(918) Pakeliui namo, xxxvii: apie Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę

-19; prisiminiau: praeitą ketvirtadienį tas buvo.
Prof. Kęstutis Nastopka grąžino bibliotekon Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės (1922–1989) knygą Sugrįžimai: eilėraščiai, 1938–1966 (sūnaus Kęstučio rūpesčiu išleista 1993; su Vytauto Kubiliaus įžangos žodžiu; redagavau) – norėjo paskaityt (buvo neskaitęs) rengdamasis vakarui Maironio muziejuje.
Persimetėm nuomonėm apie eilėraščius. Pradžios neoromantiniai ir vad. atodrėkio laiku rašytieji – nieko tokio, bet va po karo kurtieji sonetai, o ypač verlibrai – tikrai stiprūs, daro įspūdį; tikras žemininkės balsas, intonacija. Jos 34 dalių ciklas Skausmo valandos, radęsis 1946–1948-ais Sungailiuos, Unčiškiuos, Vabalninke, Natiškiuos, baigtas Panevėžy, – drąsiai gretintinas su Mačernio Vizijom.
Telieka liūdnai pajuokaut: deja, žemininkų ložėj visos sėdimosios vietos jau užimtos; nebent kokią stovimąją sienramstės vietą dar būtų galima Pranutei A.-J. rast; gal pristatomą kėdę? – bet tai jau nebent per pažintis. Nors jos poezijos knygelė vadinos Sugrįžimai, bet jis, tas sugrįžimas, įvyko jau per vėlai ir per tyliai.
P.S. Gaila, kad LRT mediatekoj nėr (o gal neradau) Reginos Germanavičiūtės parengtos „Po lyros ženklu“ laidos apie Pranutę A.-J.; yr apie Gediminą Jokimaitį – pabaigoj Algimantas Baltakis pajuokavo visiškai rimtai: „Tokie žmonės tais kiauliškais laikais mum padėjo nevisiškai sukiaulėt“; pamatyt ir išgirst Pr. A.-J. galima Valentinos Paukštelytės laidoj „Tragiškoji Vytauto Mačernio karta“.

Prieduras (2023 XI 11) Tas pajuokavimas apie jau užimtas sėdimas vietas žemininkų kartos ložėj buvo pacituotas Aurelijos Mykolaitytės straipsny „Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės sugrįžtantys tekstai“ (Žiemgala, 2018, nr. 1), percitavo jį Donata Mitaitė šįmet paskelbtam tekste – mano galva, kol kas rimčiausiam PrA-J poetinės kūrybos aptarime. Rasta jai derama vieta žemininkų kartos partery. Jei dabar kas klaustų, ką paskaityt apie Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę kaip poetę, – nedvejodamas sakyčiau: pirmiausia DonM straipsnį Tautosakos darbų 65-am tome.

Digresija (2024 XII 8) Mamerto Indriliūno iš Gataučių 100-mečiui (*1920 I 28) Biržų viešoji biblioteka išleido jojo raštus (ta „Kriventa“, leidykla, tik tarpininkė buvo – gavo knygos maketą ir jį perdavė spaustuvei); artėjo Pranutės Aukštikalnytė-Jokimaitienė iš Vabalninko 100-metis (*1922 III 1). Ką būtų galima išleist? Sudėt vienon vieton poeziją (Sugrįžimus, kurie išėjo nedideliu tiražu seniai ir vos vienoj kitoj bibliotekoj yra) ir atsiminimus (gyvenimo pabaigoj rašytieji Apie Gediminą ir save tik Metų žurnale paskelbti, dar yra apie Mačernį, Krivicką, Indriliūną). Deja, tokia knyga nepasirodė. Taip, skaityt apie gerai; bet patys tekstai – kas kita, juos skaitant ir pačiam kokia mintis gali ateit į galvą.