(91) Tarp kitko: vaikystės gėlės

Grįždamas iš darbo troleibuse atsisėdau priešais moterį su gėlių puokšte. Pradėjusių vyst. Matyt, sodas kažkur už Saulėtekio.
Vaikas vadinau jas šuniukais. Tik smulkesni būdavo. Loji pats, bet sinchroniškai žiobčioja žiedas, iš šonų spaudomas (kas čia šiandien per šunotyros seminaras?).
Neišdrįsau paprašyt, kad leistų nufotografuoti, tad vaizdas iš tėvų namų Biržuos.

Oficialiai lietuviškai – žioveiniai (juokinga ir griozdiška). Levažundėliai, sakydavo babytė. (...loja šunes kai[p] levai...) Nyka-Niliūnas, aišku, pasirinkų antirrhinum.
Antirrhinum vexillo-calyculatum – vien dėl skambesio tokias verta būtų augint.

Irgi iš vaikystės: smidras – asparagus officinalis; dabar – tik šparagai teliko.