(342) Užparaštė, xliii: apie Morrisą Gestą

foto iš čia

Vos pradėjęs ieškot Maironio satyros „Laikinosios sostinės skerdyklai“ paantraštėj minimo ministerių kabineto nutarimo, primto 1926 metų birželio mėnesį, užkliuvau už nepasirašytos žinutės „Amerikos teatrų impressario vyksta Lietuvon“ (Lietuvos žinios, 1926-06-01, p. 2):

Iš patikimų šaltinių tenka patirti, kad š.m. gegužės mėnesy vyksta Lietuvon Morris Gest, vienas garsiausių impresario ir teatrų organizatorius Amerikoje.
Jisai vyksta, kaip tenka patirti, atlankyt savo gimtinį kraštą, mat p. Gest prieš apie penkiasdešimt metų yra gimęs Kaišiadory ir augęs Butrimonyse. Jaunu vaikinu būdamas atvyko Amerikon laimės ieškoti, na, ir, kaip matome, jisai čia patapo stambia garsenybe.
Ponas Gest vyksta Lietuvon lydimas stambaus menininko M. Dalmatovo ir dviejų žurnalistų, Ashton Stevens ir Lionel Braham Termeer. Kaip tenka patirti, vienas New Yorko žurnalas gavo teisę p. Gesto biografiją spausdinti ir todėl šioji jo kelionė yra surišta su rinkimu medžiagos jo biografijai, nufotografavimu tų vietų, kur jisai gimė ir augo, tų senukų, kurie jo šeimą pažino ir aprašymu tos šalies, kuri išdave pasauliui šį savo srities genijų.
Nors jau keliasdešimt metų, kaip apleido Lietuvą, vienok p. Gest moka truputį lietuviškai kalbėti ir su pasididžiavimu pasisako, kad jo gimtinė šalis esanti Lietuva.
Kaip girdėt, atatinkamos Lietuvos įstaigos pasirūpins, kad sąryšy su pono Gest gyvenimo aprašymu užsienio spaudoj, Lietuvoj būtų tinkamoj šviesoj raštu ir atvaizdais pristatyta. Patsai p. Gest to norėtų ir prašo pagelbėti jam tinkamą medžiagą parinkti.
Lietuvoje p. Gest ketina būti paskutiniomis gegužės mėn. ir birželio pirmomis dienomis.

Aišku, pagooglinau: Morris Gest. Ne tik en.wikipedijoj, bet ir kitur (pvz., čia) nurodoma, kad gimęs Vilniuj, dar kitur – kad Rusijoj. Ir kodėl man atrodo, kad LŽ pateikta informacija tikslesnė? Na negalėjo rašęs žmogus į lubas pasižiūrėjęs užrašyt, kad gimęs Kaišiadoryse.
Ar buvo tikrai atvykęs Lietuvon – neradau paliudyta žiūrinėtuose to laiko laikraščiuose, bet ir neieškojau atidžiai. Tiesa, pasirodo, yra išlikę Ashtono Stevenso popieriai – galima būtų ten pasiknist, jei kas noro turėtų.
Ir dar vienas dalykas: žiūrinėdamas M.G. atvaizdus, užkliuvau už vienos nuotraukos (žr. kairėj), po kuria parašyta:

Date Created/Published: [no date recorded on caption card]

Ot imčiau ir spėčiau: 1926, gegužė, pakeliui į Europą.
Aišku, nei čia kokie atradimai, nei čia ką, tik paliudijimas to nelemto potraukio tikslint, kuris iš kelio vis į takelius nuveda.
P.S. Papildžiau įrašą apie Višinskio memorialinio muziejaus stogą.

(339) Tarp kitko: apie nemaironius Maironio metais

Viršuj užrašyta:
„Rašytojai – Žemaitės premijos laureatai“

Jau tuoj rugsėjo vidurys, neilgtrukus, po mėnesio, siūbtels visokių oficialių Maironio minėjimų, konferencijų ir pan. banga. Štai ir LRT televizija giriasi, kad jų etery Maironio eiles skaitys ir Prezidentė, ir virėja (bet juk ne eiles ir ne eilėraščius, o tik atskirus posmus, ištraukas – apie užsklandėles kalbama; kas per mintis ar jausmas poeto išties turėta galvoj ar širdy – tik visą eilėraštį žinantis tegalės suvokt; nesutiktų Maironis būt taip atsiprašant iškandžiojamas, manau, tikrai nesutiktų). Maironis, Maironis, Maironis...

O va Povilo Višinskio memorialinio muziejaus Ušnėnuos, kaip papasakojo mokytojas Marius Mikalajūnas (jo ir nuotraukos) stogas prakiuro, į lubas grybas įsimetęs. Iki rudeninių lietų būtiniausiai užlopyt reikia. Ar suspės, jei visokius viešųjų pirkimų konkursus pagal įstatymus ir šiuo atveju organizuot reiks?
Ne Višinskio šie metai. Bet kiaurą Višinskio gimtinio namo stogą reiktų užlopyt ir Maironio metais. Kitą pavasarį gali būt jau nebeužlopomas.
Ir kaip čia nepasniaukrosi: šūds ir nieks tas visas Maironio piarinimas, jei va šitas konkretus stogas kiauras iki vėlyvo rudens liks. (Suprantu, loginio ryšio tarp sujungtų vienan sakinin dėmenų nėr, bet gal vertybinis yr? Balažin. Juk dar ir ne tokie dalykai mūsų galvose susijungia pasitelkus jei[gu].)

P.S. (2012-09-14) Komentare užfiksavau, kad klustelėjau Kelmės savivaldybės, kaip ten su tuo stogo lopymu. Šiandien gavau kuo oficialiausią atsakymą, pasirašytą Kelmės krašto muziejaus direktorės Danutės Žalpienės:

Dėl informacijos apie P. Višinskio memorialinio muziejaus stogo remontą.

2011 m. Kelmės savivaldybė skyrė lėšas P. Višinskio namo stogo sutvarkymui. Po atlikto rangos darbų viešojo pirkimo paaiškėjo, kad lėšų skirta per mažai. 2011 m. parengtas techninis stogo tvarkybos darbų projektas bei paraiška finansavimui gauti iš ES fondų pagal Lietuvos kaimo plėtros programą „LEADER“ metodu. Paskelbus kvietimą teikti paraiškas, 2012-05-04 Kelmės krašto muziejus pateikė paraišką „P. Višinskio memorialinio muziejaus stogo sutvarkymas“ dėl finansavimo gavimo (vietos projekto paraiškos registracijos numeris LEADER-12-kelme-05-001 [prašoma 110 tūkst. Lt]). Šiuo metu vyksta paraiškos svarstymas, viliamės, kad artimiausiu laiku, spalio mėn., bus pasirašyta sutartis dėl finansavimo skyrimo. Deja, tik tada galėsime pradėti vykdyti darbus. Šiuo metu pastatas nuo lietaus saugojamas plėvele.

Nuoširdžiai padėkojau už atsakymą. Kokios mintys galvoj pradėjo sukiotis jį perskaičius, kol kas nefiksuosiu. Gal kas kitas pradėtų?

(168) Rastinukai, xviii: kaip vieniši vyrai kartais teisinasi padauginę progai pasitaikius

Iš Povilėlio (pasak Žemaitės) Višinskio, 29-erių Vilniaus žinių literatūros skyriaus redaktoriaus, laiško mylimajai Juzefai Mikuckaitei, 1905-01-01:

Vakar vakarą pas P[etrą] Vileišį perleidau – buvau iki 2 val., gėriau degtinės, vyno, likerio ir šampano – visa, kas man yra uždrausta. O kad Tu čia būtumei, kad jau su manim gyventumei, juk nereikėtų to daryti – būčiau galėjęs visą vakarą Tavo meilę gerti. Mat kaip negerai, kad skyrium gyvename! Todėl greičiau susieikim į krūvą! (Povilas Višinskis: Idėjos ir darbai, sudarė Dalia Striogaitė, 2011, p. 293)

Prieduras Toj pačioj knygoj esančiam Marijaus Šidlausko straipsny „Dėl Povilo Višinskio recepcijos“ rašoma (p. 106):

Ankstyva mirtis [†1906], žmogiškai jaudinanti bičiulystė su Marija Pečkauskaite, vidinis ir išorinis patrauklumas („buvo malonus, gražus, paprastas“ [pasak Kotrynos Grėbelytės]) – visa tai laidavo įspūdingą asmens mitologiją, o gyvenimą iškėlė į tautinės martirologijos aukštumą su atitinkamomis retorinėmis charakteristikomis: „Dvasios Milžinas“ (Gabrielė Petkevičiaitė-Bitė), „mūsų netarpiškas vadas“ (Vladas Putvinskis), „vienas iš narsiausių kovotojų dėl laisvės ir kultūros“ (Vincas Mykolaitis-Putinas). […]
Šiandien […] randasi galimybių išvysti gerokai žemiškesnį ir problemiškesnį šio kultūros riterio veidą, naujuose kontekstuose išryškėjantį jau be idealizacijos nimbo.

Pateikiama ir keletas konkrečių deidealizuojančių pavyzdžių. — Bet kiek žmonių perskaitys šitą tikrai įdomią ir vertingą knygą, kuriai tetrūksta asmenvardžių rodyklės? Kiek iš perskaičiusiųjų imsis savo galvoj perkurt įsitvirtinusį vaizdinį? Kaip pastebi M.Š., tam reikia ir „pasiryžimo vaduotis iš psichologinės inercijos. Paprastai renkamės palengvintą, supaprastintą bendravimo su Višinskiu būdą – dažniausiai tiesiog mechaniškai gausiname jo įvaizdžio stereotipus“ (p. 107). Ir ne tik su Višinskiu, deja.
Digresija Idem ibidem konstatuoja: „dar nesame parašę vientisos Lietuvos kultūros istorijos“. — Ir vargu ar kada nors parašysim; neįsivaizduoju kolektyvo.lt, kuris tai pajėgtų padaryt, net – norėtų ir ryžtųsi  imtis tokio darbo.

(90.4) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: žmonės – Kurtuvėnų panaitė ir generolas nuo Betygalos

LL, nr. 43 (1905-09-28/10-11), p. 637:

K u r t a v ė n a i. Neparseniai pasimirė čia senutė panaitė Uršule, nuo jaunų jau dienų nustojusi šviesos. Daug ji padarė gero visai parapijai, katechizuodama vaikus ir prirengdama juos prie pirmos išpažinties ir Komunijos šventos. Laidotuvės atsilaikė labai gražiai; klebonas kunigas J. Vizbaras pasakė puikią pamokslą; grapai P[later-]Z[yberkai] teipgi apsilankė bažnyčioje ir atnešė padėti ant grabo vainiką. E.B.

Beje, šiose laidotuvėse galėjo dalyvaut ir Povilas Višinskis, tuolaik mokęs grafų vaikus.
----------------------------------------------------------------------------------

Parašas prie nuotraukos (nr. 19/20, 1905-04-14/27, p. 266):

Jenerolas-Majoras Adolpas Šyleika, komanduotojus 1 brigados, 3 Sibiriaus piestolių divizijos. Praejusiuose metuose gavo ard. š. Vladimiro 3 laip. su kalavijais, š. Stanislovo 1 l. su kal. ir š. Onos 1 l. su kal. Gyme Betigolos parakvijoje, Kingių dv.; dabarčiuos karės lauke.

Kas pasirūpino, kad šita nuotrauka būtų paskelbta LL? Pasandravio dvare gimęs Maironis?
Шилейко, Адольф Донатович – bene ordinuočiausias betygališkis?

Jei kas domisi Betygalos istorija, LL labai daug medžiagos yra. Pvz., prie Maironio str. „Apie Lietuvos elgetas (ubagus)“ (tekstas Raštų III tomo II knygoj yra) buvo pridėta ir nuotrauka, kurios parašas – str. pabaiga:

Ant musų atmušto paveikslėlio matome pačius [Betygalos beturtėlių] prieglaudos namus; vidury sėdi pats klebonas [Stankunas], po kairią jo ranką p. Dulevyčė, aplinkui labdarių komitetas, poni Dulevyčienė, panna Chlevinskutė, Mačiulutė [Maironio sesuo?], M. Tiškus ir kiti; kairėje pusėje regime pačius vargšus su visokiais darbo įrankiais.

B.d.