(1044) Istorijos trupiniai, 1905: geriausias draugas ir baisiausi priešai

Jonas Kėkštas iš Būkliškės

[Pretekstas toks: ėmiau kolekcionuot nuotraukas, kur žmonės su dviračiais. Na, žmonės kaip žmonės, o apie dviračius nedaug išmanau, tad pradėjau domėtis.]

Praėjus trim dešimtim metų po vad. 1905-ų revoliucijos Dienoj buvo išspausdintas J.M. (gal Jono Matuso, o gal ir ne) straipsnelis „Vilniaus ir Kauno sargai revoliucijos metu“:

1905 metų sukilimas prieš didįjį karą Rusijoj didžiule ir galinga savo banga atsimušė į Lietuvos krantus ir šiokiu ar tokiu būdu buvo išjudinusi visą kraštą. Be paprastų materialinių gerbuvio reikalavimų tuometinė Lietuvos socialdemokratų partija ir kiti tolygūs lietuvių inteligentijos sluogsniai buvo, kaip žinome, savaime iškėlę ir tautiškus motyvus, nes reikalavo sušaukti Vilniuje seimą. Be to, dar kova buvo vedama, kad išvyti rusus mokytojus, netarnauti rusų kariuomenėje. Šiandien senųjų revoliucijonierių daugumoj pažiūros pasikeitę. Jie jau yra sukūrę kitokias šių dienų dvasiai atitinkančias politines partijas, bet, tur būt, visi be išimties savo jaunystės romantiką, 1905 metus prisimena.
– Didžiausias tų laikų revoliucijos priešas buvo sargas, o draugas dviratis, – sako Kipras Bielinis. – Dviračiai tais laikais Lietuvoje buvo dar retokas svečias. Ir uriadnikai sužinoję, kad kas nors dviračiu nuvažiavo, neapsirikdavo nutarę, kad tai revoliucijonierius. Bet už tai nepavydavo. Ne vienam 1905 metų sūkurio dalyviui dviratis išgelbėjo gyvybę, ne vienas su dviračiu apvažinėjo visus Lietuvos miestelius.
Daktaras [Antanas] Garmus pasakoja:
– 1902 metais Kauno Žaliakalny ponios [Onos] Eidrigevičienės namuose man teko suruošti pirmąjį lietuvišką vakarą. Tame vakare be manęs dalyvavo a.a. komp. Naujalis, Maironis, nūdienis Čekiškės klebonas [Dionizas] Vaitkevičius ir kiti. Su lenkais, tiesa, teko peštis, nes jie mūsų nesuprato, bet vis dėlto šiaip ar taip didžiausi mūsų priešai buvo kiemsargiai.
– Kokiu gi būdu?
– Labai paprastai, – atsako man beveik visi žinomi revoliucijonieriai, su kuriais teko kalbėti, – kiemsargiai buvo policijos papirkti ir jie buvo baisesni, negu mikliausi ochrankos agentai. Labai daug į caro manifestą, suteikusį šiokių tokių, kad ir apgaulingų laisvių, patikėjo, bet kiemsargiai, tur būt, nė vienas. Jie tokiu pat akylumu sekdavo kiekvieną savo gyventoją ir net 5–10 rublių arbatpinigiai negalėjo kiemsargių širdies palenkti tuometinių idėjų pusėn. (Diena, 1935-09-15, nr. 37, p. 5)

Belieka sužvejot nuotrauką: 1905-ų revoliucionierius su dviračiu, bet vargu ar pavyks. Kol kas seniausia šita; pardavėjas mano, kad galima būtų datuot: iki 1918, aš spėju, kad apie 1920. Ir dar reikia išsiaiškint dviračio gamintoją.

Prieduras (2019 IV 30) Dar negerą žodį apie kiemsargius užtikau – Vandos Daugirdaitės-Sruogienės atsiminimuos, kaip Antrojo pasaulinio karo metu padėjo žydams. Norėję Sruogos pas save Vilniuj, Tauro 10, priglausti Alytaus advokato dukrą Bokšickaitę, bet nesiryžę, nes:

Mūsų kiemsargė buvo žinoma visų saugumų agentė: lenkų, NKVD, Gestapo – visai nepatikima. (Kultūros barai, 2002, nr. 7, p. 80)

(1008) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: žmogus ir upė, upė ir žmogus

Įraše apie pirmąją apologinę Maironio kūrybos recepciją paminėjau, kad Lietuvių laikrašty yr dar du kun. Pranciškaus Gaigalo-Emberono Karolio Račkausko-Vairo, pasirašinėjusio ir Emeberono slapyvardžiu, [pataisyta 2017-09-05; kodėl? – žr. komentaruos] rašiniai su nuotraukom.
Vienas vadinas „Lietuvaitės darželis“ ir įvaizdintas gan žinoma Marijos Pečkauskaitės šalia avilių nuotrauka (LL, 1905-06-02/15, nr. 26, p. 355–356); jis gali būt vertingas šaltinis moters vaizdinio lietuvių kultūroj tyrėjams.
O kitas – su dviem klausimais, į kuriuos nežinau atsakymo: 1905-08-31/09-13 nr. 39 p. 567–568 išspausdinta impresija „Venta“ su paantrašte Atnešu brangaus draugo a.a. Jono M-čiaus atminčiai.

Talpinama šiame «Liet. Laikraščio» numeryje iliustracija parodo brangiosios Ventos pakraščius. Kiekvienas žmogus turi savo jaunųjų dienų gerą ir linksmą priminimą: vieno širdyje mažas paveikslėlis prižadina savųjų artimųjų meilę, kito — meilę savojo krašto, pasiilgimą prie kalnelių, upių, girių. Tad nėra ko stebėties, kad man, šitą paveikslelį pamačius, aiškiai vaidentuvėje prisikėlė praeities dienos, priminimu gausios, linksmumu turtingos, ir nėra ko stebėties, kad širdys [vns. vard. toks] jaučia nuliudimą... ir krutinė užtraukia pasiilgimo dainą prie karklais apželusiųjų Ventos pakraščių; prie žalių pievų; prie Ventos bangų... Nėra mano tėvynėje to, ko gero tėvynės sunaus širdys geidžia; nėra linksmių dienų mano broliams,—tik ukanos, tamsos ukanos. Vienok traukia širdį ir dvasią, ir norėtumei žmogus pulti prie savųjų, jieškoti pas juos suraminimo, paguodos: geisti nuo jų energijos, įkvėpimo, pastiprinimo, kurie tat jausmai neteip, rodos, seniai stiprino jaunąją krutinę... Laiko bangos pagrobė mano laivą—delna silpna: vairas nevisai tepaklauso: laivas svyruoja, vilnys, kildama augštyn, pasiekia net valties kraštus, ir aptaško manį... Silpna... Bėgčiau...
Svajojimai – ir vien svajojimai! Ar nebutų jau laikas nors kartą griebties už reališko gyvenimo virvies ir iš tikrų imti paveikslą nuo tiekos dabštų [darbštų?] realistų? Imti jų pavyzdį ir pagal to kurpalio sutaisinėti sau ateities gultą, tiesti pirmyn gyvenimo taką?
Bet [...]

Ir leidžias kun. Pranciškus KarR-V, kaip ir tekste apie Maironį, plaukt fantazijos valtim, svarstydamas apie idealus ir realybę; ir vėl grįžta prie upės, ir a.a. draugo:

Venta, Venta! Ilgu man be tavęs!... Ilgu man ir be tavęs, drauge! Tu, Ventos mums pakraščiais bevaikščiojant, iš jaunos krūtinės dainavai, it Lietuvos lakštingala, ir balsu tavo gerėjosi Ventos atskardžiai, jos vanduo, jos pievos ir visi, kas tų dainų klausesi... Tavęs nebėra, nebėra kas Ventą apdainuotų...
Jai liudna be tavęs... Man sunku ir ilgu be Ventos ir tavęs...
E tau?... tu šiaurės pusėje; netol skaudaus kapo banguoja kita upė, bet ne tavo numylėta Venta, ne tavo tautos dainos aplanko upės svetimus kraštus...
Ilsėkis, drauge, ir laukk manęs...

Galima spėt, kad šalia teksto esančioj nuotraukoj sėdi a.a. Jonas M-čius prie Ventos. – Tie du klausimu:
(1) Venta tėra tekę vienąkart plaukt baidare, ir šiaip galvoj labai nedaug žinių apie Lietuvos upes, tad: kurioj vietoj prie Ventos galėjo trykšt toks stiprus šaltinis?
(2) Kokia galėtų būt kun. Gaigalo KarR-V a.a. draugo Jono M-čiaus pavardė, kas jis toks buvo?
Tiesiog įdomu būtų žinot.

(855) Kultūros istorijos trupiniai: apie tekstą iš esperantiškos užparaštės, Michaliną Kuzmickaitę-Banaitienę ir kt.

Prae scriptum. Baigės tinklaraštininkų savireklamos savaitė. Nedalyvavau. Nes niekaip nesugalvojau bent apyrimtės priežasties, kodėl reiktų. Labai tiksliai pastebėjo Pseudohistorian, nepastebėjęs, kad —vg— internetinė buveinė sulauktų daug dėmesio. Taip ir yr. Ir viskas gerai. Spėju, yra 20, o gal net daugiau žmonių (bent vienas, matyt, ir iš RS Valdybos), kurie kartkartėm paskaito, ką čia užfiksuoju, ir to gana. Ne puolančių prie naujo įrašų kiekis svarbu; daug svarbiau (ir maloniau), kai pastebi, kad kas nors kaip naujieną ar įdomybę atranda tai, ką užfiksavau prieš keletą metų, arba ima ir patikslina tai, ko pačiam nepavyko iškapstyti. Taip, tuštybė, bet jei būtų visiškai dzin, tai juk neprisiverstum rašyt, tuolab niekam nieko nepažadėjęs.
--------------------------------------------------------
2010-ais buvau įpuolęs į pirmą – vėl leidus lotyniškus rašmenis – Rusijos imperijos teritorijoj ėmusį eit periodinį leidinį – savaitinį Lietuvių laikraštį. Užfiksavau, be kita ko, ir ten aptiktus du Adomo Jakšto sakinius: „Išeinąs Anglijoje laikraštis «The Esperantist» pirmame šių metų numeryje pradėjo spauzdinti apysakėle, iš Lietuvos gyvenimo. Apysakėlė parašyta originališkai p. J.O. Elleder’io terptautiškaj’ kalbaj’ (Esperanto).“ (1905-01-20/02-02, nr. 6/7, p. 79) Tada teatkapsčiau autoriaus asmenvardį – Osip Ivanovicx Elleder; o jo apysakėlė taip ir liko skendėt tamsoj, net kreipinys į esperantininkus nepadėjo.
Bet užvakar iš ryto prie įrašo apie Vladą Eidukevičių atsirado Valdo Banaičio (iš profesijos psichiatro, iš prigimties – kultūrininko) dvidalis komentaras, kurį perkeliu šičion, nes tai daugiau negu komentaras (porą nuosiuntų pakišau aš):

Norėjau atsiliepti apie Aleksandro Dambrausko minėtą apysakėlę 1905 žurnale „The Esperantist“, kurios Jums 2010-07-23 nepavyko rasti (aš ją atsitiktinai užtikau šiemet Gutenbergo projekte, o ieškodamas autoriaus pataikiau į Jūsų blogą). Jau sužinojau, kad Osip Ivanovič Elleder iš Kijevo, geležinkelietis, yra jo 1903 metų nuotrauka su esperantiška dedikacija savo korespondentams prieš kelionę Prancūzijon, o apysakėlę rašė pagal prisiminimus tiesiant Lietuvoje liniją pro Šeštokus (stotis pradėjo veikti 1898). Radau jį 1910 Slovėnijoje (tada Austrovengrijoje) geležinkelio statybos darbų vykdytoju. Apsakymas rašytas galiojant cariniams spaudos draudimams, kurie ištiko ne tik lietuvių kalbą, bet dar keturias – ukrainų dar Petro I laikais (nuo 1720, paskui ir pravoslavų sinodo 1762), gudų nuo 1839, latgalių kartu su lietuvių, bei nuo 1895 – ir esperanto, gimusiai vos 1887. Lietuvių kalba nukentėjo mažiausiai. Jeigu prisimenate Eduardo Beltovo „Knižnoje Obozrenije“ 1989 publikaciją (vertimą išspausdino „Vakarinės Naujienos“) apie Stalino laikų literatų represijas, lietuvių represuota 10, gudų 120, latvių 59. Gal todėl nė vienas mano straipsnio apie lingvocidą variantas jau 10 metų nepraeina į LR spaudą?
     12 puslapių apsakymas „Kiam ekfloradas rezedoj“ (Kada vėl pražysta razetos) su paantrašte „vaizdelis iš rusų Lietuvos“ buvo spausdinamas Londone per 3 numerius (sausio–vasario–kovo) apie išprotėjusią merginą, kuri nuo ankstyvo pavasario iki rudens (žiemai būdavo brolio uždaroma) apsigyvendavo miške, klajojo Šešupės krantais, kur saulei leidžiantis liūdnai giedodavo sėdėdama ant akmEnio apie gromatėlę, baltą dobilėlį (galimai paimtą į rekrūtus). Autorius cituoja lietuviškai, paaiškina išnašose dar ir kaimiečių atsiliepimus apie šią Lorelei, giria kalbos melodiją ir nuostabius Šešupės krantus. Per pavasario liūtį mergina nuslydo ir nuskendo patvinusioje Šešupėje kartu su bandžiusiu ją išgelbėti autoriaus draugu, kurį jis vis prisimena razetoms pražydus.
     Aiškintis apysakos vietas padėjo studentavimo laikų draugas iš Kauno, iki šiol žygeivis Juozas, kurio nemačiau 50 metų. Pernai sutikau, o šiemet teiravausi apie Šešupės ištakas – pasirodo, jis stovėjo ant jos, vos sprindžio pločio, netoli Šiurpylių piliakalnio anapus Lietuvos sienos, ir buvojo prie to geležinkelio. Dabar prašo manęs išversti tą tekstą Seinų krašto žurnalui „Aušra“. Seinuose reziduoja ir Kšyštofo Čyževskio centras/fondas „Pogranicze“, apie kurį prieš 20 metų keliskart publikavau „Šiaurės Atėnuose“.
     Seinuosna 1908 su Aleksandro Dambrausko rekomendacija stoti seminarijon pėsčias iš Ukmergės atėjo Stasys Tijūnaitis, likęs dirbti spaustuvėje ir 1912 ten išleidęs savo parašytą esperanto vadovėlį. Jo prieš Antrąji karą vaikams leisto žurnalėlio „Kregždutė“ lapą su antra esperanto pamoka – pasakėle apie katiną ir žvirblį 1956 radau Jurbarke senelio palėpėje, ir to užteko, kad perprasčiau genialaus vaiko atspėtą išvirkščią kalbos mechanizmą, įvaldomą lengviau negu automobilį varinėti sur la kampo for de l' mondo, antaŭ nokto de somero (ant lauko toli nuo pasaulio, prieš vasaros naktį – pagal vieną iš pirmųjų eilėraščių, sukurtų dar prieš kalbai pasirodant). 1959 įstojęs į Kauno medicinos institutą paskaitas konspektuodavau esperantiškai – trumpiau ir aiškiau nei lietuviškai.
     O dainą „Sėdžiu ant akmEnio, ant tokiO kietumo“ girdėjau iš mamos, Michalinos Kuzmickaitės, kai ji pasakodavo apie gyvenimą tarpukaryje iki karo buvusiame Pliaterių palivarke prie Dusetų – jos teta dainuodavo. Michalina studijavo Kauno meno mokykloje, pažinojo jau garsų Eidukevičių, buvo jo kviečiama vykti Italijon 1940, bet nesutiko nežinodama, kur teks gyventi, o jam tai buvo visai nesvarbu, nors ir po valtimi. Gal to pasakojimo įkvėptas aš 1961 iš vasaros stipendijos pirkęs dviratį su 2 rubliais kišenėje per mėnesį neperspėdamas apkeliavau esperantininkus iki Leningrado ir atgal per Pskovą (2400 km). Molėtuose, Baltijos esperanto stovykloje BET-3 susitikau su kai kuriais estafetėje aplankytais latviais ir estais. Šiemet lietuviams eilė organizuoti BET-51, kuri vyks Birštone. Memorialo Eidukevičiui kaip ir Mačerniui tikrai reikia. Du žymūs tarpukario Lietuvos ir esperanto veikėjai liko užmiršti – Mačernio dėdė Juozas prašapo Argentinoje, nors dėstė Buenos Airių Ignaco Lojolos universitete, o Pulgis Andriušis visai nežinomas Utenoje, kur prieš 3 metus vyko tradicinė BET-48. Vienišius Mačernio dėdė 1974 prašapo Argentinoje, ir 2014 Visuotiniame esperantininkų kongrese UK-99 Buenos Airėse Lietuvos atstovai jo pėdsakų neieškojo. Adelaidėje, kur Pulgis Andriušis mirė 1970, 1997 vyko UK-82. 10 Lietuvos atstovų neieškojo ir nesusitiko su jo vaikais Australijoje. Bet kai „didvyrių žemėje“ nei gyvenimo, nei žūties vieta nepažymėta...

— Ačiū, p. Valdai. Bet jei būtų viskas surasta, sutvarkyta etc., taigi nebeliktų ateities planų. Paminėjot Pulgį Andriušį; ne uteniškiui Remigijui Misiūnui pasirodė, kad verta primint jį kaip kelionių apybraižininką, ir jau išleistos trys knygos, dar ir feljetonų rinkinys išėjo; gal kas kada ims ir primins apie jį kaip apie esperantininką – juk gali taip atsitikt? Viltys ne toks jau blogas dalykas.

(90.9) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: rinkis žodį lietuvišką

Neseniai per Valentinos įrašą apie senosios psichoneurologinės ligoninės koplyčią buvau nukeliavęs prie pasakojimo apie Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės architektūrinį ansamblį. Tada ir prisiminiau praeitą vasarą skaitytą tekstą – Povilo Matulionio straipsnį „Vilniaus ištvirkelių lygonbutis“ (Lietuvių laikraštis, nr. 15, 1905-03-17/30, p. 196–197), prasidedantį taip:

Kaip miestuose, teip ir sodžiuose visuomet randasi daug nelaimingujų ligonių, ar iš prigymtės, ar iš įvairių gyvenimo slogų išejusių iš galvos, gedusių, stačiai ištvirkusių, kurie arba gludinėja pašaliais ir dešimtymis metų kamuojasi ir kamuoja ne vien savo šeiminas, bet ir šeip artimuosius žmones, arba nyksta uždaryti, kaipo pavojingi, tankiai prikaustįti prie sienų, kaladžių. Yra iš jų neišgydomi, bet daugiaus išgydomi, jeigu savo laike lieka tokie lygoniai patalpinti tam tikruose lygonbučiuose ir priveizemi gerų gyditojų.

Straipsnis, kaip supratot, apie tą pačią ligoninę, apie kurią pasakojo ir Valentina, – Виленская для душевно больныхъ больница. Prisiminiau jį dėl autoriaus pastangos ieškot lietuviško atitikmens: душевно больной = ištvirkėlis. O papildyt Valentinos įrašą galima būtų nebent viena kita detale iš to teksto:

Rudeniop 1902 met. Komisijos prijemtas ir užbaigtas lygonbučio rūmas kaštavo 1 123 000 rublių […]. Iš to iždo pusę davė viešpatystė (skarbas), kitą-gi pusę minėtos [Vilniaus, Kauno, Gardėnų, Vitebsko ir Minsko] gubernijos. Teip pigiai apsejo rūmas pertai, kad tęnpat buvo molis, akmenai, miškas, vanduo. Paskiaus liko pripažinta, kad, esant tuščioms vietoms, pridera prijemjoti lygonius, apart minėtų, dar iš gubernijų: Kuršų, Livų, Estų ir Mogilevo. Dabar tas milžiniškas rūmas su trims gyvenimais ir su visais naujaisiais prietaisais, kaiptai: elektros šviesu, mašiniška skalbtuve, skaitykle, sueigų salūnas, šokaviete, bažnyčia, cerkve ir k., talpina savep lyg tukstančio lygonių […].

Daug visokių kitokių duomenų tame rašiny Matulionis pateikia; jei smalsu, galima rast epavelde.lt.
Grįžtant prie įrašo temos reikia pasakyt, kad Lietuvių laikraštis laikėsi gan nuosaikios pozicijos, nepritarė lietuvių kalbos išdistiliavimui:

Ar geistinas yra musų literaturoje per daug didelis pu[r]izmas[?] Kai kuriems jis labai patinka. Tuli musų literatai, rašydami, visa tik ir saugojasi, kad rašte, kaip savo, nebutų svetimų žodžių. […]
Be abejonės, savo raštuose privalome prisilaikyti grynumo.
Bet kad mestume iš mūsų kalbos visus svetimus žodžius, ir visus tuos, kurie musų svetimais nurodo, kas liktų?
Jei į vietą išmestujų pradetume kalti naujus, kas išeitų? Lietuvis lietuvio nesuprastume.
Žodžiai: miestas, bažnyčia, yra svetimi, slovėniški [= slaviški]. Jų vietoje męs turime savus, lietuviškus: gardas, pilis, šventynė. Bet, vietoj – važiuosime į miestą į bažnyčią, – pasakyti – važiuosime į gardą į šventynę – labai keistai ir juokingai. To nereikia. Žodžius: gardas, pilis, šventynė galima vartoti kalbant apie senovės laikus, tada jie tiks. […]
Pamatę žodyje kiek panešumo į kitas ypač slaviškas kalbas, tuoj jį metame, o kalame naują. Nežinau kaip kam, o man tie naujai nukalti žodžiai atsiduoda volapiku [t.y. Volapük].
[…] Mano dėta, tai iš tų dviejų aš visados meiliau vartočia tokį, kokį žmonės geriau supranta, ba ne žmonės yra del kalbos, tik kalba del žmonių […]. (Jonas Žilinskis, „Apie grynumą kalbos“, LL, nr. 31, 1905-06-06/19, p. 433–434)

O kad ir tada iš didelio rašto būdavo išeinama iš krašto, mėgina įtikint Mečislovas Davainis-Silvestraitis:

Apie žodžių kalimą yra jau ir anegdotas. Šitai viena[s] iš jų: Panevėžio, ar kitam artesniam paviete, buvo koks tai godojamas žmogus Senvaitis. Vienas iš mūsų raštininkų, norėdamas tą vardą platesniu padaryti, lyg Rymo ciesoriaus Augusto, nuo kurio vardo vieną iš mėnesių pavadino, iš nuo gudų pasavintos «nedelios» «sanvaitę» padarė Senvaičio garbei pakelti. Dabar filologai galvas laužo – iš kur toji «sanvaite» atsirado, kurios nė žmonių kalboje nė po senose knygose neranda. (LL, nr. 11, 1905-02-17/03-02, p. 140)

Savaitė, iš kurios mėginama pasijuokt anekdote, prigijo kuo puikiausiai, o va tos pačios korespondencijos paskutiniam sakiny minimus du naujažodžius, M.D.-S. manymu, juokingus kalinius, ištiko skirtingas likimas:

Ant rudens Vilniaus mieste atsirado vaikų ligos: timai (odra) ir smaugubys (difteritas).

(90.8) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: Maironio knyga – dvi vienoje

Jau pirmame maironianos įraše minėjau, kad Lietuvių laikraščio pinigais 1905-ais buvo išleisti Pavasario balsai (antrąkart) ir libretto Kur išganymas (trečiąkart).
Tituliniame, kaip ir viršely, nurodyta:

1905 m.
Išleista Lietuvių Laikraščio kaštais
Peterburgas. Ekaterininskij kan., № 10.

o p. 2 jau:

С.-Петербургъ.
Tоварищество P. Голике и А. Вильборгь, Звенигородская ул. № 11.
1905.

Išeitų, ta draugija spausdino. Draugija ne šiaip sau – kaip matyt iš susikurtos „afišos“, spausdinusi imperatoriaus dvarui (daugiau apie ją žr. čia). Ar dar kieno, be Maironio, kokią nors knygą lietuvių kalba yra spausdinusi – nežinau, būtų įdomu patyrinėt.
Ir dar viena įdomybė: turinys įdėtas į p. 64, po Pavasario balsų, pabaigoj nurodyta:

Kur Išganymas? Libretto iš keturių aktų . . . . . . . 65

nors tokio puslapio nėra – libretas pradedamas numeriuot nuo pirmo. – Tai pirštų mintį, kad galvota apie tris (?) knygos variantus:
√ tik PB su turiniu (eilėraščių rinkiniui jo tikrai reikia),
√ tik libretas (jam turinio nereikia),
√ PB + libretas (didžiausiems M. gerbėjams; tokie turinį ir vidury knygos susiras).
Gal ne spaustuvėj, o knygrišio įrištus – spaudos lankų ribos sutampa su kūrinių ribom.

(90.7) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: baronas de Baye (1853–1931) ir Lietuva

LL nr. 14 (1905-03-10/23), p. 182 yra Skrebeniaus (= Juozas Vailokaitis, 1880–1953) parengta publikacija „Prancuzas apie lietuvius“, kur pristatoma etnologo, archeologo ir keliautojo barono de Baye 1905-02-14 Paryžiaus geografų draugijos susirinkime skaityta paskaita apie jo kelionę po Lietuvą praėjusių metų liepos mėnesį (pabuvęs savaitę su viršum). Remdamasis Journal Officiel išspausdintu straipsniu, Vailokaitis persako, ką de Baye ten šnekėjęs:

Lietuviškai kalbančių ėsą 1,309,592 žmones. Ligi šiol lietuviai laikę save už lenkus, dabar, ačiu Vilniaus general-gubernatoriui kn. Sviatopolk-Mirski, jau pradėję atsibusti iš tautiškojo miego. Pasirodę vienas ar du lietuvišku laikraščiu. Lietuviai savo literatūros neturį. Visa jų rašliava—tai pasakos. Tos rašliavos vaisiais pamargina p. de Baye savo ataskaitą, paveikslan, įdeda pasaką apie tą, kaip Dievas gandrą sutvėrė, apie Dainių ir Skaisčiąją ir kitas.
Lietuvos žmonės ėsą geros širdies, mėgstą šokti [sic! ne dainuoti] ir aprašo kai kuriuos šokius. Paminėjo teippat tikrąją Lietuvos mergaičių žymę—meilę žolynų, ypatingai rutų. Priešais kiekvieną, net neturtėlių, grįtelę ėsąs žydinčių žolynų darželis, o mylimiausiuoju lietuvaičių žolynu ėsant ruta.
Lietuvos ukininkai išrodą turtingi, ėsą darbštųs ir nelabai girtuokliaują. Gyvena tankiausiai ne sodžiais, bet išsiskirstę į viensėdžius.
Paskui aprašo Lietuvos žymesnes vietas, kaip antai: Vilnių, Verkius, Trakus, Kauną, primindamas užsilikusius jose senovės palaikus.
Ant galo primena vieną žymų Lietuvos miškų gyventoją–stumbrą. […]
Užbaigdamas skaityti, baronas de Baey primena klausytojams, kaip daug visokių nelaimių lietuviai turėjo pakelti, o vienog užlaikė savo kalbą ir ypatingąsiąs savo budo žymes. Primena teippat apie prilankumą lietuvių del prancuzų.

Toliau Vailokaitis pakomentuoja, kame de Baey suklydęs („rašydamas apie tautišką lietuvių atgimimą, paduodamas lietuviškai kalbančių lietuvių skaitlių, minėdamas lietuvių rašliavą ir t.t.“), bet padėkoja už tai, kad „nors paviršutinai supažindino su lietuviais savo tautiečius“; o paskaita „klausytojams labai patikus ir nuolatos buvęs girdėti rankų plojimas“.

Ši paskaita tais pat 1905-ais buvo išleista kaip atskira brošiūra: En Lithuanie: Souvenirs d’une mission (Paris, Librairie Nilsson, 47 p., iliustr.). Lietuvos bibliotekose, kiek pavyko išsiaiškint, yra vienas egzempliorius – Klaipėdos universiteto bibliotekoj (Kazio Pemkaus dovana); yra ten ir dar viena barono de Baey knyga, sprendžiant iš pavadinimo, irgi susijusi su Lietuva: Compte rendu des travaux du neuvième Congrès russe d'archéologie, 1893: Précédé d'une étude historique sur la Lithuanie et Vilna (1894).
Tikrai smalsu būtų sužinot, ką ten baronas rašo kad ir apie Verkius ar Kauną. Arba kokius asmenvardžius.lt mini. Googlindamas „Baron Berthelot de Baye“ paspaudęs „Puslapiai iš Lietuvos“, perskaitai: „Jūsų užklausa neatitiko jokių dokumentų“. Nors tai ir nereiškia, kad kas nors nėra tuo domėjęsis.
Beje, jei gerai supratau, Kissinger Publishing šį raritetą šįmet perleido ir jį galima įsigyt už $16.95. Perleista, pasirodo, ir Konstancijos Skirmuntt/Skirmantaitės (1851–1934) 1901-ais prancūziškai išėjusi Lietuvos istorija.
Pasaulis pilnas įdomybių, jei jų ieškai (net būdamas bepinigis).
Foto iš vinoge.com (barono atvaizdas jaunesnio, nei tada, kai buvo Lietuvoj; tada jam buvo 52-eji; čia – kai lankės Gruzijoj?).

(90.6) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: signa temporis – chuliganai ir cicilistai

Esu bandęs siūlyt praeitų Metų žodžius (žr. čia ir čia); – jei būt buvę siūlomi 1905-ų tokie žodžiai, tikrai – bent jau chuliganai – tarp jų būtų papuolę. Kad ne iš piršto laužtas toks spėjimas, pagrįst galėtų LL nr. 39 (1905-08-31/09-13), p. 562 esantis kun. Juozo Šnapščio (1877–1921, poetinis slp. Margalis) rašinys, kuris taip ir vadinas – „Chuliganai“:

Visuose dienraščiuose šendiena tankiai susitinkamė su «chuliganų» vardu, o niekas nepaaiškina, kas tai yra chuliganas. Ten muša ponus kas?—chuliganai. Ten eina žmonių burys, dainuoja drąsias dainas ir neša raudoną veliavą (karuną) - kas tai daro? Chuliganai. Kur ten daužo paleistuvystės namus, griauna monopolius, plėšia krautuves – kas? Chuliganai. Ten vėl susirėme du buriu, buvo aukos–nemažai sužeidė ir užmušė—ką-gi muše?–Chuliganus. Visur ant scenos chuliganai ir chuliganai.
Ant nesveiko kuno atsiranda skauduliai ir visokios išvaizdos išbėrimai, ant nečysto kuno apsireiškia dideliai nemaloni liga, niežu vadinama, kuri perina prie sąnarių perdaug įkirinčius kirminiukus. Taip dedas ir su viešpatyste, kokiu nors budu nusilpnėjusia.
Musų plačioje Rosijoje yra daug ir įvairios rųšies chuliganų. Juos galima aptarti šeip: chuliganais yra tokie žmonės, kuriems patinka griuvenos ir gaisrai, artimo žaizdos ir kraujas, artimo badas ir mirtis, tvarksmingos audros ir visoki netvarka. Prie chuliganų priguli darbinįkai ir jų kurstytojai, kurie neduoda savo broliui ramiai darbuoties ir turėtų kasdieninės duonos kąsnelį: jie niekina savo brolį ir jo reikalus ir tampa kruvinais alkanų gaujų vadais. Tokie chuliganai yra skaudesni už žvėrį ir dar kvailesni už jį! Jeigu atjematė savo broliui darbą ir uždarbį, tai pasirupinkitė apė jų maitinimą. Chuliganais yra teip-gi žmonės, visuomenės iškeikti—tai vagįs, žmogžudžiai, moteriško kuno pardavotojai,—žodžiu žmonės gyvenantieji iš nedorybės ir mintantieji bjaurybėmis: tai viešpatystės puvančios žaizdos.
Niekur chuliganai neturi tokios galybės, kokią jie įgyjo šendiena musų biurokratiškoje valstijoje. Teismai čia toli netobuli, o žmonės neišmoko dar savę ir savo reikalus apginti. Kodėl panašių «chuliganų» skaitlius Rosijoje auga ir plėtojas—dalykas aiškus. Ligšiol social-demokratai nagali pašaukti į darbų visų savo sąnarių, kurie dvasioje prie jų prisiskaito, nės-gi daugumai iš jų dar nesuskubo aptemti protas, nutilti sąžinė ir ataušti artimo meilė. Už tat «chuliganų» skaitlių padidina vagįs ir įvairiausieji «žulikai». Labai liudna, kad biurokratija nesusipranta, jog tie chuliganai auga po jų poperinių sparnų ir jog ne biurokratai, bet tie «chuliganai» gali tapti reformų diktatoriais ir vadovais. Kaip gi ta ateig[a] neaiški! Tiršta ukana užejo…

Ne per daug pirmeiviškas požiūris, evoliuciją vertinantis labiau už revoliucijas; o spėjimas, kad „chuliganai“ gali tapti reformų diktatoriais ir vadovais – pranašingas: iki bolševikų įvykdyto Spalio perversmo likę 12 metų.
Kaip žmonės į juos reagavo? Tame pat LL numery yra Bėdnelio (= Jonas Sekys, 1887–1957) tokia korespondencija:

S k r i a u d ž e i (Suval. r. Senap. p.). Čia žmonės kalba apie kokius ten «cicilistas», apie maištus ir streikus. Kalba, buk «cicilistai» eina naktimis vogti, žmonįs užmušinėti ir t.t. Vietiniai gyventojai teip įbauginti, kad nakčią, o kadą ir dieną bijo išeiti laukan. 16 dieną liepos Skriaudžiuose buvo atlaidai Šv. Pan. Marijos Škapliernos. Kalba, buk vietinis klebonas gavęs telegramą, kad Skr. per atlaidus busią socijal-demokratų partijos 80 vyrų, ir kad ten busiąs labai didelis maištas. Šitos paskalos pasklydo po visą aplinkį. Taigi žmonės bijojo eit ant atlaidų, labiausiai moterįs. Tėčiaus jokio maišto nebuvo, tiktai po mišparų pradėjo šaudyti iš revolverių, bet neužilgo viskas nutilo. Moterįs išsilakste, rėkdamos: «Dieve, Dieve! bekit visi namo; «cicilistai» tie bedieviai sumindžios, nušaus da».
Netrukus visi žmones išsiskirstė, ir viskas nutilo. (p. 571)

O štai korespondencijos iš Betygalos ištrauka (rašo kun. Pranciškus Vasiliauskas, 1871–1955):

Liepos 3 dieną Betygaloje buvo Lietuvių vakaras Betygalos pavargelių naudai. […] Rengiant tą vakarą prasipletė įvairios ir keistos kalbos kilusios vaidentuvėje musų prastesniujų, doriškai nupuolusiujų žmonių ir užvedusios paniką mažne ant visų aplinkinių gyventujų. Tai progai esant pagarsėjo tarp musų socialistai, kurie ant ilgo muset pasilyks žmonių atmintyje ir pasakose jų vaidentuvėjė gimusiose. Apie socijalistų dabartynį judėjimą ir jų agitacijų turi musų žmones keistų supratimų. Girdžiu jie, kas darosi miestuose, ant Kaukazo, girdėtis atbalsiai agrariško krutejimo kaikuriuose gubernijose, taigi ant pamato tų balsų ir iš priežasties rengiamojo spektaklio sustatė įvairiausias pasakas teip labai priminančias senovės gadynės milžinus, vilktakius, pagalios baisius nelaimingus laikus. Buk tai ateisią «sicilistai» ant 3 liepos dienas į Betygalą, sudeginsią visą miestelį ir tuos žmones, kurie drįs atvykti į minetą vakarą. Kiti jau matę, kaip 9 vyrai gulėjo pakrantyje. Kai kurios bobutės pasergeję miške barzdotus burlius, kurie ateisią mušti musų žmones į Betygalą. Ateisią «sicilistai» su bombomis, ir visus užmušią klojime, kuriame rengiamas yra spektaklis. Ir toki panika užpuolė ant visuomenės, kad kai kurie kraustė savo daiktus iš miestelio, moteriškės verkė ir meldės, kad Dievas atotolintų nelaimes. (LL, nr. 33, 1905-06-03/21, p. 476)

L. dėkingas epizodas gandų poveikio tyrimams. Iš tiesų nieko blogo neįvyko, „vakaras nusidave kuogeriausiai ir puikiausiai“.
O ant kokio pamato tos baimės rasdavos? „Sicilistai“ – chuliganai, kas juos užpuldinėja – irgi chuliganai, žodžiu, visur vieni chuliganai. Ir susigaudyk, žmogau, kas čia yra kas.
Iš žinutės „Chuliganų (juodosios šimtynės) proklamacijos“ (LL, nr. 48, 1905-1115/28, p. 686):

Chuliganai dabar veikia kuonarsiausiai—mat paremia juos uoli policija, prisirišusi aklai prie persenusios ir stingančios jau valdžios. Peterburge susiorganizavo jau čielos šaikos, išleidinėja proklamacijas, užpuldinėja ant manifestantų-revoliucijonėrių. «Novaja Žizn» pirmame numerij patalpino jų proklamaciją į Rusų tautą. […]
«Mirius žydams! Rusų tauta! Atsibusk iš savo miego ir eik į tiesos ir teisybės kelį! Tavę skriaudžia, iš tavės pasityčioja, e Tavo Didysis Caras-batiuška žinotė nežino apie tat! Jį apsupa tokie ministeriai-žydai, kaip Vitte ir jam panaši. […] Rusų nacionališka Maskvos lyga.»

Vis dėlto l. tiksliai Julijonas Lindė-Dobilas pavadino savo romaną – Blūdas.

(90.5) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: political correctness prieš 105 metus

LL nr. 36 (1905-08-11/24), p. 525 paskelbta korespondencija apie Ramygaloj liepos 31 / rugpjūčio 13 dieną pirmąsyk surengtą Lietuvių vakarą (pasirašyta P-lis, nesiaiškinau, kas toks):

Vaidino Dviejų Moterų [Dvi Moteri = Žemaitė ir Bitė] komėdiją «Velnias Spąstuose». […] Vaidino pusėtinai. Ypač gerai atliko savo roles: Tupienė, Tupis ir Jurgis; blogai Burbulas. Kas man ypatiškai komėdijoj nepatiko, tai dėlei separatiškumo išvengimo vietoj žydo įvedimas «pirklio lietuvio». Taisytojas matyt nieko neišmano apie dailą ir apie lietuvių dvasią, nes žydo žodžius turėjo kalbėt lietuvis, užtat ant scenos pasirodė toks žmogus, kurio mųsų publika ir pažint negalėjo: vieni sakė—kad žydas, kiti—vokietukas, treti karaimas. Žodžiu, išėjo nė velnias, nė gegutė! Labai keistu išrodė tas negyvas typas!...
Norint neužgaut kitų tautų, reikia išrinkt kitą komėdiją, bet ne teip pertaisyt!

(90.4) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: žmonės – Kurtuvėnų panaitė ir generolas nuo Betygalos

LL, nr. 43 (1905-09-28/10-11), p. 637:

K u r t a v ė n a i. Neparseniai pasimirė čia senutė panaitė Uršule, nuo jaunų jau dienų nustojusi šviesos. Daug ji padarė gero visai parapijai, katechizuodama vaikus ir prirengdama juos prie pirmos išpažinties ir Komunijos šventos. Laidotuvės atsilaikė labai gražiai; klebonas kunigas J. Vizbaras pasakė puikią pamokslą; grapai P[later-]Z[yberkai] teipgi apsilankė bažnyčioje ir atnešė padėti ant grabo vainiką. E.B.

Beje, šiose laidotuvėse galėjo dalyvaut ir Povilas Višinskis, tuolaik mokęs grafų vaikus.
----------------------------------------------------------------------------------

Parašas prie nuotraukos (nr. 19/20, 1905-04-14/27, p. 266):

Jenerolas-Majoras Adolpas Šyleika, komanduotojus 1 brigados, 3 Sibiriaus piestolių divizijos. Praejusiuose metuose gavo ard. š. Vladimiro 3 laip. su kalavijais, š. Stanislovo 1 l. su kal. ir š. Onos 1 l. su kal. Gyme Betigolos parakvijoje, Kingių dv.; dabarčiuos karės lauke.

Kas pasirūpino, kad šita nuotrauka būtų paskelbta LL? Pasandravio dvare gimęs Maironis?
Шилейко, Адольф Донатович – bene ordinuočiausias betygališkis?

Jei kas domisi Betygalos istorija, LL labai daug medžiagos yra. Pvz., prie Maironio str. „Apie Lietuvos elgetas (ubagus)“ (tekstas Raštų III tomo II knygoj yra) buvo pridėta ir nuotrauka, kurios parašas – str. pabaiga:

Ant musų atmušto paveikslėlio matome pačius [Betygalos beturtėlių] prieglaudos namus; vidury sėdi pats klebonas [Stankunas], po kairią jo ranką p. Dulevyčė, aplinkui labdarių komitetas, poni Dulevyčienė, panna Chlevinskutė, Mačiulutė [Maironio sesuo?], M. Tiškus ir kiti; kairėje pusėje regime pačius vargšus su visokiais darbo įrankiais.

B.d.

(90.3) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: juokai

Kiekvieno LL numerio paskutiniam puslapy toks skyrelis yra. Mėginau skaitinėt. Niekaip neįkirtau, iš ko ten juoktis būtų galima. Ar tik ne juokai greičiausiai sensta?
Vienintelis pajuokavimas, kuris įstrigo (nr. 10, 1905-02-10/23, p. 126):

Piktos moteris.
Jonas Susnis ir Jurgis Tauteris eidami tarp savęs šnekejo apie giedrą (pagadą), lietų, vaisiu ir t. t.
Pirmasis tare: «Kad palitų dar vel toks šiltas lietus kaip vakar, tai viskas iš po žemės taip ir išlistų».
Antrasis. «Nu, nuo šito gelbek Dieve! mano dvi moteri (pačios) po žeme užkastos, tai ir jos išlįstų».

B.d.

(90.2) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: tekstai, likę užparaštėse

LL nr. 6/7 (1905-01-20/02-02), p. 79–80 yra du Adomo Jakšto rašyti pranešimukai. Pirmasis:

Išeinąs Anglijoje laikraštis «The Esperantist» pirmame šių metų numeryje pradėjo spauzdinti apysakėle, iš Lietuvos gyvenimo. Apysakėlė parašyta originališkai p. J.O. Elleder’io terptautiškaj’ kalbaj’ (Esperanto).

Jakštas buvo vienas entuziastingųjų esperanto kalbos šalininkų, tikriausiai prenumeravo minimąjį žurnalą, pradėtą leist 1904-ais. O kas tos apysakos autorius? Osip Ivanovicx Elleder (tokį asmenvardį radau virtualiame The Esperantist, t. 1, nr. 4, 1904-02, prie teksto „Rusa skizo“, bet čia ne Jakšto minimasis, data ne ta). Tiek tepavyko rast, užstrigau. Paklausiau el. paštu Litova Esperanto-Asocio – gal mūsieji esperantininkai ką daugiau žino? Lieka laukt.
Ar tai ne pirmasis lietuviškos tematikos grožinis (?) kūrinys, parašytas nelietuvio esperantiškai?


Kitas ten pat esantis A.J. tekstas emocijom paspalvintas:

Rygoj prieš Kalėdas p. Čečichinas pradėjo išleidinėti laikraštį: «L[’]union postale universelle», pavestąjį tautų susiartinimo idėjai. Pirmuose dviejuose to laikraščio numeriuose patilpo straipsniai parašyti kalbose: rusiškoj, lenkiškoj, vokiškoj, francuziškoj, latviškoj ir net lietuviškoj. Labai tai gražu, tik tame nelaimė, kad lietuviškame straipsnelyje ir ka[l]ba ir rašyba – siekia tvano gady[n]ę. Kad p. Čečichinas, kaip rusas, nemoka lietuviškai tai mums visai neįstabu; bet kad Rygoj atsirado lietuvys, kurs lietuviškai nemokėdamas drįso pasisavinti vardą lietuvystės atstovo terptautiškame laikraštyje, tai mums išrodo viešu nusidėjimu, vertu viešo papeikimo. Todėl patariame Rygos lietuviams dasižinoti aukščiaus minėtojo laikraščio radakcijoje, kas yra ano nelentojo straipsnio autorius ir pareikalauti iš jo, kad jis nedrįstu daugiau mūsų gražią kalbą viešai darkyti ir žeminti svietimtaučių akyvaizdoje. Būtų gerai teipogi pristačius redakcijai «L[’]union post. univ.» trumputį lietuvišką straipsnelį grynai ir taisykliškai parašytą. Redakcija, kuri patalpino straipsniapalaikį pabriežtą kažkokiu lenkiškai-lietuvišku žargonu, be abejonės priims su noru ir straipsnelį literatiškai parašytąjį.

Deja, nė žodžio, apie ką tame straipsny rašyta.
Išsiaiškint ką nors, galima sakyt, visiškai nepavyko. Vargu ar kas iš Rygos lietuvių ėmės vykdyt Jakšto paliepimą – eit ir aiškintis. O l’Union Postale Universelle visur tik kaip 1874-ais įkurta organizacija – UPU – pristatoma, apie Rygoj leistą laikraštį – nė užuominos, nors jie tikriausiai vienaip ar kitaip turėtų būt susiję. Bevardis Čečichinas – plika pavardė ir liko. Gal pašto istorija ar filatelija besidomintis koks žmogus užklius?



Digresija nuo pašto prie telefono (LL, nr. 4, 1904-12-23/1905-01-05, p. 49):

Iš Pasvalio. Vietiniai dvarponiai susitarę, išmeldė valdžios leidimą įsteigti telefoną arba šniakos vielą (dratą). Jis jungs Pasvalį su Panevėžiu, Biržais, Bauske. Šių vietų apygardos dvarai, susijungę su abelną viela (drata), susišnekės tarp savęs ir su viršum minetaisiais miestais net ir su Ryga par Bauske.
Dirbti pradėjo; pavasarį telefonas bus pabaigtas, naudotis juo tegalės savo naminiams reikalams tiktai tie, kurie prisidėjo prie šios draugovės įsteigimo.
Žyburėlis [ar tik ne Mikalojus Šeižys-Dagilėlis, gimęs netoli Joniškėlio?].

B.d.

(90.1) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: Maurikio Griškevičiaus (1801–1864) rankraštis ir pinigų vertė tuolaik

Prae scriptum. Liko dar neužfiksuotos kelios maironianos temos, bet atsipūst norisi. Po petitinius Lietuvių laikraščio tekstus pablusinėt. Smulkmės mėgėjo polinkį paganyt.

LL nr. 8 (1905-01-27/02-09), p. 98 paskelbta:

Peterburge yra labai svarbųs rankraštis lenkiškoje kalboje antrašu: «Rys historyczny dóbr niegdys stołowych królewskich Ekonomiji Szawelskiej od jei początku do pólowy XIX wieku. Skreslił Maurycy Hryszkiewicz». Rankraštis turi in folio 463 puslapius. Dalykas labai svarbus Lietuvos istorijai, statistikai XVI, XVII ir XVIII metšimčių. Rankraštį galima pirkti už 300 rublių. Reikia susirašyti su «Lietuvių Laikraščio» Redakcija.

Pasirašo: M. Dovoina-Sylvestravyčė. Na argi susilaikysi nepasidomėjęs: nupirko–nenupirko, kas?
VLE apie M.G. rašiusio Rimanto Miknio teigimu,

[šitą r]ankraštį M. Davainis-Silvestraitis 1905 išvertė į liet. kalbą (originalo, buvusio Vilniaus mokslo bičiulių d-jos b-koj, likimas nežinomas; vertimas saugomas Lietuvos MA b-koje; dalis paskelbta Mūsų senovėje). (t. VII, p. 186)

Bibliografiškai aprašyt pradingėlį galima būtų pagal tą skelbimą. Hipotezių, kur jis pasidėjo, kelt neketinu; paprastesnis dalykas parūpo: 300 rublių 1905-ais – daug ar mažai? (Petro Cvirkos 1938-ais gautų 2500 rublių vertės perprast taip ir nepasisekė.)
Palyginkim.
Iš to paties M.D.-S. korespondencijos (nr. 11, 1905-02-17/03-02, p. 140):

Vilnius. Kadangi dabar, lietuviškai kalbai kilant, daugumas nebenor teip, kaip pirma vien lenkiškai kalbėti, vietiniai pirkliai turi daug klapato su pažinimu pirm nevartojamos čia lietuviškosios kalbos. Tai jieško del savęs lietuviškai mokančių agentų, tai jema patįs tos kalbos lekcijas, tai ješko po knygynus lietuviškų knygų del lietuviškai pasimokinti. Lietuviškosios kalbos lekcijos pasidare daug brangesnės už francuziškasias, nes už lietuviškosios kalbos valandą moka po 50 kapeikų o už francuziškosios tiktai po 20 kap.

Iš kitos korespondencijos, pasirašytos M. (= miškininkas Povilas Matulionis? nr. 14, 19o5-03-10/23, p. 188):

IŠ VILNIAUS 4 kovos. Šendien prasidejo Sv. Kozimero trijų dienų mugė (kermošius). Pati Lukiškio turgavietė kiaurai užjimta pirkiniais iškurių viršiausią dalią užjema mūsų krašto išdirbiniai iš medžio: viedrai, geldos, ratai, vežai, lankai, akečios, arklai, grebliai, skrinios ir įvairi kitoniški darbai. Darbas geras ir pigus: med. viedras 20 kap., ažoline rečkelė 1 rub., toki juodalksninė 50 kap., eglinė 40 kap., skietas ant 20 posmų 1 r. 10 kap., ratų statinys 4-5 rub., med. šaukštai po 1-2 kap.

Taigi, už 300 rublių galėjai: arba nusipirk Griškevičiaus rankraštį, arba 100 ąžuolinių puskubiliukų, arba 600 valandų mokytis lietuvių kalbos (rimtas kursas išeina; o prancūziškai šnekėt – tai tikriausiai tobulai už 300 rublių būtum išmokytas).


B.d.