(848) Visiškai tarp kitko: kuo galėjo tapt Druskininkai

Skaitydamas Antano Mončio susirašinėjimų knygą Per toli gyvenu užtikau Algirdo Juliaus Greimo 1991-10-09 laišką, prasidedantį:

Mielas Antanai,
gal tau ir atrodys nerimtas mano pasiūlymas: aš bandau prikalbinti žmones, kurie norėtų grįžti į Lietuvą, įsikurti Druskininkuose. Klimatas labai geras, savivaldybę ten užgrobė poetų gauja. Vienas iš jų – Platelis – šiuo metu paskirtas Kultūros ministeriu. Ten nusipirko ūkį mūsų – tavo draugas [Vytautas Kazimieras] Jonynas. Man ten pasiūlė duoti namuką... Esu įsitikinęs, kad ir tau ten sudarytų pakenčiamas sąlygas gyvenimui ir darbui. Ką tu apie tai manai? (p. 144)

Nežinau, ką atsakė manąs Mončys. Bet Greimo idėja buvo graži, nors/nes iš svajonių srities, – kompaktinė reemigracija; Druskininkai – kaip grįžėlių centras (atvirkštinis Pakšto idėjos atspindys).
P.S. Antanas Mončys gimė kaime, kuris vadinos Mončių, bet dabar ofic. pavadinimas – Mančiai (pagal Vietovardžių žodyną, 2002/2007); pagarba žemaičiams, kurie laikos savo.

(661) Iš popieryno, xx: apie vieną Pakšto idėją

                                                    Pakštas? Aaaa, žinau! Ivaškevičiaus Madagaskarą mačiau.
                                                                                                              Iš nugirsto pokalbio

2013-ų pačioj pabaigoj [net] Seime vyko konferencija, skirta prof. Kazio Pakšto 120-osiom gimimo metinėm. Ją rengęs A.B. siūlė (el. laišku) ir man dalyvaut; ir gerai, kad nesusigundžiau. Taip, buvo laikas, kai domėjaus Pakštu ir jo idėjom, buvo. – Iš to domėjimosi laiko liko tekstas, kuris – pasirašytas vardu pavarde, ne slapyvardžiu, buvo išspausdintas Šiaurės Atėnuos 1992-01-03, p. 5 (perskaičiau, lyg ir ne gėda).

prof. Kazio Pakšto šaržas,
paišytas Leo Kagano
(Sekmadienis, 1932-05-29, p. 2)

Prof. Kazys Pakštas ir antrosios tėvynės idėja

Šnekantis su senosios kartos inteligentais – ketvirto dešimtmečio gimnazistais – teko patirti, kad tuolaik prof. Kazys Pakštas visuomenės daugumai rodės esąs didis fantastas, o ne Lietuvos geografijos mokslo pradininkas, ir jo svarbiausia idėja esą buvusi perkelti visą Lietuvą kažkur Afrikon. Šiuolaik daugelio iš mūsų galvose net to (gerokai kryptelėjusio ar kreiptelėto) vaizdo nėra. Prakusdami kibom į skvernus palygint ramiems, akademiškiems „vertikaliesiems“ svarstytojams (Šalkauskiui, Maceinai, Vydūnui, dar vienam kitam), veik nekreipdami dėmesio į bene dinamiškiausio mąstymo ir veikimo pirmosios Lietuvos Respublikos žmogų, iš visų jėgų „purčiusį“ beužsnūstančią visuomenę ir ypač valdininkiją. Ir išties retas težinom, kad 1938 metais, režimui rengiant „Smetonos rinkimus iš Smetonos“, per XX amžiaus dienraštį buvo iškelta alternatyva – Juozo Brazaičio žodžiais tariant, „dinamikos, pažangos ir demokratijos simbolis“, vienas iškiliausių vadinamosios 1936-ųjų generacijos asmuo, – prof. Kazys Pakštas. Deja, vėl pasak Brazaičio, „cenzoriaus plunksna tam ir buvo, kad šitas simboliškas gestas visuomenės nepasiektų ir toliau liktume neplaningoje inercijoje, iniciatyvos ir minties užgniaužime – ligi pat katastrofos...“

Prof. Kazio Pakšto idėjų aruode antrosios tėvynės idėja ne pagrindinė, bet išties įdomi ir sukėlusi bene karščiausių ginčų. Daugiausia dėmesio profesorius skyrė istorinei tėvynei, metęs šūkį, kad privalu pasukti Lietuvos laikrodį šimtu metų pirmyn, kad privalu gelbėtis nuo artėjančių katastrofų dinamiška kultūrine kūryba. Ir ko tik nesiūlyta! Ir Baltoskandijos idėja, ir Lietuvos sujūrinimo planas (deja, valdžiai labiau rūpėjo pliažas), sostinę perkeliant Klaipėdon, ir kultūrinė autonomija (kuriai priešinosi tik tautininkai), ir (jau po karo) Vidurio Europos pavergtųjų tautų konfederacija, ir – pagaliau – antrosios tėvynės vizija, ilgiausiai tvėrusi nenuilstamai ieškančios minties priebėga.
Antrosios tėvynės, atseit diasporos, turinčios plačią kultūrinę ir socialinę autonomiją, įkūrimu prof. Pakšto užsidegta apie 1924-us. Ši mintis buvo grindžiama Lietuvos geopolitinės ir socialinės padėties analize. Bene aiškiausiai ji išdėstyta garsiojoje Virbalio programoje 1928 metais:

Nėra Europoje antros tautos, kuri būtų tiek išstatyta ištautėjimo ir svetimos kultūros užgožėjimo pavojams, kaip Lietuva, gulinti svarbiųjų Europos arterijų kryžkely. Dėl jokio uosto tiek nesivaržoma, kiek dėl Klaipėdos. Nė vienai tautai tiek nepavydima josios sostinės, kiek Lietuvai Vilniaus. Nė viena tauta nėra tokioj disproporcijoj su savo priešais ar konkurentais, kaip yra Lietuva, trijų didelių tautų apsupta. Nė viena Europos tauta neturi tiek nutautintų miestų, kaip mūsų šalis.
Kai Šveicariją ir Afganistaną charakterizuojame aukštais kalnais, Italiją – meno kūriniais, Suomiją – ežerais, tai Lietuvą reiktų pavadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi mažai tautai.

Ir kitoje vietoj:

Ar mūsų nepriklausomybė ilgiems amžiams garantuota, ar ji tik kelių dešimtmečių meteoras, blykstelėjęs keista pašvaiste istorinių amžių eigoje? Nesitikėdamas tikro atsakymo [...], noriu paskatinti mylimos tautos likimą spręsti, lyg mūsų politinės laisvės laikas būtų apribotas. Šitaip sprendžiant klausimą, atėjus nelaimių audrai, būsim jau gal pasiruošę imti savo likimą į savąsias rankas ir stosim į kovą nedrebėdami ir tikėdami ją tikrai laimėti! –

taip buvo kalbėta 1928 metų Vasario 16-ąją Virbalio muitinės salėje.
Antroji – socialinė – priežastis, skatinusi mąstyti apie diasporos būtinybę, – trečiame dešimtmety ypač padidėjusi emigracija, dažniausiai Pietų Amerikon, kur lietuviai atsidurdavo (nelabai perdedant) apverktinoj būklėj. – O jeigu juos planingai nukreipus vienon vieton? Pasak paties prof. Pakšto, „1924 m. susidomėjau Quebeco centrinėje daly esančiomis molinėmis dirvomis, bet jos paskiau jau buvo vietos prancūzų apgyventos. 1927 m. susidomėjau kolonizacinėmis galimybėmis São Paulo valstybėje, Brazilijoj, bet patyriau, kad lietuviai čia negaus kultūrinės autonomijos. 1930–1931 m. tyrinėjau Angolą Pietų Afrikoje, bet politinės sąlygos neatrodė palankios. Pietinė Rodezija atrodė tuomet geresnė, ypač politinių teisių atžvilgiu, bet jon jau skverbėsi gausūs britų kolonistai ir geresnes žemes greit išpirko.“
Tačiau prof. Pakšto perspėjimai ir ieškojimai valdžiai atrodė visai neverti dėmesio.
1935 metais, ruošiantis Pasaulio lietuvių kongresui, profesorius sukonkretino savo sumanymą tardamas, jog tai turėtų būti apie tūkstančio šeimų diaspora, „naujokynas“, „lietuvybės rezervas“. Ši mintis tapo dar aktualesnė, kai pradėjo komplikuotis Europos politinis gyvenimas, po truputį aiškėjo, jog karo vargu bau bus išvengta. Deja, be naudos prof. Pakštas varstė ministerijų ir net prezidentūros duris, siūlydamas išsiųsti keletą šimtų jaunų šviesių galvų užsienin, išvežti didžiuosius Lietuvos kultūros turtus ir valstybės auksą. Ta žmonių grupė turėjo, profesoriaus manymu, tapti branduoliu, neleisiančiu nutrūkti lietuvių kultūros raidai šalies okupacijos atveju. Deja, valdžia laikėsi fatalistiškai, o prezidentas Antanas Smetona tik tarstelėjęs: „Ech, tas Pakštas su savo planais tik paniką kelia.“ Ir, pasak Zenono Ivinskio, „Lietuva pasiliko okupacijai tobulai nepasiruošusi“.

۩ ۩ ۩
1947 metais, kada tūkstančiai lietuvių pabėgėlių glaudėsi DP stovyklose, prof. Pakštas per Aidų žurnalą vėl priminė savo idėją. (Beje, ji nebuvo svetima ir exprezidentui Kaziui Griniui, kurio 125-ąsias gimimo metines šiom dienom minim. 1945-ais jis iš Vokietijos buvo parašęs laišką prof. Pakštui klausdamas, ar tas jau nužiūrėjęs vietą lietuvių tremtinių diasporai, kad jie neprarastų kalbos ir kultūros.)

Demokratinėje ir laisvoje žemėje įsteigus tokį židinį, tektų tuoj steigti savą spaustuvę: jos tikslas būtų gelbėti lietuvišką žodį, žūstančią knygą. Reiktų steigti ten visos išeivijos biblioteką ir muziejų ir ten rinkti pasauly išbarstytus lietuvių kultūros likučius ir trupinėlius, –

vėl planavo profesorius. Deja, ir šįkart praktiškai nesulaukta atgarsio. O bene didžiausia kliūtis, stabdžiusi net bandymus „atsarginės tėvynės“ ieškoti, – lėšų stoka. Prieš tai, 1939–1946 metais, prof. Pakštas domėjosi Rytų Afrika (ypač Tanganika), Mingano teritorija Quebece, Peace River slėniu Albertėje, Naujųjų Hebridų salomis Pacifike ir Britų Gvijana Pietų Amerikoje. Galų gale buvo apsistota prie Britų Hondūro Centrinėje Amerikoje.
Lėšų surengti ekspediciją į „didžiųjų įdomybių šalį“ atsirado tik 1958-ais. Kaip klojosi ta kelionė, galima patirti iš profesoriaus laiškų, siųstų Draugo dienraščiui. Juose dar kartą atsiskleidė kitas Kazio Pakšto talentas – beletristo. Tuos laiškus skaitė, drįsčiau spėt, net didžiausi skeptikai. Dėl įdomumo.
Kaip pavyzdys, jog iš tiesų Britų Hondūre galima kompaktiškai įsikurti sudarant autonomišką židinį, buvo nurodomi vokiečiai menonitai. Be to, ir vietos valdžia nusiteikusi gan palankiai.
1959-ų pavasarį dauguma Amerikos lietuvių laikraščių išspausdino arba profesoriaus straipsnį „Atsarginės tėvynės reikalu“, arba pokalbius su juo. Tai buvo Dausuvos sąjūdžio pradžia. 1959-05-15 išėjo pirmasis Dausuvos biuletenio numeris. Rugpjūčio 26-ą Vašingtone susibūrė pirmasis Žaliosios diasporos, arba Dausuvos klubas, vėliau – Čikagoj, Detroite, Brukline, Baltimorėj, Pietų Amerikoj, dar šiur tur. (Tarp kita ko, kaip pastebi prof. Juozas Eretas, dauguma dausuviečių buvo aukštaičiai, kaip ir pats iniciatorius.) O spaudoj užvirė suputojo diskusijos. Kaip ir dera laisvoj visuomenėj, jeigu kas nors siūloma, tuoj atsiranda ir abejojančių. Kaip ir anksčiau, dauguma šitą planą laikė fantastikos srities dalyku (nors išties nevertėtų užmiršti prof. Pakšto ištaros, jog be fantazijos nieko negalima padaryti). Be to, tuolaik dauguma jau buvo prasikūrus, tad viską metus važiuoti į tropikų miškus (92% Britų Hondūro apaugę miškais) išties nebūtų buvę rimta (tai, beje, prof. Pakšto manymu, tik dar kartą paliudijo lietuvių dinamiškojo prado stoką). Ir dar – kad Britų Hondūras gali nebeilgai būti britų. Ir apskritai – tėvynė viena ir jokios antros negali būti.
Tiesa, į šį šurmulį atsiliepė net Literatūra ir menas. Cvirkišką „sąmojį“ apie „Smetonos kiemo gaidį“ pralenkdamas, savaitraštis kirto „dvidešimto amžiaus Mozei“, pasiryžusiam „išvesti tautiečius iš Vestfalijos barakų rojaus į Hondūro tropikų dausas“. O kad neliktų abejonių, apskelbė prof. Pakštą esant anglų šnipą, kuriam atlyginama „purvinais doleriais“ už tai, kad verbuojąs dipukus-emigrantus, be galo trokštančius grįžti tėvynėn prie Nemuno, o ne vykti į „atsarginę tėvynę“ tropikų gyvatynuose. Tataigi.
Paskui prasidėjo neaiškumai su Britų Hondūro valdžia. O ir pinigingų tautiečių, pasišovusių tenai vykti, nelabai rados. 1960 metų pradžioje vienas iš aktyviausių prof. Pakšto pagalbininkų okeonografas Povilas Almis Mažeika dar siūlė Bahamų salas išbandyti, tačiau entuziazmo banga buvo beatslūgstanti, susidomėjimas beišblėstąs.
Po kelių mėnesių, 1960-09-11 užgeso antrosios tėvynės idėjos tėvo – prof. Kazio Pakšto gyvybė.

۩ ۩ ۩
Kiek ten buvo tuščių fantazijų, kiek tos svajonės buvo pagrįstos realumo, dabar jau sunku spręsti. Tačiau tenka visiškai sutikti su šiais prof. Pakšto žodžiais:

Jeigu šie sumanymai ir nieko nepasiektų, liktų tik teorijoj, tai jų svarstymas, įsigilinimas į juos pateikia naujos rūšies intelektualinio sporto, tikrai naudingo aprimusiuose, sustingusiuose mūsų kultūros ir likiminių klausimų dirvonuose.

Šiuolaik iš prof. Kazio Pakšto idėjų aktualiausia, regis, posūkio jūros link būtinybė, valstybės jūrinės politikos formavimas. Juk iš tiesų – „ne kojoms mirkyti Dievas mums jūrą davė, o ja plaukioti savais laivais“. Kitas dalykas – Baltoskandijos (kon)federacija. Trečias, ypač suaktualėjęs, kai pasiskaitai laikraščių ir pasiklausai parlamentarų, kultūrinės autonomijos idėja. Bet apie kiekvieną reiktų atskiros šnekos.

1991.XII.8

P.S. Antroji Lietuvos Respublika tokio idėjų generatoriaus, kokį turėjo pirmoji, deja, neturi. Pataisykit, jei klystu.

(564) Visiškai tarp kitko: apie Madagaskarą ir Pietario sūnus

Vakar po beviltiškos laidos „Durys atsidaro“ (kai nac. premijos laureatams tebuvo leista pasakyt tik po porą iš konteksto išrautų sakinių) LRT rodė BBC dok. filmą apie Madagaskarą – apie jo gamtą; nė vienas žmogus net nešmėkštelėjo.
Marius Ivaškevičius savo pjesėj mintį apie Madagaskarą, kaip atsarginę Lietuvą, susiejo su Kaziu Pakštu. Žiūrėdamas tą britų filmą, prisiminiau šios idėjos (reikia ieškot kitos gyvenamosios vietos lietuviams) pradininką – Vincą Pietarį, jau XIX amžiaus pabaigoj ėmusį kurt projektus, apie kuriuos referate, skaitytam 1925-03-39 LKMA-oj, yra pasakojęs Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, su Pietariu Ustiužnoj akis į akį bendravęs:

Pamatinė tų projektų mintis buvo ši: lietuviams išsigelbėti nuo paskendimo Rusijos jūroj nėra galima. Kad lietuviai visai nežūtų, reikia jie visi iš Rusijos išvesti, kaip kitados Mozė buvo išvedęs žydus iš Egipto ir tuo juos išgelbėjęs. Šią savo idėją P-ris išdėjo man taip karštai ir kategoriškai, kad aš nė nedrįsau ginčyti jos galimumo. Jei jau kitos išeities nėra, kaip tik išvesti, tai ir veskim. Bet kur? Čia aš atsiminiau skaitęs kitąkart apie antvyskupį Zaleskį lietuvį, kad jis, būdamas Apaštališkojo Sosto delegatu Indijoms, lankęs Ceilono salą ir galėjęs su vietos gyventojais susišnekėti lietuviškai. [Nežinau, kas čia per istorija.] Jei taip yra, tai ceiloniečiai būsią gal mūsų tolimi giminiečiai, taigi lietuviams sugyventi su jais nebūsią sunku. O kadangi ten žemė derli, gamta graži ir klimatas puikus, tat ir reikią lietuvių emigraciją užuot Amerikon, kur jie greit suamerikonėję visai nutausta, kreipti Ceilonan. Pietaris mano projektą atmetė nurodydamas, kad Ceilonas yra anglų valdžioje, o anglai ne geresni už rusus; užtenka tik prisiminti, ką jie daro Irlandijai. Tuomet nebeatsimenu kaip Ceilono vieton buvo tam pat tikslui pasiūlytas Madagaskaras. Šita sala yra didžiulė, gamta ir klimatas ne blogesnis už Ceilono. Tik, mūsų nelaimei, kaip tik tuo laiku caras Aleksandras III sudarė aliansą su prancūzais. Šie, būdami Madagaskaro valdovai ir rusų aliantai, nebūt galėję palaikyti lietuvius prieš rusus. Tuo būdu Madagaskaro projekto teko atsisakyti. (Užgesę žiburiai, 1930, p. 23–24)

Vėliau Pietaris dar buvo nužiūrėjęs Argentiną, net ispanų–rusų žodyną iš Petrapilio atsisiuntęs ir ėmęs jį studijuot; bet po kurio laiko atvėsęs.
Manau, pacituotina dar viena Dambrausko-Jakšto pastraipa, kurioj mėginama atsakyt ir į mūsų galvose besisukiojantį klausimą:

Šiandien visa tai prisiminus, atrodo keista, kad P-ris, žmogus visais atžvilgiais šviesus [iš profesijos gydytojas], galėjo pasiduoti tokioms fantastingoms svajonėms ir rimtai svarstyti tokius neįvykdomus projektus. Bet psichologija tuos keistumus seniai jau yra išaiškinus. Mat žmogus, gyvendamas sunkiausiose aplinkybėse, kol gyvas, niekados nenustoja vilties ir liūdną tikrenybę stengias pasaldinti išsvajotomis galimybėmis. Ir juo tikrenybė yra baisesnė, juo daugiau žmogus gamina sau fantastingesnių išeičių iš savo faktiško skurdo. Šių dienų Rusija teikia tam puikiausių iliustracijų. Bolševikų žudomi žmonės yra linkę patikėti kiekvienu, žadančiu jiems palengvinimą, gandu, kad ir fantastingiausiu. Tokių gandų nūn pilna yra visa Sovietų valstybė. Jie remiasi naujomis pranašystėmis, regėjimais, stebuklais ir eina skersai ir išilgai Rusijos, visur mielai žmonių gaudomi ir šventai tikimi. Panašiai yra buvę ir su mumis, nes kas dabar yra rusams bolševizmas, tas lietuviams anais laikais buvo caro Aleksandro III despotizmas. Taigi ir P-rio projektais skaitytojai neprivalo per daug stebėtis. (Ibid., p. 24–25)

Prisiminiau Grigorijaus Kanovičiaus Kvailių ašaras ir maldas; veiksmas irgi vyksta XIX amžiaus pabaigoj: „Čiurlenant maldoms, rabi Uris galvojo, kad pasaulis – blogio ir nedorybių buveinė. Ir jau jeigu Dievas jų neišnaikino, ką gali padaryti kažkoks apsišaukėlis? / Ir vis dėlto [...]“ (vertė Feliksas Vaitiekūnas, 1985, p. 25).
Ir šiaip, kai pagalvoji, nereikia nė sunkiausiųjų aplinkybių; argi ne fantastingoms svajonėms pasiduodami žmonės perka loterijos bilietus, jei ne milijoną, tai bent kokią mašiną laimėt tikėdamiesi?

۩   ۩   ۩

Taip, užsidambrauskinau-jakštinau; reikia pasakyt pirminę priežastį, kodėl Užgesusių žiburių prireikė. – Ieškojau dar ko nors apie du Vinco Pietario sūnu – Jurgį ir Adolfą.
Buvo toks žmogus – mokytojas Klemensas Naudžius (1901–1973), dar prieš karą susidomėjęs Vincu Pietariu. 1950-tinių pačioj pabaigoj jam buvo pavykę įtikint ofic. instancijas, kad surinksiąs daug medžiagos apie Pietarį, todėl jam reikią komandiruočių į Ustiužną. Gavo, buvo, rinko; ką galėjo, užfiksavo. [Tolesni svarstymai šonan nuvestų, praleidžiu.]
Vincas ir Marija Pietariai turėjo penkis vaikus: Antaniną (Tonią), Adolfą (Adią), Jurgį (Žorą), Mariją (Manią) ir Vincą (Vitią); motina (norėdama pamalonint vyrą), visus buvo išmokiusi į klausimą, kas jie esą, atsakyt: „Я литовец / Я литвинка“.
Adolfas paveldėjęs iš tėvo polinkį rašyt:

Jis rašė rusiškai puikių, tikrai poetiškų eilėraščių. Viešėdamas su motina kurį laiką Anykščiuose, jis yr gražiai apdainavęs Lietuvos gamtą. (A.D.-J., Užgesę žiburiai, 1930, p.35)

Kur galėjo būt skelbti tie jo eilėraščiai – visiškai neaišku. Naudžius spėja, kad gal siuntęs Jurgiui Baltrušaičiui, bet tik tiek.
Su Jurgiu P. situacija šiek tiek aiškesnė. Dambrauskas-Jakštas:

[...] Jurgis pasirodė turįs gabumo piešti karikatūras. [Tėvas irgi piešė, tušu ir aliejiniais dažais; porą piešinių yra padovanojęs Dambrauskui-Jakštui; jų buvę ir nuomojamam bute Ustiužnoj, žr. UŽ, p. 29.] Jų [karikatūrų] jis yra nemaža pripiešęs, bendradarbiaudamas Maskvos satiriškuose laikraščiuose (UŽ, p. 35).

Dėl Jurgio – Naudžius šį tą išsiaiškino: užklausė Maskvos Lenino bibliotekos ir gavo atsakymą, kad žmogus, kuris pasirašydavo Георгий Викентиевич Петтер[*], savo karikatūras dažniausiai spausdino satyros žurnale Будильник; ir net publikacijų (dažnu atveju – karikatūra + tekstas) bibliografinį aprašą gavo: 

1909, nr. 20, p. 6–7; 36:6; 41:7; 42:7; 43:7; 44:7; 45:9; 46:7;
1910, 5:7; 37:9; 39:12; 40:1; 41:5; 42:1; 43:1; 45:1; 46:11; 50:7; 51:7; 52:20;
1911, 11:12; 13:12; 14:12; 16:4; 19:12; 20:9; 21:1; 22:12; 23:12; 24:12; 25:1; 27:4; 34:12; 39:4; 40:1; 41:1; 44:1; 45:1; 47:12;
1912, 2:16; 16:8; 17:7; 24:1, 25:1; 27:1; 28:1; 51:1; 52:1.

Deja, suskaitmenintų Budilniko numerių, kuriuose buvo Jurgio Piettario karikatūros su lydimaisiais tekstais ir be jų, nė vieno nepavyko rast. Gal kada nors kas nors atras ir nurodys šiuos Vinco Piettario sūnaus kūrinius? Visai įdomu būtų.
-----------------------
[*] Pietaris ir lietuviškai, ir rusiškai savo pavardę rašė su dviguba t: Piettaris, Петтер; piet + tar; ar užtenka Dambrausko-Jakšto argumento: „mums ši filologija atrodo abejotina“, kad atimtumėm iš žmogaus teisę vadintis taip, kaip norėjo?

(84) Liepos 15-oji, 1910

Užuot domėjęsis, ką veikia ir kalba Prezidentė ir jos palyda dabar Lenkijoj, prisiminiau: lygiai prieš šimtą metų Krokuvoj vyko grandiozinės iškilmės – minint Žalgirio 500-ąsias metines, buvo atidengtas Antano Vivulskio sukurtas paminklas. Organizatoriai per vėlai (versija.lt) atsiuntė oficialų kvietimą lietuviams, tie nespėję suburt delegacijos, tad tepasiuntė vieną Tumą-Vaižgantą – kaip korespondentą.

Visokių įdomybių prifiksuota net keliuose Vaižganto straipsniuose šia tema. Atmintin įstrigo (skaitinėjau Raštų 8 tomą prieš keletą mėnesių) jo kaip „tautiškojo dailėtyrininko įspūdininko“ smagūs pasažai:

Nelietuvis, drąsiai galima pasakyti, tos rūšies paminklo nebūtų padirbęs. M. Pečkauskaitė, aptardama savo paskaitoje lietuviško tautiškumo žymes, trumpai jas išreiškia: nieko labai, nieko per daug; lietuvis jaučia giliai, bet patylomis (žiūr. „Viltį“ [1910, nr. 64–67, „Mintys apie dailę“]). Pritaikindami šitą teisingą gerbiamosios prelegentės aptarimą, galime pasakyti, Jogailos paminklas Krokuvoj – lietuviškos dvasios kūrinys. Kiekvienas žiūrįs pasergėjo šitą paminklą visai kitokį esant neg kiti tokie paminklai Europoje. Kokio gi bereikia didesnio triumfo, kaip kryžiuočių pergalėjimas ties Žalgiriu! O tačiau, žiūrėk, ar tasai paminklas savo stovylomis šaukia apie savo garbę? Ar parodytieji veikėjai didžiuojasi aukštyn galvas keldami? Nieko panašu. Auštybėse sėdinčio Jogailos nei nematome, daugiau imponuoja nepasakoma savo galybe jo žirgas. Mūsų akis pritraukia šalutinės grupės, jų geriausios – lietuvių grupės. Priešakyje po Vytauto kojų aukštynelkas pavirtęs kryžiuotis merdėja. O Vytautas, kalaviju pasirėmęs, nesityčioja, nemina jo koja, nesididžiuoja savo genijum, bet giliai giliai susimąstęs žiūri į paristą priešą. Ne triumfuoja, bet filosofuoja, lyg sakyte sako: „Prieše, kame tavo galybė? vargše, kiek tu lietuvių išnaikinai, o dabar štai paniekintas. Nesididžiuoju, nes ir mano galybė ryt poryt gali taip pat kristi“...
Iš dešinės pusės į nelaisvę paimtas kryžiuotis, nors rankos įį užpakalį surištos, bet dar mėgina atsistoti ir išsiliuosuoti. Išpūstos šnervės, sučiauptos lūpos. Įnirtimas. Bet už jo stovi lietuvis, kairėje laiko iš kryžiuočio atimtą vėliavą, dešinėje ragą ir pučia, šaukdamos pagalbos. Nuovargis kovoje, įnirtimas, supratimas nugalėtą priešą dar galint atsitaisyti – duoda tokią reikšmę lietuvio veidui, kad sunku nuo jo atsitraukti. Šitos dvi grupės – tai tikra dailių dailė; jom dviem nieko neprikišama.
Gražios ir lenkų grupės, miestelėnų ir vado, bet joms prikišama teatrališka poza.
Mes prikištume Vivulskiui viena. Visuose savo bruožuose jis originalus. Tik lietuvių parodyme jis aklai seka lenkais. ir Vivulskio lietuvis – žmogus „dziki, pierwotny“, kailį per pečius persimetęs, basas, bekelnis. Susimildami, ponai lenkai! nors gi kelines lietuviams sugrąžinkite, aplupę jį nuo viso ko! Juk tai absurdas: lietuviai eina karan už tūkstančio varstų, žiemos speiguose ir... be kelinių! Jei ne lietuvių galvos ir širdies, tai bent antro galo pasigailėkite: juk su tokiu apdaru jie gaus... mažiausia slanktą (slogą) ir pavirs dar netikesniais jūsų akyse. Tada ir visai nebebus verta su jais tartis apie ką nors bendra... (p. 28–29).

Rašydamas apie šias iškilmes, diskutuodamas su lenkais, Vaižgantas, regis, gan preciziškai suformuluoja tada vyravusį požiūrį į mus:

Lietuvą lenkai tebesupranta istoriškai [...]. „Żaden Polak nie może zrozumieć Polski bez Litwy.“ Šiame sakinyje visa prasmė krokuvoj regėtosios vienybės. ji reiškė teritorijų vienybę, ne tautų, kurios šitaip aptariamos: „Ja jestem Litwin, ty Białorusin, ale wszyscyśmy – Polacy.“ (p. 36)

Ir Vaižganto deimančiukas apie save:

Mėgstu minios bendrą jausmų išreiškimą, stiprų ir galingą. Tai puikiausias narkotikas. (p. 29)

P.S. Šitas jo raštų tomas, skirtas kelionėms, tiesiog palaima norinčiam atsidurt paraleliniam pasauly; kaip ir Kazio Pakšto Aplink Afriką, kurią skaičiau kaip priedą prie pasaulio futbolo čempionato.

(37.1) Šalamov vs Solženicyn: prieduras

Kai tinklaraštin įdėjau 37 įrašą, el. laišku sureagavo Laimis Jonušys:

Aišku, kad reikia Šalamovą versti. Bet vis dėlto Solženicyno geriausias kūrinys yra Viena Ivano Denisovičiaus diena. O tai nėra enciklopedinė registracija – labai žmogiškas pasakojimas. Bet jųdviejų palyginimą esu girdėjęs ir kitokį – Šalamovas apskritai nusivylęs žmogaus prigimtimi, ir tai suprantama ir įtaigu.

Atsakiau: „Taip, tada Solženicynas dar nebuvo sugalvojęs, kad turi atlikt ‘misiją’.“ Ir prisiminiau skaitęs Eduardo Limonovo tekstą, kur jis apsiskelbė esąs vienintelis Solženicyno įpėdinis. Radau; rašyta tuoj po Solženicyno laidotuvių 2008-ų rugpjūtį, vadinasi „Aš ir Solženicynas“:

Он был возраста моего отца. Собственно, с ним я и боролся как с отцом, против которого бунтуют. Я бунтовал и не примирялся, но странным образом, похоронив его, я понял, что именно я его наследник или, как я сказал "Коммерсанту", "преемник". Сейчас объясню в чем дело.
Александр Исаевич не был политиком. Но он заведомо был идеологом. В своих старомодных неуклюжих произведениях он предлагал России способ существования, пытался подсунуть свое видение российского и советского прошлого и будущего. Он был холоден, неприятен, догматичен, как политрук. Он не создал нам Раскольникова, не создал Вронского, не создал Базарова, но дал нам себя и свои неуклюжие планы для России. Он был смел и не смущался своих наскоро слепленных банальных книг. А сквозь эти книги прорывался его вполне консервативный, идеалистический, не могущий быть никогда исполненным план для России.
Мой план противоположен. Тому, кто читал мои идеологические книги "Другая Россия" и "Ереси", кто наблюдал за моей политической деятельностью, это абсолютно ясно. Однако мы с ним одного типа таланты: у нас (у него были) грандиозные планы для России. Больше ни у одного писателя нет, есть у меня. Он был преобразователь-консерватор, я – преобразователь-революционер. [...]
Оглядывая литературный пейзаж вокруг себя, вынужден констатировать, что оспаривать наследство Солженицына у меня некому. Российские писатели, как правило, антиидеологичны, идеологических проектов никто не выдвигает. Банальный либерализм одних, ностальгический советизм других, бытописательство третьих – все это исключает появление смелых проектов. Поэтому именно в этом смысле я его преемник. У многих это вызовет злобу, у иных – усмешку, но это так, и поделать с этим ничего нельзя.

Pagalvojau: jo pasisakyme racijos yra: ir jis įtikėjo turįs misiją – metamorfozė iš Edičkos į revoliucionierių fantastą. Pasiskelbęs kandidatu į prezidentus per 2012 metų rinkimus, E.L. siūlo, be kita ko, Rusijos sostinę perkelt į Pietų Sibirą, nes:

а) следует сбалансировать географический, экономический, инфраструктурный и, политический перекос России к Западу.
б) грандиозный, петровский (от Петра I) по своим масштабам проект даст миллионы рабочих мест, займет трудом безработных. Будут построены многочисленные аэропорты, железные дороги и автострады. Вся страна примет участие.
в) Перенос создаст новую инфраструктуру России. Заселит Южную Сибирь и скрепит связи Дальневосточной России и Сибири с российской "европейской" метрополией. Остановит экспансию Китая.

Darius Pocevičius tikriausiai ką nors yra išvertęs ir iš jo knygų Kita Rusija ar Erezijos, nors neteko užtikt (Erezijos rusiškai, Kita Rusija išversta į anglų yra internete).

P.S. Lietuvos sostinę kitur įkurdint, regis, vienintelis Kazys Pakštas yra siūlęs: reikia mums atsigręžt į jūrą ir sostinė turi būt Klaipėda (plg. Ryga ir Talinas).