 |
| StL-čio, tapusio URM Politikos dep-to direktorium, šaržas, pieštas Leo Kagano (Sekmadienis, 1932-09-25, p. 1) |
Romoj reziduojantis Lozoraitis 1967-04-27 klausia Lietuvos gen. konsulo Toronte (beje, Lietuvių rašytojų draugijos nario) Jono Žmuidzino:
Sovietų Sąjungoje atsiranda literatūroje blaivių balsų (Solženycin, Ginzburg, Siniavskij, Daniel); ar Lietuvos literatų tarpe yra tokių balsų lietuviškomis temomis, o jei nėra, kodėl? (p. 84)Būt labai įdomu perskaityt, ką Šefui atsakė dr. Žmuidzinas; deja (vis dar netampa tradicija korespondenciją suvokt kaip dialogą, pokalbį; jei skelbiamas laiškas su klausimu, tai pagalvot ir apie atsakymą; taip, tai kita tema).
O ar jau iš principo atsakyta į visai suprantamą StLvyresn klausimą? Kas ką buvo parašęs atviriau, nesitelkdamas pasakėtininko Ezopo principų? Kur apie tai pasiskaityt? Ir nežinau, ką reiktų atsakyti. Atskirai yra pabarstyta, bet kad būt kas nors panašaus į apžvalgą vienoj vietoj – lyg ir nėr.
Digresija. Kai palaimintuoju buvo paskelbtas vysk. Teofilius Matulionis, buvau prisiminęs Adelę Dirsytę, Sibire parašiusią maldaknygę Marija, gebėk mus!, kuri išversta į anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, portugalų, olandų, lenkų ir net korėjiečių ir kinų kalbas (gal ir ne visas paminėjau). 2000-ais pradėta ir jos beatifikacijos byla (vysk. Matulionio buvo pradėta 1990-ais). Aišku, juokinga, kai visokie tinklaraštininkai pradeda reikšt nuomones apie tai, ko neišmano, bet imsiu ir surizikuosiu: Dirsytė ar Elena Spirgevičiūtė, manyčiau, vertesnės būt išaukštintos gal net labiau už abu vyskupu – viena tesėt duotą pažadą, vykdyt kareivio priesaiką, o vis dėlto kas kita būt savanoriu – savo noru ir valia pasirinkt teisingą kelią ir juo eit iki galo. — Gal po 10 metų ir sulauksim; matyt, reikia atstovėt eilėj, nors pasitaiko ir be eilės įvertintųjų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą