukų, kurios įdėtos šonuos, ir noris šį tą užfiksuoti.
Peleckis-Kaktavičius apie jas rašo remdamasis mokytojo Jono Krivicko pasakojimu. Esą ta, kur kairėj, yra klastotė, o kur dešinėj – tikroji: sovietmečiu cenzoriai retušavę vyresniąją Janonytę – Marę; ir dar likusią jaunėlę Emiliją pervardinę Mare. Skyrelis vadinas „Dviguba klastotė“.
Deja, su realybe šis perpasakojimas neturi nieko bendra.
¶ Kairėj esanti nuotrauka, daryta 1914-ais, – tikrų tikriausia. Jos originalas saugomas LLTI bibliotekos rankraštyno fototekoj, ir net su didinamuoju stiklu žiūrėdamas nerasi jokių retušavimo požymių. Ir dar: jei tikroji dešinėj, tai falsifikatoriai ne tik Marę panaikino – dar ir dekoracijas „praplėtė“, o tuo tai jau tikrai retušuotojai neužsiimdavo.
O svarbiausias argumentas, kad Marė brolį Julių paskutinįkart matė 1913-ų pradžioj, prieš išvažiuodama Amerikon (žr. jos atsiminimus, užrašytus sesers: Jurgis Jašinskas, Julius Janonis, poetas ir revoliucionierius, Chicago, 1975, p. 63), – kai fotografuotasi, jos jau nebebuvo Lietuvoj.
¶ Dešinėj esanti nuotrauka irgi tikra, tik vadintina fotomontažu. Lietuvoj likę Janoniai (tėvai su jaunėle Emilija į JAV išplaukė 1921-ais; vyresnysis brolis Mykolas išvyko Leningradan) greičiausiai norėjo turėt nuotrauką, kurioj visi – paprašė kokio Biržų fotografo, kad ir to paties Borucho Michelsono, ir padarė. Iš kur Marės Janonytės atvaizdas? Manyčiau, iš nuotraukos, kurią ji atsiuntė broliui Juliui sykiu su laišku; skelbta Jašinsko monografijoj, p. 83, žr. dešinėj apačioj; šukuosena ir suknelės viršus sutampa.
¶ Neišgliaudyta lieka ši Peleckio-Kaktavičiaus rašinio vieta:

Maždaug prieš 15 metų [maždaug 1980-ais] lankantis Biržuose, muziejaus darbuotoja pasiūlė atkreipti dėmesį, kad labai jau keistai Janonių šeimos nuotraukoje sustatyti žmonės – antrosios eilės dešinė pusė tuščia, be to, ant motinos pečių matosi pirštai, nors žmogaus už motinos nėra. „Taip anksčiau nefotografuodavo“, – sakė muziejininkė. Netrukus po to, bevartydamas senus leidinius, mokytojas užtiko nuotrauką, kuri nuo okupacijos metais visur spausdinamos Janonių šeimos nuotraukos gerokai skyrėsi: joje buvo dar vienas šeimos narys – vyresnioji sesuo Marytė. (p. 21–22)

Kokiam leidiny buvo skelbtas fotomontažas? Kur dabar jis, fotomontažas, saugomas?

Prieduras (2024 I 10) Iš genealogy.com ir kt. išsiaiškinau: 1913-ais atplaukusi į JAV, Marė Janonytė (*1894) tapo Mary Janonis (†1972 VI); ištekėjo už Williamo Henry Rothamelio (1864–1957), gyveno ūkyje netoli Baltimorės (atstumas 20 mylių), turėjo keturis vaikus; vardai: William Guy (Williamas jaunesnysis; *1916), Mary Emma (Marė jaunesnioji; *1918), Catherine (*1924; ar ne savo draugę Katrę Skeberdytę [žr. nuotrauką] turėdama galvoj motina sugalvojo vardą?) ir John Edward (*1930).

(1026) Visiškai tarp kitko: šis tas dėl Janonio ir desovietizacijos

aip supratau iš Vigmanto Butkaus įrašo tinklarašty, Šiauliuos svarstoma, ar gimnazija liks su Juliaus Janonio vardu, ar reikia kito.
Vardas – mokyklos bendruomenės ir Šiaulių savivaldybės reikalas; iš šalies žiūrėdamas tepasakyčiau: jei mokiniams ir mokytojams atsiras daugiau motyvacijos mokyt ir mokytis – tepersivadina gimnazija kad ir Pasaulio Bambos vardu.

Ivan Vladimirov,  Pogromas Žiemos rūmuose, 1917
(nerimtas klausimas: kaip būt reagavęs Janonis į tokius veiksmus?)

Užfiksuosiu kelis mintigalius dėl paties Janonio, jo politinių pažiūrų, kurios yra (ir, manau, dar ilgokai bus) pagrindinis diskusijų objektas. (Ko Janonis kaip poetas mokės iš lietuvių poezijos, ko iš latvių – mažai kam įdomu.)

Svarstybos, kaip jis būtų reagavęs ir elgęsis, jei būtų sulaukęs to, ko laukė – kad Rusijos imperijoj įvyktų revoliucija, – vis dėlto nerimtas dalykas, nes tegalim remtis prielaidom. (Nelabai rimta, manyčiau, ir, tarkim, baksnot į 1916-ų vasaros rašiny randamą siūlymą paskaityt Stalino brošiūrą, nesiūlant pasidomėt šalia minimu Karlu Kautskiu; vienas tapo tironu, kitas aršiu Lenino ir Trockio idėjų ir ypač veiksmų kritiku.)
Digresija: 1975-ais, metais anksčiau negu Biržuos buvo pastatytas paminklas Janoniui (ką su juo daryt – irgi vis kyla kalbų), Chicagoj išėjo Jurgio Jašinsko knyga Julius Janonis: poetas ir revoliucionierius, kur yra tai, ko nėra sovietmečiu Lietuvoj išleistose knygose: pvz., Amerikon emigravusių seserų atsiminimai apie brolį. Kaip motto Jašinskas pasirinko Henriko Radausko eilėraštį „Nemirtingumas“ iš Žiemos dainos:

Tu gyvenai, tu vaikščiojai kadais
Po žiaurią žemę su skambiais skliautais
Ir nuėjai atgal, iš kur atėjęs,
Ir tavo kapą lanko aklas vėjas
Arba lietus. Ir tu girdi: nauja
Rūsti sonata bėga lietuje,
Ir tu drebi, tu nori užrašyti,
Bet nedrįsti net popieriaus prašyti,
Nes mirusiems įsakoma gulėti,
Nes jie privalo amžinai tylėti.

Kalbėjimas už mirusį – labai slidus reikalas; nebent patys artimiausi turi tokią teisę; jaunėlė sesuo Emilija Janonytė-Railienė, gyvenusi Baltimorėj, 1957-ais (kai išėjo Janonio Raštų dvitomis su Vlado Niunkos, beje, baigusio gimnaziją, kol kas tebesivadinančią Janonio vardu, įvadu): „Man yra didžiausias nesmagumas, kai matau ir girdžiu, kaip jie jį savinasi... Jeigu Julius žinotų, koks komunizmas yra dabar, jo kūnas apsiverstų karste...“ (cit. iš Jašinsko kn., p. 247) .
— O ką galim pasakyt remdamiesi faktais?
(a) Dėl Juliaus Janonio veiksmų, kuriuos lėmė jo politinės pažiūros, nė vienas žmogus nenukentėjo – nė vieno bendramokslio ateitininko nei Šiauliuos, nei Voroneže neprimušė, nieko niekam neįskundė ir pan.; bent jau nežinau tokių atvejų.
(b) Taip, gyvenimo pabaigoj kelis mėnesius Julius Janonis buvo nominalus bolševikas, net su pareigom – RSDDP(b) Lietuvių rajono komiteto sekretorius. Bet pasirinkdamas savižudybę paliudijo nesąs iš esmės bolševikas, nes buvo įsitikinęs, kad žmogus turi laisvą valią spręsti savo gyvenimo ir mirties klausimą; iš jo 1917-15-17/30 rašyto priešmirtinio laiško Zigmui Aleksai-Angariečiui:

Esu tos nuomonės, kad kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo ir savo mirties šeimininkas ir todėl, sveikatai nebeleidžiant tinkamai gyventi, nenoriu būti niekam sunkenybė ir išbraukiu save iš gyvenančių tarpo.

Kaip įvertino tokį Janonio apsisprendimą tikras bolševikas Vincas Mickevičius-Kapsukas?

[...] aiškindamas Janonio nusižudymą, aš jokiu būdu negaliu jo pateisinti.
Ne, revoliucionierius ir darbininkų klasės kovotojas nėra „savo gyvenimo ir mirties šeimininkas“. Jo gyvenimas priklauso ne jam, o darbininkų klasei, partijai, ir jis neturi teisės jo sulig savo nuožiūra pertraukti.

Jurgiui Jašinskui šis požiūrių į vieną esminių egzistencijos klausimų sugretinimas atrodė duodąs pakankamai pagrindo neigiamai atsakyti į klausimą „Ar Janonis buvo bolševikas-komunistas?“
Prieduras: ne tik dėl Janonio; dėl kitko daugiau (11-09; žvalgybon į facebooką užvakar buvau išėjęs)
Vytautas Ališauskas surašęs savo punktus dėl Janonio; pirmi du:

a. Janonis buvo menkas, trečia/ketvirtaeilis poetas. Daug menkesnis net už iš Naisių kilusį Zigmą Gėlę ar net Edmundą Seponaitį. Vytautas Montvila buvo daug geresnis poetas.
b. Deja, bet buvo jis marksistas eseras („aušrininkas“), o paskui ir bolševikas. Mano brangus bičiulis Virgis Gasiliūnas depresijos ištikto vaikino pasiaiškinimą, kodėl žudosi, skirtą raudonajam išdavikui Aleksai Angariečiui laiko atsižadėjimu nuo bolševizmo: „kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo ir savo mirties šeimininkas ir todėl, sveikatai nebeleidžiant tinkamai gyventi, nenoriu būti niekam sunkenybė ir išbraukiu save iš gyvenančių tarpo“. Ne, jis nė trumpam nedvejoja Markso-Lenino-Trockio idėjų teisingumu. Egzistencialistas buvo ir Sartre – tai netrukdė jam garbinti Mao. (2017-11-05; atiduodamas pasvarstymus Lietuvos žinioms, juos paredagavo; čia pirminis variantas)

Galima sutikt, galima – ne, bet suformuluota aiškiai ir (svarbiausia) konkrečiai. Tokia VytA-ko nuomonė, viskas tvarkoj. Bet va „publicistika“ à la Antano Smetonos, kai visi metami vienan maišan, o norint sustiprinti įspūdį su menamais priešingos nuomonės atstovais dar pasiginčijama, man atrodo niekam tikusi:

Išnaikinome leninų ir dzeržinskių gatves, berods. Janonių, salomėjų, girų ir cvirkų dar liko. Kaip ir kolūkiečių, melioratorių, tarybų, pergalių…(2017-10-22)
Gerokai didesnė problema savi šunsnukiai, t.y. šunsnukiai, bet savi, ir dar talentingi. Paminklai jiems, jų vardais pavadintos gatvės, mokyklos… Ir kai tai paremiama dar tarybinių profesorių išvedžiojimais apie neprilygstamą talentą ir vietą mūsų literatūros panteone, jie pasidaro nepajudinami, nepaisant to, kad savo gyvenimo pavyzdžiai[s] tiesiog nuodija mūsų jaunąją kartą. O mėgėjai sakyti, kad karalius nuogas, tuoj pastatomi į vietą: „nekiškite savo purvinų rankų prie mūsų šventenybių, kosmopolitai, globalistai, liberastai, tautos išdavikai…“ Ką daryti, kur rasti atramą sprendžiant šią koliziją? Viena vertus, negali švaistytis talentais ir taip skurdžioje mūsų literatūros padangėje, kita vertus, tautos išdavikus kelti ant pjedestalo irgi yra niekšybė. (2017-11-06)

— Vytautas Ališauskas įrašo pradžioj prisiminė frazę nomen est omen, vardas yra lemtingas ženklas; Vytas Dekšnys priminė kapitono Vrugelio dainelės žodžius: „Как вы яхту назовёте, / Так она и поплывёт!“; tas animacinis filmas (jachtą pavadino „Bėda“, ir prasidėjo bėdos) daliai lietuvių tikriausiai labiau įsismelkęs galvon negu Plauto Persas: parduodama menama vergė pasisako vardą – Lukrida (lucrum – pelnas, nauda), ir dėl to (nomen atque omen) jos kaina iškart šokteli – vergė tokiu vardu lems būsimus turtus; komedija tatai, todėl galų gale pirkėjas patyrė nuostolių. — Nežinau, man tai tik juodokai juokaut noris paskaičius, esą mirusių žmonių gyvenimo pavyzdžiai nuodijantys jaunąją kartą. Gerai, Salomėjos Nėries gyvenimas nuodija vienos Vilniaus gimnazijos moksleivių protus ir sąžines, tai pavadinkim ją a.a. Balio Gajausko vardu – ir visi mokyklos absolventai taps bebaimiai patriotai; apklausų neatlikta, bet jei tikim, kad nomen est omen, tai tikriausiai Antano Smetonos gimnazijų Kaune ir Ukmergėj auklėtiniai balsuoja už tautininkus ir skaito Platoną, o baigusieji AMB gimnaziją Kaišiadoryse remia socialdemokratus ir antros žmonos ar vyro ieško iš dirbančių aptarnavimo sferoj; gal Raudonosios armijos prospektą pervadinus Savanorių ir sumažėjo avarijų; gal Sąjungos gatvę (tokia tikrai yra Biržuos) pervadinus Jono Laucės vardu joj gyvenantieji bemat susirauks knygyne pamatę visokius laisvalaikio skaitinius; mėgstu „Pergalės“ saldainius, dar nenusinuodijau, bet gal juos pavadinus kitu vardu ir taptų sveikesni.
— Reikia desovietizuot, – šitas motyvas logiškas. — Mantas Adomėnas kaip VytA-ko svarstymų komentarą įdėjo savo 2017-11-06 rašto Vilniaus merui kopiją. Pasveikinęs dėl apsisprendimo pašalint Petro Cvirkos paminklą, siūlo tęst „visiškos desovietizacijos programą Vilniaus mieste“, t.y. pervadint Nėries ir Giros, Pergalės, Nugalėtojų, Kolektyvo, Melioratorių, Mechanikų gatves, aišku, pakeist SN gimnazijos vardą, peržiūrėt visas atminimo lentas ir lenteles – žodžiu, išvalyt Vilnių nuo „sovietinių šešėlių“; „modernios Lietuvos valstybės 100-metį Vilnius galėtų pasitikti be sovietinę ideologiją regimai primenančių taršalų“. — С глаз долой – из сердца вон? — Yra žmonių, mėgstančių kasytis, net malonumą jaučiančių: tik pamato kokį šašą – ir iškart nukrapšto; jei po tuo šašu pūlinys – anas išbėga, gerai, bet ir šašus nuo beužgyjančių žaizdelių drasko; kiti lukteli, kol šašas pats nukris. Mano supratimu, šita kova su sovietmetį tiesiogiai ar netiesiogiai primenančiais tikriniais ir bendriniais vardais labai primena kasimąsi; ne, nemanau, kad tai iš principo blogai, bet tai fasadinė desovietizacija, paviršinė ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Jei jau desovietizuot, tai pradėt reiktų nuo gyvųjų, ne mirusiųjų: pvz., ar Manto Adomėno kolegės Seimo narės Irenos Š. disertacija vadintas tekstas vertai buvo nostrifikuotas? ar aukštųjų partinių mokyklų diplomai lygiaverčiai tikrų aukštųjų mokyklų diplomams? Pasikapokit su gyvaisiais, gerb. desovietizacijos entuziastai, pažiūrėsim, kaip seksis. (Kokia mano nuomonė šiuo klausimu? Šaukštai popiet. Desovietizacija turėjo įvykt atkūrus valstybę, o dabar jau tik desovietizaciniai žaidimai vyksta.)
P.S. Vakar bibliotekon atkeliavusiam Metų 11-am numery Baltušio Vietoj dienoraščio dar vienas gabalas – 1989-ų rugsėjis ir spalis; tuolaik Baltušis kaip AT deputatas viešai išsakė savo požiūrį į vykstančius pokyčius. Griaudu skaityt: kas pritaria mano „be abejo teisingiems“ žodžiams – geras žmogus, o kas nepritaria (tarkim, brolis Leonardas) – tas menkysta ir pan.; ir nė menkiausio ženklo abejonės savim – aš visada teisus, klysta kiti.

(1000) Iš popieryno, xxxix: apie kai kuriuos pražuvusius rankraščius

Vytautas Kubilius 1965-02-17 užsirašė:

Būtinai reikės parašyti straipsnį „Apie pražuvusius rankraščius“. Kiek mes praradome puikių dokumentų. Kitos tautos surinko mažiausius gabalėlius, liečiančius jų menininkus, o mes dėl savo apkiautimo išblaškėme.
     Kudirkos rankraščiai žuvo Antavilių senelių parodoje [sic! = prieglaudoje?]. J. Baltrušaičio laiškai dingo be pėdsakų kaip ir Kapsuko archyvas. Ne viskas priklausė nuo žmonių. Istorija negailėjo ne tik žmonių, bet ir popierių, turinčių didž. vertę.
     Ir štai blogiausia, kai žūsta dabar, ramiu ir tykiu metu. Mes pamilom Mačernį. Žmonės per karą išsaugojo jo rankraščius. Jie buvo čia. Bet dėl keisto fanatizmo neatiduoti bibliotekai. Ir dingo. Pakliuvo nelabai garbingu būdu pas [Kęstutį] Genį. Tas rodė [Henrikui] Vancevičiui, aktoriams. O kai dabar klausi, išsigina nieko nežinąs. Reikėtų, kad pasiaiškintų visuomenei. (Dienoraščiai, 1945–1977, 2006, p. 293)

VytK dienoraščius parengusi Janina Žėkaitė prie šio įrašo nepridūrė jokio komentaro. Nežinau, kokius konkrečiai Mačernio rankraščius mini Kubilius, ar jie suvisam pražuvo, ar vėliau atsirado. Tik vienas epizodas iškyla atminty: kai šnekinau radijui Leonardą Zelčių, jis minėjo Mačernio eilėraščių skaitęs ir atmintinai išmokęs dar prieš pasirodant VytK sudarytai Žmogaus apnuogintai širdžiai (1970); greičiausiai iš tų rankraščių, kuriuos turėjo kolega Kęstutis Genys? Bet gal iš kokių nuorašų?
O dėl ketinimo parašyt straipsnį apie pražuvusius rankraščius – tik 1984-ais toks buvo parašytas ar bent jau išspausdintas („Kam priklauso kultūra?“, Literatūra ir menas, 1984-02-11, p. 4). Pradžioj pareiškęs, kad kultūra ir jos vertybės esančios visos tautos nuosavybė, pateikęs pluoštą kilnių ir gražių pavyzdžių (net kaimo senutės atiduodą studentų ekspedicijoms XVIII amžiaus giesmynus, nereikalaudamos jokio atlyginimo), VytK pereina prie nemaloniųjų dalykų:

Tačiau esame ne kartą skaudžiai patyrę, kaip svarbiausia šito kodekso tezė – kultūros vertybės yra visos tautos savastis – būdavo apeinama ir paminama per nežinojimą, kvailumą ar žiaurų egoizmą.
     Jei šlovingas rašytojas ar dailininkas priklauso mano giminei, tai man priklauso ir jo šlovė, ir jo palikti popieriai, ir vienintelė teisinga jo gyvenimo interpretacija. Tai gimininės bendruomenės mąstymo reliktas. Todėl viena mergina prisako įdėti į savo karstą mylimo poeto eilėraščių rankraščius, be kurių jai bus nyku aname pasaulyje. Kita mergina taip ištikimai saugo nuo pašaliečių akių sužadėtinio eilėraščių sąsiuvinius (jų paskirtis – sudūlėti jos karste), kol jie dingsta be pėdsakų. Poeto sūnus – pagal vieną šiurpų pasakojimą – paveldi tėvo laiškus motinai, rūpestingai surištus pamečiui atskirais žiupsneliais, ir sumeta į židinio liepsną vieną ryšulėlį po kito, kelių dešimtmečių korespondenciją, rašytą iš Romos, Oslo, Londono, Kauno. Kaip pasigenda dabar šitos medžiagos J. Janonio, V. Mačernio, J. Baltrušaičio raštų leidėjai! Kaip praverstų pedagoginės minties tyrinėtojams elementorių ir vadovėlių autoriaus A[ugustino] Jakučionio archyvas, ne taip seniai suverstas į ugnį jo artimųjų!
     Susirūpinusi savo prestižu, giminė imasi cenzūruoti paliktus laiškus, dienoraščius, meninius kūrinius, kad nepraslystų į viešumą kokia nepagarbi pastaba ar ausį rėžiantis pasakymas. Viena motina savo anksti mirusio sūnaus skaudžius, ironiškus, drastiškus posakius keičia į prakilnią poetinę kalbėseną, nes jos vaikas, taip gražiai išauklėtas, čia nuklydęs nuo savo tikrosios prigimties. Vienas giminaitis išlaiko paslėpęs „Liūdnos pasakos“ autoriaus laiškus 70 metų, suerzintas nepalankių atsiliepimų apie savo asmenybę. S. Nėries dienoraštyje – tuščias kelerių metų tarpas. Ranka turėjo nudžiūti tam, kuris tuos puslapius išplėšė. Nežinia, kur dingo Maironio laiškai pažįstamoms moterims, dar buvę Lietuvoje 1944 metais. Iki šiol neatsirado K. Borutos atsiminimų apie Vytautą Montvilą eskizas, kurį jis 1958 m. prašė grąžinti vieno asmens, dabar jau mirusio.
     Kai šitaip triumfuoja egoistiniai interesai, o ne moralinė pareiga nacionalinei kultūrai, suima apmaudas ir graudesys. Tegul tai išimties atvejai. Bet kiek baltų dėmių tebėra mūsų įžymių menininkų biografijose – ištisi mėnesiai ir metai neturi nė menkiausio raštiško liudijimo (latviai gali dokumentuoti visą J. Rainio biografiją beveik padieniui). Bemoksliai sodiečiai dar saugodavo savo sūnų nuotraukas, bet ne rankraščius. Negudresni buvo ir pokario redaktoriai, jau išsimokslinę tų pačių sodiečių vaikai, suvarę į makulatūrą daugelį brangių autografų ir net nuotraukų. Taip atsirado individualūs kolekcionieriai, glemžiantys kultūros dokumentus į savo saugyklas (kad paskui palikuonys išsvaistytų juos vėjams), o ne atiduodantys už visai padorų atlyginimą valstybiniams archyvams, iš kurių tarybiniais metais – kiek žinau – neišgaravo nė vienas mūsų rašytojo rankraštis. Dabar net kai kurie laipsniuoti veikėjai įgudo iš naivių savininkų išvilioti „mokslo labui“ rečiausias nuotraukas, afišas, autografus (vieno rankose mačiau net K. Binkio gimimo metrikas), kaupti teisėtais ir nevisai teisėtais būdais kokios nors įžymybės rankraščius, kad užsitikrintų sau teisingiausio žinojimo monopolį (pamėginkite be manęs išleisti pilną „Raštų“ leidinį!).
     Toli gražu ne visi, į kurių rankas patenka mūsų kultūros relikvijos, supranta jų reikšmę ir jaučia atsakomybę už jų likimą. Jau kiek kartų naršyta po visą Lietuvą, renkant S. Nėries autografus ir amžininkų atsiminimus. O dar kiek tų autografų ir nežinomų nuotraukų surado V. Alekna, naujo „Raštų“ leidinio sudarytojas, belsdamasis nuo vieno poetės pažįstamo pas kitą! Visa tai lengvai galėjo nuplaukti į nebūtį, kaip nuplaukė Antavilių senelių namuose V. Kudirkos laiškai ir eilėraščiai (pagal nepatikrinamą legendą[*]). Koks paradoksas: rašytojas per ištisus dešimtmečius saugo artimųjų laiškus, o giminės teišlaiko mažytį pluoštelį jo laiškų (gražiai sutvarkytame I. Simonaitytės archyve šūsnys giminės laiškų ir vos keli jos pačios laiškai artimiesiems).
     Tačiau nėra „liūdnesnės istorijos“ kaip toji, kai „broliai lietuviai“ sumano pasipelnyti iš nacionalinės kultūros. Jums reikalingas publikacijai šis garsaus poeto laiškas, imkite už penkias dešimtines, pigiau, žinote, negaliu... Jus domina ši knyga su rečiausia dedikacija, prašom – tik 60 rubliukų... Štai rašalinė „Pelikan“ – jos rašalu buvo parašyti įstabiausi lietuvių lyrikos šedevrai – atiduodu už penkrublį... Štai auksinis parkeris, dovanotas „Altorių šešėly“ autoriui jo gerbėjų, – klokite nesvyruodami 2000 sumą. Štai vienintelis Lietuvoje D. Kleino „Gramatikos“ egzempliorius – norėčiau keturių kambarių buto...
— — — —  —  —  —  —  —  —  —  —  —  — 
[* Beveik po mėnesio, 03-08, savaitrašty buvo paskelbtas Juozo Lebionkos laiškas redakcijai, pavadintas „Antavilių legenda“ (p. 12). Papasakota, kaip mėginta ieškot tų Amelijos ar Anelijos Artichovič-Višinskos, 1939-ų rudenį karo audros iš Varšuvos atblokštos Lietuvon, turėtų Kudirkos rankraščių, bet neberasta. „Po senutės mirties jos asmeninis ‘turtas’ buvo sukrautas į maišą ir išneštas į katilinę sudeginti.“]

Ir dar krūva visokių VytK žinomų ar tik girdėtų faktų faktelių apie tai, kaip negražiai elgtasi pasielgta.

— — įrašo tęsinys išsišakoja:
(a) Kubilius straipsny, savaime suprantama, toli gražu ne viską suminėjo, tik savo galva rėmės. (Nesileidžiant į paieškas, tiesiog kas atminties paviršiuj, galima būtų pridurt.) Pražuvę yra Simono Daukanto ir dalis vysk. Valančiaus laiškų, pluoštas laiškų Daukantui; apie tai yra rašęs Augustinas Janulaitis, jei smalsu, žr.: Simanas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai (1793–1864), 1913, p. 4–6. Prašapo – greičiausiai jau po karo – Maironio laiškų Jakštui originalai, iš kurių buvo parengta publikacija Naujojoj Romuvoj 1936-ais; dabar iš ten tekstai imami.
Arba (popieryne išsaugotą išplėšą radau) štai ką rašė Saulius Kubilius apie Stasio Šilingo epistolinį palikimą:

Trumpai apie Stasio Šilingo, kalinio ir tremtinio, susirašinėjimą. Saugojo jis ne tik visus artimųjų ir bičiulių laiškus, bet ir visų savo rašytų laiškų nuorašus. Juos visus kruopščiai įregistruodavo sąsiuvinyje, atskirai įrašydamas gavimo, siuntimo datas, eilės numerį, bendrą jų skaičių. Atidžiai tikrino, kas jau rašyta, reikalui esant cituodavo laiškus, o dingusius galėjo atkurti. Deja, visas Stasio Šilingo sudarytas laiškų, taip pat ir kitų užrašų, archyvas žuvęs. Turimomis žiniomis, jo paties prašymu visas korespondencijos rinkinys buvo sudegintas. Šeima išsaugojo, tarsi brangiausias relikvijas, tik savo tėvo ir senelio laiškus. O koks Stasio Šilingo laiškų bičiuliams likimas? Ar kas išliko? Apie tai žinių nėra. Tegalime su gilia širdgėla apgailestauti, kiek daug negrįžtamai nugrimzdo, išnyko, žuvo užmaršties liūne. („Tylos skraistė“, Atgimimas, 1992-11-09, p. 15)

Arba (rašydamas prisiminiau): Giedrius Viliūnas, 1998-ais rengdamas „Baltoms lankoms“ Binkio poezijos rinktinę, ieškojo bene svarbiausio rankraščio – paties autoriaus prieš mirtį sudarytos Lyrikos, kur buvus ir originolioji kūryba, ir vertimai; tas rankraštis karo pačioj pabaigoj buvęs įteiktas „Sakalui“, aišku, knyga neišėjo; tuo rankraščiu esą rėmėsi Antanas Vengris, rengdamas Binkio Poezijos tomą, kuris buvo atspausdintas 1949-ais, bet cenzūros sulaikytas (tiražas sunaikintas 1951-ais), – nežinau, ar kuriam nors archyve GV tą 1944-ų rankraštį rado.
Ir dar galima būtų rast pavyzdžių, ir dar. — Taip, kai kurie rankraščiai žūsta, pranyksta, sunaikinami. Ar tai vadintina tragedijom? – nemanyčiau; didesnės ar mažesnės netektys. Viskas negali išlikt iš principo, ir su tuo reikia susitaikyti.
(b) Neabejotina, kad dalis kultūros palikimo vertybių yra privačių asmenų nuosavybė. VytK manė, kad jos turį tapt visos tautos savastim, t.y. būt perduotos ar už siūlomą kainą parduotos valstybinėm institucijom – archyvams, muziejams ar bibliotekoms. Nemanyčiau. Tik gerai būtų, jei apie tas vertybes būtų kas nors žinoma ne tik pačiam saugotojui. Kodėl žmonės nepasigarsina turį tą ar aną rankraštį, nuotrauką (nedaro taip, kaip padarė, tarkim, Gitanas Nausėda, nusipirkęs Chronik der Schule zu Nidden ar kun. Adolfo Lapinsko užrašytos tautosakos rinkinį)? Gal ir klystu, bet greičiausiai iš baimės, kad gali būt paklausta: o kaip jūs šitą vertybę įsigijote? Ir sunkoka būtų pasakyt tiesą. Jau atsiradusiems ir vykstantiems aukcionams Lietuvoj vertingų rankraščių ar dokumentų, galima sakyt, visai nesiūloma. Kad kolekcininkai nieko nepirktų ir neparduotų – sunkiai tikėtina, vadinas, viskas vyksta blusturgiuos arba dar slapčiau. Gaila. Stebėt, kaip varžomasi, tarkim, dėl išplėštųjų Salomėjos Nėries dienoraščio lapų būtų išties įdomu.
[P.S. Ne į numeraciją žiūrint, o iš viso skaičiuojant, šis įrašas yra ne 1000-asis, o 1063-ias.]

(576) Visiškai tarp kitko: apie Janonį

Vlado Drėmos medžio raižinys
(sovietmečiu nenutampytas)

Šiom dienom, kai pasnigę, šalta ir saulėta, darbo dienai artėjant į pabaigą, saulė ima taip pliekst į akis, kad net Julių Janonį prisimeni:

Kur pažvelgsi, visa balta.
Gal ir saulei kartais šalta.
Ot, kad ji atbėgtų čia,
Kailiniais apgaubčiau ją.

Vos ne apakintas imi ir pagalvoji: viena vertus, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, laimingas revoliucionierius, nesulaukęs revoliucijos įvykstant; išeina su tikėjimu ir viltim, kad jei tai, kuo tiki, įvyks – bus įstabu (mintis iš atsisveikinimo laiško gerbiamiesiems draugams ir gerbiamosioms draugėms [personalinis kreipinys: garbusis drauge]):

[...] jokia mūsų gadynės vaidentuvė negali įsivaizduoti tų įstabių visuomenės ir asmens išorinio ir vidujinio gyvenimo permainų, kurios paseks pilną socializmo tvarkos įvykinimą.

Rašyta 1917-05-30; laiškas draugams baigiamas: „Tegyvuoja socializmas! Tegyvuoja jo vykintoja revoliucinė socialdemokratija!“; Aleksai-Angariečiui: „Linkiu juo greičiausio socialės revoliucijos įvykimo“. Revoliucinė socialdemokratija šiuo atveju = Rusijos socialdemokratų darbininkų partija; būtent tuo laiku, 1917-ų pavasarį, galutinai suskilusi į bolševikus ir menševikus.
Teiginys iš 1918-ais Voroneže išleistų jo Eilių įžangos: „netekome, kada mes tikėjomės susilauksią iš jo tikrą, galingą proletarų poetą“. Tikėjosi susilauksią. Nors kur čia rasi aiškiaregį, kuris pasakytų, kaip J-nis būtų reagavęs į konkrečiai įgyvendinamą proletariato diktatūrą po bolševikų įvykinto perversmo. Ar empatiją, užuojautą skriaudžiamam, teisingumo siekį būtų įveikęs tikslas, pateisinantis bet kokias priemones? (Beprasmiai svarstymai.)
Kita vertus, su numirusiu tavim jau gali daryt ką nori. Ir darė su J-niu ką norėjo, tiksliau – ko reikėjo. Ankstyvoji kūryba, kur nėra politinių šūkių, pakenčiama, bet tik kaip įžanga į „politinę poeziją“ su naujo tipo lyriniu herojum, kuriam būdinga marksistinė pasaulėžiūra (TLE cituojant). Vis kalama ir kalama apie pasaulėžiūrą, tarsi ji, o ne talentas galėtų lemt poezijos lygį. Manau, kvintesencinis Vito Areškos sakinys, kuriuo pradedamas J-nio Raštų (1981, p. 3) įvadinis straipsnis:

Julius Janonis – pirmasis marksistinės pasaulėžiūros lietuvių poetas ir pirmasis proletarinis lietuvių poetas, sąmoningai pasirinkęs revoliucionieriaus kelią ir savo kūrybą paskyręs proletariato kovos reikalui.

Kad neliktų nė menkiausios dėmelės, buvo griebiamasi net ikonografinių klastočių: Janonių šeimos nuotraukoj užtepama sesuo, atsidūrusi JAV (apie tai yra rašęs ir net abi nuotraukas, tikrąją ir retušuotąją, paskelbęs Leonas Peleckis-Kaktavičius). [Įduras, 2018 V 29: ne, nieks nieko netepė, tikra ta nuotrauka be vyresniosios sesers, žr. 1086 įrašą.]
Grįžus Lietuvon žodžio laisvei, mėginta kitaip pažvelgt į J-nį (prisimenu, buvo geras Rimos Pociūtės str. ŠAtėnuos, Virginijus Savukynas mėgino pažvelgt į J-nį kaip kilusį iš evangelikų reformatų šeimos). Bet tai, kas buvo pripūsta per sovietmetį, vargu ar bent vos vos išgaravo iš ką nors žinojusiųjų ar net mokykloj atmintinai išmokusiųjų „Kalvį“ ir kt., galvų. Jaunuomenė tokio poeto greičiausiai apskritai nežino, nebent gyventų Biržuos (ai, čia tikriausiai tas, kur paminklas prie turgaus) arba Šiauliuos (gimnazija jo vardu pavadinta).
— Taip, ko tik neprisigalvosi, kai saulė į akis spigina.

Prie keletą metų buvau Beržiniuos.
Paminklinis akmuo stovi kaip stovėjęs, šalia auga obelis, vasarinė, skanūs obuoliai.
O kitąpus keliuko – nykstanti liekana.
Tiksliai nežinau, tik spėjimas: 1986-ais, minint J-nio 90-metį, buvo nuspręsta, kad reikia atstatyt jo gimtąją trobą – bus ką parodyt per 100-metį (įrengtas memorialinis muziejus ir pan.). Pradėta, daug padaryta, bet – atėjo Sąjūdžio laikai ir viskas sustojo; dešiniam trobos gale testirkso betono stulpeliai, ant kurių turėjo gult lagės [gulekšniai juokingai skamba] grindims.
Kaip viskas atrodė 2009-ų vasarą – matyt nuotraukoj. Dabar vaizdas dar liūdnesnis, manau.

(275) Visiškai tarp kitko: apie vieną antologiją ir Google sugestiją

2012-02-24 Maskvoj, Jurgio Baltrušaičio namuos, buvo pristatyta Georgijaus Jefremovo lietuvių poezijos vertimų antologija („nuo Antano Strazdo ir Juliaus Janonio iki Tomo Venclovos ir Neringos Abrutytės“). Kaip vadinas, radau paties vertėjo svetainėj – В начале – муравей.^[*^] Beliko išsiaiškint, kur, kas ir su kokia data išleido (vis dar kaupiu bibliografiją, kuri praverstų rengiant 300 Baltic Writers 2-ą leidimą ar internetinę versiją). Pagooglinau. Radau viršelio atvaizdą ir net įžangą, ir koks tiražas. Nedega, vėliau sužvejosiu trūkstamus duomenis, kai bibliotekos knygą įtrauks į savo katalogus.
O vienas galvoj besisukiojantis klausimas vis vertė šypsotis: ir kas gi išmokė Googlę vietoj lietuvių siūlyt latvių??? Sakytum, žodį литовской būčiau surinkęs klaidingai, bet kad ne – teisingai; tai kodėl siūlo?

^[*^] Antologijos, dedikuotos a.a. Jonui Strielkūnui, pavadinimas atverstinas: Pradėsim nuo skruzdės – deja deja, jau irgi a.a. Albino Bernoto (mirė likus 10 dienų iki antologijos pristatymo) eilutė.