(92) Rastinukai, xii: požiūris į belaisvius, 1915

Įkėlęs 90.4 įrašą apie generolą Šileiką, prisiminiau epizodą, užtiktą Arvydo Pociūno knygoj Kauno tvirtovės gynyba 1915 metais (2008):

Liepos 20 d. (s.st. 7) 8 val. virš Šančių praskrido vokiečių lėktuvas, iš kurio buvo išmestas maišelis. Jį pakėlė 8-osios Kauno rinktinės 1-0sios kuopos karys N. Sucharevas. Jis atrišo maišelį, kuriame buvo kartoninė dėžutė, padalyta į penkis skyrelius, kuriuose buvo įdėta 100 papirosų ir laiškas vokiečių kalba. Dėžutė su laišku tuojau buvo perduota karininkui, kuris jį perskaitė. Laiškas buvo adresuotas [Kauno] tvirtovės komendantui. Jo buvo prašoma papirosus perduoti į nelaisvę Kaune patekusiems vokiečių lakūnams. Buvo duotas nurodymas prašymą įvykdyti. (p. 76)

Galima būtų čia prisamprotaut apie karo papročius ir pan., tik vargu ar verta. Epizodas ir be komentarų iškalbingas.

(90.4) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: žmonės – Kurtuvėnų panaitė ir generolas nuo Betygalos

LL, nr. 43 (1905-09-28/10-11), p. 637:

K u r t a v ė n a i. Neparseniai pasimirė čia senutė panaitė Uršule, nuo jaunų jau dienų nustojusi šviesos. Daug ji padarė gero visai parapijai, katechizuodama vaikus ir prirengdama juos prie pirmos išpažinties ir Komunijos šventos. Laidotuvės atsilaikė labai gražiai; klebonas kunigas J. Vizbaras pasakė puikią pamokslą; grapai P[later-]Z[yberkai] teipgi apsilankė bažnyčioje ir atnešė padėti ant grabo vainiką. E.B.

Beje, šiose laidotuvėse galėjo dalyvaut ir Povilas Višinskis, tuolaik mokęs grafų vaikus.
----------------------------------------------------------------------------------

Parašas prie nuotraukos (nr. 19/20, 1905-04-14/27, p. 266):

Jenerolas-Majoras Adolpas Šyleika, komanduotojus 1 brigados, 3 Sibiriaus piestolių divizijos. Praejusiuose metuose gavo ard. š. Vladimiro 3 laip. su kalavijais, š. Stanislovo 1 l. su kal. ir š. Onos 1 l. su kal. Gyme Betigolos parakvijoje, Kingių dv.; dabarčiuos karės lauke.

Kas pasirūpino, kad šita nuotrauka būtų paskelbta LL? Pasandravio dvare gimęs Maironis?
Шилейко, Адольф Донатович – bene ordinuočiausias betygališkis?

Jei kas domisi Betygalos istorija, LL labai daug medžiagos yra. Pvz., prie Maironio str. „Apie Lietuvos elgetas (ubagus)“ (tekstas Raštų III tomo II knygoj yra) buvo pridėta ir nuotrauka, kurios parašas – str. pabaiga:

Ant musų atmušto paveikslėlio matome pačius [Betygalos beturtėlių] prieglaudos namus; vidury sėdi pats klebonas [Stankunas], po kairią jo ranką p. Dulevyčė, aplinkui labdarių komitetas, poni Dulevyčienė, panna Chlevinskutė, Mačiulutė [Maironio sesuo?], M. Tiškus ir kiti; kairėje pusėje regime pačius vargšus su visokiais darbo įrankiais.

B.d.

(90.3) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: juokai

Kiekvieno LL numerio paskutiniam puslapy toks skyrelis yra. Mėginau skaitinėt. Niekaip neįkirtau, iš ko ten juoktis būtų galima. Ar tik ne juokai greičiausiai sensta?
Vienintelis pajuokavimas, kuris įstrigo (nr. 10, 1905-02-10/23, p. 126):

Piktos moteris.
Jonas Susnis ir Jurgis Tauteris eidami tarp savęs šnekejo apie giedrą (pagadą), lietų, vaisiu ir t. t.
Pirmasis tare: «Kad palitų dar vel toks šiltas lietus kaip vakar, tai viskas iš po žemės taip ir išlistų».
Antrasis. «Nu, nuo šito gelbek Dieve! mano dvi moteri (pačios) po žeme užkastos, tai ir jos išlįstų».

B.d.

(90.2) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: tekstai, likę užparaštėse

LL nr. 6/7 (1905-01-20/02-02), p. 79–80 yra du Adomo Jakšto rašyti pranešimukai. Pirmasis:

Išeinąs Anglijoje laikraštis «The Esperantist» pirmame šių metų numeryje pradėjo spauzdinti apysakėle, iš Lietuvos gyvenimo. Apysakėlė parašyta originališkai p. J.O. Elleder’io terptautiškaj’ kalbaj’ (Esperanto).

Jakštas buvo vienas entuziastingųjų esperanto kalbos šalininkų, tikriausiai prenumeravo minimąjį žurnalą, pradėtą leist 1904-ais. O kas tos apysakos autorius? Osip Ivanovicx Elleder (tokį asmenvardį radau virtualiame The Esperantist, t. 1, nr. 4, 1904-02, prie teksto „Rusa skizo“, bet čia ne Jakšto minimasis, data ne ta). Tiek tepavyko rast, užstrigau. Paklausiau el. paštu Litova Esperanto-Asocio – gal mūsieji esperantininkai ką daugiau žino? Lieka laukt.
Ar tai ne pirmasis lietuviškos tematikos grožinis (?) kūrinys, parašytas nelietuvio esperantiškai?


Kitas ten pat esantis A.J. tekstas emocijom paspalvintas:

Rygoj prieš Kalėdas p. Čečichinas pradėjo išleidinėti laikraštį: «L[’]union postale universelle», pavestąjį tautų susiartinimo idėjai. Pirmuose dviejuose to laikraščio numeriuose patilpo straipsniai parašyti kalbose: rusiškoj, lenkiškoj, vokiškoj, francuziškoj, latviškoj ir net lietuviškoj. Labai tai gražu, tik tame nelaimė, kad lietuviškame straipsnelyje ir ka[l]ba ir rašyba – siekia tvano gady[n]ę. Kad p. Čečichinas, kaip rusas, nemoka lietuviškai tai mums visai neįstabu; bet kad Rygoj atsirado lietuvys, kurs lietuviškai nemokėdamas drįso pasisavinti vardą lietuvystės atstovo terptautiškame laikraštyje, tai mums išrodo viešu nusidėjimu, vertu viešo papeikimo. Todėl patariame Rygos lietuviams dasižinoti aukščiaus minėtojo laikraščio radakcijoje, kas yra ano nelentojo straipsnio autorius ir pareikalauti iš jo, kad jis nedrįstu daugiau mūsų gražią kalbą viešai darkyti ir žeminti svietimtaučių akyvaizdoje. Būtų gerai teipogi pristačius redakcijai «L[’]union post. univ.» trumputį lietuvišką straipsnelį grynai ir taisykliškai parašytą. Redakcija, kuri patalpino straipsniapalaikį pabriežtą kažkokiu lenkiškai-lietuvišku žargonu, be abejonės priims su noru ir straipsnelį literatiškai parašytąjį.

Deja, nė žodžio, apie ką tame straipsny rašyta.
Išsiaiškint ką nors, galima sakyt, visiškai nepavyko. Vargu ar kas iš Rygos lietuvių ėmės vykdyt Jakšto paliepimą – eit ir aiškintis. O l’Union Postale Universelle visur tik kaip 1874-ais įkurta organizacija – UPU – pristatoma, apie Rygoj leistą laikraštį – nė užuominos, nors jie tikriausiai vienaip ar kitaip turėtų būt susiję. Bevardis Čečichinas – plika pavardė ir liko. Gal pašto istorija ar filatelija besidomintis koks žmogus užklius?



Digresija nuo pašto prie telefono (LL, nr. 4, 1904-12-23/1905-01-05, p. 49):

Iš Pasvalio. Vietiniai dvarponiai susitarę, išmeldė valdžios leidimą įsteigti telefoną arba šniakos vielą (dratą). Jis jungs Pasvalį su Panevėžiu, Biržais, Bauske. Šių vietų apygardos dvarai, susijungę su abelną viela (drata), susišnekės tarp savęs ir su viršum minetaisiais miestais net ir su Ryga par Bauske.
Dirbti pradėjo; pavasarį telefonas bus pabaigtas, naudotis juo tegalės savo naminiams reikalams tiktai tie, kurie prisidėjo prie šios draugovės įsteigimo.
Žyburėlis [ar tik ne Mikalojus Šeižys-Dagilėlis, gimęs netoli Joniškėlio?].

B.d.

(88.1) Hamletas.lt: prieduras

foto iš lejdd.fr; ten yra ilgas pokalbis su F.B.

Paskutiniam vasariniam popieriniam (oho!) 7MD numery (28/29; 2010-07-23) yra Rasos Vasinauskaitės pagal Avignono festivalio medžiagą parengta publikacija „Shakespeare’as, mokantis mus naujos kalbos“ – pokalbis su Frédéricu Boyer, iš naujo išvertusiu Ričardą II, ir Jeanu Baptiste’u Sastre’u, režisierium, pasirinkusiu būtent tą vertimą.

F.B.: Tiesiog būtina versti iš naujo. Antoine’as Vitezas savo knygoje „Idėjų teatras“ sakė: „Žmonių teismas mus pasmerkė versti. Tai beveik politinė, moralinė pareiga.“ Reikia peržiūrėti žodžius, pakoreguoti veiksmą. Jeigu to nedarytume, labai daug prarastume, juolab kad Shakespeare’as mus įpareigoja atnaujinti mūsų pačių šiandienos kalbą, skatina išrasti naujus žodžius.
J.B.S.: Jeigu būčiau pasirinkęs kitą vertimą, būčiau kvietęs ir kitus aktorius. Dabar pasirinkau tuos, kurie gali sakyti būtent šį tekstą.

Grįžtant prie Hamleto.lt, vis dėlto reiktų patikrint A.N.-N. vertimą – ne lyginant su originalu, o įbalsinant scenoje.

(91) Tarp kitko: vaikystės gėlės

Grįždamas iš darbo troleibuse atsisėdau priešais moterį su gėlių puokšte. Pradėjusių vyst. Matyt, sodas kažkur už Saulėtekio.
Vaikas vadinau jas šuniukais. Tik smulkesni būdavo. Loji pats, bet sinchroniškai žiobčioja žiedas, iš šonų spaudomas (kas čia šiandien per šunotyros seminaras?).
Neišdrįsau paprašyt, kad leistų nufotografuoti, tad vaizdas iš tėvų namų Biržuos.

Oficialiai lietuviškai – žioveiniai (juokinga ir griozdiška). Levažundėliai, sakydavo babytė. (...loja šunes kai[p] levai...) Nyka-Niliūnas, aišku, pasirinkų antirrhinum.
Antirrhinum vexillo-calyculatum – vien dėl skambesio tokias verta būtų augint.

Irgi iš vaikystės: smidras – asparagus officinalis; dabar – tik šparagai teliko.

(90.1) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: Maurikio Griškevičiaus (1801–1864) rankraštis ir pinigų vertė tuolaik

Prae scriptum. Liko dar neužfiksuotos kelios maironianos temos, bet atsipūst norisi. Po petitinius Lietuvių laikraščio tekstus pablusinėt. Smulkmės mėgėjo polinkį paganyt.

LL nr. 8 (1905-01-27/02-09), p. 98 paskelbta:

Peterburge yra labai svarbųs rankraštis lenkiškoje kalboje antrašu: «Rys historyczny dóbr niegdys stołowych królewskich Ekonomiji Szawelskiej od jei początku do pólowy XIX wieku. Skreslił Maurycy Hryszkiewicz». Rankraštis turi in folio 463 puslapius. Dalykas labai svarbus Lietuvos istorijai, statistikai XVI, XVII ir XVIII metšimčių. Rankraštį galima pirkti už 300 rublių. Reikia susirašyti su «Lietuvių Laikraščio» Redakcija.

Pasirašo: M. Dovoina-Sylvestravyčė. Na argi susilaikysi nepasidomėjęs: nupirko–nenupirko, kas?
VLE apie M.G. rašiusio Rimanto Miknio teigimu,

[šitą r]ankraštį M. Davainis-Silvestraitis 1905 išvertė į liet. kalbą (originalo, buvusio Vilniaus mokslo bičiulių d-jos b-koj, likimas nežinomas; vertimas saugomas Lietuvos MA b-koje; dalis paskelbta Mūsų senovėje). (t. VII, p. 186)

Bibliografiškai aprašyt pradingėlį galima būtų pagal tą skelbimą. Hipotezių, kur jis pasidėjo, kelt neketinu; paprastesnis dalykas parūpo: 300 rublių 1905-ais – daug ar mažai? (Petro Cvirkos 1938-ais gautų 2500 rublių vertės perprast taip ir nepasisekė.)
Palyginkim.
Iš to paties M.D.-S. korespondencijos (nr. 11, 1905-02-17/03-02, p. 140):

Vilnius. Kadangi dabar, lietuviškai kalbai kilant, daugumas nebenor teip, kaip pirma vien lenkiškai kalbėti, vietiniai pirkliai turi daug klapato su pažinimu pirm nevartojamos čia lietuviškosios kalbos. Tai jieško del savęs lietuviškai mokančių agentų, tai jema patįs tos kalbos lekcijas, tai ješko po knygynus lietuviškų knygų del lietuviškai pasimokinti. Lietuviškosios kalbos lekcijos pasidare daug brangesnės už francuziškasias, nes už lietuviškosios kalbos valandą moka po 50 kapeikų o už francuziškosios tiktai po 20 kap.

Iš kitos korespondencijos, pasirašytos M. (= miškininkas Povilas Matulionis? nr. 14, 19o5-03-10/23, p. 188):

IŠ VILNIAUS 4 kovos. Šendien prasidejo Sv. Kozimero trijų dienų mugė (kermošius). Pati Lukiškio turgavietė kiaurai užjimta pirkiniais iškurių viršiausią dalią užjema mūsų krašto išdirbiniai iš medžio: viedrai, geldos, ratai, vežai, lankai, akečios, arklai, grebliai, skrinios ir įvairi kitoniški darbai. Darbas geras ir pigus: med. viedras 20 kap., ažoline rečkelė 1 rub., toki juodalksninė 50 kap., eglinė 40 kap., skietas ant 20 posmų 1 r. 10 kap., ratų statinys 4-5 rub., med. šaukštai po 1-2 kap.

Taigi, už 300 rublių galėjai: arba nusipirk Griškevičiaus rankraštį, arba 100 ąžuolinių puskubiliukų, arba 600 valandų mokytis lietuvių kalbos (rimtas kursas išeina; o prancūziškai šnekėt – tai tikriausiai tobulai už 300 rublių būtum išmokytas).


B.d.

(89) Susieji – ir [pajunti malonumą], v

Iš naujausiojo, paskutinio vasarinio Nemuno (2010-07-22—09-08). Valdemaras Kukulas (p. 9):

Jų [= naujausiųjų lietuvių poetų] bendras fonas – postmodernistinis postfilosofinis globalaus pasaulio simuliakras: regima ir užuodžiama buitis čia suvokiama kaip kosmosas, o gatvė ar skveras už lango traktuojami kaip to kosmoso tyrimų ir laboratorinių bandymų laukas, ir kai šios dvi empirinės plotmės suduriamos, patartina ieškoti individualios poeto buities metafizikos. Tiek kasdienės buities, tiek ranka pasiekiamos gamtos pasauliai driekiasi vienoje plokštumoje ir yra vienakrypčiai, bet maitinami skirtingos semantikos žodynų, todėl žodžių ir vaizdų sandūros dažnai netikėtos, žaižaruojančios, o tai savaime kuria profesionalumo ir originalumo įspūdį. Bet kiekvienu atskiru atveju tas įspūdis lieka vienas ir tas pats, ir didžiulė tarsi-individualybių, tarsi-asmenybių sankaupa galiausiai palieka vientisos, beasmenės informacinės masės pojūtį. Meilė čia jau seniai nepavaldi jokiam kosmosui ir jokiai žvaigždžių transcendencijai, meilės gelmė ir kokybė priklauso nuo drauge praleistų naktų seksualinių įspūdžių intensyvumo, o gyvenimo prasmė lengvai ir žaismingai užrašoma ant pusiau apnuoginto, pusiau apsinuoginusio kūno, ir šis tarpas – tarp apnuoginto ir apsinuoginusio savęs – yra didžioji šiandieninės poezijos būties ištartis.

cave canem (spėtina: = Donaldas Kajokas, p. 10):

Postmodernistinės dirbtuvėlės pameistrys permeta akimis, ką parašęs (nutapęs, nufilmavęs, suvirinęs etc.), ir oriai konstatuoja: nieko gero...
Tai reiškia: viskas gerai, nes būtent to „nieko gero“ tarsi ir buvo siekta.
Prisiminiau Sigito Gedos šmaikščią ištarą: postmodernistas – tas pats modernistas, tiktai beraštis.
Bet gal užtenka juos ūdyti, visus tuos post ir postpost? Verčiau paklauskime, kur čia šuo pakastas?
Mumyse jis pakastas.

Pavadinau šį įrašą pagal susikurtą šabloną, nors žodis malonumas čia nevisai tinka. Bet kodėl gi ne? Malonu mėgint atspėti, ką kuris turėjo galvoj cituotuosius gabaliukus rašydamas; gėris ir grožis, būtis ir buitis, kosmosas ir seksas; nac. ir internac. šunotyrai medžiagos – kur tik jų nepripakasiota. Be to, būtent šios citatos paskatino atsiverst LKŽ, kur prie malonù pateiktas toks pvz. (t. VII, p. 808):

Pinigų neturiu gydytis, o sveikata malonu (burž.) Ss.

burž. = žodis, posakis ar sakinys, vartojamas buržuazinės santvarkos reiškiniams žymėti; Ss = Sasnavà, Kapsuko r.; www.lkz.lt – tik Ss liko.
Taigi: kol nevaikštau pas daktarus, manausi esąs sveikas. Malonù.

(87.5) Maironiana

Nuo sacrum prie profanum.

(ε) Maironis ir kortos

1898-ais Tėvynės sarge, tuolaik redaguojamame Tumo-Vaižganto, nr. 7, p. 31–32 buvo išspausdinta Maironio satyra:

Apie Vintą.*)

Jei zero nenori draugijoje buti,
Mokinkis, mokinkisi vinto;
Tą vieną svarbiausią praszalinęs kliutį,
Jau stosi ant kelio isztrinto.

Prie vinto nereiks iszkalbingos sznekos:
Szendieną ne ji liaurus renka;
Vien žodžiai du — trįs lig adynos penktos
Par isztysą naktį užtenka.

Matronos garbingos, kurių liežuveliai
Tarytumi sukas ratu,
Prie vinto atsilsite nors vałandelę,
Atpraste plepėt pamažu.

Prie vinto nereikia nei didelio proto:
Atimti, pridėti tiktai!
Prie jo bus gerai ir dėl vyro pilvoto,
Ir raisziui, kurs eina kreivai.

Be vinto žmogus lyg nepiłno dar meto:
Gerai, jeigu kencziamas bus;
Guodonės negaus, nors kalbėtu iszreto
Ir žydų skaitytu rasztus.

Jei vinto mokėsi, tavęs neapleis
Kaip mylimą sveczią pakviesti;
Su vyrais garsiais, jenerołais didžiais
Galėsi greta atsisesti.

Jei kokį aprupinti norėsi dalyką:
Ant vinto užkviesti — naudinga.
Nieks sauso nekłauso, nedirba už dyką:
Ant vinto pakviesk reikalingą

Į ranką szimtinę įbrukt — negražu!
Supyks! . . . Bet prałoszti gali;
Ir reikałas tavo sau eis, kaip ledu,
Ir pirsztai nebus sutepti.

Kiszenė — tuszczia: ir-gi vintas padės
Prikimszi. . . ne savo. . . tai kito!
Nenori sau gobsziaus — piningo garbės:
Par vintą ne vienas nukrito.

Daug łaiko turi: isz bėdos iszvaduos
Prie vinto susėdę draugai;
Ir nieks dykaduonio tau vardo neduos,
Ir łaiką prastumsi linksmai.

Garbė tau pirmamui, kursai ant naudos
Žmonijei iszmislijei vintą!
Tau velnias patsai negailėsys smałos,
Priversdamas kauszą primintą
----------------------
*) Vintas yra tai toksai grajimas kartomis, pas ponus łabai madon įėjęs. Raszėjas cze tycziojas isz grajinczių kartomis, kuriems nereikia nei daug proto, nei jautrios sąžinės. Red.

Beje, galutinėj eilėraščio redakcijoj neliko nei zero (pirma eilutė tapo nei šiokia, nei tokia: „Jei nori draugijoje nieku nebūti“), nei velnio – viso paskutinio posmo (plg.).
Įtarinėt Maironį veidmainiavus negražu būtų. Tikriausiai rašydamas šį kūrinėlį pats nebuvo įjunkęs į kortas. Bet po gerų šešerių metų Jakštas satyrinian vaizdelin iš Lietuvos gyvenimo „Principų tvirtumas“ (LL, 1905-03-31/04-13, nr. 17, p. 234) įdeda ir tokius posmus:

Kortų išjuokimui
Dainius eiles rašo,—
Bet svečių sulaukęs
Tuoj... «prie vinto» prašo...
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Ei nutilkit kanklės!
Kas čia beišrodys,
Kaip toli nuo darbo
Yra mūsų žodys?!...

Sprangūs turėjo būt Maironiui šie viešo priekaišto – veidmainiauji, dainiau kanauninke! – žodžiai. Klausimas: kada ir kodėl jis užsikrėtė kortom? Gal galima būtų tai siet su 1901-ais pradėtom eit Petrapilio dvasinės akademijos inspektoriaus – administracinėm – pareigom? Kai teko pradėt bendraut ne tik su kolegom ar tais, su kuriais norėtum, bet ir su tais, su kuriais reikia. Iš atsiminimų galima susidaryt įspūdį, kad šiaip Maironis buvęs išrankus bendraudamas, o čia pagal pareigas teko tvarkyt reikalus. Savo principų ir nuostatų viešai nedemonstruosi. Aptarei konkretų reikalą, bet pabėgt neišeina. Tad kortos kaip išsigelbėjimas – nei apie orą, nei apie politiką nereikia šnekėt („vien žodžiai du — trįs“). O kad netikęs dalykas prilimpa, net pamėgsti jį, argi naujiena?

Lošdavo Maironis ne tik šiaip, bet ir iš pinigų. Karolis Račkauskas-Vairas:

[…] buvau nuvažiavęs į Suomiją, į vasarnamį Teriokuose, kur gražioje viloje su Antano Smilgos šeima atostogavo Maironis. Poetas, pasisveikinęs su manim, pakvietė lošti vintą, pažadėjęs mane pamokyti lošimo. Tai buvo pirmas ir paskutinis mano bandymas vintuoti – prasilošiau, ir Maironis, dėdamasis į kišenę mano praloštus rublius, pasakė:
– Dabar nebesakysi nemokąs vinto lošti, tiesa? (LirK, t. XXI, p. 448)

Tekdavo ir pralošt:

1925 m. Maironiui atostogaujant Tytuvėnuose, vieną pavakarę į kleboniją užklydo du jaunuoliai pakeleiviai ir paprašė nakvynės. Po vakarienės kunigas Jančiauskas ir Maironis sėdo prie „išgarbinto vinto“. Pakvietė ir svečius. Tie, matyt, buvo įgudę lošėjai arba geri sukčiai, nes per vakarą taip nutaisė kunigus, kad šie prakišo maždaug po 600 litų. Tą įvykį vėliau prisimindavo pats Maironis. (Juozas Gečius, ibid., p. 551)

Kas iki čia užfiksuota, žinoma. Bet man vis nedavė ramybės toks klausimas: o kas tai per žaidimas, kaip jis žaidžiamas? Iš K.R.-V. atsiminimų sprendžiant, gali žaist ir du; iš Maironio satyros, kad gan paprastas („Prie vinto nereikia nei didelio proto: / Atimti, pridėti tiktai!“). O konkrečiau?
Brockhauso ir Efrono leistas rusiškas Enciklopedinis žodynas tiek paaiškino (t. 12, 1892, p. 500):

Винтъ – карточна игра, пользующаяся весьма широкимъ распространенiемъ во всѣхъ концахъ Россiии. Она представляетъ смѣсь двухъ игръ: виста и преферанса. Отъ первой заимствованы розыгрышъ и нѣкоторыя комбиначiи, а отъ второй – переговоры и назначенiе числа взятoкь. При началѣ распространенiя (летъ около 20 назадъ) B. носилъ названie с и б и р с к а г о виста. Затѣмъ онъ постепенно усложнялся: игроки начали друг друга поддерживать въ мастях, т. е. повышать игру, или назначать самостоятельную свою масть. Установлена была очередь въ переговорахъ и появилось требованiе брать точно назначенное число взятокъ; за недоборъ ставились ш т р а ф ы. Такой преобразованный вистъ получилъ названiе винта-виста. Послѣ выработки для этой игры особыхъ правилъ, слово вистъ было отброшено. Въ послѣднее время въ эту игру проникъ элементъ азарта — п р и к у п к а, состоящая изъ 4 или 8 картъ.

Toliau pateikta bibliografija, kur nurodyta ir 1890-ais išleista knyga (200 p.), kurios viršelis čia įdėtas (perleista 1990-ais). Vintas „komercinių žaidimų“ eilėj pirmas. Ar dabar kas nors jį tebežaidžia? Kaip kitus – preferansą, ramsą.
Kalbėdamas su kolega, pajuokavau – sakau, visai neblogai skamba: tarptautinis vinto turnyras, skirtas didžio lietuvių dainiaus Maironio, tarkim, 130-oms gimimo metinėms. – „Liktum nesuprastas.“

B.d.

(87.4) Maironiana

(δ) Žemaičių giedojimas

Skaitinėdamas LL, neprašokdavau ir Maironio Par skausmus į garbę atkarpų. 1905-04-14/27 nr. 19/20, p. 257:

Jei Dievui tik lupų užtenka garbės,
Žemaičiai kaip žvaigždės po smerčio žibės,
Jų balsas padanges aplėks:
Ar gieda Ražančių, ar šventą Antaną,
Ar valandas apie Švenčiausiąją Paną,—
Jų nieks, ištiesų, neužrėks.

Ir prisiminiau jau buvus rašyta apie žemaičių giedojimą. Damazas Treigys (= dvidešimtmetis Antanas Šilgalis iš Kulakių), „Po žemaičių šalį“, 1905-02-24/03-09, nr. 12, p. 150:

B a ž n y t i n i s   g i e d o j i m a s. Kiekvienam yra žinoma, kaip gražus giedojimas, ypač bažnyčioj, sujudina, sugraudina žmogaus jausmus, ir puošia bažnyčią gražiaus už sidabrą ir auksą, tikt labai gaila, kad bažnytinis giedojimas,—tas visų dvasiškų širdės jausmų sukėlėjas, mūsų krašte, ypač Žemaičiuose, tūlose vietose suvis apleistas. Skuodo bažnyčioj giedojimas stovi žemiaus už visų apylinkes bažnyčių, (išskyrius Lenkimų, Darbenų ir Šačių); giedotojų balsai negražųs, kad gieda išrodo it gvolto šaukimas; Suplikacijose tebvartojami visi senieji lenkiški: «macnas, nesmertelnas, pavietrė», ir t. t.

Bet Maironis kaip tik ir žavisi tokiu „negražiu“ giedojimu, gvolto šaukimu!
Jaunuolio manymu,

Kitos tautos kur kas gražiaus gieda už lietuvius. Štai ir mūsų kaimynai latviai; tęn kiekvienas jau pažįsta gaidas (natas). Mūsų kunigams ir vertetų didžiaus atkreipti atydžią į tą svarbų dalyką.
Mūsų neapšviesti žmonelės labai šižta už išmetimą iš maldaknygių pus-lenkiškų žodžių [...] mat rodos Dievo garbės pamažinimu.
Labai geistina būtų, kad dabartinėse maldaknygėse būtų užlaikoma kuo-gryniausia lietuviška kalbą ir naujoji rašyba [...].

Grįžkim prie Maironio:

Bet visą širdies jų suprasi jautrumą
Tadą tik, kad «Pulkim ant kelių» par Sumą
Užtraukia bažnyčia visa!
Kad dreba net sienos nuo balso ir griausmo,
O griešninkams ašaros veržias iš skausmo
Ir krinta, kaip Dievo rasa.

Kas liktų iš Strazdo giesmių giesmės, jei pašalintumėm wieru ir straszniausiu Jezaus afieru, łosku ir duszias cziszcziaus?
Vieną „Pulkim ant kelių“ poveikio paliudijimą esu anksčiau užfiksavęs lygut lygutėliai prieš metus: „Strazdo sugestijos jėga“. Kiek žinau, Kostas Aleksynas kaupia medžiagą studijai apie šį kūrinį. Turėtų būt l. įdomu. [Str. buvo paskelbtas 2010-ais Tautosakos darbų XXXIX tome.]

Ką būtų galima pavadint XX amžiaus lietuvių giesmių giesme? Manau, „Mariją, Mariją“. Net tos diskusijos „ant dangaus“ ar „danguje“ susieja ją su Strazdo kūriniu.

P.S. Ubagiškas pašmaikštavimas. Jeigu autoriaus teisės būtų saugomos ne 70, o 100 metų po jo mirties, kokį solidų Maironio literatūros fondą būtų galima sukaupt iki 2032-ų! O Kačanausko muzikos fondan iki 2059-ų kiek prikapsėtų!!! Kodėl LATGA-A tik visokias kavines tikrina? O bažnyčios kuo prastesnės? Dėl laidotuvių kebliau. Bet gal galima ką nors sugalvot – vis dėlto viešas atlikimas. Ir klausytojai ne kokie melomanai, o Dievo motina ir (bent jau) mirusiojo patronas ar patronka.


B.d.

(88) Tarp kitko: Hamletas.lt

Mėginant apsitvarkyt popieryną šitas bilietas pasipainijo. Atsimenu, eidamas buv. Thomo Philippso krautuvės link pagalvojau: o gal kartais Koršunovas bus pasirinkęs Nykos-Niliūno vertimą? Deja. Ir Nekrošius, ir Koršunovas – Churgino. (Ar bent svarstyta, kurį rinktis?) Žiūrint ir klausantis, buvo atėjusi mintis: geriausiai vertimų lyginamąją ekspertizę galėtų atlikt Polonijų vaidinęs Vaidotas Martinaitis – bene didžiausias natūralios kalbėsenos šalininkas. Suprantu, režisieriams svarbiausia idėjos etc., o aktoriams (ir kai kuriems žiūrovams-klausovams) rūpi ir teksto faktūra. Ar bus pastatytas vertas dėmesio Hamletas, pasitelkus A.N.-N. vertimą? Gal Varnas kada imsis ar kas iš jaunųjų?

— prieduras

(87.3) Maironiana

Bibliotekos langas vakarų pusėn, tai tenlink ir suku, kol saulė dar nepasirodė.

(γ) Maironis ir Šveicarija

2007-06-29 Meggene (septyni kilometrai už Lucernos) prie St. Charles Hall vilos koplyčios sienos buvo pritvirtinta Maironiui skirta memorialinė lenta, taip įamžinant vietą, kur poetas 1907-07-25 baigė Jaunąją Lietuvą.
Ta proga 2007-07-11 XXI amžiuje buvo paskelbtas Aldonos Ruseckaitės straipsnis „Šveicarijoje pagerbtas Maironis“, prasidedantis taip:

Tyrinėdami Maironio kūrybą, biografiją, laiškus galime teigti, jog viena mėgstamiausių vietų pasaulyje poetui buvo Šveicarija ir būtent katalikiškasis Liucernos kantonas.
1899 m. vasario 16 d. laiške poetui kunigui A. Jakštui-Dambrauskui Maironis rašė: „Ketinu ant kokio pusantro mėnesio pailsėti Šveicarijoje ant krašto ežero Keturių kantonų, kur jau du kartu buvau ir kur maloniaus [gėrėjausi – A.R.] tarp gamtos grožybių.“ Vadinasi, Maironis į Šveicariją galėjo pirmąsyk nukeliauti apie 1894 metus, nes eilėraštis „Rigi Kulm“ išspausdintas pirmą kartą 1895 metais, eilėraštis „Vakaras ant Keturių kantonų ežero“ pirmąkart publikuotas 1904-aisiais. Kadangi 1907 metais jis Šveicarijoje užbaigė poemą Jaunoji Lietuva, tad kelionių į šią šalį per gerą dešimtmetį susidaro nemažai. Nėra užfiksuota, ar po 1907 metų jis dar buvo čionai atvykęs. Maironio kūryboje „grynai“ šveicariški eilėraščiai yra trys. Du jau paminėti, taip pat eilėraštis „Alpių viršūnės“, kuris iš pradžių buvo pavadintas „Alpių akivaizdoje“ [...].

Maironio Raštų I tomo komentaruose rašoma (p. 293):

Šis eilėraštis užrašytas ant Maironio bibliotekos knygos „Dokładny słowniczek polsko–niemiecki i niemiecko–polski spisany przez dr. J.P. Jordana. Lipsk. W księgarni Ottona Holtne. 1889“. Įrašas pieštuku, išblukęs, sunkokai išskaitomas, vietomis spėjamas. Atrodo, kad tai pirmoji eilėraščio redakcija.

Pirmąkart išsp. 1920-ais Pavasario balsuos pavadinimu „Snieguotos Alpių viršūnės“. Kadangi žodynėlyje tikriausiai nėra jokios inskripcijos, kada ir kur pirktas, datuot eilėraščio praktiškai neįmanoma. Negi rašysi: 1889–1920?




Eidamas per LL, 1905-09-22/06-05 nr. 42, p. 621 užtikau štai tokį „Laišką iš Šveicarijos“:

Rugpjučio 29 d. prisiruošęs į kelionę, atsisveikinau su savo kraštu keliems metams. Per Kybartus pervažiavau sieną ir leidausi Berlyno linkon. Prusuose umai patėmyjau šį-tą naujo. Ant stočių trukiai stovi trumpai, negirdet skambinimo, žmonės nesigrudžia. Berlyne sustojau tik pasilsėt. Turėdamas kelias liuosas valandas, nuėjau į Zooliogišką sodą. Gražiai išgrystas kelias eina aplinkui; iš jo abiejų pusių įtaisyti gardai gyvuliams ir paukščiams iš visų pasaulio šalių. Rodos, Petropylės žvėrynas ir ne mažas, ale Berlyno kur tai didesnis. Čion yra daugiau gyvulių ir paukščių. Tie patys atrodo linksmesni ir gražesni; teisybė, daugumui iš jųjų nereik kęst šiaurių šalčio, bet apskritai matyt, geriau užlaikomi; visur švaru, puiki tvarka. Viduryje sodo stovi augštas bokštas. No jo viršaus, kaip Petropylėje nuo Isako, gali gerai prisižiūrėt Berlyno margumynui.
Pavaikščiojęs dar Tiergartene, nusileidau ant Potsdamo stoties. Iš ten pervažiavau po žemę ir viršum namų. Toliau pasigėrejęs miesto grožybėmis ant Fridriko ir Unterdenlinden gatvių, variausi į Dresdeną.
Dresdenas yra gražus ir smagus miestas. Aplinkui apsuptas žemais žaliuojančiais kalnais; viduryje paveikslinga tvarka. Dideli sodai ir medžių alejos dailiai puošia Saksų sostapylį.
Rugsėjo 1 d. aplankiau garsią Dresdeno paveikslų galeriją. Čia yra Rafaelio «Madonna Sixtina», pas kurią iš vien stovi dailos mylėtojų buriai. Žymiausi nauji paveikslai tai Mencelio: Veronoje jomarkas, Prellio: Judošius parduoda Kristų, Haufmano: Kristus dvylikos metų Jeruzaliaus bažnyčioje ir k.
Toliau apžiurėjau muzejų: «Grune Gevolbe», kuriame labjau atkreipė mano atydą brangus akmens ir senovės karališki rakandai. Buvau taiposgi istoriškame ir skulpturiškame muzejuose. Mačiau teip vadinamą «Silberzimmer», kur sudėti sidabrinai karalių indai, šaukštai, peiliai etc. Jie iš viso sveria per 2000 pudų.
Nedėlioje klausiau puikios muzikos su giesmėmis katalikų bažnyčioje «Hopkirche».
Į Dresdeną prigul užsukt kožnam keliauninkui. Čionai yra daug gražių daiktų pamatyt. Vasarą kas mėnesį saksų sostapylį aplanko 45,000 svečių.
Rugsėjo 6 d. iš Dresdeno atvykau į kantonališką Šveicarijos miestą Neuchatelį. Iš vakarų susitelkę stovi gražus kalnai, medžiais apželę, dangų parėmę; pakalnėje guli miestas; toliau Neuchtelio ežeras; už ežero riogso Alpai, baltomis sniego kepurėmis apsidengę.
Vietiniai gyventojai, kaip ir visi šveicarai linksmi, gyvi.—Pirmą nedėldienį prisižiurėjau jų šventos dienos judėjimui; pilni sodai ir gatvės žmonių; muzika griežia per kiaurą dieną; seni ir jauni padoriai linksminasi.
Rugsėjo 12 d. aplankiau gražiausią užmiesčio dalį «Les gorges d’Areuse». Kelias mylias į pietus pavažiavęs trukiu, pėsčias gryžau atgal Areuse, upės pakrantemis. Čionai patikau daugybę turistų. Rodos, dievoti Lietuvos meldžionys traukia į stebuklingą vietą. Ir ne veltui: neišpasakytai puikus reginiai tiek svečių čia sutraukia. Medžiais apaugę riogso augšti kalnai. Jų viršunės slėpiasi debesyse. Apačioje sroviai teka upė.
Iš kalnų gražiai įtaisytomis triubomis bėga vanduo į upę; pagalios, krisdamas nuo 20 sieksnių augščio, pavirsta į ukus. Eini siauru taku, o viršuj tavęs kabo akmens. Tankiai trukis išlenda iš žemės. Gamtos yvairumas visoje savo grožybėje akį veria ir širdį prie savęs traukia.
Dailios vietos, puikus Šveicarijos matymai, bet svetimos čionykštės širdys graudumą tik kuria. Už šituos kalnus ir gamtos navatnybes, už puikius miestus ir jų smagumus mielesnė man Lietuva ir jos žemos surukusios grįčios.

Parašas šiek tiek autoironiškas: Skraiduolius. Regis, atidžiai peržiūrėjau Lietuviškųjų slapyvardžių tomus – neradau tokio užfiksuoto ir atskleisto.
Beskaitant pažalintas pastraipas, prisiminė minėtasis Maironio eilėraštis „Alpių akivaizdoje“:

Aukštų kalnų viršūnės šviečia,
Ledais apkaltos ir sniegais!
Nuo amžių koja jų neliečia
Žmogaus, užgimusio varguos.

Nuo aukšto išdidžiai apmatė
Žmogaus kasdieninius takus,
Vienok gyvatos margo rato
Jų aidas neatjaus puikus.

Kas joms didžiulėms! Milijonai
Pro šalį amžinais keliais
Nuėjo, kaip lig laiko monai,
Su mažutėliais geiduliais.

O jos be jausmo, be [silpnybių?]
Vienodos amžiais lig aušros,
Kai liepė viešpats iš tamsybių
Išeit ant saulės atviros.

Ir amžių amžius sau galingai
Bebaltuos saulės spinduliuos!..
Kas aš prieš jas, kurs rūpestingai
Vos tik rytojaus beviliuos.

Sugretinus užfiksuotus vaizdus, jau noris klaust: ar tik ne tas pats žmogus ir laišką, ir eilėraštį rašė?! Bet: „atsisveikinau su savo kraštu keliems metams“. Į šitą teiginį atsirėmus, galima daryt prielaidą: koks baigęs Petrapily dvasinę akademiją lietuvis išvyksta tęst studijų užsienin. Bet nė žodžio apie naująją mokslavietę. Alpėm ir šveicarais domisi. Skraiduolius.
Gal teologijos daktaras Jonas Maculevyčė ketino gaut darbo kitoj dvasinėj seminarijoj? 1905-ieji, visokios revoliucijos, sumaištys... O gal tai tiesiog pėdų mėtymas? Kad kas neimtų susiejęs Skraiduolių su konkrečiu asmeniu malt liežuviu: va, profesorius po visokias Šveicarijas važinėja... Nežinau, nežinau, nežinau.
Jei kas užkibs – tesiaiškina toliau, man ir tiek gana.
P.S. (2013-02-11). Šiandien šešiskart buvo perskaitytas šitas tekstas (bent jau taip fiksuoja blogger.com), nors Maironio metai ir pasibaigė. Perbėgau ir aš tekstą akim. Korekcija: priešpaskutinis įrašo sakinys „Nežinau, nežinau, nežinau.“ skaitytinas – „Greičiausiai ne, greičiausiai ne, greičiausiai ne [Maironio].“


B.d.

(87.2) Maironiana

Šiaip ar taip, šeštadienis, poilsiadienis, tad tebūnie šis tas smagesnio.

(β) Pirmasis (?) lietuviškas literatūrinis kryžiažodis

LL 1905-06-23/07-06 nr. 29, p. 406 buvo paskelbtas kryžiažodis (skelbiant šiek tiek supainiota, nr. 31 teko dėt klaidų atitaisymą; čia pateikiu atitaisytąjį variantą):

ATSPĖKITĖ!
Jo-re-li-klas-lė-ta-nas-šra-mil-au-o-ne-lis-sau-ir-a-ži-po-nas-niai-sei-.
Tos sąjamos reiškia žodžius, kurių pirmosios raidės į eilią sustatytos nurodys vardą vieno Lietuvos dainiaus.
Žodžių reiškimas:
1) didelio augio žmogus.
2) gamtos apsireiškimas.
3) katalikų vardas.
4) pavietinis Lietuvos miestas.
5) Lietuvos miestas.
6) Valakų žemės miestas.
7) Įrankis irklavimui reikalingas.
8) Viena iš dangaus šviesų.
Išrišimus prisiuntinėti iki 10 (23) liepos dienai.
Geriausiai išrišusiam pagal nutarimo bus išsiųsti «Pavasario balsai» Maironio.

Kadangi išrišimas savaime aiškus, tai radęs net nemėginau spręst. Ar tai buvo kietas tuolaik riešutėlis? Sunku pasakyt. Be to, šiuolaikiškai žiūrint, prie šio kryžiažodžio derėtų dėt riebią R, o dabar – paslėpta reklama.

Teisingi atsakymai buvo paskelbti 1905-06-14/27 nr 32, p. 462:

UŽDAVINIO «ATSPĖKITĖ», 29 NUMERYJE PATILPUSIO ATSPĖJIMAS.
Iš sąjamų: «Jo-re-li-klas-lė-ta-nas-šra-mil-au-o-ne-lis-sau-ir-a-ži-po-nas-niai-sei» išeina:
1. Mil-ži-nas
2. Au-šra
3. Jo-nas
4. Ra-sei-niai
5. O-li-ta
6. Ne-a-po-lis
7. Ir-klas
8. Sau-lė
Iš pirmųjų kiekvieno žodžio raidžių išeina pseudonimas vieno musų dainiaus: «Maironis».

Kas neįspėjamiausia – tai 4) Olita, Lietuvos miestas (tikriausiai Alytus), o ne mot. vardas; Joną susieji su Ioannes, kentėt galima.
Belieka paskelbt nugalėtojus:

Uždavinį atspėjo: Kun. Juozas Tumas iš Vadaktų, Kun. Juozas Leikus iš Laižuvos, Br. Juzumas ir Peterburgo, Dominįkas Kulikauskas iš Dusėtų, D-ras J. Gailiunas iš Uralsko, Kazys Motėjunas iš Peterburgo, B. Pažera iš Krasnikų (Liublino red.), «Duda» iš Telšių.
Šitiems, gerus atspėjimus prisiuntusiems, Redakciją išsiųs knygą «Pavasario balsai» Maironio.

Ir vėl Vaižgantas pirmas. Juk ne be pagrindo atsakydamas 1932-ais į Naujosios Romuvos literatūrinę anketą juokavo:

Kai numirsiu, jūs mane iškimškite ir pastatykite universiteto zoologijos salėje, o varinėje lentelėje, kaip Radvilo šernui, parašykite: „Naš postriel viezdie pospiel“ [Mūsų vijurkas visur suspėjo]. (cit. iš Vinco Maciūno Rinktinių raštų, 2003, p. 661; storiausia redaguota knyga)

B.d.

(87.1) Maironiana

Prae scriptum. Žinau: nemesk kelio dėl takelio. Bet vis nuklystu. Išmintu ar net išgrįstu keliu vaikščiodamas malonumų vargu ar patirsi, o taip noris. Tataigi.
Dėl visko kaltas Maironis. Per Jonines išsitraukiau Literatūros ir kalbos XXI tomą, norėdamas Panevėžy aptikto rankraščio genezę patikslint. Patikslinau. Bet knyga taip ir liko ranka pasiekiama. Baisiau už degtinės taurelę – neatsispirsi. Užtikau atsiminimuos užmintą mįslę, kurią įmint norint teko imtis Lietuvių laikraščio (toliau = LL).















Pirmasis raides grąžinus imtas leist (nuo 1904-11-18/12-01; Vilniaus žinios nuo 1904-12-10/23) periodinis leidinys; savaitraštis, ne dienraštis, bet: iliustruotas (kas vinjetę paišė – neišsiaiškinau); Petrapily, ne Vilniuj, bet: vos ne kiekvienam numery – Maironio poezija. Gana priemonėm mėgautis, prie reikalo.

(α) Maironis buvo LL literatūros skyriaus vedėjas?

Karolio Račkausko-Vairo, nuo 1905-ų LL redaktoriaus, atsiminimuose užtikau tokį teiginį (užrašytą 1955-ais):

[…] kartais pasirodydavo polemika tarp Maironio ir Jakšto. […] jis polemizavo su Maironiu dėl „principinio“ klausimo: ar eilėraščiuose dėl ritmo trumpintini žodžiai ar ne? Maironis buvo griežtai nusistatęs prieš trumpinimą, o Jakštas – už. (LirK, t. XXI, p. 447)

Peržiūrėjau Maironio Raštų III tomo antrą knygą – nieko tokio nėr; patikrinau Romo Adomavičiaus Maironio raštų bibliografiją (1990) – irgi nieko panašaus. Tad ir beliko griebtis paieškų verčiant LL laps po lapo (pirmąkart).
Nr. 17 (1905-03-31/04-13) yra Jakšto laiškas į redakciją „Šis tas apie eiliavimo taisykles“ (p. 234; cituojama fotografiškai):

№ 13 «Liet. L.» radau nurodytas tris «pamatines eiliavimo taisykles», kurių neužlaikymas buk geriausios įtalpos eiles gadinąs. Tos taisyklės, anot «L.L.» esą šios:
1) «negalima ritmo užlaikymui trumpinti žodžių, kia aš’ros vietoje ašaros.
2) reikią esą saugotis tokių žodžių sutrumpinimų kaip: ein’, slenk’, maldin’, trauk’ žied’s, but’, (vietoje būtu).
3) esą «visai netikę tokie rimai kaip va: išbalęs sušalęs, kerčiòs-kàrčios, ponai-saliunai, numilėta bileta, atsitrauk-draug ir tt.»

Pirma taisyklė, Jakšto manymu, „visai teisinga“, bet antra – „suvis priešingai“ (net Maironio autoritetu pasiremia – kelis sutrumpinimus Pavasario balsuos radęs); trečia – „irgi teisinga, atskyrus tik tokius rimus, kaip vaikelis-išbalęs, kurie man matos visai geri (Slg. Puškino: priekloniali-rukoplieskali, ugriumoj-dumoj, drož’-molodiož’ ir tt.)“.
Situacija tikrai tokia, kokią užfiksavo K.V.-R., bet: Jakštas ginčijasi ne su asmeniu, o su laikraščiu. Nes tai, iš ko jis cituoja, buvo išspausdinta kaip redakcijos nuomonė apie atsiųstą L. Gerulio (= Liudo Giros) eilėraštį „Briežukų pardavėjas“ (nr. 13, 1905-03-03/16, p. 165; šitą eilėraštį savo atsiminimuose iš Petrapilio laikų – ištisiniuose, paskelbtuose 1957-ais Rinktinėj, p. 188 – mini ir K.V.-R.):

Spausdiname dėl pavyzdžio žemiaus einančias eilės, kad parodyti, kokias apturime, kokių vienok spausdinti negalima, nors mums tai gaila. Tų eilių įtalpa poėtiška, poetiškas ir jų stylius, bet pamatinės eiliavimo taisyklės neužlaikomos. Visupirmu negalima ritmo užlaikymui trumpinti žodžių, kaip aš’ros vietoje ašaros. Teip-pat yra tai kalbos ydos tokie sutrumpinimai, kaip: ein’, slenk’, maldin’, trauk’, žied’s, būt’ (vietoje būtu) Toliaus visai netikę tokie rimai, kaip va: išbalęs, vaikelis; kerčiòs, kàrčios; ponai, saliūnai; numylėtą, bìletą; atsitràuk, draug ir t.t. Ant galo reikia poėtoms gyvai pažinti tikras žodžių priegaidas (akcent) ir negalima jas kraipyti vien tik ritmo užlaikymui. Paduodame tuos pasergėjimus, visai nenorėdami savo bendradarbius užgauti, bet tik trokšdami, kad Dievo duotos dovanos neužkastu, kad daugiaus pasidarbuotu, susipažinę giliaus su kalbos įstatymais su poezijos teoriją. Kiekvienas dailos skyrius: ar tai tepliojimas, ar mūzika, ar rūmų statymas, ar poezija reikalauja daugel, daugel darbo ir prisitaisimo; negana apturėti nuo Dievo tam tikrą išaugšto įkvėptą dovaną, reikia dar ją apdirbti, pažinti jos teoriją, pasinaudoti iš to, ką amžiais prieš mus ištyrė. Kiek tai talentų be mokslo ant niekų nueina!

Ir nesektinasai pradedančiojo poeto kūrybos pavyzdys:

BRIEŽUKŲ PARDAVĖJAS 1).
Miesto paveikslėlis

Sušalęs, išbalęs mažutis vaikelis
Sustojo ant gatvės 2) kerčios,
Pamelsvo jam lupos, per skruostùs kai pupos
Jam aš’ros riedėjo karčios.

Nudriskęs, nuplyšęs rankelę iškišęs
Skrynikej briežukų buriai
Nuo ponų auksuotų, nuo ponių šilkuotų,
Pagelbos jis meldė tyliai

Ein ponios ir ponai—jiems žiba saliunai,
Nerūpi jiems vaiks vargdienys;
Kas miršta iš bado, tas laimės nerado,
Tai valkata ir tinginys!

Slėnk’ eilè po eilès—panytės štai dailios,
Šaipydamos, juokdamos trauk,
Spind’ jupos 3) gražumù, kvep’ rankos perfumu,
Ne gaus nuo jų vaikas, ne laukk.

Ein puikùs ponàitis, bet veltui 4) našlaìtis
Skatiko nuo anò maldin’
Jis tur numylėtą, reik pirkt jai bìletą
Ir eiti tèatran.—«Šàlin!»

Nus’traukė nuo kelio ir vėl ranką kelia,
Spind’ akys, kai žied’s nuo rasòs. . . .
«Briėžukų skrynikė—tiktai po skatiką»
Led’ šnybžda jisai be drąsòs.

Bet nieks savo saiko, n’atrišo dėl vaiko,
Kiekvienas nuo jo atsitràuk’
Šis, kitas ìšbare, «velniuosna» pavarė,
Parduodams vieniams savę draùg’. . . . .

Praslinko, išnyko—vaik’s vienas beliko
Teatruos’, saliunuos’ visi
Jie skęsta šampane, vaik’s ašarų tvanè. . . .
Teverkia, bil’ «jie» but’ linksmi!. . . .

Taip visad’ ant svieto: kam minkšta, kam kieta,
Kam juoktis, kam ašaros’ džiūt’. . . . .
Ne vieną kietširdys pravirgde, pravirgdįs
Vargdienį—bet ar tūr taip būt’?. . .
_______________
1) Sierčikai, 2) ulyčios, 3) suknios 4) dovanai, bėrgždiai.

Teksto publikacijoj sukirčiuojant nurodyta dar daugiau riktų (skruostùs etc.).
Į minėtąjį Jakšto laišką irgi atsakyta anonimiškai. „Nuo redakcijos“:

Redakcija pasilieka prie savo nuomonės. Nestato per principą, kad visai negalima žodžių trumpinti, bet tokie sutrumpinimai, kaip: ein’, slenk’, maldin’, trauk’, žied’s, but (viet. būtu) yra tikrai ne pagražinimu bet ydomis, o poezija tai dailos šaka, todėl jos išvaizda turi buti nesudarkyta bet daili, graži. Jei anuos sutrumpinimus priimti, tai kodėl nepriimti ir: žmog’s, sun’s ir kitus. Kas kitas tokie sutrumpinimai kaip gal, kiek kart, nieks, kurie yra plačiai vartojami ir grynoje prozoje. Lenkų ir rusų poezijoje sutrumpinimus, jei kurie yra, galima suskaityti ant penkių pirštu, žinoma atskyrus tuos, kurie be jokio skyriaus yra ir prozoje vartojami. Vieni tik vokiečiai priėmė į poeziją įpatingus sutrumpinimus. Kodėl? Apie tai ilgai sakyti. Prancuzų kaimos gyventojų gyva kalba turi didį panašumą su lietuviška ir teip-pat mėgsta sutrumpinimus; vienog jų poetos nepriėmė į savo globą tą galūnių apkarpimą. Dar kartą redakcija patėmija, kad įpatingai žodžių su viena sąjama [= skiemeniu] trumpinimas, jei nėro dar klaida, tai vis gi poezijos ydomis. Red.

Kas redakcijos vardu atsakė? – Logiška būtų teigt: Red. = Jonas Maculevyčė (tokia pavardės forma užfiksuota jo paties straipsny „Ape lietuviško liežuvio išguldymus po musų mokyklas“, LL, nr. 43). Vadinas, ir kiti atsakymai-pamokymai siuntusiems savo poetinius bandymus LL redakcijai – irgi Maironio? Beje, labai panašūs į cituotąjį. Štai trys pavyzdžiai:

P. Upeliui. Tamstos eilių «Lietuvis» spausdinti negalime. Įtalpa gera, vietomis tikrai poėtiška, bet jos apdaras netikęs: eilių ritmas labai šlubuoja, negalima žodžių priegaidos pagal užgaidos mėtyti, kaip liètuvis, Lietùvą, žmònijos, giltìnės nedòriems. Toliaus, norent rimuotai eiluoti, negalima tokių rimų vartoti, kaip va: Nerio, vario; turtas, sukurtos; apsupti, nusmuksi; brolį, varguolį; parito, šitol. Negalima del ritmo ir žodžių trumpinti, kaip tai: žarjos (žarijos), nįsilaužė (neįsilaužė), kil’ (kįla), ket (ketina), tam (tame) ir t. t. Žodžiai: dimnas, navatnas – barbarizmai. Negalima rašyti: žarijos tykoja, akenat (akėjant?) prie arklo kukenant (?) Nekurios vietos – nesuprantamos. Tamsta galėtumei mums šį-tą proza moksliškai parašyti; su mielu noru priimtumėme. Eilėmis (tankiausei niekam netikusiomis), visokiais paveikslėliais ir pasakėlėmis esme apkrauti. Argi lietuviai musų sandarbininkai jau nieko rimtesnio ir naudingesnio neįstengtu parašyti? (LL, nr. 13, 1905-03-03/16, p. 174)

P. Puškinui [simptomiškas slapyvardis!]. Tamstos eilių spausdinti negalima. Talentą, kaip matosi, turite, bet reikia daugiaus prasimokinti kalbos ir eilavimo taisyklių; žodžių trumpinti negalima; reikia užlaikyti naturališką priegaidą (akcentą), nes kiteip ritmas šlubuoja; teip pat reikia daugiaus sutarties rimuose.
Su laiku galėsite ir versti ir originališkai rašyti, tik darbo ir mokslo daugiaus. (ibid.)

Tam pačiam po poros savaičių (spėtina: neišvydęs savo eilių, dar vieną laišką parašė):

P u š k i n u i. Apturėję Tamstos eiles stengėmės duoti Tamstai atsakymą. Negalimė jų sunaudoti delto kad nekurių iš jų ir įtalpa mėnka ir labai šalinasi nuo elementariškų net tiesų poezijos: ne tikt rimas tankiai nevikęs, bet ir rytmas teip pat šluboja; k. a. rimavojimas žodžių «kaip tas»—«kalbos», «bedòs—rodos», «ramiai—savaip», «nuodą—proto» ir t. t. Ar negaletumitė prisiųsti mums kokius nors moksliškus straipsnelius, duokimė iš luomos teknikos, historijos, ir t. t. Tą tei noriai suvartosime! (nr. 16, 1905-03-24/04-06, p. 222; beje, dėl šio teksto spėtina: antrąkart Maironis raštu atsakinėt nebenorėjęs, pasakęs, o užrašė leidėjas Antanas Smilga; kodėl taip spėju? – „apie tai ilgai sakyti“)

Be to, kas jau išdėstyta, kiti argumentai už Maironį:
√ LL leidėjas Smilga ir Maironis buvo tikrai geri pažįstami; net laikraštis buvęs, galima sakyt, kartu sugalvotas; Smilga „LL kaštais“ išleido Maironio knygą, tad turėjo jaustis įsipareigojęs.
√ Į laiškus turėjo atsakinėt žmogus, nuolat palaikantis ryšį su redakcija; Maironis to niekaip negalėjo išvengt – praktiškai kiekvieno numerio „Literatūros skyriuj“ ėjo jo poemos Par skausmus į garbę gabalai – korektūras teko skaityt (švariai perskaitytos; atsakymų korektūrų greičiausiai neskaitė).
√ Maironio polinkis į akcentomaniją. Atsakymuos prikirčiuota, pakirčiuota ir poemos tekstuose (kad tik teisingai perskaitytų Lietuvą, kad tik atitrauktų kur reikia kirtį galūnėn!). Pvz.:

Kad, Liètuvai spaudą užgynęs ir raštą,
-----------------------------------------
Kad jos Lietuvòs neapšviesti;
-----------------------------------------
O juk Lietuvòj, kur net vokiško vaiko
-----------------------------------------
Ką gal Lietuvà, svetimtaučiams parodys

(Ar tai sietina su tuo, kad Maironis dirbo kartu ir bendravo su Kazimieru Jaunium? Beje, pastarasis Smilgos spaustuvės zecerius kankino labiau nei Maironis, tik vieną kitą žodį pageidaudavęs surinkt su ypatingesne, kirčiuota, raide.)
√ Išnašos prie „Briežukų pardavėjo“ tikriausiai ne Giros. Maironis nebuvo entuziastingas neprigijusių naujažodžių šalininkas. Nereikia pamest galvos belietuvinint viską. Poezija turi būti ne tik pačiam poetui suprantama. Todėl, pavartojęs naujesnį lietuvišką žodį, paaiškindavo; pvz.:

Kas nors ten galėjo sutikt musų vytį! (wòdz)
----------------------------------------------
Tikrai nepardaug sąmojingai“ (dowcipnie)
----------------------------------------------
Ant laikraščio balso, to gerdo (herold) brangaus,

Nežinau, ar gana argumentų teiginiui: Maironis buvo LL bendradarbis, ne tik savo kūrinius savaitrašty skelbęs, bet ir poeziją prižiūrėjęs, su skaitytojais komunikavęs – poezijos skyriaus vedėjas, šiuolaikiškiau tariant. Iš tų atsakymų-pamokymų susidėstytų jojo „Praktinės tiesos eilėms rašyti“. Kiek gero Maironis lietuvių poezijai padarė, bent dalį tautinių grafomanų užgesinęs!? (Pvz.: „P. L e v a n u i. Tamstos eilės parsilpnos; spausdinti negalima. Malonetumeme, kad verčiaus žinias siųstumete iš svetimos šalies, nekaip kad menkas eiles berašę.“ – 1905-03-10/23, nr. 14, p. 190 – Bet ar liovės? Greičiausiai kitą redakciją ėmė atakuot...)

Gerai, sutinku, viskas grįsta prielaidom, dedukcijom-indukcijom. Daiktinių įrodymų neturiu, LL redakcijos archyvo nesu akyse matęs ir nežinau, ar toks išlikęs. Bet juk kas nors atsakinėt tiems poetams turėjo! Jei ne Maironio tai darbas, tai kieno? Nerandu kito įtariamojo.




P.S. Užsklanda iš LL naudotų.
P.P.S. Surašiau; atrodo, pagrįsta, bet: ar ne dviratį išradau? Visų straipsnių apie Maironį tai nesu skaitęs...


B.d.

(86) Tarp kitko: nemokama paslauga

Grįžtant iš darbo, teko pagėdint save: pamačiau 19-am troleibuse tokį skelbimą ir – nustebau. Kol važiavau, niekas vandens nepaprašė, gal jau ir išdalintas buvo, nesvarbu.

Gerb. „Vilniaus troleibusų“ administratoriai,
nuoširdžiai ačiū Jums.
Net dėl kai kurių kontrolierių grobuoniškumo (ar visus atleisit?) nebepykstu.
Ir dėl priekinių durų palaikau.
Ir apskritai –
nuolatinis troleibusininkas
—vg—

(85) Liepos 15-oji, 1960

lryte.lt paskelbtam pokalby Darius Staliūnas, be kita ko, sako:

[...] sovietmečiu Žalgirio mūšis buvo labai sureikšmintas ir tapo viena iš centrinių figūrų. Aš tuo nenoriu pasakyti, kad sovietmečiu suteiktos prasmės lieka ir šiandien, bet pats įvykio sureikšminimas prasidėjo kaip tik sovietmečiu.

Ir Žiugždą pamini. Išsitraukiau iš parankinio fondo 1961-ais išleistą Literatūros ir meno metraštį, kuriami užfiksuoti praėjusių metų įvykiai:

Liepos 15 dieną, 550-ųjų pergalės prie Žalgirio metinių dieną, Gedimino kalno viršūnėje buvo atidengtas paminklinis akmuo šio istorinio įvykio garbei [įrašas: ŽALGIRIS / 1410 / ГРЮНВАЛЬД / 1960 VII 15]. Čia vyko gausus mitingas, kuriame dalyvavo vadovaujantys partiniai ir tarybiniai, mokslo ir meno darbuotojai, svečiai – Amerikos ir Škotijos lietuviai, sostinės gyventojai.

Mitingą atidarė Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkas J. Vildžiūnas. Apie pergalės prie Žalgirio istorinę reikšmę kalbėjo Lietuvos TSR Mokslų akademijos viceprezidentas profesorius J. Žiugžda. Paskui pasisakė mokytoja R. Rimšonek, „Žalgirio“ gamyklos komunistinio darbo pamainos meistras V. Volkovas, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotoja L. Diržinskaitė [žr. foto] ir kt.
---------------------------------------------------------------------
[…] Gedimino pilies bokšte buvo atidarytas Vilniaus kraštotyros muziejaus filialas. Čia eksponuojama medžiaga apima svarbesniuosius Vilniaus istorijos momentus nuo seniausių iki mūsų laikų.
---------------------------------------------------------------------
Vakare kalnų parke buvo rodoma kompozitoriaus V. Klovos opera „Pilėnai“, pasakojanti apie lietuvių tautos kovą prieš kryžiuočius. Paklausyti operos parko atšlaitėse susirinko apie 12 000 vilniečių, vadovaujantys partiniai ir tarybiniai darbuotojai, viešintys Tarybų Lietuvoje Amerikos ir Škotijos lietuviai ir kiti mūsų respublikos svečiai. (p. 296–297)

Ką ten kalbėjo Juozas Žiugžda? Tikriausiai tą patį, kas surašyta jo straipsny „Vienybė – kelias į pergalę“, išspausdintą tos pačios dienos Tiesoje. Pagrindiniai teiginiai:

√ Žalgirio pergalė padarė galą ilgus šimtmečius trukusiai Vokietijos feodalų agresijai prieš slavų tautas ir prieš lietuvių tautą.
√ Žalgirio mūšis suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių, lenkų ir rusų tautų bendradarbiavimo ir draugystės tradicijų išvystymui. Šiuo atžvilgiu giliai prasmingai apibūdino Žalgirio mūšio reikšmę draugas N. Chruščiovas, kalbėdamas mitinge Ščecine 1959 m. liepos 17 d. – „Žalgiris, – kalbėjo draugas N. Chruščiovas, – visiems laikams liks tautų atminime ne tik kaip narsaus svetimšaliams grobikams pasipriešinimo pavyzdys, bet ir kaip pavyzdys to, kad kelias į pergalę prieš grobiką yra vienybė tautų, kurioms jis graso“. [Plg. straipsnio pavadinimą.]
√ Žalgirio pergalė prieš popiežiaus kurijos globojamų to meto vokiškųjų militaristų grobikiškas jėgas primena broliškai susivienijusioms Tarybų Sąjungos tautoms ir liaudies demokratijos šalims būtinumą dabar ryžtingai telkti savo jėgas kovai už taiką, už galutinį karų likvidavimą. […] Drauge su tuo Žalgirio pergalė primena ir tai, kad yra būtina akylai budėti Vakarų Vokietijos militaristų revanšistinių siekimų akivaizdoje.
√ Tarybiniai žmonės, minėdami Žalgirio pergalės 550 metų sukaktį ir aukštai vertindami tos pergalės tradicijas, vieningai jungiasi į Tarybų Sąjungos Komunistų partijos ir Tarybinės vyriausybės vadovaujamą kovą prieš imperialistinius karo kurstytojus, prieš vokiškojo militarizmo atgaivinimą, už taiką visame pasaulyje.

Ar buvo atidengiant paminklinį akmenį skaitytas Teofilio Tilvyčio eilėraštis „Žalgirio broliai“, įdėtas Tiesoj virš Žiugždos straipsnio, nežinau. Galėjo būt, tikrai deramas:

Leninas veda žmoniją į taiką,
Niekas to srauto gaivaus nesulaiko;
Broliai lietuviai ir rusai, ir lenkai, –
Ginklas baisiausias pamišėlio rankoj!
Žalgirio broli, akių nesudėk, –
Dieną ir naktį už laisvę budėk!

Čia ir sustojus, vis dėlto būtų iškreiptas bent jau fasadinis įvykių vaizdas. Dukart paminėtos Amerikos ir Škotijos lietuvių delegacijos atvyko (15-os vakare Vilniaus geležinkelio stoty buvo pasitikta dar ir Kanados lietuvių grupė) dėl svarbesnės priežasties – „jie svečiuosis Tarybų Lietuvoje tokiu džiaugsmingu ir iškilmingu jai momentu, kai ji švenčia savo dvidešimtmetį“ (p. 295). O šito vyksmo pagrindinis akcentas buvo liepos 23-ią ir 24-ą vykusi respublikinė dainų ir šokių šventė Tarybų Lietuvos 20-ųjų metinių garbei. (Svarbiausias svečias – drg. Michailas Suslovas Vilniun atvyko 21-ą.) Pradėdamas dainų dieną drg. Kazys Preikšas palinkėjo:

– Tegul plačiai nuskamba mūsų dainos apie laisvą ir laimingą gyvenimą žydinčiame, jaunatviškos energijos kupiname Nemuno krašte, šlovindamos Komunistų partiją, tarybinę Tėvynę, Tarybų Sąjungos tautų draugystę! (p. 192)

Šeštadienio šventė buvo baigta daina „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis“ – ją esą dainavę ir atlikėjai, ir klausytojai. Sekmadienį – šokių šventė, kuri baigės visiems šokėjams staiga sustingus – „jų poros sudaro žalioje vejoje raides LTSR XX METŲ“ (p. 196; įdomu būtų pasišnekėt su tais, kam teko garbė būt nosine!).

(84) Liepos 15-oji, 1910

Užuot domėjęsis, ką veikia ir kalba Prezidentė ir jos palyda dabar Lenkijoj, prisiminiau: lygiai prieš šimtą metų Krokuvoj vyko grandiozinės iškilmės – minint Žalgirio 500-ąsias metines, buvo atidengtas Antano Vivulskio sukurtas paminklas. Organizatoriai per vėlai (versija.lt) atsiuntė oficialų kvietimą lietuviams, tie nespėję suburt delegacijos, tad tepasiuntė vieną Tumą-Vaižgantą – kaip korespondentą.

Visokių įdomybių prifiksuota net keliuose Vaižganto straipsniuose šia tema. Atmintin įstrigo (skaitinėjau Raštų 8 tomą prieš keletą mėnesių) jo kaip „tautiškojo dailėtyrininko įspūdininko“ smagūs pasažai:

Nelietuvis, drąsiai galima pasakyti, tos rūšies paminklo nebūtų padirbęs. M. Pečkauskaitė, aptardama savo paskaitoje lietuviško tautiškumo žymes, trumpai jas išreiškia: nieko labai, nieko per daug; lietuvis jaučia giliai, bet patylomis (žiūr. „Viltį“ [1910, nr. 64–67, „Mintys apie dailę“]). Pritaikindami šitą teisingą gerbiamosios prelegentės aptarimą, galime pasakyti, Jogailos paminklas Krokuvoj – lietuviškos dvasios kūrinys. Kiekvienas žiūrįs pasergėjo šitą paminklą visai kitokį esant neg kiti tokie paminklai Europoje. Kokio gi bereikia didesnio triumfo, kaip kryžiuočių pergalėjimas ties Žalgiriu! O tačiau, žiūrėk, ar tasai paminklas savo stovylomis šaukia apie savo garbę? Ar parodytieji veikėjai didžiuojasi aukštyn galvas keldami? Nieko panašu. Auštybėse sėdinčio Jogailos nei nematome, daugiau imponuoja nepasakoma savo galybe jo žirgas. Mūsų akis pritraukia šalutinės grupės, jų geriausios – lietuvių grupės. Priešakyje po Vytauto kojų aukštynelkas pavirtęs kryžiuotis merdėja. O Vytautas, kalaviju pasirėmęs, nesityčioja, nemina jo koja, nesididžiuoja savo genijum, bet giliai giliai susimąstęs žiūri į paristą priešą. Ne triumfuoja, bet filosofuoja, lyg sakyte sako: „Prieše, kame tavo galybė? vargše, kiek tu lietuvių išnaikinai, o dabar štai paniekintas. Nesididžiuoju, nes ir mano galybė ryt poryt gali taip pat kristi“...
Iš dešinės pusės į nelaisvę paimtas kryžiuotis, nors rankos įį užpakalį surištos, bet dar mėgina atsistoti ir išsiliuosuoti. Išpūstos šnervės, sučiauptos lūpos. Įnirtimas. Bet už jo stovi lietuvis, kairėje laiko iš kryžiuočio atimtą vėliavą, dešinėje ragą ir pučia, šaukdamos pagalbos. Nuovargis kovoje, įnirtimas, supratimas nugalėtą priešą dar galint atsitaisyti – duoda tokią reikšmę lietuvio veidui, kad sunku nuo jo atsitraukti. Šitos dvi grupės – tai tikra dailių dailė; jom dviem nieko neprikišama.
Gražios ir lenkų grupės, miestelėnų ir vado, bet joms prikišama teatrališka poza.
Mes prikištume Vivulskiui viena. Visuose savo bruožuose jis originalus. Tik lietuvių parodyme jis aklai seka lenkais. ir Vivulskio lietuvis – žmogus „dziki, pierwotny“, kailį per pečius persimetęs, basas, bekelnis. Susimildami, ponai lenkai! nors gi kelines lietuviams sugrąžinkite, aplupę jį nuo viso ko! Juk tai absurdas: lietuviai eina karan už tūkstančio varstų, žiemos speiguose ir... be kelinių! Jei ne lietuvių galvos ir širdies, tai bent antro galo pasigailėkite: juk su tokiu apdaru jie gaus... mažiausia slanktą (slogą) ir pavirs dar netikesniais jūsų akyse. Tada ir visai nebebus verta su jais tartis apie ką nors bendra... (p. 28–29).

Rašydamas apie šias iškilmes, diskutuodamas su lenkais, Vaižgantas, regis, gan preciziškai suformuluoja tada vyravusį požiūrį į mus:

Lietuvą lenkai tebesupranta istoriškai [...]. „Żaden Polak nie może zrozumieć Polski bez Litwy.“ Šiame sakinyje visa prasmė krokuvoj regėtosios vienybės. ji reiškė teritorijų vienybę, ne tautų, kurios šitaip aptariamos: „Ja jestem Litwin, ty Białorusin, ale wszyscyśmy – Polacy.“ (p. 36)

Ir Vaižganto deimančiukas apie save:

Mėgstu minios bendrą jausmų išreiškimą, stiprų ir galingą. Tai puikiausias narkotikas. (p. 29)

P.S. Šitas jo raštų tomas, skirtas kelionėms, tiesiog palaima norinčiam atsidurt paraleliniam pasauly; kaip ir Kazio Pakšto Aplink Afriką, kurią skaičiau kaip priedą prie pasaulio futbolo čempionato.

(83) Tarp kitko: cirko reklama

Pėdinu šįryt troleibuso stotelėn, žiūriu – nebelikę preteksto plėtot ir tobulint moralistinį monologą. Tas kelias dienas, kol buvo tai, kas matyt nuotraukoj, vis pradėdavau: „Mielieji cirkininkai, na kam jūs darot gėdą čekams?! Negi pas jus įprasta savo reklamas raišiot prie bet ko? Be to, kad perskaitytum tekstą baltam lape, vos ne atsigult reikia – keistai tūptelėję skaitytojai atrodo... O jau prie ko tą savo plakatą priklijavot? Kartono lakštus tikriausiai nuo kokio benamio būsto sienos nulupot?“ Etc., priklausomai nuo laukimo laiko.
Net šiek tiek gaila tapo, kad įkvėpimo šaltinio neliko, nors cirko nemėgstu.

(82) Teisybės link

Drauge perskaitęs straipsnį „Lietuvos kultūros paveldas skaitmeninėje erdvėje“, kuriame pranešama , kad:

,,Draugo” leidėjas Lietuvių katalikų spaudos draugija, atstovaujama ,,Draugo” direktorių tarybos, su Lietuvos nacionaline M. Mažvydo biblioteka pasirašė sutartį dėl dienraščio archyvo skaitmeninimo. Lietuvoje Europos Sąjungos lėšomis vykdomas projektas siekia ,,Draugą” padaryti Lietuvos bibliotekų, archyvų ir muziejų skaitmeninto kultūros paveldo duomenų banko dalimi, kurio virtualiomis paslaugomis jau dabar naudojasi Lietuvos ir užsienio vartotojai per bendrą tinklalapį www.epaveldas.lt, –

prisiminiau prieš porą mėnesių LGGRC knygynėly pirką Alberto Ruzgo sąvadą Rezistentų pogrindiniai periodiniai leidiniai: Okupacijos metai, 1940–1989. Vertingas leidinys, nors pratarmėj mėginama diegt skirtis tarp nelegalios ir pogrindinės spaudos nelabai įtikina. Leidinių pristatymai palygint išsamūs, bet vienas dalykas šiek tiek nuvilia – nuorodos, kur kas yra: tepažymima, tarkim, PKM [= Pasvalio krašto muziejus], o kurie leidinio numeriai ten yra, lieka neaišku. Be to, nuorodos tik į „bibliotekas ir kitas saugyklas“, nors tikrai daug tokių leidinių saugoma ir privačiuose archyvuose (kodėl nenurodyta – suprantama, privati nuosavybė).
Beskaitinėdamas šį bibliografinį sąvadą prisiminiau savo rašgalį Literatūroj ir mene (2007-06-15; čia įdedu siųstąjį redakcijai tekstą su pora įtarpų):

Bibliografinė neteisybė
Prieš keletą mėnesių gavau dovanų du Baranausko ir Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus leidinius: pernykštį Daivos Gadliauskaitės sudarytą Anykščių krašto partizanų nuotraukų (1946–1953) albumą Drąsiai stovėsim laisvės sargyboj... ir praėjusio amžiaus pačioj pabaigoj išėjusį perspaudą – 1947 metų Algimanto apygardos leidinuką Neįveiksi, sūnau šiaurės... Baranausko eilute pavadintoj knygelėj yra ir Putino „Vivos plango, mortuos voco“ pirmoji dalis, aišku, be parašo. Jei ne iš kitur, tai iš 1989 metais išėjusio Vinco Mykolaičio-Putino Raštų pirmojo tomo galim sužinot, kad eilėraštis parašytas 1944-ų vidury, plitęs nuorašais, o kaip pirmoji publikacija nurodoma: Brukline leistieji Aidai, 1967, nr. 6. Taigi dabar reikia tikslint pirmosios publikacijos laiką ir vietą. Bet: ar anykštėnai partizanai buvo vieninteliai, savo leidiny išspausdinę „Vivos plango, mortuos voco“? Nežinau. [Skaitytoja komentare patikslino: „Anykštėnai partizanai tikrai buvo ne vieninteliai, savo leidinyje išspausdinę Vinco Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco“. Šis kūrinys dviem atskirais eilėraščiais, taip pat be autoriaus pavardės, buvo įdėtas 1948–1949 metais partizanų išleistoje tritomėje antologijoje „Kovos keliu žengiant“ ir jos pakartotiniame 1950 metų leidime. Šią informaciją radau prof. L. Gudaičio parengto leidinio „Kovos keliu žengiant“ pastabose.“] Ir apskritai su laisvės kovotojų leidiniais daug kebeknių. O keisčiausioji – jų statusas: yra, bet ir nėra.
Pasirodžius istoriko ir teisininko Bernardo Gailiaus knygai Partizanai tada ir šiandien (2006), regis, tik laisvos Lietuvos idėjinis priešas galėtų neigt, kad per juos iki mūsų ėjo nepriklausomos valstybės gija. O kaip žvelgiam į spausdintą laisvą partizanų žodį?
Kai jungiu internetą, pirmiausia atsidaro www.libis.lt. Surenku, tarkim, antraštę: Kovos keliu žengiant. Gaunu atsakymą: Kovos keliu žengiant: Vakarų Lietuvos partizanų eilės ir dainos, 1945–1953 m. / iš Vakarų (Jūros) srities partizanų atrinko ir parengė spaudai L. Gudaitis, Vilnius: Vyturys, 1991. Labai gerą darbą padarė prof. Gudaitis, garbė ir padėka jam, bet ir patys partizanai buvo 1948–1949 metais išleidę tritomę antologiją tokiu pat pavadinimu. Ar tai ne knyga? O jos nėra „didžiausiame daugelio Lietuvos bibliotekų suvestiniame kataloge“. Dar vienas pavyzdys. Be didelio vargo sužinosit, kad 1952 metais Valstybinė grožinės literatūros leidykla serijoj „Mokinio biblioteka“ išleido Juozo Macevičiaus ir Antano Jonyno 36 puslapių poemą Laiškas vadui. Bet pamėginkit rast K. Rivaišo tais pat metais mažiausiai 80 egzempliorių tiražu išleistą 64 puslapių satyrų rinkinį Po Stalino saule. „Paieškos kriterijus atitinkančių įrašų nėra.“ Nieko gero nepešit ir žinodami, kad K. Rivaišas buvo Broniaus Krivicko slapyvardis. Gretinamųjų pavyzdžių iš galvos būtų galima prirašyt dar ne vieną (ypač iš penkto ir šešto XX amžiaus dešimtmečio).
Matau iki čia atskaičiusių bibliografų veiduos nuostabą ir truputį susierzinimo: ko tas Gasiliūnas čia nori? Bibliotekose tokių spaudinių nėra [vis dėlto šis tas yra, ką rodo Alberto Ruzgo parengtas sąvadas], todėl jie ir neaprašyti. Nesiginčiju, tiesa, partizanai privalomųjų egzempliorių į Knygų rūmus nesiuntė, LV, UDK, ISSN, ISBN paprastųjų ar trupmeninių numerių jų leidiniai neturėjo. Nei knygos, nei periodiniai. Tiražai buvo nedideli, spausdinta rotatorium ar tiesiog rašomąja mašinėle. Bet ar tai pakankamas pagrindas neįsileist jų nacionalinėn bibliografijon? Mano manymu, tai bibliografinė neteisybė. Nes dabar jų statusas toks pat, kaip kokios nors subkultūros atstovų leidžiamų angliškai vadinamųjų zinų (lietuviška kalkė – nalas, žur- numetus; ir tuos reiktų aprašinėt).
Ginkdie ne priekaištaut kam nors ketindamas rašau šį tekstelį, o keldamas klausimą: gal ir laisvajai sovietmečio laikų spaudai reiktų suteikt tokį pat bibliografinį statusą, kokį turi okupacinė? Juk ne šiaip sau net didžiausias grafomanas džiaugiasi pamatęs eilutę, aprašančią jo knygelę Ekspresinformacijoj apie naujus spaudinius, išėjusius Lietuvoje. Mane aprašė, vadinas, aš jau esu. Kad kai kurie, ypač jaunieji, vis aktyvėjančių sovietmečio kultūros tyrimų dalyviai kartais nepamanytų, jog vienintelis šaltinis – tai, kas bibliografiškai aprašyta (iš periodikos – Tiesa, Literatūra ir menas, Biržiečių tarybinis žodis etc.).
Yra tų pogrindžio spaudinių daug išlikę; ir valstybinės įstaigos turi, ir rajonų muziejai, ir privatūs asmenys. Savo akim mačiau. Savo akim galėtų juos pamatyt ir bibliografai, kuriems siūloma aprašyt de visu. O perkelt juos į biblioteką, iš archyvinio vieneto paverst tikru spaudiniu teįmanoma virtualiai. Nežinau, kiek kainuotų skenavimas, interneto svetainės à la www.partizanuspaudiniai.lt sukūrimas ir kiti su šiuo reikalu susiję darbai, bet manau, kad biudžetas pakęstų. O gal ir organizacija, norinti vykdyt šį projektą, atsirastų? Tada ir Lietuvos bibliotekų suvestiniame kataloge libis.lt galėtų būt užfiksuotas pradžioj minėto anykštėnų leidinio ne tik antrasis, bet ir pirmasis leidimas, o kur reikia užrašyt buvimo vietą (Biblioteka), nurodytas svetainės adresas (kur yra nuskenuotasis originalas, ten jau rastų, jei kam įdomu).
Bet gal laužiuos pro jau praviras duris? Gal tyliai plušama, ir netrukus, nespėjus ateit nė dvidešimtiems atkurtos nepriklausomybės metams, laisvieji sovietmečio spaudiniai bus aprašyti taip, kaip pridera? Juk jie verti ir bibliografinės pagarbos?

Dabar manau, kad nereikia jokių partizanųspaudinių.lt. Tuo galėtų (turėtų) užsiimt epaveldo.lt kūrėjai. Skaitmeninama lietuviška periodinė spauda iki 1940 metų; o kas galėtų trukdyt imtis pogrindinės spaudos, ėjusios okupacijų laiku? Nebent pinigų stygius. Kad toks darbas būtų prasmingas, vargu ar kas bent jau viešai imtų abejot.

(81) Errata.lt

Laukdamas futbolo, kad ir kaip karšta, vis dėlto nutariau bent dalį knygų sugrąžint į vietas lentynose. Sudėjau ir Vytauto P. Bložės poeziją, kurią buvau ištraukęs prieš 05-18 (Bložės naujausios knygos aš ir kt. dykaduoniai pristatymą).
Įžangos žodžiui tąkart pasirinkau paskutinį posmą iš 1965-ais rašyto eilėraščio (rinkt. Sena laužavietė, 1982, p. 66):

poetas turi teisę suprasti
viską taip kaip visi
arba taip kaip kiekvienas
supranta savaip

Poetas vėliau prisiminė buvęs išsigandęs, kad tik nepradėčiau cituot priešpaskutinio posmo, nes ten likusi bjauri korektūros klaida. Išspausdinta:

poetas turi teisę gyventi
visų gyvenimu
netgi tų kurie nužudė
arba pamiršo gyventi

Turėjo būt ne nužudė, o nusižudė; taip buvę ir rinkiny Iš tylinčios žemės (1966).
Citavau ir chrestomatinį V.P.B. eilėraštį apie tėvą, kuris padaręs vyną butelius užkasa į žemę sode, kad vynas subręstų. Sujungiau: esą greičiausiai iš tėvo poetas paveldėjęs poezijos brandinimo meną, nes pastaruoju metu leidžiamosios jo knygos dažniausiai rašytos prieš keliasdešimt metų. Kadangi teko prikišt nagus prie 1996-ais išėjusios eilėraščių poemos Ruduo, už kurią poetas kitąmet tapo PP laureatu, priminiau, kad ji sukurta 1980-ais.
Iš V.P.B. pasakojimo tąvakar Rašytojų klube paaiškėjo, kad ir naujoji knyga, aš ir kt. dykaduoniai, panašaus likimo; dauguma eilėraščių sukurti po Romo Kalantos susideginimo, kai virš poeto galvos buvo pakibę rimtos grėsmės debesys. Pradžioj datos buvę prie eilėraščių, bet jau maketo stadijoj leidėjai pasiūlę nuimt – esą gražiau būsią be tų datų. Bekrapštant skaičius, kaip prisiminė poetas, ir vieno eilėraščio paskutinė eilutė buvusi nugnybta – net pacitavo kokia – deja, tada bemat neužfiksavau, o dabar nebeprisimenu.
Kam visa tai rašau? Jau seniai sukiojas po galvą mintis, kad gal prasminga būtų turėt kokią svetainę errata.lt, kur būtų galima fiksuot tokius nesužiūrėjimus, apsirikimus ir pan. Sov. laikais būdavo atskirai spausdinami lapeliukai „Kaidų atitaisymas“ (prie minėtos rinktinės tokio lyg ir nebuvo, nes šiaip visąlaik juos priklijuodavau, kad nenusimestų, prieš tai pataisęs tekste); dabar tokie dalykai – retenybė. Kad likusios klaidos neatitaisomos, manau, dažniausiai lemia leidėjų keistas įsitikinimas, esą tai pakenksią jų prestižui. Bet juk: kas dirba, tas klysta. Kas bijo prisipažint suklydęs ir pasitaisyt, tas?..
Tekstų autoriai, manau, visada už tai, kad jų rašiny liktų kuo mažiau klaidų; ištaisyta klaida jau nebe klaida.
P.S. Įdėjęs šį įrašą patikrinau: adresas www.errata.lt kol kas laisvas.
Foto: PPp iš Laisvės pr., prie Čiobiškio stotelės.

(80) Dėl juoko: žydiniai, Vilniaus musė, Saliamonas ir kt.

Yra grafomanija, o kaip įvardint vienu žodžiu sunkiai valdomą potraukį viską skaityti? Taip, tai irgi manija. Lauki žmogus troleibuso, skaitomas daiktas kol kas kuprinėj, tai nevalingai pėdini prie stulpo ir imies skelbimų, nors nieko neieškai, nieko nepametei. Ir rimtai skaitai – korektūros klaidas fiksuodamas, išsiaiškindamas, kokį skaičių musė užstoja. Pasiguodi bent tuo, kad tai neužkrečiama ir aplinkiniams nekenkia.



Be to, labai gera proga pasijuokt iš savęs – bjauraus noro suprasti, kodėl. Štai jau seniai padariau išvadą, kad Vilniuj dažniausiai viešai rašomi šie du žodžiai (viršuj – Algirdo Griškevičiaus „Žiogas / Autoportretas“). O kodėl Saliamonas ir palydovas? (Tiesa, III vietą skirčiau Carbi[oletui].) Nežinau. Iš daugybės hipotezių pasirinkau šitą: rašančiajam labai patinka S raidę taip šauniai susukt – tai lyg parašas, rankos miklinimas, ir nereikia giliau knistis.
Vis dėlto: tai grafomanija






O juokingiausias atvejis – štai šitas skelbimas, kabėjęs kelias valandas laiptinės apačioj, skelbimų lentoj. Raidės armėniškos; supranti, kad kažkas tiesiog pajuokavo, bet vis tiek kuri planus, kaip perkandus šį riešutą, suvokus tekstą. Ir tas padėtas kablelis, lyg pirmieji du žodžiai būtų kreipinys! Buvo kilusi visai trenkta mintis – paprašyt tą kalbą mokančio pažįstamo žmogaus, kad pamėgintų perskaityt. Tas liguistas noras suvokt užtiktą žinią...









Prieduras: kaip rašomi straipsniai apie tai, ko neišmanai
Įrašo pradžioj paminėjau žodį grafomanija, ir prisiminiau: sėdžiu darbe, skamba mobilusis – nepažįstamas numeris – ir kam reikėjo atsiliept? Jaunuolis prisistato esąs iš Veido, gavęs užduotį parašyt straipsnį apie grafomaniją, tad norįs užduot kelis klausimus. Dar atsiprašo, jei kai kurie klausimai pasirodysią mėgėjiški, mat anksčiau apie literatūrą nerašęs. Va ir įkliuvau: pasakyt tiesiai šviesiai, kad nekalbėsiu ta tema – neišdrįsau, tai ir sukiojau visaip uodegą. Kai pasirodė straipsnis „Skaitymo nemalonumai: kiek Lietuvoje turime grafomanų“, supratau, kaip dirbama: pakalbinami keli žmonės, dalis jų minčių virsta citatomis, dalis nusavinama, – štai tau ir straipsnis.