(738) Užparaštė, cvii: apie „Lietuvaitės maldą“

Įrašo apie Adomo Jakšto „Lietuvos piliečio“ genezę pabaigoj užsiminiau, kad eilėraštis tik berniukus turint omeny kurtas. – O kas buvo tokio patriotiško mergaitėms?

Svarstydamas, ką galėčiau pasakyt Vaškuos, ilgiau buvau stabtelėjęs prie pokalbio su Vanda Zaborskaite „Nuo vaikystės knygų – į gyvenimą su knyga“ (gal prasminga būtų bibliotekoj įrengt knygų lentynėlę, kuri vadintųs „Prof. V.Z. vaikystėje skaitytos knygos“?).
Ir štai už ko užkliuvau:

Stengiuosi prisiminti anksčiausius knygų įspūdžius. Prieš akis iškyla paveiksluotas „Batuotas katinas“ [...] Atsimenu ir neišvaizdžią poezijos antologiją „Cit, paklausykit!“ Iš jos paskui mamą kartojau: „Žinau aš, ne kartą man sakė mamaitė, / Kad čia mūsų žemė, kad aš lietuvaitė...“ [...]. (Tarp istorijos ir dabarties, 2002, p. 597)

Susiradau tą antologiją: Cit, paklausykit!: Parinktosios lietuvių poėtų eilės (parankiojo Liudas Gira, 2-as leidimas išėjo 1920-ais). Skyriuj „Mergaitėms deklamuoti“ yra ir tas eilėraštis, kurio pradžia profesorės atminty išliko visą gyvenimą:

Lietuvaitės malda
Mergaitės deklamacija

Aš žinau, man sakė
Ne sykį mamaitė,
Jog čia mūsų žemė,
Jog aš lietuvaitė.

Iš širdies aš myliu
Lietuvninkų šalį;
Jų kalbà išmokau
Garbint Visagalį.

Mane užaugino
Lietuvos laukeliai
Ir dainų išmokė
Jos raibi paukšteliai.

Į mane čia veizi
Iš dangaus aukštybių
Mūsų apgynėjas,
Viešpats Dievs galybių.

Ir dori seneliai,
Viengenčius atminę,
Ten pas Pramžių meldžias
Už mano tėvynę.

Ir šį mano balsą,
Lietuvaitės maldą,
Te išklauso Viešpats,
Kursai visa valdo!

Iš širdies man veržias
Žodžiai kuo karščiausi:
Duok šviesos ir laisvės
Tėviškei, Aukščiausi! 

Autorius – kun. Mikalojus Šeižys (1874–1950), pasirinkęs Dagilėlio slapyvardį („... nėsu lakštingalėlis / Iš Dievo malonės, / Bet tik mažas dagilėlis, / Gimęs jūsų šone“). Išties, ne per stipriausią poetinį talentą kunigas turėjo, bet štai „Lietuvaitės malda“ (sukurta ne vėliau kaip 1909-ais, pirmąkart paskelbta tais metais Šv. Kazimiero Draugijos išleistam rinkiny Dainos-dainelės, p. 13–14) buvo tikrai populiari; pvz., įdėta į Zigmo Kuzmickio parengtus Lietuvių skaitymus vidurinėms ir aukštesniosioms mokykloms (žiūrėjau 2-ą leidimą, 1934).

miškų urėdo Kazimiero Kliučinsko (stovi pirmas iš kairės) daryta nuotrauka iš Maironio albumo
parašas Maironio ranka; saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuj, atvaizdas iš limis.lt

Prieduras (2019 III 14) VU leidžiamam mokslo darbų žurnale Literatūra 1998-ais buvo paskelbtas Reginos Mažukėlienės rašinys „Vienos fotografijos istorija“ (nr. 36(1), p. 141–147). Nuotraukos, kuri dešinėj. Jos istoriją muziejininkei papasakojo Jadvyga Neniškytė-Smetonienė (1910–2003) – pati esanti šitoj nuotraukoj – mergytė, sėdinti ant žemės dešinėj prie mamos Marijos Vainauskaitės-Neniškienės kojų. Nuotrauka daryta 1914 VII 22 Turdvary per dvaro savininkės Marijos vardadienį. Perpasakosiu, kaip tą dieną po daugelio metų prisiminė tada vos ketverių Jadvyga.
Tą dieną iš pat ryto atskubėjęs Panemunėlio Šv. Juozapo Globos parapijos klebono kun. Juozapo Budriko tarnas ir pranešęs džiugią žinią: atvažiuosią garbingi svečiai Maironis (pagal pareigas – Kauno kunigų seminarijos rektorius) ir tais metais seminarijos vicerektorium tapęs kun. Kazimieras Paltarokas (nuotraukoj sėdi antras iš kairės). Klebonas Budrikas (nuotraukoj sėdi trečias iš dešinės) dažnai svečiuodavęsis pas Joną ir Mariją Neniškius Turdvary – juk jaunieji dvarininkai buvę tokie vaišingi, ir kelias netolimas – tik šeši kilometrai. Pagaliau atbildėję žymieji svečiai, sugužėję vidun. Maironis buvęs pasodintas galustalėn. JadvN-S prisimenanti, kaip pasipuošusi ir mandagi vaikščiojusi aplink stalą. Maironis ją pasišaukęs, paklausęs vardo, pasiteiravęs, gal kokį eilėraštį mokanti. Mažoji jaudindamasi pradėjusi: „Aš žinau, man sakė ne sykį mamaitė, kad čia mūsų žemė, kad aš lietuvaitė.“ Bet deklamuodama toliau suklydusi, apsipylusi ašaromis. Maironis pasisodinęs ją ant kelių, nuraminęs: „Nesijaudink, ir suaugę dažnai apsirinka.“ Tie poeto žodžiai įstrigę mergaitės atmintin. (žr. p. 141)
— Kas galėjo pamokyt mažąją Jadvygą deklamuot Šeižio-Dagilėlio „Lietuvaitės maldą“? Mama? Galbūt. Bet žiūrint į nuotrauką galvoj klostos ir kitas variantas. Prieky ant žolės įsitaisęs vienas suaugęs žmogus – klebono Budriko šeimininkė Johana Kulviecaitė su globojamais giminaičiais, berniuku ir mergaite, iš šonų; panašu, kad šie vaikai tikrai ne pirmą kartą Turdvary – šalia sesers Jadvygos sėdintis mažasis Pranukas Neniškis vargu ar taip glaustųs prie nepažįstamos mergaitės. Jei, kaip prisimena JadvN-S, klebonas dažnai tėvų dvare lankydavęsis, tai gal ir jo šeimininkė su globotiniais? Ir jaunoji viešnia (spėčiau, jai 1914-ais buvo kokie aštuoneri?), kol suaugusieji sėdėdavo prie stalo, ir pamokydavo ko nors mažąją Jadvygą? O kas ją buvo pamokęs išmokęs? Globėja. O gal ir pati išmoko? — Kur tą eilėraštį rado? Gal Panemunėlio klebonas sau prenumeravo Šaltinį, kartu su kuriuo 1906–1911 metais atkeliaudavo ir priedas Lietuvos bernaičiams ir mergaitėms Šaltinėlis? Būtent Šaltinėly tais pačiais metais, kai išėjo Dainos-dainelės, buvo paskelbta ir „Lietuvaitės malda“ (1909 XII 7 / XI 24, nr. 48, p. 190: beje, paskutinis eilėraščio žodis, nors ir pakenkiant rtinskiam rimui, pataisytas: Augščiausias [Augščiausi – šiek tiek panašu į dgs.?). — Suprantama, tai tik spėjimas, bet jis man atrodo gan pagrįstas.
P.S. Apie Turdvario Neniškius daug yra monografijos Panemunėlis II daly, p. 1027–1082; dukters Sigutės Smetonaitės-Petrauskienės pasakojimas apie motiną Jadvygą Neniškytę-Smetonienę ir save p. 1056–1070 (p. 1063 yra ir nuotrauka su Maironiu).

(90.2) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: tekstai, likę užparaštėse

LL nr. 6/7 (1905-01-20/02-02), p. 79–80 yra du Adomo Jakšto rašyti pranešimukai. Pirmasis:

Išeinąs Anglijoje laikraštis «The Esperantist» pirmame šių metų numeryje pradėjo spauzdinti apysakėle, iš Lietuvos gyvenimo. Apysakėlė parašyta originališkai p. J.O. Elleder’io terptautiškaj’ kalbaj’ (Esperanto).

Jakštas buvo vienas entuziastingųjų esperanto kalbos šalininkų, tikriausiai prenumeravo minimąjį žurnalą, pradėtą leist 1904-ais. O kas tos apysakos autorius? Osip Ivanovicx Elleder (tokį asmenvardį radau virtualiame The Esperantist, t. 1, nr. 4, 1904-02, prie teksto „Rusa skizo“, bet čia ne Jakšto minimasis, data ne ta). Tiek tepavyko rast, užstrigau. Paklausiau el. paštu Litova Esperanto-Asocio – gal mūsieji esperantininkai ką daugiau žino? Lieka laukt.
Ar tai ne pirmasis lietuviškos tematikos grožinis (?) kūrinys, parašytas nelietuvio esperantiškai?


Kitas ten pat esantis A.J. tekstas emocijom paspalvintas:

Rygoj prieš Kalėdas p. Čečichinas pradėjo išleidinėti laikraštį: «L[’]union postale universelle», pavestąjį tautų susiartinimo idėjai. Pirmuose dviejuose to laikraščio numeriuose patilpo straipsniai parašyti kalbose: rusiškoj, lenkiškoj, vokiškoj, francuziškoj, latviškoj ir net lietuviškoj. Labai tai gražu, tik tame nelaimė, kad lietuviškame straipsnelyje ir ka[l]ba ir rašyba – siekia tvano gady[n]ę. Kad p. Čečichinas, kaip rusas, nemoka lietuviškai tai mums visai neįstabu; bet kad Rygoj atsirado lietuvys, kurs lietuviškai nemokėdamas drįso pasisavinti vardą lietuvystės atstovo terptautiškame laikraštyje, tai mums išrodo viešu nusidėjimu, vertu viešo papeikimo. Todėl patariame Rygos lietuviams dasižinoti aukščiaus minėtojo laikraščio radakcijoje, kas yra ano nelentojo straipsnio autorius ir pareikalauti iš jo, kad jis nedrįstu daugiau mūsų gražią kalbą viešai darkyti ir žeminti svietimtaučių akyvaizdoje. Būtų gerai teipogi pristačius redakcijai «L[’]union post. univ.» trumputį lietuvišką straipsnelį grynai ir taisykliškai parašytą. Redakcija, kuri patalpino straipsniapalaikį pabriežtą kažkokiu lenkiškai-lietuvišku žargonu, be abejonės priims su noru ir straipsnelį literatiškai parašytąjį.

Deja, nė žodžio, apie ką tame straipsny rašyta.
Išsiaiškint ką nors, galima sakyt, visiškai nepavyko. Vargu ar kas iš Rygos lietuvių ėmės vykdyt Jakšto paliepimą – eit ir aiškintis. O l’Union Postale Universelle visur tik kaip 1874-ais įkurta organizacija – UPU – pristatoma, apie Rygoj leistą laikraštį – nė užuominos, nors jie tikriausiai vienaip ar kitaip turėtų būt susiję. Bevardis Čečichinas – plika pavardė ir liko. Gal pašto istorija ar filatelija besidomintis koks žmogus užklius?



Digresija nuo pašto prie telefono (LL, nr. 4, 1904-12-23/1905-01-05, p. 49):

Iš Pasvalio. Vietiniai dvarponiai susitarę, išmeldė valdžios leidimą įsteigti telefoną arba šniakos vielą (dratą). Jis jungs Pasvalį su Panevėžiu, Biržais, Bauske. Šių vietų apygardos dvarai, susijungę su abelną viela (drata), susišnekės tarp savęs ir su viršum minetaisiais miestais net ir su Ryga par Bauske.
Dirbti pradėjo; pavasarį telefonas bus pabaigtas, naudotis juo tegalės savo naminiams reikalams tiktai tie, kurie prisidėjo prie šios draugovės įsteigimo.
Žyburėlis [ar tik ne Mikalojus Šeižys-Dagilėlis, gimęs netoli Joniškėlio?].

B.d.