(935) Užparaštė, cxxviii: kaip Vienažindys tuo pačiu metu galėjo būt ir Petrapily, ir Krinčine?

egioninius kultūros leidinius skaityt, bent man, gal net įdomiau negu tuos lyg ir visų visiems skirtuosius. (Net žemaitiškus, ir labai gaila, kad Žemaičių žemė nebesirodys.)
Vakar gavau dovanų Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo Šiaurietiški atsivėrimai naujausią (41-ą) numerį.
Be kitų įdomių publikacijų, ir faktofilo (tai komplimentas!) Algimanto Krinčiaus rašinys „Kunigas Antanas Vienažindys: mitai ir faktai“, skirtas 150-osioms Vienažindžio atvykimo Krinčinan metinėms. Remiantis išlikusiais bažnyčios archyvais, pateikiama daug duomenų apie kun. Antano darbą – kiek pakrikštijęs, kiek palaidojęs, kieno krikšatėvis buvęs; suabejoja kai kurių jo konfratrų charakteristikom, Juozo Tumo lengva ranka paleistom pasaulin. Kaip sakoma, informatyvus straipsnis.
Bet ne tik viešai pasidžiaugt šiuoju tekstu noris. Rašiny užminta viena mįslė, kurią mėgint įminti ir jūs gal norėsit.

Kosto Aleksyno parengtoje A. Vienažindžio rinktinėje „Kaipgi gražus gražus“ (Vilnius, 1978) paskelbtas 13 laiškas „Saviškiams“, datuojamas 1870 m. lapkričio 7(19) dieną, rašytas iš Peterburgo, rodytų kunigą tuo metu ten buvus, tačiau Krikšto metrikų knygoje dieną prieš ir dieną po (t.y. lapkričio 6(18) ir 8(20) dienomis) įrašyti Krikšto aktai. Ar galėjo kunigas per vieną parą nuvažiuoti tokį atstumą ir grįžti? (p. 8–9)

Kad toks senųjų bažnytinių rankraščių skaitytojas kaip Krinčius būt ko nors toj krikšto metrikų knygoj nesupratęs ar klaidingai įžiūrėjęs datas – negali būt; laiško data Aleksyno parengtoj knygoj irgi tokia, kokia užrašyta laiško dešiniam viršutiniam kampe – Petersburg 1870 r. Listopada 7^go dnia. — Tai kur tas šuo pakastas?
Kokia prasmė pinklint (kaip bidens tripartita prie kiškos tas žodis prikibo, šuniukais vadindavom) rašant laiško datą? Jokios. Lapsus calami? Bet tokios ištinka naujus metus ar mėnesį pradedant; vargu ar tikėtina, kad Vienažindys rašydamas laiško datą paprasčiausiai apsiriko.
Spėčiau, krikšto metrikų knygoj nurodytomis datomis vertėtų imt ir suabejot. Kuo remiantis? Tik pasvarstymu, aišku. Štai tokiu.
Kaip rašo Krinčius, Vienažindžio bėdos prasidėję 1869-ais, kai buv. Pabiržės klebonas Lichodziejevskis tapęs Panevėžio dekanu; spėja, kad gal net per pirmą vizitaciją tų metų spalio pradžioj Krinčino vikaras su dekanu susikirtę – ir amžius, ir kilmė, ir pažiūros galėję tatai lemti. Kitąmet dekanas bažnyčią vizitavęs irgi spalio pradžioj; irgi, matyt, išlydėdamas dekaną Vienažindys jam abiejų žandų neišbučiavęs. 1871-ais Lichodziejevskis Vienažindį paskutinįkart vizitavo Krinčine (p. 11). – Petrapilin 1870-ais Vienažindys išvažiavo, aišku, po vizitacijos, gal ir spaliui artėjant į pabaigą, o grįžęs – anksčiausiai lapkričio vidury? – užlopė išvykimo skylę (vaikus pakrikštijęs knygon surašė pagal gimimo dieną), kad kitąmet vizituojantis dekanas bent prie išvykos negalėtų prisikabinti. (Nors tai ir nepadėjo, o gal net atvirkščiai, jei kas – kad ir laiške minimas nepatenkintas p. asesorius – netinkamon ausin šnipštelėjo ar Panevėžin brūkštelėjo; – Do Wojnuta!).
Ar taip galėjo būt? Manau, galėjo. Nors gal ir nebuvo. Arba kitaip buvo. – O kaip jūs mėgintumėt įmint šitą mįslę?

(87.4) Maironiana

δ: žemaičių giedojimas

Skaitinėdamas LL, neprašokdavau ir Maironio Par skausmus į garbę atkarpų. 1905-04-14/27 nr. 19/20, p. 257:

Jei Dievui tik lupų užtenka garbės,
Žemaičiai kaip žvaigždės po smerčio žibės,
Jų balsas padanges aplėks:
Ar gieda Ražančių, ar šventą Antaną,
Ar valandas apie Švenčiausiąją Paną,—
Jų nieks, ištiesų, neužrėks.

Ir prisiminiau jau buvus rašyta apie žemaičių giedojimą. Damazas Treigys (= dvidešimtmetis Antanas Šilgalis iš Kulakių), „Po žemaičių šalį“, 1905-02-24/03-09, nr. 12, p. 150:

B a ž n y t i n i s   g i e d o j i m a s. Kiekvienam yra žinoma, kaip gražus giedojimas, ypač bažnyčioj, sujudina, sugraudina žmogaus jausmus, ir puošia bažnyčią gražiaus už sidabrą ir auksą, tikt labai gaila, kad bažnytinis giedojimas,—tas visų dvasiškų širdės jausmų sukėlėjas, mūsų krašte, ypač Žemaičiuose, tūlose vietose suvis apleistas. Skuodo bažnyčioj giedojimas stovi žemiaus už visų apylinkes bažnyčių, (išskyrius Lenkimų, Darbenų ir Šačių); giedotojų balsai negražųs, kad gieda išrodo it gvolto šaukimas; Suplikacijose tebvartojami visi senieji lenkiški: «macnas, nesmertelnas, pavietrė», ir t. t.

Bet Maironis kaip tik ir žavisi tokiu „negražiu“ giedojimu, gvolto šaukimu!
Jaunuolio manymu,

Kitos tautos kur kas gražiaus gieda už lietuvius. Štai ir mūsų kaimynai latviai; tęn kiekvienas jau pažįsta gaidas (natas). Mūsų kunigams ir vertetų didžiaus atkreipti atydžią į tą svarbų dalyką.
Mūsų neapšviesti žmonelės labai šižta už išmetimą iš maldaknygių pus-lenkiškų žodžių [...] mat rodos Dievo garbės pamažinimu.
Labai geistina būtų, kad dabartinėse maldaknygėse būtų užlaikoma kuo-gryniausia lietuviška kalbą ir naujoji rašyba [...].

Grįžkim prie Maironio:

Bet visą širdies jų suprasi jautrumą
Tadą tik, kad «Pulkim ant kelių» par Sumą
Užtraukia bažnyčia visa!
Kad dreba net sienos nuo balso ir griausmo,
O griešninkams ašaros veržias iš skausmo
Ir krinta, kaip Dievo rasa.

Kas liktų iš Strazdo giesmių giesmės, jei pašalintumėm wieru ir straszniausiu Jezaus afieru, łosku ir duszias cziszcziaus?
Vieną „Pulkim ant kelių“ poveikio paliudijimą esu anksčiau užfiksavęs lygut lygutėliai prieš metus: „Strazdo sugestijos jėga“. Kiek žinau, Kostas Aleksynas kaupia medžiagą studijai apie šį kūrinį. Turėtų būt l. įdomu. [Str. buvo paskelbtas 2010-ais Tautosakos darbų XXXIX tome.]

Ką būtų galima pavadint XX amžiaus lietuvių giesmių giesme? Manau, „Mariją, Mariją“. Net tos diskusijos „ant dangaus“ ar „danguje“ susieja ją su Strazdo kūriniu.

P.S. Ubagiškas pašmaikštavimas. Jeigu autoriaus teisės būtų saugomos ne 70, o 100 metų po jo mirties, kokį solidų Maironio literatūros fondą būtų galima sukaupt iki 2032-ų! O Kačanausko muzikos fondan iki 2059-ų kiek prikapsėtų!!! Kodėl LATGA-A tik visokias kavines tikrina? O bažnyčios kuo prastesnės? Dėl laidotuvių kebliau. Bet gal galima ką nors sugalvot – vis dėlto viešas atlikimas. Ir klausytojai ne kokie melomanai, o Dievo motina ir (bent jau) mirusiojo patronas ar patronka.


B.d.

(30) Rastinukai, i: iš Mato Grigonio atsiminimų

Prae scriptum. Nutaręs sugrąžint bent dalį iš lentynų išrautų knygų ir įsodint ten perskaitytąsias, vėl pradėjau vartyt Mato Grigonio Raštus (sudarė Matas Grigonis jaunesnysis, Vilnius, 2008). Aišku, akis užkliuvo už to, ką buvau pasižymėjęs skaitydamas. Ir pagalvojau: jei jau užsiimu blogo makingu, kodėl nepaįvairinus jo tiesiog skaitymų radiniais, kurie pradžiugino? Daug kas tokius gabaliukus vadina razinom, bet kodėl nepasiūlius dar vieno pavadinimo varianto? Va taip ir prisigalvojau iki rastinukų, vienžo, smagių radinukų, kurie žybteli, cvankteli ar pakelia (kad ir retorinį klausimą).
Keli rastinukai Mato Grigonio atsiminimuose.

(a) Strazdo sugestijos jėga

Senasis [XIX amžiaus pabaigos] Rokiškis be Jėlkos, beprotės žydės, nė neįsivaizduojamas. Ji anksti rytą su didžiausiu triukšmu atskubėdavo iš Radutės priemiesčio į patį Rokiškio miestelį, dažnai vaikų lydima, todėl dar labiau šūkaudavo ir vaikus vaikydavo, taikydama su lazda įkirsti. Ir aš būdavau tarp jos palydovų. Tekdavo jos lazdos paragauti.
Sekmadieniais per sumą ji kartais ateidavo prie bažnyčios ir giedant „Pulkim ant kelių“ labai verkdavo.
Jos pamišimas būdavo periodinis. Kokius dvejus metus kvailioja triukšmingai, paskui atsigauna ir vilnų karšykloje protingai dirba (p. 23–24).

Skaitydamas prisiminiau, kad enciklopediniame žinyne 300 Baltic Writers bus ir toks sakinys:

Strazdas is the author of one of the most outstanding work in Lithuanian religious hymnology, the hymn before Mass ‘Pulkim ant kelių’ (‘Let’s Fall to Our Knees’), in which the metaphysical and earthly desires of a Christian are expressed in a suggestive manner [etc.]

P.S. (2021 VI 28) Knygos Mes – iš Ingavangio: gimtojo kaimo apybraiža (2020) pirmam skyriuj „Praeitis“ Kostas Aleksynas rašo:

Kai 1909 metais į Lietuvą atvyksta Sankt Peterburgo mokslininkas Eduardas Volteris, labai domėjęsis lietuvių dvasine kūryba ir etnografija, tęsti prieš metus pradėto liaudies dainų rinkimo, Jonas Basanavičius jam pasiūlo vykti į Šilavotą pas Antaną Radušį, anksčiau jam siuntusį dzūkų dainų. Paklaũsęs nenusivilia: bažnyčios choristės padainuoja 28 dainas. Jas užrašo fonografu [...]. [...]

O pabaigai choristės, ko gero, norėdamos pasirodyti esančios ne blogesnės giedotojos negu dainininkės, sugiedojo „Pulkim ant kelių“. Šis įgiedojimas labai vertingas jau vien tuo, kad tai pirmasis ir kartu vienintelis senąjį giedojimo būdą mums paliudijantis garso įrašas. Jis yra ir pirmasis pasaulyje religinės giesmės įrašas fonografu. Visi šie garso įrašai yra įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. (p. 21–22)

Galima ir pasiklausyt; deja, įrašo kokybė bloga.

(b) Juozo Zikaro kūrybos metodas

Didesnius skulptūrinius asmenis Zikaras iš molio tuoj pat nulipdydavo plikus (tikslios anatomijos sumetimais) ir tik po to aprengdavo drabužiais. Lipdydamas Šv. Panelės statulą, iš karto nulipdė ją pliką, kuo baisiai buvo pasipiktinusios davatkos. Mat skulptoriaus dirbtuvėlė buvo šventoriaus kampe. Statulos kūdikį lipdant Zikarui pozavo gražus berniukas, mergvaikis. Tuo taip pat pasipiktino davatkos ir reikalavo, kad klebonas nepriimtų į bažnyčią tokio „benkarto“. [...]
[Panevėžio gimnazijos gimnastikos salėje Zikaras atsitvėrė lentų siena nemažą dirbtuvę ir] [ė]mė daryti kelių metrų aukščio nepriklausomybės paminklo projektą: moteris su sparnais ir iškelta vėliava rankoje.
Iš karto moteris buvo nulipdyta nuoga. Zikaras taip norėjo ir palikti. Bet apsilankantieji gimnastikos salėje kažkaip bodėjosi statulos nuogumu. Zikaras statulą aprengė drabužiu (p. 350, 352).

O jei Lietuvos Laisvė būtų likus nuoga? Ir tokia pastatyta Karo muziejaus sodely Kaune? Ne, neįsivaizduojama.

(c) Kas yra skaitęs Kelbą?

Kartą [greičiausiai praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pirmoj pusėj] kavarskietis rašytojas Kelbas, rašęs rusų kalba, Anykščiuose suruošė savo kūrybos vakarą. Aš į tą vakarą negalėjau nueiti. A. Vienuolis buvo tame vakare ir po to man sakė, kad Kelbo apysaka esanti psichologiškai įdomi. Apysakoje ar romane, anot Vienuolio, esanti būtina psichologinė tikrovė (p. 359).

Lietuvos literatūros pamestinukas?
P.S. (2013-10-23) Ne, ne pamestinukas. Pasirodo, Grigonio Raštuos paprasčiausiai įsivėlusi korektūros klaida, turi būt Keblas – Stasys Keblas (ačiū Tautvydui Kontrimavičiui).

Digresija (2023 IV 5) Kartkartėm pavėdinu savo popieryną – paskaitinėju visokias iškarpas, išplėšas, pagal temą į dėželes sudėtas. Atsiminimų dėžutėj praeitą savaitgalį užkliuvau už išplėšos iš Kultūros barų, 1991, nr. 8: Jaroslavas Rimkus-Šilietis, „Knygnešio atsiminimai“ (p. 47–52). Skaityta, bet juk galvoj viskas nesilaiko. 30 metų prabėgo. Perskaičiau iš naujo.

1922-ais leisdamas savo piešinių su komentarais albumą Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m. paveikslėliuose ir trumpuose jų aprašymuose, Rimkus įklimpo į finansinę bėdą:

Nugrimzdau į dideles skolas bankams, mokėdamas lupikiškus procentus, kuriems padengti vos užteko algos, o apie skolų padengimą iš algos net svajoti negalėjau. Jų leidžiant albumą prisirinko per 30 tūkstančių litų.

Buvo išleista 4000 albumo egzempliorių daugiausia ant kreidinio popieriaus, o tai labai pabrangino leidinį [„ant paprasto popierio – 15 litų, ant iliustracinio – 20 litų, ant kreidinio – 25 litai ir ant storesnio kreidinio – 28 litai už egzempliorį“]. Todėl nepaisant geriausių spaudos atsiliepimų, albumų knygynuose beveik nepirko. Taip pat buvo ir Amerikoje, kur keletą šimtų tų albumų buvo nugabenęs žinomas esperantininkas ir turistas L. Alseika. Amerikos lietuviai manė, kad albumas jau „pasenęs“ ir „neaktualus“, todėl nepirko, ir tie albumai beveik visi iš Amerikos grįžo. Bankai baigė mane smaugti. (p. 48)

Ką daryt? Bičiulis pasiūlęs išeitį: pačiam pardavinėt. Penkerius metus gimnazijos mokytojas laisvu laiku buvo nelyg spaudos draudimo laikų knygnešys (nelyg, nes jokios grėsmės nebuvo, tik vargo) – aplankė apie 40 miestų ir miestelių ir beveik atsikratė skolų. Jas pribaigė 1934/35 m.m. — 1935-ų pradžioj Jaroslavas Rimkus atsidūrė Pasvaly:

Vargais negalais pardaviau keliolika albumų už pusantro šimto litų, patyriau malonumą bendraudamas su simpatiškais ir gražiai išauklėtais žmonėmis ir šiek tiek nusiminiau susitikęs su vienu storžieviu. [malonių žmonių vardijimą praleidžiu; apie storžievį, Rimkaus manymu:] Aplankiau jauną veterinarijos gydytoją Gedvilą[*]. Jis buvo pasipiktinęs visokių agentų įkyrumu ir, žinoma, albumo nepirko. Jis paminėjo kažkokį rašytoją Keblą (ar Keblaitį), jam įbrukusį už 2 litus ir 50 centų romaną iš karo laikų, kuris, anot Gedvilo, buvo tikras šlamštas. Pamaniau sau, gal ir mano albumas tokių gedvilų akyse yra šlamštas, o tie, kurie išgyrė mano veikalą ir prikalbėjo jį leisti, buvo kvailiai. (p. 51)
---------------------------------------------
[* Kas per veterinorius Gedvilas ar Gedvila? – nenorom toks klausimas galvoj išdygsta. Pats ieškot neturi laiko, tai: ko paklausus? Kas susiję su Pasvaliu, vis klausiu krašto muziejuj dirbančios Bronės L. — Paklausiau. Rado:

Gedvila (Gedvyla) Bronius, karininkas, veterinaras. Gimė 1901 11 24 Telšiuose. Nuo 1934 m. iki 1941 m. dirbo veterinarijos gydytoju Pasvalyje. 1936–1940 m. LŠS narys. Dalyvavo Birželio sukilime Pasvalyje, buvo sukilėlių štabo narys. 1946 10 17 suimtas Telšiuose, kalintas Pasvalyje, Panevėžyje. Nuteistas 10 m. lagerio ir 5 m. tremties. Kalėjo Vorkutoje, Komijoje, Taišete, Irkutsko sr. 1956 04 05 grįžo į Lietuvą. Mirė 1979 m.

(Žinios išžvejotos iš daugiatomio leidinio Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918–1953, t. III, 2003, p. 161; t. IX, 2013, p. 191)]

— vadinas, ne tik Rimkus, bet ir Stasys Keblas buvo nelyg knygnešys – pats užsiėmė savo knygų pardavimu. Kokį romaną įpiršo Pasvalio veterinoriui? Greičiausiai tetralogijos Pasaulio atmaina pirmą dalį – Pasauliniame fronte... Ekstra telegrama!, išleistą būtent 1935-ais. Kokio apibūdinimo vertas tas Keblo romanas? Nežinau, neskaičiau. Vieno skaičiusio ar tik mėginusio skaityt nuomonė užfiksuota.