(80) Dėl juoko: žydiniai, Vilniaus musė, Saliamonas ir kt.

Yra grafomanija, o kaip įvardint vienu žodžiu sunkiai valdomą potraukį viską skaityti? Taip, tai irgi manija. Lauki žmogus troleibuso, skaitomas daiktas kol kas kuprinėj, tai nevalingai pėdini prie stulpo ir imies skelbimų, nors nieko neieškai, nieko nepametei. Ir rimtai skaitai – korektūros klaidas fiksuodamas, išsiaiškindamas, kokį skaičių musė užstoja. Pasiguodi bent tuo, kad tai neužkrečiama ir aplinkiniams nekenkia.



Be to, labai gera proga pasijuokt iš savęs – bjauraus noro suprasti, kodėl. Štai jau seniai padariau išvadą, kad Vilniuj dažniausiai viešai rašomi šie du žodžiai (viršuj – Algirdo Griškevičiaus „Žiogas / Autoportretas“). O kodėl Saliamonas ir palydovas? (Tiesa, III vietą skirčiau Carbi[oletui].) Nežinau. Iš daugybės hipotezių pasirinkau šitą: rašančiajam labai patinka S raidę taip šauniai susukt – tai lyg parašas, rankos miklinimas, ir nereikia giliau knistis.
Vis dėlto: tai grafomanija






O juokingiausias atvejis – štai šitas skelbimas, kabėjęs kelias valandas laiptinės apačioj, skelbimų lentoj. Raidės armėniškos; supranti, kad kažkas tiesiog pajuokavo, bet vis tiek kuri planus, kaip perkandus šį riešutą, suvokus tekstą. Ir tas padėtas kablelis, lyg pirmieji du žodžiai būtų kreipinys! Buvo kilusi visai trenkta mintis – paprašyt tą kalbą mokančio pažįstamo žmogaus, kad pamėgintų perskaityt. Tas liguistas noras suvokt užtiktą žinią...









Prieduras: kaip rašomi straipsniai apie tai, ko neišmanai
Įrašo pradžioj paminėjau žodį grafomanija, ir prisiminiau: sėdžiu darbe, skamba mobilusis – nepažįstamas numeris – ir kam reikėjo atsiliept? Jaunuolis prisistato esąs iš Veido, gavęs užduotį parašyt straipsnį apie grafomaniją, tad norįs užduot kelis klausimus. Dar atsiprašo, jei kai kurie klausimai pasirodysią mėgėjiški, mat anksčiau apie literatūrą nerašęs. Va ir įkliuvau: pasakyt tiesiai šviesiai, kad nekalbėsiu ta tema – neišdrįsau, tai ir sukiojau visaip uodegą. Kai pasirodė straipsnis „Skaitymo nemalonumai: kiek Lietuvoje turime grafomanų“, supratau, kaip dirbama: pakalbinami keli žmonės, dalis jų minčių virsta citatomis, dalis nusavinama, – štai tau ir straipsnis.