(939) Pakeliui namo, xl: apie strategijas

Tuskulėnų rimties parko stotelėj buvo vienas vad. laukimo paviljonas;
nuo praeitų metų vasaros – jau du.

Laukiantiems troleibuso ar autobuso vieno gana nuo lietaus ar vėjo pasislėpti,

antras atsirado, mano supratimu, kad būtų daugiau vietos reklamą rodyti.

Artėdamas prie stotelės pirmiausia pamatau štai šituos vaizdus.

Pirmojo, kairėj, žinia labai aiški ir supratinga:

jei atsitiko tai, ką suvoki kaip problemą, kreipkis pagalbos.

Tai VšĮ Krizinio nėštumo centras socialinė reklama.

Kita, dešinėj, finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.

Ar priklausomybė nuo alkoholio problema? Problema.

Ar kas planuoja tapt alkoholiku? Regis, ne.

Vadinas, jei tapo priklausomas nuo alkoholio, tai irgi atsitiko neplanuotai.

O jei taip atsitiko? Pats kaltas, argi tau nebuvo sakyta, kad taip gali būt, argi įspėjom?

Ar paveikūs tokie liepiniai kaip šis? Manau, visiškai ne.

Bet, matyt, yra manančių, kad ką nors gali paveikt „rūstūs“
Antano Kavaliausko ar Žydrūno Savicko žvilgsniai:
imsim ir pagąsdinsim (surikdami; ne šiaip juk tas šauktukas frazės pabaigoj);

parodysim tuos, kurių pavyzdžiu privalu sekti; pamokysim.

Žinau, nedera apibendrint, tačiau strategijos (vis dar?) ar ne tokios:

moterims reikia siūlyt pagalbą (nes jos „silpnos“),

o vyrus reikia drausminti, „protinti“ (jie juk „stiprūs“, patys turi susidorot su savo problemom)?

(Ar jums teko matyt Lietuvoj antialkoholinę ar antitabakinę socialinę reklamą su moterim?)
(Buvo #superherojės. Ar įsivaizduojami #superherojai?)

Sakot, sausio 13-ą temstant ne apie tai reikia svarstyt?
Gyvenam, deja, ne atminty, nors kartais gal ir norėtųs.
P.S. (02-02) Dėl alkoholio – visiškai sutinku su Andriaus Jakučiūno požiūriu.