(1003) Tarp kitko: Hypatijos Yčaitės atsiminimai

Hypatija Yčaitė, 1938
(nuotr. iš birzumuziejus.lt;
originalas Biržų krašto muziejuj „Sėla“)

(A.a. Antanas Naujokaitis, Jono Meko patikėtinis Lietuvoj, gyvenimo pabaigoj daugiausia bendradarbiavo su Chicagoj einančiu Draugu – aprašydavo kai kuriuos literatūros renginius, vieną kitą žmogų pakalbindavo; pasirašydavo Algimantas A. Naujokaitis; taip pat rengė Drauge buvusių įdomesniųjų publikacijų apžvalgas, kurios eidavo Literatūroj ir mene. Po popierius besikapstydamas vienoj apžvalgoj ir radau gabaliuką apie vyriausiosios Yčaitės atsiminimų knygą.)

Martynas Yčas ir Hypatija Šliūpaitė-Yčienė turėjo keturis vaikus: Martyną, Hypatiją ir dvynukes Evelyną ir Violetą; visi jau mirę (daug žinių apie juos Evelynos Yčaitės-Taggart nekrologe; čia Martyno Yčo jaunesn. nekrologas; čia visõs Yčų šeimos nuotrauka).
Hypatija Yčaitė-Petkienė (Hypatia Yčas-Petkus, *1919 Lausanne, †2005 Albuquerque) 2000 išleido atsiminimų knygą Springtime in Lithuania: Youthful Memories, 1920–194o, kurią Ingrida Eglė Žindžiuvienė yra pavadinusi romanu, nors esmės įvardas nekeičia.
Epavelde.lt nepavyko rast Draugo kultūrinio priedo numerio, kur buvo Nijolės Jankutės rašinys apie Yčaitės atsiminimus, tad iš Naujokaičio perpasakojimo:

Nijolė Jankutė pažymi, kad autorė į to meto jaunąją Lietuvą žvelgia vaiko, paauglės ir studentės akimis, registruodama vaizdus, įvykius ir žmones su jaunatvišku entuziazmu, su išdykėlišku humoru, su meile savo šeimai, draugams ir pažįstamiems. „Didelis būrys šioje knygoje minimų asmenų piešte nupiešti – ištisa didesnių ir mažesnių portretų galerija, – rašo N. Jankutė. – Tai Yčų namuose anais laikais dažnai buvojusi Aldona Šliūpaitė, tuometinės Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizatorė, dailininkas P. Kalpokas, nutapęs 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarų bendrą portretą; operos primadonos – Grigaitienė ir Jonuškaitė, prezidentas A. Smetona, neišdidus knygos žmogus, pasinėręs graikų filosofijoj; pulk. Merkys, vėliau ministras pirmininkas, deklamuojantis Ovidijaus „Metamorfozes“ lotyniškai; Kipras Petrauskas, atvykstąs medžioti su ružavu švarku ir oranžine skrybėle; prof. Balčikonis, kalbantis su bitelėmis, žemaūgis valstybininkas Voldemaras, kuriam patiko tik labai aukštos moterys ir kurį Europos laikraščiai vadino „mažuoju Mussolini“, o maršalas Pilsudskis žvangino kardu, Tautų Lygoje įsiutęs, kai Voldemaras sukirto jį argumentuose dėl Vilniaus. Bet patys ryškiausi, su meile piešti autorės tėvų portretai. Ypač ryškus tėvo Martyno Yčo, gabaus visuomenininko, išmintingo valstybininko, entuziastingo veikėjo jaunos Lietuvos labui“. (LM, 2002-09-20, p. 10)

Ir pagalvojau: gražu būtų, jei, tarkim, kitąmet, minint valstybės atkūrimo 100-metį, išeitų šių atsiminimų vertimas lietuvių kalbon. Tikrai būt prasminga skirt pinigų vertimui ir leidybai, nukirpus, galima sakyt, nepastebimą atraižėlę nuo daugybės planuojamų fejerverkų ir kt. momentinių vyksmų. Pirmiausia – tai žvilgsnis iš kitos perspektyvos į Pirmosios Respublikos svarbiuosius žmones, vaikų kartos atstovės akimis, antra – merginos žvilgsnis, trečia – žmogaus, augusio evangelikų reformatų šeimoj (Hypatija Yčaitė buvo paskutinė JAV 1951–2003 ėjusio ev. reformatų žurnalo Mūsų sparnai redaktorė).
Ir dar prisiminiau coll. Solveigą Daugirdaitę, ką ji šnekėjo per Ingos Liutkevičienės knygos 15 metų su Galina Dauguvietyte: Kas liko nutylėta? pristatymą. Ogi galėtumėm palygint: Boriso Dauguviečio atžala Galina ir Martyno Yčo atžala Hypatija.
Biržai galėtų imtis iniciatyvos išleist Yčaitės prisiminimų vertimą.

(624) Visiškai tarp kitko: Šapokos Lietuvos istorijos fotografuotinių leidimų bendras tiražas

Prieš valandą užėjo bibliotekon Solveiga D. ir klausia:
– Gal žinot, koks buvo Šapokos Lietuvos istorijos fotografuotinių leidimų bendras tiražas?
Daugiau negu pusvalandį su coll. Augustinu V. užtrukom. Ką tik nunešiau „ataskaitą“:

• 1988 – 1300 egz. (išleido Komunalinio ūkio projektavimo institutas);
• 1989-ais pelningo patriotinio darbo ėmės „Mokslas“: 100 000 + 100 000 egz. (dar 30 egz. Brailio raštu išleido Lietuvos aklųjų draugijos leidykla; vieną egz. sudarė 15 knygų; bet tai ne fotografuotinis leidimas);
• 1990-ais „Mokslas“ išleido dar 155 000 egz. [ataskaitoj patikslinimo nėr: bet šito leidimo tiražas jau buvo per daug optimistinis; atsimenu, regis, net kainas mažino knygynai, kad tik išparduotų; 1992–1993-iais, negražiai sakant, Šapokos Lietuvos istorija mėtės ant kiekvieno kampo; o studentaudamas už kserokopiją buvau paklojęs visą stipendiją – 40 rub.].
• Taigi: 1300 + 200 000 + 155 000 = 356 300 egz.

Pagalvojau: gal kam nors dar, be Solveigos D., tokios informacijos prireiks.

(241) Iš popieryno, iii: Šeinius apie šedevrus

Prae scirptumas tebūnie toks: praeitą savaitgalį nusprendžiau pailgint ilgiklį. Atsiminiau: trigyslio laido turėjau nusipirkęs, tik jis užkištas kažkur tamsiajam kambary. Giliai. Kad pasiekčiau, teko išnešt koridoriun kelias dėžes, kupinas popierių. Reikia išpašolvonyt! Per gyvenimą žmogus tiek prikaupi, kad apsikaupi kaip koks bulvių kelmas.

Šeiniaus šaržas,
paišytas Leo Kagano
(Sekmadienis, 1933-02-19)

Vienos iš dėžių viršuj gulėjo švietalas – nežinau, nei kada, ne dėl ko pasidarytas ir pasiliktas, – va ir įsimečiau anąjį kuprinėn, kad važiuodamas darban dar kartą perskaityčiau: Ignas Šeinius, „Šedevro mastas“ (Skynimai, 1933, sausis, kn. I, p. 68–70). — Perskaičiau pirmadienį, o va tik penktadienį grįžęs iš darbo ir kraudamas stirtą parsineštų per savaitgalį perskaitytinų popierių jį vėl pamačiau/prisiminiau. Sekmadienį vakare ėmiau kalent klaviatūrą.
Dabartinių prozininkų panašaus pobūdžio pasipiktinimų – ironiškų! – nesu/nebeprisimenu skaitęs (bet kad anie niekuo pastaruoju laiku nebesipiktina; paskutinis atvejis – ar ne Sigito Parulskio Šiaurės Atėnuos „Sutrikusi kritika“, į kurį reagavo Algis Kalėda – „Irztelėjusiam kritikų kritikui“? bet tai 2003-ieji!), o va prieš 70 metų, 1933-ųjų pradžioj (tiksliau – 1932-iesiems baigiantis) Šeinius teigė:

[...] Lietuvoje literatūros šedevras [...] turi būti storas, didelis daiktas, mažiausiai kokia trilogija à la Merežkovskij ar Tolstojaus „Voina i Mir“. Ten neturi būti korektūros klaidų ir jokių nusižengimų kritiko proteguojamai rašybai. [Dėl korektūros klaidų – kritikų pusėj, dėl rašybos principų – prozininkų pusėj.]
Lietuvoj literatūros konkursuose atrodo, kad neretai nulemia puslapių skaičius, jei romanas; ir paveikslų skaičius, jei drama. „Didelis veikalas – 786 puslapiai! Nuostabi drama – 23 paveikslai!“ [Tokia Šeiniaus nuomonė; esu dalyvavęs kai kurių konkursų vertinimo komisijose, – ne tai dabar lemia, tikrai.]

O tai – Šeiniaus pastraipa, kurią ketinau praleist, bet kad palyginimai labai vykę:

Žemčiūgo, deimanto, smaragdo kokybė nesprendžiama iš jo didumo. Nereikalaujama, kad žavingas, žvilgantis žemčiūgas būtų ropės ar kalakuto didumo, o mistišku žaliumu trykštantis smaragdas plytos ar pavartės.

Kur kreipia ienas Šeinius – jau aišku: ne kūrinio apimtis svarbiausia:

Edgar Allan Poe romanų nerašė, o daugiausiai tik labai trumpas noveles. Būtų jis gimęs Raseiniuose, vargiai tokios pasaulinės garbės būtų susilaukęs. Dabar Amerikoje gyvena ir rašo visam pasaulyje garsus the short stories, trumpų novelių specialistas Theodor Dreysser [manau, = Theodore Dreiser; o gal klystu? nes man jis pirmiausia romanistas; apie Dreiserio apsakymus čia gan įdomiai pasvarstyta]. Bet todėl jis Lietuvoje ir visai nežinomas, „per smulkus“. Pivoša [o va tai reikšmingas pastebėjimas; Pivoša = Augustinas Gricius (1899–1972)] visai ne blogesnis negu Anglijos garsieji Jerome K. Jerome ir Herbert Jenkins, – bet... Pivoša nėra jokios trilogijos ar didesnio romano parašęs.
Mano dėta, visų geriausias Vinco Kėvės darbas – neilgas „Skerdžius“. Bet jis toks plonas, užpakaly „Šarūno“ ir „Likimo keliais“ jo visai nematyti!
Vaižgantas, trumpučių menkniekių puikus pasakotojas, kad jį pamatytų, parašė „Pragiedrulius“... [sic!] [...]
Jurgio Savickio novelės „Miesto pavasaris“, „Motina“, „Ties aukštu sostu“ – tokios nuostabios, kad jos nedaug nustotų ir arabiškai ar persiškai išverstos. — J. Savickis rašo dabar storą romaną, – tikisi, kad jį tada pamatys. [Nedrįstu spėt, ką Šeinius turėjo galvoj; 1934 išėjo Savickio Truputis Afrikos, bet tai ne romanas.]

Lietuviškus skirtingo masto dalykus palyginęs ir smulkiuosius geriau o geriau įvertinęs, Šeinius ir kitokio pjūvio imasi. Perskaitęs jis švediškai ką tik, t.y. 1932-ais, išėjusią smulkiosios prozos antologiją Ungerska noveller, pačių vengrų parinktą:

Dalykėliai gražūs, kai kurie nuostabūs. Perskaičiau, pagalvojau ir galėjau sau pasakyti: „Ir Lietuvoje yra ne blogesnių brangiųjų akmenų, jie šalia šitų vengriškųjų nenubluktų“. [Antologija Litauiska noveller išėjo Stockholme 1940-ais, ir Šeiniaus yra.]

Kas galėtų/turėtų, bet neįžvelgia lietuviškų žemčiūgų, deimantų, smaragdų, kurie pirmiausia savųjų turėtų būt pamilti, o jau tada ir kitiems siūlomi? Aišku, kritikai (primenu: skaitysit tai, kas 1933-ųjų pačioj pradžioj išspausdinta):

Lietuvos geresni kritikai, – jų yra trejetas [kas??? – vaizduotei ir protui darbo per akis!], – apie smulkius daiktus nerašo. Bet kai jie pagaliau sulaukia storo, puslapingo daikto, jie bijo pagirti, nes, saugok Dieve, kiti du gali papeikti; prieš opiniją eiti negalima! Korektūros ir rašybos klaidos skaitliuoti ne tiek pavojinga. Geriausiu atveju atpasakojamas veikalo turinys. [Beveik neabejotina, kad Šeinius turi galvoj 1932-aisiais perleistą savo Kuprelį ir jo kritiką.]

Toliau: nebūt Šeinius tikras rašytojas, jei nepasiųstų kritikų pasitobulint: „pamatytų ir pasimokytų, kaip Vakarų Europos kritikai rašo!“ (Ar ne archetipinis lietuvių mostas: siųst pasitobulint kitur, kad įžvelgtų tai, kas [vertinga!] čiur?)

Dabar – trys žingsniai į šoną:
(1) 1980-tiniams metams artėjant į pabaigą, buvo subrendusi tokia mintis: išrinkt iš periodikos per metus apsirodžiusias geriausias noveles ir sudaryt jųjų rinktinę, paskaninant puikiom verstinėm ir jų interpretacijom. „Vaga“ yra išleidusi tokią knygą: Novelės metai’88 (sudarė Jūratė Sprindytė; redakcinė komisija: Juozas Aputis, Algirdas Pocius, Albertas Zalatorius). Deja, viskas tuo ir užsibaigė. O anglai/amerikiečiai short stories antologijas leidžia kasmet ir įvairiausias; ir kiti tikriausiai.
(2) Ar būtų įmanoma parengt 2012-ųjų mūsųjų apsakymų/novelių antologiją? Reiktų šiek tiek pinigų ir bent keturių žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių smulkiąja proza pasidomėtų. Vienas sektų periodiką ir padarytų ten pasirodančios smulkiosios prozos kopijas (sykiu ir bibliografiją); 3–5 žmonių komisija gruodžio antrojoj pusėj perskaito pateiktas kopijas ir išrenka, pvz., 20, jų manymu, geriausių palygint trumpų pasakojimų, raštu pasidalindami rinkimų įspūdžiais. Ar leist tatai atskira knyga, ar kaip nors kitaip paskelbt – čia jau tolesnis klausimas.
(3) Regis, šių metų pradžioj Latvijoj išėjo Solveigos Daugirdaitės parinkta lietuvių novelių antologija latviškai – Lietuviešu zelta stāsti (sudarytoja savo abejones yra užfiksavusi Naujajam Židiny-Aiduose – Laiške redaktoriui (2008, nr. 7/8); internete tik anotaciją teradau:

Solveiga Daugirdaitė pasakoja, su kokiais sunkumais ir dvejonėmis susidūrė sudarinėdama lietuvių apsakymų antologiją Latvijos skaitytojams. „Bet ką aš noriu parodyti: kas svarbu raidai ar ką įdomu bus skaityti? Gerai, Biliūnas svarbus visais požiūriais, bet ką konkrečiai dėti: baltą katytę, Brisiaus galą? Bet juk latviai neskaitė šitų kūrinių dar vaikystėj ir neverkė dėl liūdno gyvulėlių likimo“, – laiške redaktoriui mintimi dalijasi S. Daugirdaitė. (cit. iš čia)

O juk galėtų ir iš savų kas nors tuos S.D. atrinktus „auksinius“ apsakymus aptarti; galėtų, jei norėtų.

Ir dar du žingsniai-klausimai tolimesnian šonan.
(1) Kas ir kaip iš lietuvių yra apibrėžęs šedevrą? Aišku, juokingas klausimas, bet vis tiek – Igną Šeinių pacituosiu (o ką dar galima?):

Tai daiktas, kuris sužavi, patraukia; įstringa. Tai daiktas, kurį nelengva tą pat dieną pamiršti, kurį net pamilsti kartais ir kuris kartais žmogų lyg iš aslos atkelia ar nematomu gaivinančiu vandeniu suvilgo. Tai yra, ką anglai vadina it. Tai kažkas, ką sunku pasakyti žodžiais, ką galima tik spontaniškai pajusti, nuo ko krūtinėje darosi šilta, dėl ko ima noras ilgiau pagyventi.
Tas it kartais glūdi veikalo turinyje, kartais formoje. Geriausiai jis veikia, kai turinys ir forma sudaro vieną sintetišką harmoniją.
Bet tas nenusakomas kažkas nepareina nuo veikalo didumo ar storumo.

(2) Šitas klausimas greičiau retorinis: kodėl Šeiniaus vienąkart pavartotas žodis užfiksuotas LKŽ, o kitų – irgi vienąkart (ir net du etc.!) ne:

Ne tiek šedevrų Lietuvoje stoka, kiek pajėgumo juos įžiūrėti. Tik ne stoka Lietuvoje vaitokšlių ir bailių. Bailių viso ko savo, vaitokšlių dėl viso ko savo. Sekdama vaitokšlius ir įsibauginusius kritikus, visuomenė, kuri dar nepamiršo skaityti, verčiau skaito Rygos trotuaro ar Berlyno magazinų literatūrą.

Taip, – vaitokšlis užfiksuotas LKŽ; ta kortelė ar tik ne iš 1933-ųjų užsiliko, kol panaudota rengiant XVII tomą; pavyzdys – tik va iš šitos citatos.
[Antrąkart skaitydamas ką prirašęs pagalvojau: per daug tų digresijų skliaustuose ir ne, per daug; bet: kurių velnių gaišt laiką su tekstu, kuris reakcijų nežadina?!]
P.S. O ilgiklis taip ir liko per striukas; iki kito savaitgalio? Tose dėžėse tiek visko prikrauta...