(1237) Iš atostogų: senosios Utenos kapinės

2020 VII 21

etai eina į pabaigą, lyg ir savaime iš atminties ima kilt tai, kas (kaip čia pasakius?) įstrigo; ne, gal: verta būtų už(si)fiksuot. — Pavasarį su drauge ketinom pavažiuot iki Krokuvos, bet prasidėjo koronavelniava; atostogoms teko pasirinkt kitą maršrutą. Ir visai neblogas susidėliojo: Utena–Anykščiai–Rokiškis–Biržai; aplankant nusižiūrėtas kapines.

Aplankyt Alfonso Nykos-Niliūno kapą (pirmąkart) Utenos senosiose kapinėse labai norėjos pernai, kai buvo 100-metis (Broniaus Krivicko aplankiau). Na bet geriau vėliau negu išvis ne. Tik štai koks klausimas visad iškyla: ar pavyks rasti (ne kapines, konkretų kapą)? Ne kartą, ir ne tik man, manau, yra tekę ieškot ir – nerasti. Tad pasiruošiau: atsispausdinau nuotrauką, kuri buvo pridėta prie 2017-ų vasarą internetinėj Utenos dienoj paskelbto rašinio. Aišku, kaip atrodo paminklas, be to, medžiai fone gali padėt susiorientuoti.

Nepasakosiu, kaip ieškojom lygindami fotografiją su tikrove; radom gan lengvai, medžiai labai padėjo. Norintiems rast be nuotraukos rankoj, patarimas toks: įeini pro pagrindinius vartus nuo bažnyčios; eini pagrindiniu taku žiūrėdamas dešinėn; Čipkų kapavietė apie kapinių vidurį, gal truputį prieš vidurį. (Filologinio sukirpimo žmogui greičiausiai dar norėsis aplankyt bent du kapu: Karolinos Praniauskaitės, mentorkos Antoniego Baranowskiego, – tuo pačiu taku dar į priekį, medinis aukštas koplytstulpis kairėj pusėj; ir Rapolo Šaltenio – lengviausia rast į kapines įėjus iš kairės pusės, tos, kur prie mašinų stovėjimo aikštelės, – už stambaus raudonojo granito kryžiaus akys pačios užkliūva.)

Prieduras Tarsi per maža patarimo, kaip rast Nykos-Niliūno kapą senosiose Utenos kapinėse prie bažnyčios. Praeitų metų pabaigoj, rengdamas Mamerto Indriūno raštus, dar kartą perverčiau XX Amžių – gal rasiu kokį pražiūrėtą jo tekstą, kokią recenziją? Ne, neradau, bet radau porą Alfonso Čipkaus rašinių – įspūdžių iš atgauto Vilniaus. Vienas apie Katedrą (žr. 1940 II 15, nr. 38, p. 10), o kitas – labai tinkantis kaip prieduras prie šito įrašo – apie pirmąjį apsilankymą Rasose (1940 VI 27, nr. 144, p. 10; parašas: Alp[as] Čipkus; rašinys pateiktas pagal laikraščio principus – nemanau, kad pats autorius buvo nurodęs, kokios frazės ar sakiniai turėtų būt pateikti paryškintu šriftu, gal ir paantraštės nebuvo užrašęs; ženklas prieš tekstą – (XX) – reiškia, kad tai paties leidinio, sava medžiaga, o „[k]as be to ženklo, visiems buvo aišku – valdiška“).

Tylos kapinės

Didžiųjų Tautos žadintojų amžino poilsio vietose. Ties pilkųjų didvyrių kryžiais

(XX) Karas! Nuolatos girdime kartojant šį žodį. Tačiau gyvendamas Vilniuje karo nuotaiką tegali pajusti tik laikraščius beskaitydamas, žiūrėdamas į jų aliarmuojančias antraštes. Ir kyla tolimų laukų, pilnų baltų medinių kryžių, vaizdas, matytas kažkur, rodos, prie Verdeno.
       Bet Vilnius visuomet priverčia žmogų užmiršti. Slinkdamas siaura gatve, niekaip negali įsivaizduoti, kad gali būti kur nors žiaurios ir žūtbūtinės kovos, nes čia vaikščioja daugybė žmonių, kurie rodosi kažkaip keistai susisvajoję. Daukšos gatvėje mane užkalbina svetimas žmogus, ne vilnietis, atvykęs pažiūrėti tų vietų, apie kurias jam pasakojo motina. Jis pasisiūlo kartu aplankyti Rasų kapines, tylius kalnus, nusodintus jau žalsvais medžiais ir baltais kryžiais.
       Gera slinkti su svetimuoju nuotaikingomis ir gražiai sutvarkytomis Rasų priemiesčio gatvėmis. Ten ir tylos daug daugiau, kaip kituose tyliuose Vilniaus priemiesčiuose.

Iš kairės pusės matyti nuostabiai balta ir elegantiška Misijonierių bažnyčia.

Gatves iš abiejų pusių supa niaurios ir negyvos tvoros. Rasų gatvėje, kiek toliau, įdomus namas, su keliais klasinio stiliaus portikais. Toks tylus, ramus. Žmogus iš viso nesiinteresuojąs, kas juose gyvena, mirė, ar gyvens, o tik stebi ir gėries. Čia niekur negali pamatyti tos priemiesčio netvarkos. Tai kažkoks ramybės kvartalas, primenąs Paryžiaus Montmartre kapines su Baudelaire ir Alfred de Musset kapais. [Palyginimas, išduodantis, kad autorius studijuoja romanistiką.]

Nusipirkau šitą nuotraukėlę per ebay; kitoj pusėj:
Vilniuje Basanavičiaus kapas 1940 m.
Bet negi pasitenkinsi žmogus tokiu datavimu?
Galima perskaityt, kas parašyta ant vieno iš kaspinų;
tą vainiką 1940 IV 28 padėjo Lietuvos Atgimimo Draugijos
skyrių atstovai, susirinkę suvažiaviman (žr. d-jos
leidinio Tėvų žemė ta proga pasirodžiusį numerį).
Tą pavasarį vyko daug panašaus pobūdžio renginių,
ir beveik visad vienas iš darbotvarkės punktų –
vainiko padėjimas prie Basanavičiaus kapo.
Pavasarį pasipylė ir moksleivių ekskursijos Vilniun.
Spėčiau, nuotraukoj, datuotinoj:
1940-ų gegužės pradžia, – vienas iš atvykusių moksleivių.

Štai ir kapinės.

Įėjus pro vartus, pasuki į kairę takeliu, vedančiu į kalnelį, ant kurio raudonuoja gotiško st[iliaus] kapinių koplyčia. Mano bendrakeleivis ją pastebi ir daug intensyviau ima kilti aukštyn. Pasiekęs ją, jis staiga atsigręžia į dešinę ir ištaria: D a k t a r a s   J o n a s   B a s a n a v i č i u s. Juodas niaurus kapo akmuo, papuoštas kukliais vainikais. Ant viršaus gyvų baltų gėlių puokštė. Gėlės truputį apvytę. Prie puokštės, baltam kaspinėly įrašyta keletas jau neįskaitomų žodžių. Kažkoks praeivis paaiškina, kad tas gėles atnešė kažkokios mažos mergaitės ir padėjo ant kapo.

Susitelkę stovim ties kapu to žmogaus, kuris mumyse prikėlė Vilniaus ir gimtosios žemės meilę.

       Aplinkui puošnūs paminklai, meniškos statulos. Vienoj vietoj jaunuolis su švyturiu, ten kitur angelas, angelas, skrendąs su kūdikiu šviesiais padrikais plaukais... Štai garsaus Lelevelio kapas, sunkus ir šaltas Tado Vrublevskio paminklas su bronziniu bareljefu, pritvirtintu prie juodojo marmuro. Povilas Višinskis...

2019 VI 20; vis pagalvoju: o kaip
atsirado šis vienišas nežinomo kareivio kapas
šalia Čiurlionio, ar yra išlikę kokių nors žinių,
kaip ir kur žmogus žuvo? Kodėl buvo
palaidotas čia, o ne Naujosiose Rasose, kur ilsis
palaikai savanorių, žuvusių per Nepriklausomybės
kovas? Šiaip ant kryžių dažniausiai tiksli
žūties data, o čia – tik metai.

       Atsimenu, mačiau paveikslą, kuriame buvo atvaizduota siela, atėjusi pasižiūrėti paliktų namų jai mirus. O tas paveikslas buvo Čiurlionio – iš jo nemirtingojo ciklo „Laidotuvės“. Ir, štai, dabar stoviu prie paskutinio to didžio menininko sunkaus gyvenimo kūrinio, kurį, deja, nebe jis pats sukūrė. Tai jo kapas, nes aiškiai parašyta:

M. K. Čiurlionis.

Kai žiūri į jo kapą ir žinai jį jau mirusį, junti jį šalia savęs, įnešantį daugiau šviesos į kažkada matytus nuostabius jo paveikslus.
       Šalimais medžiai ir nematomos rankos ir akys pro tuos medžius, kaip nuotaikingame jo paveiksle „Miško muzika“. Kapuose slankioja vaikai, kurie siūlo pirkti gėlių. Kažkokios moterys su kastuvais. Jos kalbasi, ginčijasi ir klegasi kurčiu balsu, primenančiu kuosų klegėjimą, rodos, gimtojo miestelio kapinėse, arba mirties žingsnius iš Maeterlincko dramų. Paniuręs senis kasa kažkam duobę ir su kirviu negailestingai kapoja pasitaikančias medžių šaknis.
       Su tylinčiu svetimuoju slankiojame toliau po kapines. Sustoju prie miniatiūrinio paminklo. Mažutis angeliukas, toks ramus nerūpestingas, prisiglaudęs prie šalto kolonos kapitelio, iškalto iš akmens.
Tas angeliukas toks geras ir mažas, primenąs anuos nuostabiai malonius kūdikius patenkintais veidais švelniomis plačiomis nosimis ir lūpomis. Bet ten jis prisiglaudęs prie šaltos akmens kolonos, lyg prie motinos, ir turbūt sapnuoja. Vėl. Niūrus akmuo, šaltas ir daugelio metų prislėgtas. Jame menkos raidžių žymės, o aplinkui išsiskleidę žolynai. Nei vardo, nei pavardės. Raidės nusitrynė, ir jau nebegalima visko gerai įskaityti. Perskaitau tik tragiško džiaugsmo ir žudančios vilties pilną pasakymą: „Aš esu ramybė ir niekados nemirštančio pavasario namų aidas“.

Kampe didelį juodą paminklą supa kareivių kapai,

narsių savanorių, kritusių už šios žemės laisvę. Ir tau rodosi, lyg tas paminklas būtų motina, o jie vaikai, aplink ją rateliu susirinkę. Tik kryžiai skirtingi. Vienų jų puošnesni, kitų menkesni. Kažkas juos išskyrė, nes ant jų paminklėlių skirtingomis kalbomis užrašyta. Juos atskyrė, bet kodėl? Visgi dabar jie draugai, kovoję ir kritę už viską žadančią laisvės idėją, pro domo sua. Žemė ten kažkodėl daug žaliau apsiklosčiusi, daug sodresnės gėlės, turbūt todėl, kad jie buvo jauni.
       Paliekame kapines su svetimuoju ir grįžtam vėl į ramias ir prievakario tyloje skęstančias gatves. Palikę Rasų kalvas su kukliais baltais kryžiais ir skaudžios vilties pilnais žodžiais: „Aš esu ramybė ir niekados nemirštančio pavasario namų aidas“.

Digresija Čiurlionis ir žemininkų karta. Ar būtų pagrindo svarstyt, kuo jų požiūris skyrėsi, tarkim, nuo neoromantikų kartos? Pvz., plg. tą pačią dieną (XI 17) gimusių eilėraščius: Salomėjos Nėries „Šaulį“ ir Broniaus Krivicko „Šaulio tragediją“. — Nežinau, greičiausiai nelabai ką reikšmingo pavyktų išsiaiškint.

(1204) Užparaštė, clv: apie vieną Baudelaire’o eilėraštį proza

ra eilėraščių, kurie daugiau nei eilėraštis. — Užrašiau nepagalvojęs; o jei kas paklaustų: kas tas daugiau? Sunku atsakyt; gal: eilėraštis, kuris išnyra sąmonėj nebūtinai apie poeziją galvojant. — Vienas tokių, manyčiau, – Baudelaire’o „Enivrez-vous“ iš Paryžiaus spleeno (1869; pala, ar ne 150 knygai?) – „Svaiginkitės“ (pastebėjot, kad kartais pasakom „Svaiginkimės“?; suprantama kodėl). Šitam amžiuj, pastaruoju laiku, jei reikia vertimo – cituojamas Alfonso Nykos-Niliūno iš 1995-ais „Baltų lankų“ išleistos knygos (2-as leid. 2002):

Reikia visada būti girtam. Girtume yra viskas: tai vienintelis klausimas. Kad nejustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis.
Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienam savaip. Tik svaiginkitės.
Ir jeigu kartais rūmų laiptuose, žalioje griovio žolėje ar niūrioje savo kambario vienatvėje nubudę pajustumėte, kad girtumas mąžta arba visai praėjo, klauskite vėjo, bangos, žvaigždės, paukščio, laikrodžio, visko, kas bėga, kas dejuoja, kas ritasi, kas dainuoja, kas kalba, koks dabar laikas, ir vėjas, banga, žvaigždė, paukštis ir laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis! Kad nebūtumėte Laiko vergai ir kankiniai, svaiginkitės; svaiginkitės be paliovos! Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienas savaip.“ (Paryžiaus splinas, 2002, p. 91)

JM-M nuotr. iš tekstų.lt

O mano galvoj šito eilėraščio pirmas sakinys skamba kitaip: „Nuolatos reikia būti apsvaigus.“ Seniai; nuo studijų laikų. — Sekmadienį besikapstydamas popieryne radau išsiplėštą Literatūros ir meno lapą – 1981 IX 12, p. 12, rubrika jaunieji poezijos vertėjai:

Jaunas vertėjas Juozas Mečkauskas (g. 1954) prancūzų kalba susidomėjo Trakų rajono Pasamavio aštuonmetėje mokykloje. 1972 m. baigė Vilniaus VII vidurinę, 1977 – prancūzų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, kur šiuo metu dirba. Vertėją ypač žavi XIX a. prancūzų poezija.

Ir išspausdinti septyni Baudelaire’o eilėraščiai proza: „Uostas“, „Juokdarys“, „Pamišėlis ir Venera“, „Vienatvė“, „Kiekvienam sava Chimera“, „Svaiginkitės“, „Mėnesienos geradarybės“.

Svaiginkitės
Nuolatos reikia būti apsvaigus. Viskas slypi tenai – tai vienintelis klausimas. Kad nejaustumėt laiko siaubingo, kuris gniuždo jūsų pečius ir lenkia prie žemės, svaiginkitės be atvangos.
Bet kuo gi? Vynu, poezija ar dorybėmis, – kuo jums patinka. Tik svaiginkitės.
O jei kartais rūmų laiptuose, pakelės griovio žolėj, niūrioj kambario vienatvėj jūs pabusite svaiguliui aprimus ar išsiblaivė, paklauskite vėjo, vilnies, paukščio, laikrodžio, žvaigždės, viso, kas nyksta, viso, kas dejuoja, viso, kas grumena, viso, kas dainuoja, kas šneka, paklauskite, koks dabar laikas, ir vėjas, vilnis, žvaigždė, paukštis, laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis!“ Kad nebūtumėt Laiko kamuojamos aukos, svaiginkitės be atvangos! Vynu, poezija ar dorybėmis, kuo jums patinka.

Šitas amžinatilsį Juozo, vėliau ėmusio pasirašinėt dviguba Mečkausko-Meškelos pavarde, vertimas man, nemokančiam prancūziškai, (kaip čia pasakius?) „priimtinesnis“ negu Nykos; pirmiausia – dėl tos pirmos frazės, kuri, tarkim, lengvai susisieja su Broniaus Krivicko „Gera grožiu rudenio man svaigti“. Bet ne tik. (Vienintelis žodis, kliūvantis Juozo M. vertime, – „Viskas slypi tenai“; noris ne Kur?, o Kame?: „Viskas slypi tame“.)

(1186) Pakeliui į darbą, xxi: apie konferenciją ir dar šį tą

Prisispausdini visokių popierių – kvietimų, programų – manydamas: o gal pavyks nueit? Aišku, nei pavyksta, nei ką. Besiknaisiodamas po kuprinę užtikau praeitą savaitę, ketvirtadienį ir penktadienį, VU ir VDU vykusios konferencijos „Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Bronius Krivickas: likiminiai kartos pasirinkimai“ programą. Apie 30 pranešimų, Krivicko pavardė minima pavadinimuos keturių:

• Dalia ČIOČYTĖ „Broniaus Krivicko poetinio subjekto laikysena ‘dūžtančiose formose’“ (VU)
• Dalia JAKAITĖ „Buvimo katarsis Alfonso Nykos-Niliūno ir Broniaus Krivicko eilėraščiuose“ (ŠU)
• Indrė ŽAKEVIČIENĖ „B. Krivicko ir V. Šlaito pasirinkimai: metafora prieš nuogą žodį“ (VDU)
• Eugenija VALIENĖ „Bronius Krivickas iš šiandienos perspektyvos: kūrybos recepcija ir refleksija viešajame diskurse“ (VDU)

Nykos-Niliūno ne visuos likusiuos, dešimties, buvo ir bendresnių, ir kitom temom. Ne, ne kabinėtis norėdamas pradėjau skaičiuot; tiesiog šiaip mintigaliai ėmė sukiotis galvoj.
Likiminiai kartos pasirinkimai nebuvo tik du – arba iš Lietuvos, arba į mišką; buvo toks pasirinkimas kaip Eduardo Mieželaičio, irgi 1919-ais gimusio, apie kurio kūrybą pranešimą skaitė Elena Baliutytė; buvo ir kitoks – kaip Alberto Dilio (1920–2000), perėjusio Karagandos lagerį, – Tėvą konferencijoj prisiminė dukra Ona Dilytė. Suprantu, konferencijos organizatoriai pavadinime paminėjo pavardes gimusių prie 100 metų. Gal lengviau gaut paramą, jei jubiliatams skirta konferencija? Kitąmet vėl: „Henrikas Nagys ir Gediminas Jokimaitis: likiminiai kartos pasirinkimai“? Nežinau, matyt, nemoku projektiškai galvot. Jei apie kartą, jos atstovų pasirinkimus, tai vis dėlto reikia imt maždaug 1917–1922-ais gimusius, kad ir Eugenijus Matuzevičius, ir Leonas Švedas, ir Jonas Sereikis, ir Pranutė Aukštikalnytė, ir nemažai kitų papultų, – va tada pasirinkimų/apsisprendimų spektras gali išsiskleist.
O kad apie Nyką kalbėjo dvigubai daugiau žmonių negu apie Krivicką – viskas labai suprantama: (a) Nyka mirė 2015-ais, dešimtą dešimtį įpusėjęs, Krivickas žuvo 1952-ais, 33-ejų nesulaukęs (pagal dabartinę sampratą – jaunasis rašytojas); rašytiniai palikimai ir įvairove, ir apimtim kaip reikiant skirias, (b) Nykos tekstai – ir eilėraščiai, ir dienoraščiai, ir kt. – „tinkamesni“ visokiems apkalbėjimams, interpretacijoms: būties erozija etc. – ir iš kairės, ir iš dešinės, ir iš viršaus, ir iš apačios gali ieškot prieigų, kaip sakoma, o Krivicko akistata su nebūtim šiek tiek trikdanti, estetikon neatskiriamai įsiterpia etika, lyg įpareigojanti labai atsakingai rinktis aptariamuosius žodžius. — —
— dešinėj – Nyka, 1948-ais Freiburge nupaišytas Viktoro Simankevičiaus (1921–2006); šitas atvaizdas buvo įdėtas prie jo eilėraščių publikacijos Aiduos, 1979, nr. 1, p. 3. Neatsimenu, kad kur kitur piešinys būtų buvęs skelbtas (gal ir buvo); mano supratimu, taip ir turėtų atrodyt Praradimo simfonijas parašęs ir išleidęs poetas :) (Antrasis Nykos eilėraščių rinkinys Orfėjaus medis išėjo 1953-ais jau Amerikoj.)

(1182) Tarp kitko: šis tas apie Bronių Krivicką – jo rankraščius, tėviškę ir kt.

1
Antradienį buvo pristatytas šių metų Poezijos pavasario almanachas, vadinas, jau išėjo. Yr jame ir —vg— rašinys apie Broniaus Krivicko du rankraščiu (BrKr 100-osios gimimo metinės, tai viena sudarytojų paprašė ką nors parašyt). Kadangi jokios sutarties su almanacho leidėjais nesu pasirašęs, jokio atlygio negavęs, tai lyg laisvos rankos, galiu skelbt, kur noriu (velniškai sunku tokius, sakytum, proginius tekstus rašyt; ne tik dėl grafofobijos; nesinori kartotis, be to, kažkokios bendrinės frazės kaip musės įkyriai lenda ir nori tūpt tekstan).

Br. Kr., F1-7477 ir F59-780
Yra toks 1951-ais parašytas Broniaus Krivicko (1919–1952) sonetas – negali sakyt, kad iš geriausiųjų, bet tinkamiausias kaip šio rašinio įžanga:

Kaip jūreivis, kai praryt grasina
Vėtroje jo laivą vandenai,
Bonką, užtaisytą aklinai,
Meta į bekraštį vandenyną:

Gal bent žinią vandenų plakimas
Kada nors išplaus ligi krantų, –
Taip ir aš, klaikios audros metu
Plaukdamas, kada nuožmus likimas

Nesiliauja mirtimi man grasęs,
Šiuos žodžius, vienan pluoštan surašęs,
Į neramų sūkurį metu,

Kad, jei vėtroj man pražūti tektų,
Kruvina banga bent juos išplaktų
Lig šviesių naujos dienos krantų.

Aišku, svarbiausia – ką parašai, kūrinys svarbiausia. Daliai rašytojų to ir užtenka, bent jau sako, kad gana. O kitiems noris, kad kūrinys būtų ir išgirstas ar perskaitytas, – ne tik sau juk rašytas. Bronius Krivickas – iš tų kitų. Jau gimnazijoj pradėjęs reikštis viešai – ir dalyvaut literatų vakaruose, ir spausdintis, ir redaktoriaus darbo ėmęsis: nuo šapirografu dauginto gimnazijos Literato iki svarbiausio kultūros leidinio karo metais – Kūrybos žurnalo (nebeišėjusio 1944-ų nr. 5 korektūros, saugomos nacionalinės Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuj, jo ranka taisytos) – žmogus staiga dingsta iš viešumos, bet nesiliauja kūręs, – aišku, kad noras dalintis savo kūryba išlieka.
     1944-ų pabaigoj, gavęs kvietimą atvykt į NKVD Biržų skyriaus būstinę, gimnazijos mokytojas Br. Kr. pasitraukia į viešo gyvenimo: slapstos pas žmones įrengtuos bunkeriuos ar girioj. Esu prisiklausęs nemažai istorijų apie krosnin metamus jo dovanotus sąsiuvinius su perrašytom satyrom nežinia kam beldžiantis į duris, apie stiklainiuos užkastus rankraščių pluoštus, kurių nebegalima rast, nes dingęs orientyras, tarkim, sodybos kryžius. Bet vis dėlto nemažai Br. Kr. rankraščių, „mestų neramian sūkurin“, pasiekė „naujos dienos krantus“. Du jo kūrybos pluoštus, dabar saugomus LLTI bibliotekos rankraštyne (signatūros rašinio pavadinime užfiksuotos) šįkart norėtųs prisimint.
     Iki 1951-ų rugpjūčio Biržų krašto partizanai laikės atskirai, nebuvo susisieję su Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu, nebedaug jų ir likusių buvo; tada Biržų girion atėjo pasiuntiniai nuo Panevėžio, iš Vyčio apygardos štabo su pasiūlymu: kurkit savo tėvūniją, tapkit mūsų apygardos dalim. Atsirado Pilėnų tėvūnija, bet joj neliko Broniaus Krivicko. Apygardos atstovai pasiūlė/pakvietė/pageidavo, kad keliautų su jais – tokių žmonių (su aukštuoju, humanitarų, turinčių redaktoriaus patirties) kaip oro reikia aukštesniam Sąjūdžio lygmeny (prisimintina: tuo laiku bene svarbiausiu partizanų ginklu buvo likęs žodis – sakytinis ar rašytinis, veiksmų būdavo imamasi tik užklupus priešui, ginantis). Prie Panevėžio atsidūręs Bronius Krivickas tapo LLKS Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities štabo Visuomeninės dalies viršininku Vilnium, kurio svarbiausias darbas – rūpintis spauda: nuo 1952-ų ėmė eiti daugiau patiems partizanams skirta Laisvės kova (dauginta rašomąja mašinėle, numeris apie 30 puslapių, galima sakyt, žurnaliukas), atgaivinta Aukštaičių kova, skirta platint žmonėse (dauginta rotatorium, dabartiškai šnekant, perlenktas A3 lapas, 4 puslapiai, laikraštėlis; iš principo toks, kokių leidyba buvo vėl atgijusi antrojo Lietuvos Atgimimo laikais). Ir dar vienas svarbus dalykas: atsirado nepalygint daugiau ryšių, net tokių, apie kuriuos anksčiau vargu ar buvo bent menkiausias pagrindas svajot: tarkim, tavo laišką paima, nuveža iki Kauno ir nepastebimai įmeta pašto dėžutėn.
     1952-ų rugsėjo 1-ą Kauno centriniam pašte buvo antspauduoti du laiškai. Ant vieno voko užrašyta: Drg. prof. Mykolaičiui-Putinui / Vilnius / Valstybinis Universitetas (šitas vokas išlikęs), ant kito (nors neišlikęs, bet adresatė sakė gerai prisimenanti): Diktorei D. Rutkutei / Vilnius / Radijas. Aišku, jokių atgalinių adresų. Dana Rutkutė iškart pažinusi rašyseną, profesorius, atplėšęs voką, pamatė: Br. Kr.
     Kodėl siuntė jiems? – Paprasčiausioji priežastis, kad nebūtina nurodyt tikslų adresą, gana: Universitetas ar Radijas; antra: žinojo, kad dirba būtent ten, darbovietėn atkeliavęs vienas iš laiškų nepastebimesnis. Kodėl Mykolaičiui-Putinui – suprantama: Rūsčių dienų autorius (beveik neabejotina, kad Br. Kr. šio rinkinio eilėraščius buvo skaitęs),  karo metais Universiteto literatų globėjas, norėjęs, kad Krivickas taptų jo, kaip profesoriaus, asistentu. Kodėl Danai Rutkutei? Br. Kr. buvo liudininkas tuokiantis Danai Rutkutei ir jo geram draugui Eugenijui Matuzevičiui 1942-ais Šv. Mikalojaus bažnyčioj Vilniuje, žavėjos ja kaip „Vaidilos“ ir Vilniaus miesto teatro aktore (1989-ais išklausiau pasakojimą ir apie šį laišką, ir kaip buvo dėl jo tardoma, nes kolega iš radijo pranešė atitinkamai įstaigai, ir kt.; deja, nusiųsti autorizuot atsiminimai grįžo su vertiktu, kad nespausdintini).
Tas laiškas – tai trys A4 formato lapai eilėraščių, abiejose lapų pusėse po dvi skiltis. Dana Rutkutė šitą pluoštą buvo davusi paskaityt ir Eugenijui Matuzevičiui (nors jau buvo išsiskyrę, Matuzevičius antrąkart vedęs). Broniaus Krivicko bičiulis nuo gimnazijos laikų juos perrašė mašinėle nurodydamas autorystę; vėliau vieną perrašo egzempliorių kartu su savo popieriais atidavė saugot Literatūros ir meno archyvan. Būtent iš šio pluošto buvo parinkta eilėraščių pirmajai Br. Kr. poezijos publikacijai 1989-ais Sietyno nr. 5 – liūdnų ir išdidžių, kaip įvardijo įžangos žody jo buvęs mokinys Biržų gimnazijoj prof. Vytautas Kubilius. Kelis iš tų eilėraščių paskelbus ir rajoniniam Biržiečių žodyje, gavau laišką iš palatvijo (perpasakoju): mano a.a. mama turėjo ir saugojo tokį eilėraščių sąsiuvinį, apie kurį nieko man nepasakojo; tame sąsiuviny yra eilėraščių, kurie paskelbti Biržiečių žody, vadinas, tą sąsiuvinį mamai padovanojo... (Rašytojų sąjungos leidykla ketino net išleist tą sąsiuvinį faksimiliniu būdu – labai daili, lengvai įskaitoma Br. Kr. rašysena, bet nieko neišėjo; dabar jis irgi saugomas LLTI bibliotekos rankraštyne.)
     Komplikuočiau susiklostė laiško-eilėraščių pluošto Vincui Mykolaičiui-Putinui istorija. Kad ir toks buvęs, išgirdau iš rezistencijos istoriją tyrinėjusios Nijolės Gaškaitės, šį faktą užfiksavusios ir knygoj Žuvusiųjų prezidentas (1998). Mėginau ieškot tikrindamas įvairių archyvų katalogus. Nieko. Gal sunaikino manydamas, kad tai gali būt įkaltis? Juk jautė, kad yra sekamas, ir išties buvo sekamas, net atliekamos kratos Vilniaus bute, kai išvykdavo į Kačerginę. Ir tik neseniai, prieš trejetą metų, atsitiktinai, vartydamas LLTI bibliotekos rankraštyne esančio Mykolaičio-Putino fondo inventorinę knygą skilty Autorius pamačiau: Br. Kr. – Taip, tai tas iš miško prie Raguvos per Kauną Vilniaus universitetan atkeliavęs laiškas, net vokas išsaugotas; Emilija Mykolaitienė jį atidavė kartu su kitais a.a. vyro popieriais, tik tvarkęs archyvą žmogus neišrašė kataloginės kortelės, nes eilėraščių autorius be pavardės, o katalogas pagal asmenvardžius.
     Nesijaučiu pajėgus leistis poezijos analizėn (Rita Tūtlytė puikiai yra Krivicko poeziją analizavusi), tad tik keli mintigaliai, atsispyrus nuo tų iš viso šešių lapų.
     1952-ų rugsėjo pradžioj Vilnių pasiekę poezijos pluoštai – greičiausiai paskutiniai, perrašyti Broniaus Krivicko ranka. Bet spekuliacijos apie „testamentiškumą“ (žuvo rugsėjo 21-ą), manyčiau, būtų nieko vertos: Br. Kr. gyveno nuolat suvokdamas, kad šita diena gali būt paskutinė. Nebent pasvarsčius, kas ir kodėl pasirinkta perrašyt? Pirmiausia: kūriniai nesikartoja; pluoštų struktūra panaši: pradžioj iš eilėraščių, po to iš sonetų. Abu prasideda rudeniu: „Rudens lygumose“ (Putinui) / „Rudens gitara“, „Rudens melodija“ (Rutkutei).
     Pluoštas Rutkutei – „lengvesnis“, lyriškesnis, daugiau apie meilę, ypač parenkant sonetus, ir įvairesnis – dar priduriama iš vad. eiliuotų margumynų poilsio valandai ir keturi Goethės vertimai („Mignon“, „Kristutė“, „Džiaugsmas ir kančia“, „Mylimojo artuma“); nors įterpta ir tekstų, iš kurių galima suprast, kokioj situacijoj atsidūręs poetas: sonetai „Mano dienos nebūtin pasvirę“, „Kai kovoj kelies tu į ataką“, perrašyta ir vieniša viltingoji „Nauja pilis“ (1951).
     Pluoštas Putinui – „sunkesnis“, filosofiškesnis, jei tinka šis žodis: „Žiaurusis Dievas“, „Šaulio tragedija“, skirta Čiurlioniui, ilgieji „Šėtono monologai“ (1946) ir „Jo atsakymo žodis“ (1951; šie eilėraščiai suvoktini kaip diptichas); noras pasakyt, kaip suvokia pasaulį, jo prigimtį – vykstanti amžina dviejų lygiaverčių pradų – dieviškojo gėrio ir šėtoniškojo blogio – kova; ir iš sonetų parinkti daugiausia tie, kurie atskleidžia lyrinio subjekto santykį su Juo. Kadangi tekstai datuoti, net galima mėgint įžvelgti lyg ir raidą: maištas, jo įveika per meilę ir Dievą, išdidus susitaikymas su likimu; žvilgsnio trajektoriją: žemė–dangus–žemė.
     Pagalvojau: jei tik šie du Broniaus Krivicko poezijos pluoštai būt išlikę? Ir jų užtektų susidaryt paskutinių septynerių kūrybos metų vaizdą (nėr nė vieno poetinio teksto, datuoto 1952-ais; užėmus svarbias pareigas, neliko laiko kūrybai?).
     Ir dar (prisiminus Br. Kr. diplominį darbą apie Jono Aisčio idėjų pasaulį). Aisčio poeziją, grubiai tariant, dažniausiai perlaužiam į ankstyvąją (pro homo) ir vėlyvąją (pro patria); Krivicko poezija šiuo požiūriu beetapė: abu dalyku, ir žmogus, ir tėvynė, rūpi sykiu. O mums jo poezijoj? Norėdami pristatyt tautos atsparą okupacijai, renkamės atitinkamus eilėraščius: kova, laimėjimas net per mirtį ir pan. O ar ne svarbiau patirt, kad kova, net mirtina kova neužgožia amžinųjų žmogaus egzistencijai kylančių iššūkių: klausimų apie save ir kitą, apie Jį?
     Ir antrąkart dar. Tarkim, Kazys Bradūnas kas? – poetas žemininkas. O Bronius Krivickas? – žemininkų kartos poetas. Na ir ką? Argi ne taip? Žemininkai tie, kurių kūrybos skelbta antologijoj, o kiti – jų bendrakarčiai. Nežinau, bet šis argumentas primena galimą teiginį, kad rašytojai tie, kurie priklauso Rašytojų sąjungai.
     Ar būt pagadinęs antologiją 1950-ais sukurtas sonetas (siųstas Putinui) žmogaus, pajutusio skirtumą buvimo ant žemės ir po žeme, žemėj (ir žuvusio po žeme, bunkery):

Gera žemėj. Mes prie jos krūtinės
Visada prigludę artimai.
Gera žemėj. Žemė mūs namai,
O padangtė jų – dangaus žydrynės.

Gera žemėj. Kai jos kelią kuklų
Miname su meile ir džiaugsmu,
Prasivėrę mum lig gilumų,
Šviečia erdvės, kupinos stebuklų,

Kad nuo šito siauro žemės tako
Vis matytum, kaip žvaigždynai teka
Ir kaip saulė keliasi rytais,

Ir, žėruojant ugniai jų slaptingai,
Tu ant kelių pultumei maldingai
Po žydrais Jo šventnamio skliautais.

Beje, Arūno Sverdiolo kalbinamas Juozas Girnius yra sakęs: Mamertas Indriliūnas (1920–1945) šiaip jau būt buvęs tinkamiausias rašyt Žemės lydimąjį straipsnį; jis ėmęsis tik todėl, kad nebuvę kam kitam siūlyt.
     P.S. Kai 1993-ais Sietynas išleido Broniaus Krivicko raštų pirmą tomelį, nusiunčiau ir Alfonsui Nykai-Niliūnui. „Broniaus laikysena, jo aktyvus pesimizmas (Jūsų [parašytos] biografijos perspektyvoj) visiškai sutampa su tuo, ką jis man kalbėjo 1944 m. liepos mėnesyje sutiktas Kaune. Jis buvo tipiškas veiklos žmogus – blaivus ir praktiškas nenuorama“ (iš 1994 IX 2 laiško). Visokių epitetų prie Br. Kr. lipdyta; aktyvus pesimistas, manyčiau, vienas tiksliųjų.

2

Arūno Švelnos nuotr. iš panskliauto.lt

Praeitų metų pabaigoj Panevėžio krašte buvo Vitos Savickienės straipsnis apie Bronių Krivicką „Aplenkti iškilius savo mokytojus sutrukdė pareiga tėvynei“ [kaip tas „sportinis“ mąstymas įsiėdęs kalbon]. Pradedama nuo BrKr gimtųjų namų Parvalkuos/Pervalkuos, ir nuotrauka įdėta. Nekaip atrodo tas gimtinio namo galas iš gatvės pusės. Mėginau el. laišku klaust vieno žmogaus Pasvaly: gal ką žinąs, ar minint 100-ąsias metines pavyks ką nors padaryt, tarkim, kokį atminimo ženklą pritvirtint, bent šiek tiek tą namo galą patvarkyt? Atsakymo nesulaukiau; greičiausiai nieks nepasikeitę, kaip ir 2015-ais: „Broniaus Krivicko tėviškėj joks atminimo ženklas nepriimamas“ (taip parašė Parvalkuos gyvenusi aa. Vitalija Kazilionytė 737 įrašo komentare). — Ir nieko čia nepadarysi. Jei nenori žmonės, tai nenori. Ne visada taip gražiai viskas susiklosto, kaip BrKr draugo Mamerto Indriliūno, kurio 100-metis kitąmet, atveju – jo tėviškę Gataučiuos turiu omeny.
— minėtas rašinys apie Krivicką buvo perskelbtas lryte.lt pakoreguotu pavadinimu: „Pranokti iškilius mokytojus sutrukdė pareiga tėvynei ir sovietinių smogikų ranka“. Ir sulaukė vienuolikos komentarų (žinodamas, kad po kurio laiko jų neliks, XII 20 padariau printscreenus). Anksčiau tik kažkaip teoriškai pasigalvodavo apie tai, kas rašo komentarus populiariuosiuos portaluos. Šįkart konkrečiau: ar rašantieji išties taip mano, ar tyčia rašo norėdami paerzint, ar rašo tai, už ką kas nors moka, o gal čia kokia programa, atpažinusi raktinius žodžius skelbiamam tekste, parenka iš ruošinių ir įdeda?

P.S. (2024 VII 8) Birželio pabaigoj Parvalkuos buvo pastatytas informacinis stendas apie BrKr; bičiulė Bronė L. el. laiškelį parašė, kad Pasvalio krašto muziejaus paskyrą facebooke pasižiūrėčiau.

Stendas ne per toli, bet ne greta gimtinio namo.

Padėkojęs už žinią, be kita ko, ir tokį mintigalį subaksnojau: „O svajonę, kad gal kada gimtinio namo bent tam gale, kur į gatvę, atsiras BrKr muziejėlis, manau, reikia palaidot. Nelemta. Taip viskas klostos. Yr, kaip yr.“

(1072) Pakeliui į darbą, xiv: apie apvalias sukaktis

2017 VIII 25

2018 III 28

[šonuos – Laisvės prospekto šalikelė
laukiant T-19 Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj ir žvelgiant į priekį]

Kultūros ministerija, gavusi pasiūlymų iš 37 įstaigų ir organizacijų, apsvarsčiusi juos su ekspertais, pateikė 2019–2023 metais rekomenduojamų paminėt Lietuvai reikšmingų įvykių ir nusipelniusių asmenybių sukakčių sąrašą.
Dėl žemininkų šimtmečių rimta abejonė kilo. (Pirmiausia.)
2021-ais nesiūloma minėt Vytauto Mačernio 100-ųjų gimimo metinių. Nežinau, bet tikėtina, kad tuo laaabai nepatenki būtų tie, kurie minėti ar siūlomi minėt: Kazys Bradūnas (pernai), Alfonsas Nyka-Niliūnas (2019) ir Henrikas Nagys (2020); jei galėtų, gal net kokį protesto laišką parašytų.
Pagalvojau ir apie Bronių Krivicką (*1919), pamatęs sąraše Juozą Lukšą-Daumantą (*1921). Žvelgiant į partizanus, neprošal būtų pastebėt ne tik veiksmo žmones, vadus, bet ir žodžiais mėginusį įprasmint laisvės kovą; kita vertus, susisietų kova ir kūryba – retas duetas lietuvių kultūroj, gal ne tik lietuvių; dažniausiai tie dalykai vaikšto atskirai.
Bet ar verta kreipt daug dėmesio į tokias valdžios rekomendacijas?
Minėt, prisimint galima ir be skatinimų. Gal net prasmingiau.
(P.S. Norėtųs, kad bent jau Kultūros ministerijos parengtam dokumente Tautų Sąjunga būtų rašoma su abiem didžiosiom.)

(1058) Tarp kitko: kelios nuotraukos iš Mokslo dienų

[Pirmosios Lietuvos Respublikos paskutiniam dešimtmečiui baigiantis, gimnazistai iš esmės telkės apie du leidiniu – Ateitį arba Mokslo dienas. Ateitį esu išžiūrėjęs, joj bendradarbiavo, ją prenumeravo, supaprastintai tariant, tie, kuriems svarbiau buvo Dievas, ateitininkai, o MDienas – tie, kurie pirmenybę teikė tautai; Ateity tikrai nebūt buvęs skelbiamas toks posmas, skirtas Tautos Vadui: „Širdį gerą, širdį skaisčią, / Mylinčią neši, / O Tavasis meilės žodis – / Lyg malda šviesi“ – MDienoms, protautininkiškam moksleivių leidiniui, tiko. Nebuvo noro to žurnalo študijuot. Bet, pasirodo, ten irgi įdomių dalykų esama – coll. Pranas Vasiliauskas į MDienas buvo kuriam laikui paniręs.]

Beieškant nepamesto
Beieškodamas, ko nepametęs, perskleidžiau visus periodinio spaudinio Mokslo dienos numerius. Tai buvo Lietuvos Mokytojų Sąjungos leistas „mėnesinis iliustruotas Lietuvos moksleivių žurnalas“, ėjęs 1937–1940 metais. Nuo pirmo iki paskutinio numerio (iš viso pasirodė 42) jį redagavo mokytojas, rašytojas, kalbininkas Leonas Kuodys (1902–1975). Beversdamas puslapį po puslapio (beje, nustebau – daugelio numerių puslapiai buvo nepjaustyti, vadinasi, per 80 metų niekas to komplekto nebuvo vartęs!), pastebėjau, kokį didelį dėmesį redaktorius skiria lietuvių literatūrai ir ypač moksleivių grožinei kūrybai, literatų būrelių (jų nariai dažniausiai vadinami literatūrininkais) renginiams ir leidiniams. (Po įsivesta rubrika „Būrelių laikraštėliai“ nuolat buvo pristatinėjami moksleiviški laikraštėliai bei žurnaliukai, daugelį jų plačiai atverčiant ir visapusiškai įvertinant. Kai kurie šių leidinukų jau yra pražuvę, tad apie juos šį tą galime sužinoti tik dėka toliaregiškos Leono Kuodžio, kaip redaktoriaus, politikos.)
Bet aksinas šiam rašinėliui atsirasti kilo dėl žurnale publikuotų lietuvių rašytojų įdomių nuotraukų bei foto paliudijimų apie intensyvų literatūrinį (ir kitokį) gyvenimą to meto mokymo įstaigose. Norėtųsi kai kurias fotografijas pristatyti „Šis tas apie šį tą“ skaitytojams. Taigi:

√ 1937 metų nr. 4 (p. 217) publikuojama Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861–1943) nuotrauka Lietuvos Motutė G. Petkevičaitė mažose dienose, daryta – sunku ir suvokti – 1867 metais! Tai yra, aišku, vienas pirmųjų lietuvių rašytojų atvaizdų, užfiksuotų foto technikos priemone. (O kas buvo pats pirmasis? Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas?..) — [Būsimosios rašytojos ir visuomeninkės nuotrauka įterpta į jos atsiminimus „L. Ivinskis – mano pirmasis mokytojas“, kuriuose prisimena ir tai, kaip turėjusi išmokt atmintinai eilėraštį apie Vytautą: „Książe Witold nie próżnował / Na litewskim tronie“ etc.; apie šį eilėraštį esu šį tą užfiksavęs. Bene įspūdingiausias šitų atsiminimų epizodas – apie tai, ką Petkevičaitė išvydo kabant pas Ivinskį ant sienų. Jai atrodė, kad tai paveikslai; viename buvusi pavaizduota „smailianosė boba su kepurėle, išskėtusi abi rankas, – nors dešinioji buvo lyg nuo peties atitrūkusi. Boba buvo pavirtusi su kėde; kėdė man priminė šuns atvaizdą. Šiaip dar buvo matyti tos [bo]bos plačių plačiausias sijonas.“ (p. 217). O išties tai buvęs Europos žemėlapis: bobos galva – Ispanija, kepurėlė – Portugalija ir t.t., „o platusis sijonas – Rusija, kuriai priklausanti tėvynė – Lietuva“. Pagalvojau: kaip reaguotų dabartiniai vaikai, išgirdę apie tokį įsivaizdavimą? Bet vargu ar jis pasirodytų esąs tinkamas mokyklinei programai – dėl žodžio boba.]
√ Tų pačių metų nr. 10 kriptonimu J.Ž. pasirašytas tekstas „Maironio tėviškėje (Raseinių gimnazijos ekskursijos įspūdžiai)“ iliustruojamas nuotrauka Raseiniškiai ekskursantai prie Pasandravio rūmų, kuriuose augo Maironis (p. 533). Šiais laikais, jei neklystu, iš tų „rūmų“ belikę tik pamatai...


√ 1938 metų nr. 2, p. 96 esančioje nuotraukoje Biržų gimnazijos literatūros būrelio surengto aštuonių gimnazijų literatūros ir muzikos vakaro svečiai su šeimininkais tarp 86 užfiksuotų personų turėtų būti ir tame vakare dalyvavę bei pirmaisiais smuikais griežę Pranė Aukštikalnytė, Vytautas Mačernis, Paulius Drevinis, Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius... („Št apie št“ leidėjas ir redaktorius galėtų paskirti kokią nors literatūrinę premijukę pirmajam, suradusiam nuotraukoje bent jau ką tik išvardintus autorius. Kad būtų lengviau ieškoti, informuojame, jog tame pačiame numeryje (p. 101–102) publikuojama minėto vakaro apžvalga „Literatūros ir muzikos paradas Biržuose“, atlikta K. Tymuko [spėčiau, Kosto Tymuko (1920–1982), tapusio inžinierium; dešinėj – jo nuotr., skelbta MDienose 1939, nr. 3, p. 155, kaip laimėjusio konkursinio rašinio II premiją]). — [Vargu ar reikia žmones skatint akis gadinti: jei žvelgtumėm į nuotraukos originalą, būtų lengviau. Ką įžiūrėjau: Biržų literatūrininkų pirmininkas EugM, „savo eilėraščiais privertęs auditoriją susikaupti“, sėdi antroj eilėj antras iš dešinės; „visus linksmai nuteikusio savo novele“ BrKr plika galva šviečia viršutinėj eilėj maždaug per vidurį; ilgakasė Pranutė Aukštikalnytė – regis, trečioj eilėj VI iš dešinės; o VytM, „didingai prabilusio apie mirties paveikslą ir damą par excellence“, deja, akys neranda; renginys vyko net dvi dienas, gal kai kurie žemaičiai išvažiavo namo nesulaukę, kol bus fotografuojamasi? — Šito literatūros vakaro atspindys yra ir 1938-ų kovą išleistame Biržų gimnazijos literatūrininkų būrelio laikraštėlyje Literatas, nr. 1(4): p. 2 – Aukštikalnytės eilėraštis „Sugriuvus tėviškė“, p. 3 – Mačernio „Mirties Paveikslas“ (beje, tai, regis, vienintelė eilėraščio publikacija, rankraštis greičiausiai neišlikęs, nes knygoj Po ūkanotu nežinios dangum nurodyta, kad eilėraščio tekstas – būtent iš šio šapirografuoto leidinėlio.]

Tam pačiam Mokslo dienų numeryje yra dar dvi grupinės jaunųjų literatų nuotraukos:
√ p. 105 nuotrauka Telšių gimnazijos II.12 literatūros vakaro dalyviai. Pirmoje eilėje neabejotinai klūpo Vytautas Mačernis. — [Prieky centre, beveik neabejotinai, Pranutė Aukštikalnytė; kam spaudžia ranką VytM? Spėčiau: Stasiui Šneideriui-Diemedžiui iš Panevėžio, kaip ir PrA-tė.]
√ p. 118 publikuojama nuotrauka su tokiu aprašu: Kauno III gimnazijos aktyviausi literatininkai su globėja mokyt. P. Orintaite. Iš kairės į dešinę: O. Kostiukovas, A. Savickis (vicepirm.), G. Anužytė (sekret.), V. Maknytė ir E. Mieželaitis (pirm.). A. Savickis – tai, aišku, rašytojo Jurgio Savickio sūnus, Danijos sostinėj gimęs būsimasis dailininkas Augustinas Savickas.

√ 1938 metų nr. 12, p. 675 yra nuotrauka Tauragės gim-jos literatūros būrelio surengto Žemaitijos moksleivių dainos, muzikos ir literatūros vakaro programos dalyviai su globėjais ir svečiais. Tos nuotraukos dešiniajame krašte, antrasis, žiūrint iš apačios į viršų, regis, Vytautas Mačernis. (Kadangi nuotraukų su Mačerniu nėra daug, tai Mokslo dienų puslapiuose paskelbtos dvi ar trys fotografijos su poetu gali kokiu nors požiūriu sudominti jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojus bei jo asmenybės ir poezijos gerbėjus). — [Šalia Mačernio, spėčiau, Henrikas Nagys; centre su balta apykaklaite – viešnia Bronė Buivydaitė. Šį žemaičių moksleivių kūrybos vakarą aprašė pats Mačernis – tekstas yra šitam tinklarašty, net mėginau rengt komentarus.] 
√ 1939 metų nr. 2, p. 122 atkreiptas dėmesys į Vytauto Mačernio balsą: „Mačernis paskaitė eilėraščių. Jo balsas ir vykę eilėraščiai padarė gerą įspūdį.“ — [Gal tai pirmas kartas, kai paminėtas VytM balsas; prisiminiau Alfonso Nykos-Niliūno mintį: „Iš visų galimų Mačernio portretų jo pažinimui, mano nuomone, šiandien būtų naudingiausias balso portretas.“ Toliau: „nei prieš Mačernį, nei po jo niekur neteko girdėti tokio sugestyvaus balso. Jo balsas keitė žodžio prasmę, grąžino jėgą žodžiams – paliegėliams [...]. Tokį balsą turėjo turėti mistikai ir šventieji“ etc.; žr. Temos ir variacijos, 1996, p. 108–109. / Beje, to paties Mažeikiuos vykusio literatūros ir muzikos vakaro apraše užfiksuota būsimojo Sodybų tuštėjimo meto autoriaus gal viena pirmųjų viešų nesėkmių: „joniškietis Avyžius nuobodžiai skaitė ilgą ir įdomią novelę ‘Sielvartas ir grioviakasys’. Dėl blogo skaitymo publika negalėjo novelės sekti. Dėl publikos nuovargio buvo sutrumpinta programa.“]

mokytojo Petro Bliumo nuotr.

√ 1939 metų nr. 3, p. 155 rasime Lazdijų gimnazijos mokinio B. Labensko portretą. Benediktas Labėnas (Labenskas)-Kariūnas yra vienas garsiausių Lietuvos partizanų vadų. Jį 1949 III 7 miegantį bunkeryje nušovė Kostas Kubilinskas, liaudyje geriau žinomas kaip talentingas vaikų poetas. Žūties metu, pavaduodamas išvykusį Dainavos apygardos vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, laikinai ėjo jo pareigas. Nepriklausomoje Lietuvoje Labėnas-Kariūnas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Benediktas Labenskas buvo taip pat žinomas literatas, spausdinęs periodikoje savo poeziją, prozą, publicistiką, kritiką. Jo kūrybos yra ir Mokslo dienų puslapiuose. 2000 metais išleista šio kario ir rašytojo poezijos ir prozos rinktinė Žygiuojanti tauta.
√ 1939 metų nr. 4, p. 203 vėl publikuojama Gabrielės Petkevičaitės-Bitės nuotrauka – šįkart su Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleive M. Slavinskaite, rašinio (p. 202–204) „Pas Tautos Motinėlę – Bitę Petkevičaitę (Jos 78 m. sukaktuvių proga)“ autore.
Ratas užsidarė. — [Ratui užsidarius, pagalvojau apie Bitės įvardus: Lietuvos Motutė, Tautos Motinėlė. Nebuvo stabtelėjus mintis prie Bitės kaip Lietuvos motinėlės; labai prasmingas įvardas; galima būtų dažniau pasitelkt. Be to, jos, kaip jaunuomenės rėmėjos, veikla susisieja su tuo, ką darė Matica srpska ir kitos XIX amžiais antroj pusėj atsiradusios Maticos – čekų, kroatų, moravų, slovėnų etc.]

— Ačiū, Pranai, už triūsą, ir mane paskatinusį galvą pakrapštyt.

(1017) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lvii

– Nėr knygų be korektūros klaidų, ir, esu įsitikęs, nėr autoriaus, kuris nenorėtų jų kokiu nors būdu pataisyt.
– Šneki lyg tinklaraščio įrašą pradėdamas.
– Atsiprašau. — Taip supuolė. Neseniai skaičiau Eugenijaus Matuzevičiaus greičiausiai už savus pinigus 1994-ais išsileistą rinkinį Sugrįžimų tyla (kaip ir Kaziui Bradūnui, Matuzevičiui šįmet irgi 100, gal pavyks ką parašyt, esu žadėjęs): Instituto bibliotekai šitą knygą M-čius padovanojo ne tik ranka ištaisęs korektūros klaidas, bet dar ir pastebėtų klaidų atitaisymą prie viršelio trečio puslapio priklijavęs. Savaitgalį pasiėmiau vėl pavartinėt „Baltų lankų“ išleistą Nykos-Niliūno Dienoraščio fragmentų trečią knygą (2001–2009 ir papildai iš 1940–2000). Iš 2004-09-21 įrašo (p. 165):

„Laikui užmušti“ Eilėraščių 1937–1996 knygoje ieškojau klaidų (greit nusibodo). Štai jos: visa „Rudens himno“ (72 psl.) data t.b. Berlin, 1945 – Tübingen, 1949; „Vienos pavasario dienos kadaise“ (319 psl.) 7 eilutėje vietoj parodyti t.b. parodyt; „Vaikystės imperijos“ (363 psl.) penktojoje eilutėje vietoj atjojo t.b. atjoja. Ir dar kad 1949 metais pridėto „Rudens himno“ moto tekstas turėtų būti: Fliege fort! fliege fort!

– Bet tai kad čia blusos.
– Geri eilėraščiai ypač turėtų būt be blusų. Ai, ir dar vienas dalykas, iš 2006-03-06 įrašo (p. 201):

Tik šiandien, t.y. po dvidešimt vienerių metų, atsitiktinai pastebėta korektūros klaida: Žiemos teologijos eilėraščio „Enchiridion Epicteti“ vienuoliktoje iš apačios eilutėje iškritusi paskutinio žodžio galūnė tos (t.b. neišreikštos). Klaida kartojasi visuose kituose leidimuose.
N.B. Be specialaus reikalo knygose paskelbtų savo eilėraščių aš niekad nebeskaitau.

– Vadinas, į tas korektūros klaidas, atsitiktinai rastas, žiūrėjo ramiai, kaip į neišvengiamybę.
– Gal. Bet jei jau pastebėta, kodėl neatkreipus ir skaitytojo dėmesio?
– Tai ką darysi?
– Sugalvojau. Va, du egz. atspausdinau, tereikia priklijuot prie priešlapių. O savam egzemplioriuj tai tiesiog knygoj pataisiau.

(981) Pakeliui namo, xliii: apie nelabai gerą serijos „Gyvoji poezija“ pokrypį

Nebuvau sekmadienį Institute minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Tik pirmadienį pamačiau naują serijos „Gyvoji poezija“ knygą – Kazio Bradūno rinktinę Ir nebijok (sudarė, įžangą parašė Donata Mitaitė).
Kartu su knyga ir kompaktinė plokštelė: Bradūną skaito Dainius Svobonas.
(Šiek tiek anksčiau išleista Alfonso Nykos-Niliūno rinktinė Skausmo gramatika; skaito Rolandas Rastauskas.)
Tai, kad parinktus Nykos ir Bradūno eilėraščius skaito kitas asmuo, ir paskatino prisimint „Gyvosios poezijos“ genezę daugiau kaip prieš dešimtmetį.
Pirmoji knyga 2005-ais – Aisčio Užgesę chimeros akys – atsirado iš esmės dėl to, kad su poeto rankraščiais Institutas iš Aldonos Aistienės gavo ir audiojuostas, kuriose buvo įskaityta visa Poezija (1961).
Serijos pavadinimo epitetas gyvoji buvo prikabintas dėl to, kad suteikiama galimybė išgirsti, kaip pats poetas skaito savo eilėraščius.
Aišku, jau tada suvokėm, kad įrašų, kaip, tarkim, pats Antanas Baranauskas skaito Anykščių šilelį, negali būt, įskaitys kitas asmuo, bet principas – pristatyt ir paties poeto balsą, nebuvo kvestionuojamas.
Išėjus Nykos ir Bradūno rinktinėms, tenka daryt išvadą, kad juo suabejota.
Gal Nykos įskaitymų ir nebūtų pilnos kompaktinės plokštelės, gal trečdalis, bet reikėjo suteikt galimybę išgirsti, kaip jis pats skaito savo eilėraščius.  Bradūno įrašų, žinau, archyvuos yra tikrai daug. Skaitydavo jis visai gražiai, girdėdavos suvalkietiškas pamušalas.
Nenoriu pasakyt, kad RoRa ir Dalius Svobonas Nyką ir Bradūną skaito blogai; ne, tikrai ne.
Tenoriu pasakyt: taip, kaip savo eilėraščius skaito pats poetas, yra pirminė vertybė; o kitų skaitymai – jų gali būt daugybė, – jau antrinė. Serijos „Gyvoji poezija“ tikslas, bent jau taip pradžioj galvota, buvo pristatyt ir tą pirminę vertybę – paties poeto balsą.
Suprantu, kai poetas jau miręs, daug paprasčiau pasitelkt aktorių ar kitą poetą, kad įskaitytų.
Nereikia prašinėt iš archyvų, tvarkyt tų įrašų; ir laikas visad juk spaudžia. Be to, per pristatymus labai patogu – paprašei, atėjo, paskaitė.
– Bet ne toks buvo serijos „Gyvoji poezija“ sumanymas, ne toks, – murma panosėj nuo leidybos reikalų nutolęs —vg—, į savo Pašilaičius 19 troleibusu važiuodamas.

(861) Visiškai tarp kitko: ką citavo Nyka 1990-ų pavasarį?

Alfonsas Nyka-Niliūnas 1990-03-27 dienoraštin įrašė:

„Ieškokime, kas mus vienija, ne kas mus skiria!“ Kokia šiurpi nesąmonė! Atvirkščiai, ieškokime, kuo mes skiriamės, kuo mes kitoki, kuo mes nesame identiškų avinų banda, tuomet galbūt rasime ir bendrą kalbą. (Dienoraščio fragmentai, 1971–1998, Chicago, 1999, p. 456)

Lyg ir savaime kyla klausimas: kieno išsakytą ar užrašytą mintį Nyka pavadina šiurpia nesąmone?
— aišku, ne Katažinos Zvonkuvienės, TV laidos „Misija: Vilnija“ vedėjos;
— vargu ar kard. Vincento Sladkevičiaus („Neieškokime to, kas mus skiria. Ieškokime to, kas mus vienija. Tai gerumas“, Padaryk mane gerumo ženklu, Kaunas, 2003, p. 201);
— gal vad. Išminties Valdovų ir Mokytojų (lietuviai dabar jų bylojimų klausos per Tatjaną Mikušiną)?
— kitas atsakymas.

(774) Iš kur tas Niliūnas Braziūno eilėrašty 1970-tinių viduryje?

Prieš keletą metų esu [savęs] klausęs:
– Iš kur tas ekspresas Radausko poezijoj?
O va šiandien, Justino Marcinkevičiaus archyvą betvarkant, ėmė ir susiklostė kitas klausimas:
– Iš kur tas Niliūnas Braziūno eilėrašty 1970-tinių viduryje?

Tataigi: pirmame 1977-ų Nemuno numery, kur Mažvydas skiemenuoja Lie-tu-va, – Vlado Braziūno debiutas šitam leidiny (Jaunimo gretose ir Švytury jau buvo).
Ir va pirmo eilėraščio – „Trisdešimt metų po karo“ (pala, tai rašyta 1975-ais?) pirmas posmas, skaitomas 2015-09-03, sutrikdė; sutrikimą įvardinau el. laiške poetui:

Iš kur Niliūnas eil. „Trisdešimt metų po karo“ pirmam posme?

Jau šimtą kartų paneigta prasmė
jau viskas iki netikrumo aišku
ir vaikšto griaučiai tavyje
iš kažkurio Niliūno laiško

Turėtų būt Nyka-Niliūnas, bet ar jis tada jau buvo tarp leidžiamų minėt?

Atsakymas atkeliavo netrukęs:

Iš kur? Taip, iš A. Nykos-Niliūno laiško tas žmoguje vaikštančių griaučių įvaizdis. Matyt, mane kiek sukrėtęs. O laiškas? Ar tik nebus iš laiško Antanui Škėmai? Ar nebuvo išėjusių kokių Škėmos raštų su jo laiškais, laiškais jam? Regis, tokią man „vienai nakčiai" bus davęs universiteto rektorius Jonas Kubilius, kai dirbau jo padėjėju. Ypatingas buvo žmogus.
O ar cenzorius paskiau gavo papeikimą, nežinau. Gal taip, bet veikiausiai ne: intelektas bei erudicija valdžios piramidėj paprastai vis mažėdavo kuo arčiau smaigalio. Tad, ko gera, užteko tik neparašyti Nykos-Niliūno. Ir nieks nesuprato. Ir negirdėjau, kad „Nemunui" kokių bėdų būčiau pridaręs. Sau? Jei kokie prižiurnos susigriebė po laiko, taip. Bet gal ir ne. Nebesuvaikysi dabar, kuri eilutė iš daugybės jiems kliuvusių kada bus pasirodžiusi svarbesnė. Ar leidžiama pavardė? Man tatai nerūpėjo: buvau jaunas, karštas ir kvailas.
O šiaip tas visiškai spontaniškai išlietas ir nė kiek netaisytas eilėraštis vietom, kiek prisimenu, gerokai nusikalba: žalios sąmonės sumaištis...
Beje, po tos publikacijos gavau pirmą didelę „premiją“: iš ryto Kubilius pirmiausia parodė tą „Nemuno“ numerį ant savo stalo ir pasakė svarų ir retai kam iš jo lūpų teišsprūsdavusį pagyrimą: „Nebanalu“.
Tai va.

Tikslesnio Niliūno laiško šaltinio dar reiktų paieškot.

(736) Tarp kitko: netekties refleksija, akrostichas ir kt.

Perskaičiau Alfonso Nykos-Niliūno (†2015-01-20 Baltimorėj vidurdienį, 1:25 vietos laiku) Dienoraščio fragmentus, 2009–2012 (dedikacija: Mano Sandrai; pirmas įrašas – trečią dieną po žmonos mirties).
Kad taip iš esmės būtų reflektuojama mylimo žmogaus netektis – nieko panašaus (lietuvio/lietuvės užrašyto) nėra tekę skaityt. Du atsitiktiniu įrašu-pavyzdžiu iš 2009-ų:

Liepos 29: Du mėnesiai. Aš norėčiau, kad niekad nieko nebeatsitiktų. (p. 9)
Lapkričio 1: [...] Tariamai pareinu iš kur nors namo. Kaip aš galėčiau tikrai pareiti, kur tavęs nebėra ir nebebus? (p. 26)

Užkliuvau už  2009-ų spalio 30-os įrašo:

Atsikėliau rytą vis dar nesuprasdamas, kad esu absoliučiai vienas, – kaip paskutinę pasaulio dieną. Ieškojau Bernardo Brazdžionio ir Henriko Radausko literatūriniuose šaltiniuose minimų jų akrostichų, bet neradau. (Tarp kitko, aš irgi esu vieną parašęs. Jis atspausdintas Vyno stebukle.) (p. 26)

Na ir kaip susilaikysi neradęs = neperskaitęs to eilėraščio su akrostichu?

Giovanni Gerolamo Savoldo, Šv. Matas ir angelas, 1534
(saugomas: Metropolitan Museum of Art)

Sapno fragmentas
Savoldo angelas (ar tu žinai kodėl?),
Atskridęs prie nulaužto lūpų medžio,
Nerimstančiais varpais sudaužė naktį;
Dangus ten buvo mėlynas tik mums.
Raudonas burlaivio šešėlis laukė,
Atnešęs sunkų pasmerkimo žodį:
Išlikti! Deganti tamsa užgriuvo
Namų duris, ir pasigirdo balsas:
Yra kelių, kuriuos įžeidžia pėdos,
Kuriuos tegalima paliesti lūpom,
Atėjus iš bespalvių savo valandų.
(Vyno stebuklas, 1974, p. 22) 

Akrostichas: SANDRAI [–] NYKA.

Digresija. Dienorašty Nyka mini ir Džonio, t.y. Vytauto A. Jonyno Rinktinius raštus (ten yra ir tekstų apie ankstesnius Dienoraščio fragmentus); skaitinėja. Redagavau tą knygą. Sudarydamas rodyklę, nusprendžiau: nebus taip, kaip „Baltų lankų“ perspausdinamų Dienoraščio fragmentų rodyklėse: Sandra, autoriaus žmona; turiu išsiaiškint ir nurodyt tikrą asmenvardį; tiesą sakant, sunkiai sekėsi ieškot; pagaliau ryžaus ir paskambinau Kazimierai Bradūnienei (poetų žmonos viena apie kitą juk turėtų šį tą daugiau žinot?). Jonyno Rinktinių raštų rodyklėj yra: Sandra žr. Laucevičiūtė-Čipkuvienė (dėl pavardės formos pagal vyrą abejojau: Čipkienė? Čipkus?)
Dabar galima šį tą patikslinti: *1922-04-25 Kuršėnuose, †2009-05-29 Baltimorėj; daugiau – Draugo šeštadieninis priedas, 2009-10-17, žr. p. 5.

(424) Visiškai tarp kitko: apie mus ir kitus

Aleksandrijoj gimęs ir gyvenęs graikų poetas Konstantinos Kavafis (1863–1933; plg. Maironio gimimo ir mirties datas [1862–1932] – galima visai pagrįstai sakyt: bendraamžiai) 1904-ais parašė eilėraštį „Barbarų belaukiant“. Iš 154-ių paskelbtų K.K. eilėraščių šitas, bent jau Lietuvoj, manau, žinomiausias. Net įtrauktas į mokyklines programas. LLTI išleistos literatūros chrestomatijos 12 klasei I daly (p. 352) įdėtas Tomo Venclovos vertimas, tad čia tebūnie pateiktas Vytauto P. Bložės – lygiateisis, nes, kiek žinau, abu graikiškai nemoka (K.K., Dionizo eisena, LRS leidykla, 1998, p. 27–28):

Belaukiant barbarų

Ko laukiame į aikštę sugužėję?

          Barbarų – jie šiandien pasirodys.

Kodėl senatas kaip išmiręs? Kodėl
įstatymdaviai teisių nesvarsto?

          Todėl kad barbarai šiandien turi užgriūti.
          Kuriam galui tada įstatymai?
          Barbarai atėję – savo atneš.

Kodėl imperatorius, taip anksti atsikėlęs,
į aukštą sostą prie miesto didžiųjų vartų
įsėdo visa didybe, su iškilmių karūna?

          Kad barbarai šiandien turi užgriūti.
          Imperatorius laukia, pasirengęs priimti
          jų viršininką. Štai net pergamentą
          parūpino, kurs bus įteiktas
          jiems: gausybė titulų, garbės vardų įspūdingų.

Kodėl konsulai ir pretoriai vilki
raudonom, išsiuvinėtom togom?
Kam tos jų apyrankės su tiek ametistų,
tie kibirkščiuojantys žiedai, akinantys smaragdai?
Kodėl rankose laiko krivules,
paauksintas, pasidabrintas?

          Kad barbarai šiandien turi užgriūti,
          o tie daiktai stulbina barbarus.

Kodėl orūs senatoriai nepasirodo kaip įprasta
skelbt prašmatnių savo prakalbų?

          Todėl kad barbarai šiandien turi užgriūti,
          o jie bodisi iškalbom bei retorikom.

Iš kur tas staiga visus apėmęs nerimas? Kas
per sąmyšis? ( Visų veidai kažkaip surimtėjo.)
Kodėl tuštėja gatvės ir aikštės,
ko susimąstę namo visi skirstosi?

          Kad vakaras jau, o barbarų nėr kaip nėr.
          Kažkokie mūsiškiai, ką tik iš pasienio atvykę,
          sako, kad iš viso – jokių barbarų.

Be barbarų – kaip bus dabar mums?
Jie buvo, tie žmonės, kažkokia išeitis.

Tos pačios chrestomatijos II daly yra įdėtas Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštis „Barbarai“, sukurtas Baltimorėj 1961-ais („Raudonos aušros kraujo upėmis nudažo / Sapnų akis. Greiti kaip strėlės Azijos žirgai / Ant karčių išneša laukinę kontinento saulę, / [etc.]“). – Ir pagalvojau: sugretinęs šiuos tekstus, nedaug ką išsunksi „užpoeziniams“ pamąstymams. Poetikas gretint – galima, įdomu, bet juk noris kažko daugiau?
Ir drįstu pasiūlyt gretintiną tekstą – latvių poeto, vertėjo iš romanų kalbų, eseisto Leono Briedžio (*1949) eilėraštį (Naujoji Romuva, 2007, nr. 4, p. 11; vertė Edmundas Trumpa):

barbarai

visi žmonės šiame pasaulyje broliai
vien barbarai jame tėra svetimi

jie griauna mūsų romas[*] jie žudo mūsų mintis
jie žagina mūsų jausmus

jie valgo mūsų duoną
jie geria mūsų vyną
ir savinas mūsų gyvenimo druską

ir jų
nejučia pasidaro nesuskaičiuojamai daug
kad būtent jie šiame pasaulyje jau yra broliai
kuriame mes,
žmonės,
nepajėgdami valgyt jų duonos
gert jų vyno
ir pasisavint jų gyvenimo druskos
esam svetimi

būtent todėl mes taip nepakančiai
griaunam jų romas žudom jų mintis
ir žaginam jų jausmus

[*] Plg. Maironio eil. apie barbarą Atillą – „Roma“, išsp. jau pirmajam Pavasario balsų leidime 1895-ais.

Apie ką galima būtų pasvarstyt, šiuos eilėraščius sugretinus? Gan abstraktus siūlymas: apie Europą ir Neeuropą; kas yra kas Europoj.
P.S. Nobelio premijos laureatas J.M. Coetzee yra parašęs romaną Waiting for the Barbarians (1980), pasiskolindamas pavadinimą iš Kavafio. Bet apie šį kūrinį nieko negaliu pasakyt, neskaičiau, į liet. k. jis, regis, dar neišverstas.

(392) Visiškai tarp kitko: apie neskaitytas knygas

Iš prof. Vandos Zaborskaitės atsiminimų apie literatūros istoriką ir kritiką Kazį Umbrasą (1916–1970):

Kai 1989 m. Baltimorėje jo [= Alfonso Nykos-Niliūno] namuose kalbėjomės apie anuos laikus [= vokietmetį], paklausiau, ar jam žinoma Kazio Umbraso prozos knyga „Kairionys“ [tikriausiai šitie Kairionys turimi galvoj] , jis neabejodamas atsakė: „Manau, jog tai geriausia tarybinių laikų prozos knyga!“ (Tarp istorijos ir dabarties, 2002, p. 395)

Še tai tau! Ar jūs esat tokią knygą skaitę? Aš – ne. Patikrinau: šią apysaką po autoriaus mirties, 1976-ais, išleido „Vaga“. Galima ir paabejoti, ar verta rimtai žvelgt į tą A.N.-N. ištarą, – jaunystės bičiuliai, pasakojama apie artimą poeto tėviškei erdvę (spec. sentimentai ima veikt), bet vis tiek – Nyka yra Nyka. Ne, nepulsiu skaityt; taip ir telieka: Nykos manymu, geriausia sovietmečio prozos knyga, kurios nesu skaitęs.

(276) Užparaštė, xxx: apie knygų rengėją ir leidėją Vytautą Saulių

Rezignacinis prae scriptum: Kiek žmogus ketini padaryt prasmingų (= gerų?) darbų ir nepadarai, kiek mėgini nepri(si)šiukšlint, o pri(si)šiukšlini! Ir kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau ketintų, bet nepadarytų darbų; tuo [suvoki esąs] daugiau pri(si)šiukšlinęs [rezignacijos pabaiga].
Va iš dėželės su visokiais laiškais (vienos iš dėželių) ištraukiau lapą, daugiau kaip prieš dešimtmetį rašytą,  – 2000-12-12 laišką Alfonsui Nykai-Niliūnui (atsispausdinau 2 egz., vieną pasilikau). Prisistatęs kas esąs, ėmiau dėstyt:

Gal Jums teko girdėti, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas baigia rengti Lietuvių literatūros enciklopediją. Ir manęs vieno kito straipsniuko paprašo. Ir va visai neseniai susigriebė, kad neblogai būtų įtraukus knygų rengėją ir leidėją Vytautą Saulių. Paprašė paieškoti duomenų ir parašyti (esą man ir derėtų, be to, esam gimę to paties mėnesio tą pačią dieną – svaresnį argumentą vargu ar besugalvotum). Kad toks buvo, žinojau jau seniai, ir jo leistų knygų esu skaitęs, žiūrėjęs (ir į vandenženklius prieš šviesą), čiupinėjęs, bet kai pradėjau kapstyti ieškodamas konkretesnių dalykų – beveik nieko neradau, išskyrus Leonardo Andriekaus vėluojantį lyg ir nekrologą Aiduose...
Straipsniuką atsisakiau rašyti (būtų tiek pat žinių, kiek yra rašinėly Knygotyros enciklopedijoj), bet ramybėj šios temos nenoriu palikti, o gal ji manęs nepalieka. Tada ir pagalvojau, kad reikia kreiptis į Jus – juk ir Jūsų porą knygų [Orfėjaus medį ir Balandžio vigiliją] Saulius išleido, vadinas, pažinojot.
Jeigu pavyktų tiksliau atkurti jo gyvenimo eigą (tarkim, gimęs Rygoj, o kur pradžios ir vidurinį mokslą ėjo, kur Lietuvoj gyveno, kada ir kokiam fakultete Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose mokėsi etc., etc.), apie jį kaip žmogų, kaip leidėją (jo santykius su autoriais), kaip bibliofilą (jo biblioteką) ką nors daugiau sužinoti – būtų galima ir straipsnį parašyti.
Tad ir kreipiuosi į Jus dvejopos talkos: gal galėtumėt apie Vytautą Saulių ką nors iš asmeninės patirties prisiminti? O kitas dalykas – gal prisimenat, kur buvo kas nors apie Saulių rašyta (jam gyvam esant ar jau po mirties)?

Jokio atsakymo į šį laišką nesulaukiau. „Žmogus, kuriam už viską labiau rūpėjo grožinio rašto estetinis spausdinimas“, liko nepaminėtas LLE. Mano kaltė. O gal kas galėtų pasirūpint padoria V.S. biobibliograma? Sauliuvienė buvo, gal ir Saulių Jr. (bent vienas/-a) yra? Gal juos galima rast ir dar ką nors sužinoti?
P.S. Subjektyvius pastebėjimus fiksuojantis žmogus visai neseniai klausė:

Norisi paklausti, kiekvieno, kuris rašo asmeninį tinklaraštį, nebūtinai kažkam labai plačiai, kad būtinai būtų masės gerbėjų, narciziškumo apraiškos ir susireikšminimo, to garbės troškimo ir t.t., koks rašymo tikslas? Kodėl ir iš kur tas poreikis rašyti? [etc.]

Atsakau: be kita ko, ir iš noro išpažint savo nuodėmes.

(243) Užparaštė, xxiv: apie Škėmą ir estus

Taip jau būna, bent man: jei ilgesnį laiką kuo nors tikslingai užsiimi, tai kai baigi tą darbą, baigi tik lyg ir. Rengiant 300 Baltic Writers daugiau negu pusmetį žvejojau/grybavau mūsų kūrinių vertimus į kitas kalbas ir kritinius tekstus apie juos kitom kalbom. Knyga išėjusi, apie elektroninę versiją tik pasvajojama, bet va vis tiek negaliu numot ranka į tai, ką turėjau rast tada, bet neradau.
Popieryną bekedenant ir skaitinėjant: Lietuvos rytas, 1993-04-07, p. 10 (Kultūra), – Jokūbo Skliutausko (1925–2004) tekstukas „Literatūros konsulas Estijoje pateikė ‘Baltą drobulę’“; konsulas – vertėjas Mihkel Loodus; Valge palakas išėjo 1992-ais. Tai užfiksuota 300BW. Bet štai ką buvau pražiūrėjęs: Ülo Tontsas yra parašęs recenziją apie Škėmos Baltą drobulę, lygindamas ją su vienu geriausių estų egzodo romanų – Karlo Ristikivio (1912–1977) 1953-ais išleistu Hingede öö (Sielų naktis [Skliutausko straipsnely]; angliškai radau du pavadinimo vertimo variantus: All Souls’ Night ir Nights of the Spirits of the Dead). Taigi Škėmos Criticismo blokely turėjo būt dar viena bibliografinė nuoroda (vienintelė estiškai): Ülo Tonts, ‘Inimene liftis’ [Review of Valge palakas], Looming, 1992, 12:1712–1713. (Gal net būčiau pasiūlęs ir tekste apie Škėmą šią paralelę bent jau užfiksuot.)
Bet argi filologas čia gali imt ir padėt tašką? Kad tas Ristikivio romanas kada nors bus išverstas lietuviškai – šansų nėr. Tai bent jau smalsu, kas tai per kūrinys:

In the novel Hingede öö a first-person narrator moves about in unreal time and space (albeit with their own elusive internal logic); the mysterious house in which the narrative takes place is marked by an intense atmosphere and can be viewed as the room for the memories and conscience of the main character. Hingede öö is a record of the main character’s confused soul and frustration, an attempt to understand his situation and his past. The novel can be interpreted as illustrating the anguish of exile, but also as a grotesque vision of the modern world, comparable in that sense to the work of Hermann Hesse, Franz Kafka, Louis Carroll, and Samuel Beckett. (Epp Annus, 300BW, p. 262; dar galima pasiskaityt apie šį ir kitus Ristikivio romanus Ilsės Lehistės straipsny „Three Estonian Writers and the Experience of Exile“.)

Ir sugretinimą užtikau – Ivaro Ivasko straipsny:

[Ristikivio] romanas Vėlinių naktis [tikslesnis pavadinimo vertimas!] (1953) estuose yra viena iš skaudžiai nuoširdžių analizių, dėl kurių pripažįstamų ir nepripažįstamų motyvų buvo palikta tauta ir kraštas. Tai priartėja lygį metafizinio kvestionavimo kūriniuose tokių lietuvių, kaip Škėma, Ostrauskas, Nyka-Niliūnas ir Mackus.

O baigt šią užparaštę galima pasvajojant: gal vertėtų išverst tą Ülo Tontso recenziją? – manau, visai įdomu būtų pasiskaityt.

(110) Tarp kitko: apie tekstą ir kontekstą

Nuolat paskaitinėju Levą Rubinšteiną, jo eses, skelbiamas grani.ru. Dvi citatos iš paskutinės „Tikimybių praktika“:

Любое высказывание, любой жест - художественный, общественно-политический, бытовой, какой угодно - обретает реальное содержание лишь в осознанном контексте. Важно не только то, что и как сказано, но и то, кем сказано, когда, по какому поводу и с какой целью. Более того, контекст высказывания часто бывает содержательнее и существеннее самого высказывания.
— — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — —
Если бы стихотворение "Мы живем, под собою не чуя страны" [Osipo Mandelštamo eilėraštis, sukurtas 1933-iais] было написано не тогда, когда оно было написано, а, скажем, после достопамятного ХХ съезда или тем более в годы перестройки, то это было бы уже совсем другое стихотворение. Потому что поэт и власть по-разному представляют себе, что "пора", а что "не пора". А поэту горе, слава и честь, если он высунется не "вовремя".

Be konteksto neįmanoma suvokt, kodėl toks populiarus buvo ir lieka Paulius Širvys ar kodėl kai kurie ašarodavo žiūrėdami Justino Marcinkevičiaus Mažvydo finalą. Šiais atvejais kontekstas tikrai содержательнее и существеннее negu pats tekstas. Tad visai suprantama, kodėl tik į tekstus žiūrėję Rimvydas Šilbajoris (į Širvio) ar Alfonsas Nyka-Niliūnas (į Marcinkevičiaus poetinių dramų) buvo tokie skeptiški. Prasmė anapus teksto.

(88.1) Hamletas.lt: prieduras

foto iš lejdd.fr; ten yra ilgas pokalbis su F.B.

Paskutiniam vasariniam popieriniam (oho!) 7MD numery (28/29; 2010-07-23) yra Rasos Vasinauskaitės pagal Avignono festivalio medžiagą parengta publikacija „Shakespeare’as, mokantis mus naujos kalbos“ – pokalbis su Frédéricu Boyer, iš naujo išvertusiu Ričardą II, ir Jeanu Baptiste’u Sastre’u, režisierium, pasirinkusiu būtent tą vertimą.

F.B.: Tiesiog būtina versti iš naujo. Antoine’as Vitezas savo knygoje „Idėjų teatras“ sakė: „Žmonių teismas mus pasmerkė versti. Tai beveik politinė, moralinė pareiga.“ Reikia peržiūrėti žodžius, pakoreguoti veiksmą. Jeigu to nedarytume, labai daug prarastume, juolab kad Shakespeare’as mus įpareigoja atnaujinti mūsų pačių šiandienos kalbą, skatina išrasti naujus žodžius.
J.B.S.: Jeigu būčiau pasirinkęs kitą vertimą, būčiau kvietęs ir kitus aktorius. Dabar pasirinkau tuos, kurie gali sakyti būtent šį tekstą.

Grįžtant prie Hamleto.lt, vis dėlto reiktų patikrint A.N.-N. vertimą – ne lyginant su originalu, o įbalsinant scenoje.

(91) Tarp kitko: vaikystės gėlės

Grįždamas iš darbo troleibuse atsisėdau priešais moterį su gėlių puokšte. Pradėjusių vyst. Matyt, sodas kažkur už Saulėtekio.
Vaikas vadinau jas šuniukais. Tik smulkesni būdavo. Loji pats, bet sinchroniškai žiobčioja žiedas, iš šonų spaudomas (kas čia šiandien per šunotyros seminaras?).
Neišdrįsau paprašyt, kad leistų nufotografuoti, tad vaizdas iš tėvų namų Biržuos.

Oficialiai lietuviškai – žioveiniai (juokinga ir griozdiška). Levažundėliai, sakydavo babytė. (...loja šunes kai[p] levai...) Nyka-Niliūnas, aišku, pasirinkų antirrhinum.
Antirrhinum vexillo-calyculatum – vien dėl skambesio tokias verta būtų augint.

Irgi iš vaikystės: smidras – asparagus officinalis; dabar – tik šparagai teliko.

(88) Tarp kitko: Hamletas.lt

Mėginant apsitvarkyt popieryną šitas bilietas pasipainijo. Atsimenu, eidamas buv. Thomo Philippso krautuvės link pagalvojau: o gal kartais Koršunovas bus pasirinkęs Nykos-Niliūno vertimą? Deja. Ir Nekrošius, ir Koršunovas – Churgino. (Ar bent svarstyta, kurį rinktis?) Žiūrint ir klausantis, buvo atėjusi mintis: geriausiai vertimų lyginamąją ekspertizę galėtų atlikt Polonijų vaidinęs Vaidotas Martinaitis – bene didžiausias natūralios kalbėsenos šalininkas. Suprantu, režisieriams svarbiausia idėjos etc., o aktoriams (ir kai kuriems žiūrovams-klausovams) rūpi ir teksto faktūra. Ar bus pastatytas vertas dėmesio Hamletas, pasitelkus A.N.-N. vertimą? Gal Varnas kada imsis ar kas iš jaunųjų?

— prieduras

(70) Dar viena knyga apie Vilnių

Antano Ramono (1947–1993)
paskutinė stotelė Bernardinų kapinėse,
2005-05-11

Vakar Valdovų rūmuose buvo pristatyta Raimondo Paknio išleista knyga Vilnius: Miesto portretas (ne filologo kišenei; be to, graži kaip dovaninė; labai vertinga: ir nuotraukos, ir tekstai, bent tokią nuomonę tik per petį užmetęs akį ir kalbėjusiųjų pasiklausęs susidariau; pagaliau: ne vertint šitą leidinį ketindamas ėmiaus rašyti, o kaip dažniausiai būna – užfiksuot šį tą).
Per pristatymą Tomas Venclova prisiminė į savo Vilniaus vardus įtrauktą Vincą Uždavinį (1902–1983), kuris palyginęs Florenciją su Vilnium pastarojo naudai. Kodėl šitą, o ne kitą žmogų? Ir pasipiršo versija: juos sieja 10 000 kilometrų: T.V. kelionių dienoraščiai vadinasi Ligi Lietuvos 10 000 kilometrų (2003), o V.U. 1932-ais išleido 10 000 kilometrų: Kelionė po Europą ir šiaurinę Afriką. Yra dar vienas dešimtttttūkstantininkas – Jonas Karosas (1912–1975), 1957-ais išėjo jo 10.000 kilometrų aplink Europą. (Neskaičiau pastarosios – o gal ir verta? Bet šitai tarp kitko.)
46 autobuse atmintis prikėlė Antaną Ramoną, vilnietį pagal dvasią. Grįžęs namon iš popieryno išsitraukiau aplanką, kuriame, be kita ko, prižvejota tekstų, neįėjusių į jo knygas (ne tiek jų ir daug, Dalia Ramonienė Ramybės kalvos pabaigoj yra pateikusi bibliografiją).
Lietuvos aide 1993-07-16 buvo išspausdinta A.R. recenzija, kuri vadinasi taip pat kaip šis įrašas: „Dar viena knyga apie Vilnių“. Perskaičiau iš naujo ir nenustygstu nepacitavęs įžangos, kuri ne apie vertinamąją knygą, o apie patį vertintoją:

Vadovas po miestą gali būti nuostabi knyga. Nesidrovėjo jų rašyti ir garsūs žmonės. Juk Stendhalio „Roma, Neapolis, Florencija“, „Pasivaikščiojimai po Romą“ taip pat vadovai po miestą. Skaitai juos tarsi romaną, visur jauti savitą autoriaus žvilgsnį į miestą, jo meno paminklus, istoriją, žmones. Kadaise net tikėjausi su Stendhalio knyga rankoje pavarlinėti po Šventąjį miestą. Neišsipildžiusios svajonės nenublanksta, visada su malonumu atsiverčiu Stendhalio kelionių aprašymus. Ir man visai įdomu, kiek ima vetturino iš Neapolio iki Vezuvijaus papėdės, kada muitininkui reikia duoti kyšį ir t.t.
Anais nepaprastai pigiais ir puikiais laikais, kai eilinė knygų avis (visai kaip ir dabar) negalėjo net svajoti pasiganyti Koliziejaus pievoje, labai mėgau skaityti kelionių, ypač šio amžiaus pradžios, vadovus. „Anglas Paryžiuje“, „Neapolis“, „Anglas Alpėse“. Į anuometinės SSRS miestus nukeliauti buvo nesunku, bet saugok Dieve nuo anuometinių vadovų. Knygelės buvo vienodos kaip du vandens lašai. Tik vienoje (Daugpilio) Vladimiras Iljičius buvo pavaizduotas su dviem kepurėmis (vieną laikė rankoje, o kita – ant galvos), kitoje (Murmansko) Iljičiaus galva prismaigstyta vinių, kad godūs ir plėšrūs kirai nedergtų išmintingos plikės. Va, ir visas įdomumas. Vienam kitam pakliūdavo į rankas A. Juškevičiaus, J. Maceikos „Vilnius ir jo apylinkės“ ar Kirkoro vadovas po Vilnių. Skaitei ir atrodė, kad atsiveria akys, kad socialistinis Vilnius, kuriame tik liepos dvidešimt pirmosios garbei išdrįsta pražydėti liepos, tik slogus sapnas. Kiek naktų pravaikščiota senamiesčio gatvėmis, bažnyčių šventoriais, tada dar nerakinamais universiteto kiemais. Tad naują knygą apie Vilnių imi į rankas atsargiai ir dvejodamas, kartu slėpdamas viltį, kad sužinosi ką nors naujo, pamatysi miestą kito žmogaus akimis.

Toliau jau imamasi „Alnos literos“ (tikrai taip tada leidykla vadinosi) išleistos Vilijos Tūrienės knygos Dešimt Šventaragio mįslių. Išsakyta kritinių pastabų ir komplimentų. Bet ne jie šiuokart svarbu. Akys buvo kryptelėję nuo teksto perskaičius štai šiuos du sakinius:

Kiek daug yra vilniečių, gyvenančių mieste nuo pirmosios savo gyvenimo dienos ir jo nemačiusių. Skubėkite, mieli vilniečiai, dar po dešimties metų tautos išrinktųjų begalinio rūpesčio dėka Vilniaus nebebus.

Rašyta 1993-ais, 2003-ais šis tas buvo likę; prasimuša visus mylinčiuosiuos kankinanti liūdnos baigties nuojauta, bet ir teisybės pasakyta. Genius loci tūno detalėse, smulkmenose, kurių neapgins joks įstatymas, jokia priežiūros inspekcija, jei nesuvokiama jų reikšmė (medinis ar plastikinis langas – koks skirtumas? angos tai nedidinau). Ir dar – miestovaizdžiai. Juk galima griauti ir perkeltine prasme: pvz.., nauju statiniu užstojant senbuvį... Stop.

Ir kaip čia neprisiminsi Alfonso Nykos-Niliūno minties iš Dienoraščio fragmentų trečios knygos dešinio puslapio, kad seni laikraščiai įdomesni už naujus (patikslinus: „[...] seni laikraščiai ir žurnalai visuomet įdomesni už naujus“, 2007-05-11 įrašas, p. 269), kuri kuo puikiausiai tiktų kaip šios įrašo dalies motto.

P.S. Paknio išleisto albumo pristatymas buvo irgi su įžanga – ekskursija po Valdovų rūmus. Peržvelgęs atėjusiųjų veidus galėjai padaryt išvadą, kad gal net dauguma čia pirmąkart, be to, buvę šios statybos priešininkai (T.V. viešai prisipažino net kažkokį raštą pasirašęs). Ir aš priklausiau paminėtajai grupei. Svarbiausias argumentas buvo: nereikia pinigų leist naują statant, juk nepajėgiam net esamų paminklų išsaugot, jau nešnekant apie restauracijas (pvz., Vašuokėnų rūmų).
Bet dabar jau kovos šaukštelius reikia sudėt į stalčių. Ir mėgint apsiprasti su daiktu, stovinčiu ant pamatinės apžergiamosios konstrukcijos (gidės paminėtas statybinis terminas, galįs įgaut daug papildomų prasmių). Vaikštant po sales lydėjo tas prakeiktas netikrumo pojūtis: krosnių kokliai – Dvarčionių keramika, ištaigingos medinės lubos sutvirtintos medvaržčiais, pirktais gal „Senukuos“ ir pan. Bet pagalvojau: ateis čia po kelių dešimtmečių anūkai – ir jiems tai atrodys jau „sena“, laiko patinos paliesta. Ir nebelįs galvon mintys, kokios lindo seneliui.
O vieną gerybę jau ir vakar patyriau: iš rūmų bokštelio žvelgiant, atsiveria bent kelios šviežios perspektyvos. Tarkim, Šv. Ona šalia Bernardinų atrodo dar labiau Onytė negu žiūrint nuo Gedimino pilies; pirmąkart pamačiau Katedros statulas tiesiai iš nugaros; Trys Kryžiai atrodo stovį vidury miško. (Ten norėjosi likt ilgėliau, nors ir baisiai tvanku buvo.)

P.P.S. 1993-11-05 Lietuvos aide išspausdintame „Requiem Antanui [Ramonui]“ Sigitas Parulskis rašė:

Mirties antologija talpi, metai, keliolika, keliasdešimt neturi reikšmės. Į ją pateksim visi, nepaisant pareigybių ar nuopelnų, netgi nemokamai. Kol dar gyvenam šalia vienas kito, vienas paskui kitą, turime laiko žvalgytis į Tavo baltus praėjusio gyvenimo debesis.

Pasižvalgę po Valdovų rūmus, prieš prasidedant kalboms apie Vilnių, a.a. Prezidento atminimą pagerbėm tylos minute. Ir dingtelėjo kartkartėm vis išdygstanti mintis: ar ne prasmingiau išreikšt pagarbą mirusiam žmogui solidariai – nutylant, negu... Ir kažkodėl pasidarė gaila neturinčiųjų teisės į tokią privilegiją.