Vladas Jakelaitis (1895–1970) mėgęs šunis, tik realistinę literatūrą, kur viskas taip, kaip gyvenime, nors pas juos vasarodavęs poetas Antanas Miškinis, ir klausytis radijo.
Pokario metais klauso Vilniaus radijo, bet būtinai atsisuka ir Amerikos, dar laikraščius pavarto, palygina vienas žinias su kitomis, kitaip iš vienšališkos propagandos neįmanoma susidaryti nė apytikrio vaizdo, kas pasaulyje dedasi. Dažniausiai ir vieni, ir kiti meluoja, bet Vilnius ir Maskva į vieną dūdą pučia ir meluoja daugiausia. Bet ir Amerika, ir ta kartais... O žmonės visko prišneka. Antai vos tik karui pasibaigus ateina Lucė:Ir suprask tu žmogau, ar moteris per dantį traukia radijo klausytoją (greičiausiai), ar (nors sunku patikėt) štai tokį pavidalą įgavo žinia apie Hirošimos ir Nagasakio bombardavimą.
– Bladeli, ar negirdėjai, sakė vėl karas bus. Amerikonai užleis tokį gazą, visi užmigs, o kai atsikels, tai prie kiekvieno vyro bus padėtas pusbutelis, o prie moteries tai plytukė šokolado. A negirdėjai? Tu gi paklausai.
– Nu ką jau čia... (p. 84)
P.S. Antram Jakelaičio atsiminimų tome yra rašinys, kaip ir kokia Trispalvė 1988-ų spalio 7-ą buvo iškelta Gedimino bokšte (p. 235–245; vos ne detektyvas; tame tekste, manyčiau, viskas atpainiota; valdišką iškėlė tuometis Pilies muziejaus vedėjas, vėliau tapęs diplomatu, Dainius Trinkūnas jaunesnysis, bet: „[...] nenorėčiau, kad kur nors būtų minima mano pavardė. Juk aš čia buvau visai atsitiktinai, nors pats priklausiau Sąjūdžiui <...> Geriau tegu lieka įspūdis, kad vėliava tarsi pati savaime pakilo iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos ir dvasios“; didžioji, Sąjūdžio Trispalvė, kurios kelias į kalną ir fotografuotas, ir, regis, net filmuotas, viršuj paprasčiausiai buvo suvyniota ir grįžo į apačią.)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą