(1003) Tarp kitko: Hypatijos Yčaitės atsiminimai

Hypatija Yčaitė, 1938
(nuotr. iš birzumuziejus.lt;
originalas Biržų krašto muziejuj „Sėla“)

(A.a. Antanas Naujokaitis, Jono Meko patikėtinis Lietuvoj, gyvenimo pabaigoj daugiausia bendradarbiavo su Chicagoj einančiu Draugu – aprašydavo kai kuriuos literatūros renginius, vieną kitą žmogų pakalbindavo; pasirašydavo Algimantas A. Naujokaitis; taip pat rengė Drauge buvusių įdomesniųjų publikacijų apžvalgas, kurios eidavo Literatūroj ir mene. Po popierius besikapstydamas vienoj apžvalgoj ir radau gabaliuką apie vyriausiosios Yčaitės atsiminimų knygą.)

Martynas Yčas ir Hypatija Šliūpaitė-Yčienė turėjo keturis vaikus: Martyną, Hypatiją ir dvynukes Evelyną ir Violetą; visi jau mirę (daug žinių apie juos Evelynos Yčaitės-Taggart nekrologe; čia Martyno Yčo jaunesn. nekrologas; čia visõs Yčų šeimos nuotrauka).
Hypatija Yčaitė-Petkienė (Hypatia Yčas-Petkus, *1919 Lausanne, †2005 Albuquerque) 2000 išleido atsiminimų knygą Springtime in Lithuania: Youthful Memories, 1920–194o, kurią Ingrida Eglė Žindžiuvienė yra pavadinusi romanu, nors esmės įvardas nekeičia.
Epavelde.lt nepavyko rast Draugo kultūrinio priedo numerio, kur buvo Nijolės Jankutės rašinys apie Yčaitės atsiminimus, tad iš Naujokaičio perpasakojimo:

Nijolė Jankutė pažymi, kad autorė į to meto jaunąją Lietuvą žvelgia vaiko, paauglės ir studentės akimis, registruodama vaizdus, įvykius ir žmones su jaunatvišku entuziazmu, su išdykėlišku humoru, su meile savo šeimai, draugams ir pažįstamiems. „Didelis būrys šioje knygoje minimų asmenų piešte nupiešti – ištisa didesnių ir mažesnių portretų galerija, – rašo N. Jankutė. – Tai Yčų namuose anais laikais dažnai buvojusi Aldona Šliūpaitė, tuometinės Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizatorė, dailininkas P. Kalpokas, nutapęs 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarų bendrą portretą; operos primadonos – Grigaitienė ir Jonuškaitė, prezidentas A. Smetona, neišdidus knygos žmogus, pasinėręs graikų filosofijoj; pulk. Merkys, vėliau ministras pirmininkas, deklamuojantis Ovidijaus „Metamorfozes“ lotyniškai; Kipras Petrauskas, atvykstąs medžioti su ružavu švarku ir oranžine skrybėle; prof. Balčikonis, kalbantis su bitelėmis, žemaūgis valstybininkas Voldemaras, kuriam patiko tik labai aukštos moterys ir kurį Europos laikraščiai vadino „mažuoju Mussolini“, o maršalas Pilsudskis žvangino kardu, Tautų Lygoje įsiutęs, kai Voldemaras sukirto jį argumentuose dėl Vilniaus. Bet patys ryškiausi, su meile piešti autorės tėvų portretai. Ypač ryškus tėvo Martyno Yčo, gabaus visuomenininko, išmintingo valstybininko, entuziastingo veikėjo jaunos Lietuvos labui“. (LM, 2002-09-20, p. 10)

Ir pagalvojau: gražu būtų, jei, tarkim, kitąmet, minint valstybės atkūrimo 100-metį, išeitų šių atsiminimų vertimas lietuvių kalbon. Tikrai būt prasminga skirt pinigų vertimui ir leidybai, nukirpus, galima sakyt, nepastebimą atraižėlę nuo daugybės planuojamų fejerverkų ir kt. momentinių vyksmų. Pirmiausia – tai žvilgsnis iš kitos perspektyvos į Pirmosios Respublikos svarbiuosius žmones, vaikų kartos atstovės akimis, antra – merginos žvilgsnis, trečia – žmogaus, augusio evangelikų reformatų šeimoj (Hypatija Yčaitė buvo paskutinė JAV 1951–2003 ėjusio ev. reformatų žurnalo Mūsų sparnai redaktorė).
Ir dar prisiminiau coll. Solveigą Daugirdaitę, ką ji šnekėjo per Ingos Liutkevičienės knygos 15 metų su Galina Dauguvietyte: Kas liko nutylėta? pristatymą. Ogi galėtumėm palygint: Boriso Dauguviečio atžala Galina ir Martyno Yčo atžala Hypatija.
Biržai galėtų imtis iniciatyvos išleist Yčaitės prisiminimų vertimą.