(1000) Iš popieryno, xxxix: apie kai kuriuos pražuvusius rankraščius

Vytautas Kubilius 1965-02-17 užsirašė:

Būtinai reikės parašyti straipsnį „Apie pražuvusius rankraščius“. Kiek mes praradome puikių dokumentų. Kitos tautos surinko mažiausius gabalėlius, liečiančius jų menininkus, o mes dėl savo apkiautimo išblaškėme.
     Kudirkos rankraščiai žuvo Antavilių senelių parodoje [sic! = prieglaudoje?]. J. Baltrušaičio laiškai dingo be pėdsakų kaip ir Kapsuko archyvas. Ne viskas priklausė nuo žmonių. Istorija negailėjo ne tik žmonių, bet ir popierių, turinčių didž. vertę.
     Ir štai blogiausia, kai žūsta dabar, ramiu ir tykiu metu. Mes pamilom Mačernį. Žmonės per karą išsaugojo jo rankraščius. Jie buvo čia. Bet dėl keisto fanatizmo neatiduoti bibliotekai. Ir dingo. Pakliuvo nelabai garbingu būdu pas [Kęstutį] Genį. Tas rodė [Henrikui] Vancevičiui, aktoriams. O kai dabar klausi, išsigina nieko nežinąs. Reikėtų, kad pasiaiškintų visuomenei. (Dienoraščiai, 1945–1977, 2006, p. 293)

VytK dienoraščius parengusi Janina Žėkaitė prie šio įrašo nepridūrė jokio komentaro. Nežinau, kokius konkrečiai Mačernio rankraščius mini Kubilius, ar jie suvisam pražuvo, ar vėliau atsirado. Tik vienas epizodas iškyla atminty: kai šnekinau radijui Leonardą Zelčių, jis minėjo Mačernio eilėraščių skaitęs ir atmintinai išmokęs dar prieš pasirodant VytK sudarytai Žmogaus apnuogintai širdžiai (1970); greičiausiai iš tų rankraščių, kuriuos turėjo kolega Kęstutis Genys? Bet gal iš kokių nuorašų?
O dėl ketinimo parašyt straipsnį apie pražuvusius rankraščius – tik 1984-ais toks buvo parašytas ar bent jau išspausdintas („Kam priklauso kultūra?“, Literatūra ir menas, 1984-02-11, p. 4). Pradžioj pareiškęs, kad kultūra ir jos vertybės esančios visos tautos nuosavybė, pateikęs pluoštą kilnių ir gražių pavyzdžių (net kaimo senutės atiduodą studentų ekspedicijoms XVIII amžiaus giesmynus, nereikalaudamos jokio atlyginimo), VytK pereina prie nemaloniųjų dalykų:

Tačiau esame ne kartą skaudžiai patyrę, kaip svarbiausia šito kodekso tezė – kultūros vertybės yra visos tautos savastis – būdavo apeinama ir paminama per nežinojimą, kvailumą ar žiaurų egoizmą.
     Jei šlovingas rašytojas ar dailininkas priklauso mano giminei, tai man priklauso ir jo šlovė, ir jo palikti popieriai, ir vienintelė teisinga jo gyvenimo interpretacija. Tai gimininės bendruomenės mąstymo reliktas. Todėl viena mergina prisako įdėti į savo karstą mylimo poeto eilėraščių rankraščius, be kurių jai bus nyku aname pasaulyje. Kita mergina taip ištikimai saugo nuo pašaliečių akių sužadėtinio eilėraščių sąsiuvinius (jų paskirtis – sudūlėti jos karste), kol jie dingsta be pėdsakų. Poeto sūnus – pagal vieną šiurpų pasakojimą – paveldi tėvo laiškus motinai, rūpestingai surištus pamečiui atskirais žiupsneliais, ir sumeta į židinio liepsną vieną ryšulėlį po kito, kelių dešimtmečių korespondenciją, rašytą iš Romos, Oslo, Londono, Kauno. Kaip pasigenda dabar šitos medžiagos J. Janonio, V. Mačernio, J. Baltrušaičio raštų leidėjai! Kaip praverstų pedagoginės minties tyrinėtojams elementorių ir vadovėlių autoriaus A[ugustino] Jakučionio archyvas, ne taip seniai suverstas į ugnį jo artimųjų!
     Susirūpinusi savo prestižu, giminė imasi cenzūruoti paliktus laiškus, dienoraščius, meninius kūrinius, kad nepraslystų į viešumą kokia nepagarbi pastaba ar ausį rėžiantis pasakymas. Viena motina savo anksti mirusio sūnaus skaudžius, ironiškus, drastiškus posakius keičia į prakilnią poetinę kalbėseną, nes jos vaikas, taip gražiai išauklėtas, čia nuklydęs nuo savo tikrosios prigimties. Vienas giminaitis išlaiko paslėpęs „Liūdnos pasakos“ autoriaus laiškus 70 metų, suerzintas nepalankių atsiliepimų apie savo asmenybę. S. Nėries dienoraštyje – tuščias kelerių metų tarpas. Ranka turėjo nudžiūti tam, kuris tuos puslapius išplėšė. Nežinia, kur dingo Maironio laiškai pažįstamoms moterims, dar buvę Lietuvoje 1944 metais. Iki šiol neatsirado K. Borutos atsiminimų apie Vytautą Montvilą eskizas, kurį jis 1958 m. prašė grąžinti vieno asmens, dabar jau mirusio.
     Kai šitaip triumfuoja egoistiniai interesai, o ne moralinė pareiga nacionalinei kultūrai, suima apmaudas ir graudesys. Tegul tai išimties atvejai. Bet kiek baltų dėmių tebėra mūsų įžymių menininkų biografijose – ištisi mėnesiai ir metai neturi nė menkiausio raštiško liudijimo (latviai gali dokumentuoti visą J. Rainio biografiją beveik padieniui). Bemoksliai sodiečiai dar saugodavo savo sūnų nuotraukas, bet ne rankraščius. Negudresni buvo ir pokario redaktoriai, jau išsimokslinę tų pačių sodiečių vaikai, suvarę į makulatūrą daugelį brangių autografų ir net nuotraukų. Taip atsirado individualūs kolekcionieriai, glemžiantys kultūros dokumentus į savo saugyklas (kad paskui palikuonys išsvaistytų juos vėjams), o ne atiduodantys už visai padorų atlyginimą valstybiniams archyvams, iš kurių tarybiniais metais – kiek žinau – neišgaravo nė vienas mūsų rašytojo rankraštis. Dabar net kai kurie laipsniuoti veikėjai įgudo iš naivių savininkų išvilioti „mokslo labui“ rečiausias nuotraukas, afišas, autografus (vieno rankose mačiau net K. Binkio gimimo metrikas), kaupti teisėtais ir nevisai teisėtais būdais kokios nors įžymybės rankraščius, kad užsitikrintų sau teisingiausio žinojimo monopolį (pamėginkite be manęs išleisti pilną „Raštų“ leidinį!).
     Toli gražu ne visi, į kurių rankas patenka mūsų kultūros relikvijos, supranta jų reikšmę ir jaučia atsakomybę už jų likimą. Jau kiek kartų naršyta po visą Lietuvą, renkant S. Nėries autografus ir amžininkų atsiminimus. O dar kiek tų autografų ir nežinomų nuotraukų surado V. Alekna, naujo „Raštų“ leidinio sudarytojas, belsdamasis nuo vieno poetės pažįstamo pas kitą! Visa tai lengvai galėjo nuplaukti į nebūtį, kaip nuplaukė Antavilių senelių namuose V. Kudirkos laiškai ir eilėraščiai (pagal nepatikrinamą legendą[*]). Koks paradoksas: rašytojas per ištisus dešimtmečius saugo artimųjų laiškus, o giminės teišlaiko mažytį pluoštelį jo laiškų (gražiai sutvarkytame I. Simonaitytės archyve šūsnys giminės laiškų ir vos keli jos pačios laiškai artimiesiems).
     Tačiau nėra „liūdnesnės istorijos“ kaip toji, kai „broliai lietuviai“ sumano pasipelnyti iš nacionalinės kultūros. Jums reikalingas publikacijai šis garsaus poeto laiškas, imkite už penkias dešimtines, pigiau, žinote, negaliu... Jus domina ši knyga su rečiausia dedikacija, prašom – tik 60 rubliukų... Štai rašalinė „Pelikan“ – jos rašalu buvo parašyti įstabiausi lietuvių lyrikos šedevrai – atiduodu už penkrublį... Štai auksinis parkeris, dovanotas „Altorių šešėly“ autoriui jo gerbėjų, – klokite nesvyruodami 2000 sumą. Štai vienintelis Lietuvoje D. Kleino „Gramatikos“ egzempliorius – norėčiau keturių kambarių buto...
— — — —  —  —  —  —  —  —  —  —  —  — 
[* Beveik po mėnesio, 03-08, savaitrašty buvo paskelbtas Juozo Lebionkos laiškas redakcijai, pavadintas „Antavilių legenda“ (p. 12). Papasakota, kaip mėginta ieškot tų Amelijos ar Anelijos Artichovič-Višinskos, 1939-ų rudenį karo audros iš Varšuvos atblokštos Lietuvon, turėtų Kudirkos rankraščių, bet neberasta. „Po senutės mirties jos asmeninis ‘turtas’ buvo sukrautas į maišą ir išneštas į katilinę sudeginti.“]

Ir dar krūva visokių VytK žinomų ar tik girdėtų faktų faktelių apie tai, kaip negražiai elgtasi pasielgta.

— — įrašo tęsinys išsišakoja:
(a) Kubilius straipsny, savaime suprantama, toli gražu ne viską suminėjo, tik savo galva rėmės. (Nesileidžiant į paieškas, tiesiog kas atminties paviršiuj, galima būtų pridurt.) Pražuvę yra Simono Daukanto ir dalis vysk. Valančiaus laiškų, pluoštas laiškų Daukantui; apie tai yra rašęs Augustinas Janulaitis, jei smalsu, žr.: Simanas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai (1793–1864), 1913, p. 4–6. Prašapo – greičiausiai jau po karo – Maironio laiškų Jakštui originalai, iš kurių buvo parengta publikacija Naujojoj Romuvoj 1936-ais; dabar iš ten tekstai imami.
Arba (popieryne išsaugotą išplėšą radau) štai ką rašė Saulius Kubilius apie Stasio Šilingo epistolinį palikimą:

Trumpai apie Stasio Šilingo, kalinio ir tremtinio, susirašinėjimą. Saugojo jis ne tik visus artimųjų ir bičiulių laiškus, bet ir visų savo rašytų laiškų nuorašus. Juos visus kruopščiai įregistruodavo sąsiuvinyje, atskirai įrašydamas gavimo, siuntimo datas, eilės numerį, bendrą jų skaičių. Atidžiai tikrino, kas jau rašyta, reikalui esant cituodavo laiškus, o dingusius galėjo atkurti. Deja, visas Stasio Šilingo sudarytas laiškų, taip pat ir kitų užrašų, archyvas žuvęs. Turimomis žiniomis, jo paties prašymu visas korespondencijos rinkinys buvo sudegintas. Šeima išsaugojo, tarsi brangiausias relikvijas, tik savo tėvo ir senelio laiškus. O koks Stasio Šilingo laiškų bičiuliams likimas? Ar kas išliko? Apie tai žinių nėra. Tegalime su gilia širdgėla apgailestauti, kiek daug negrįžtamai nugrimzdo, išnyko, žuvo užmaršties liūne. („Tylos skraistė“, Atgimimas, 1992-11-09, p. 15)

Arba (rašydamas prisiminiau): Giedrius Viliūnas, 1998-ais rengdamas „Baltoms lankoms“ Binkio poezijos rinktinę, ieškojo bene svarbiausio rankraščio – paties autoriaus prieš mirtį sudarytos Lyrikos, kur buvus ir originolioji kūryba, ir vertimai; tas rankraštis karo pačioj pabaigoj buvęs įteiktas „Sakalui“, aišku, knyga neišėjo; tuo rankraščiu esą rėmėsi Antanas Vengris, rengdamas Binkio Poezijos tomą, kuris buvo atspausdintas 1949-ais, bet cenzūros sulaikytas (tiražas sunaikintas 1951-ais), – nežinau, ar kuriam nors archyve GV tą 1944-ų rankraštį rado.
Ir dar galima būtų rast pavyzdžių, ir dar. — Taip, kai kurie rankraščiai žūsta, pranyksta, sunaikinami. Ar tai vadintina tragedijom? – nemanyčiau; didesnės ar mažesnės netektys. Viskas negali išlikt iš principo, ir su tuo reikia susitaikyti.
(b) Neabejotina, kad dalis kultūros palikimo vertybių yra privačių asmenų nuosavybė. VytK manė, kad jos turį tapt visos tautos savastim, t.y. būt perduotos ar už siūlomą kainą parduotos valstybinėm institucijom – archyvams, muziejams ar bibliotekoms. Nemanyčiau. Tik gerai būtų, jei apie tas vertybes būtų kas nors žinoma ne tik pačiam saugotojui. Kodėl žmonės nepasigarsina turį tą ar aną rankraštį, nuotrauką (nedaro taip, kaip padarė, tarkim, Gitanas Nausėda, nusipirkęs Chronik der Schule zu Nidden ar kun. Adolfo Lapinsko užrašytos tautosakos rinkinį)? Gal ir klystu, bet greičiausiai iš baimės, kad gali būt paklausta: o kaip jūs šitą vertybę įsigijote? Ir sunkoka būtų pasakyt tiesą. Jau atsiradusiems ir vykstantiems aukcionams Lietuvoj vertingų rankraščių ar dokumentų, galima sakyt, visai nesiūloma. Kad kolekcininkai nieko nepirktų ir neparduotų – sunkiai tikėtina, vadinas, viskas vyksta blusturgiuos arba dar slapčiau. Gaila. Stebėt, kaip varžomasi, tarkim, dėl išplėštųjų Salomėjos Nėries dienoraščio lapų būtų išties įdomu.
[P.S. Ne į numeraciją žiūrint, o iš viso skaičiuojant, šis įrašas yra ne 1000-asis, o 1063-ias.]