(1265) Tarp kitko: Henriko Nagio draugė Danutė

Henriko Nagio piešinys
1989-ų vasarą buvau iš  p. Akvilės pasiskolinęs
brolio nuotraukų albumėlį, dalį išsaugotų rankraščių,
dar šį tą; tarp to šio to – ir šį Nagio piešinį; Biržiečių žody
dirbęs Vilimantas Šmitas perfotografavo; negatyvai
ilsėjos iki šiol; teko įsigyt Epson Perfection V600

Mamerto Indriliūno raštų (2019) pradžioj įdėti sesers Akvilės Indriliūnaitės-Zubienės (1925–2014) atsiminimai – vietoj įvado; tas 1989 VII 22 įsirašytas pasakojimas, pirmąkart paskelbtas aštuntam Sietyne, atrodė esąs daug stipresnis dalykas, negu kad pats būčiau mėginęs ką nors durstydamas sukurpt. Raštuos tekstas su viena kita išnaša, nors jų buvo galima ir daugiau prirašyt. Šitas tinklaraščio įrašas – viena tokių galimų išnašų, išplėstinė. — AkvI atsiminimų pastraipa:

Baisiai mes mėgdavom Henriką Nagį. Skaitydavom balsiai viens kitam. Jis vis atsiųsdavo Mamertui eilėraščių kritikuot, o aš vis rašydavau [nesurašydavo eilėraščius; tie nuorašai išlikę]. Nagys kartą buvo atvažiavęs. Prie vokiečių, tik nebeatsimenu, katrais metais. Jie atėjo pėsti nuo plento. Ir jisai mat, Nagys, pasirodo, buvo sirgęs pleuritu neseniai. Tuoj Mamertas, atsimenu, įleido alaus, tas alus, matyt, buvo pošaltis, jis išgėrė ir apsirgo. Ir taip apsirgo! Mamertas važiavo su arkliu į Biržus, vežė daktarą, tai jie čia kokias dvi savaites išbuvo. Jis ne vienas buvo, su pana. Žinau, Danutė jos buvo vardas, bet pavardės tai nežinau. Ir jisai čia seklyčioj gulėdamas paišė ir nupaišė ją. Tas portretas liko, turiu. Kiek Mamertui tada buvo strioko! Lakstė jis tų vaistų, tų vaistų per karą jokių ten nėr. Aspiriną, būdavo, geria geria, tai prakaituoja iš vieno... (p. xxi)

Ir Nagio atminty ta viešnagė Gataučiuos užsifiksavo. 1991 IV 29 Montrealy kalbinamas Arūno Sverdiolo prisiminė:

Universitete [= VDU] susitikau su Mamertu Indriliūnu [per pirmą sovietmetį]; buvo labai įdomus. Atėjau į [Statybos fakulteto] sekretoriatą, ten reikėjo užsiregistruoti [Nagys pradžioj studijavo architektūrą]. Jis tada buvo sekretorius, o Kolupaila – dekanas. Stovi toks garbanotas kaip meška, labai gero veido. Žiūri į mane: „Ar pats esi Henrikas Nagys, kuris rašo eilėraščius?“ – „Taip, – sakau, – rašiau, bet dabar nerašau“. – „Aš, – sako, – Mamertas Indriliūnas“. Taip ir susipažinome.

       Paskui labai dažnai su juo susitikdavome. Buvau pas Mamertą namuose. Su savo mergina, Danute, atvažiavome į Biržus ir pėsti ėjome į Vabalninką. [Ko į tą Vabalninką? Gal pas Pranutę Aukštikalnytę?] Ėjome „per Klausučių ulytėlą“ ir užėjome atsigerti. Buvo labai karšta, o aš buvau ką tik persirgęs sausu pleuritu, baisiai gerti norisi. Prašau vandens, o žmonės sako: „Na kas gi čia vandenį geria?“ Jokiu būdu neduoda vandens, neša pieną, alų. Tikrai, kokie puikūs buvo žmonės, Viešpatie! O grįždami iš Vabalninko užėjome pas Mamertą. Davė alaus, ten alus – pagrindinis gėrimas, aš išgėriau ir tuoj susirgau: iš sauso pleurito pasidarė šlapias. Nebegalėjau paeiti, reikėjo mane vežti. Man buvo velniškai šalta, nors buvo karščiausia diena. Mamertas pasodino mane į ratus, davė savo kailinius. (Metai, 2004, nr. 12, p. 100)

— kada ta kelionė galėjo vykt? 1942-ų ar 1943-ių vasarą; greičiau 1943-ių. [1944-ų; žr. Papildą]

— o kas ta Danutė, kurią Nagys net nupaišė? Apie Henriką Nagį dar nieks neparašė studijos, bet yra apie jo seserį – Virginijos Paplauskienės Liūnė Sutema: gyvenimo ir kūrybos kelias (2009), kurioj ir brolis dažnai minimas. Štai ten radau:

[1944-ų liepą su broliu dvyniu Martynu pasitraukęs iš Lietuvos,] Henrikas iš pradžių apsistojo Berlyne, dirbo lietuvių pabėgėlių komitete, tačiau vėliau persikėlė į Austriją, Forarlbergą, kur ir sulaukė karo pabaigos. Sužinojęs, jog artimieji yra Vokietijoje, parašė laišką, kad ruošiasi juos aplankyti kartu su drauge Danute Marija Jesaityte, kurią švelniai vadino Miriam (D. Jesaitytė buvo artima Henriko ir Zinos draugė). (p. 54)

Jei Danutė, su kuria Nagys per karą buvo Gataučiuos, yra ta pati Danutė, su kuria karui pasibaigus ketino vykt pas tėvus, tai galima sakyt: šio įrašo dešinėj esantis portretas – jaunosios literatūros kritikės Danutės M. Jesaitytės, 1944-ų pradžioj parašiusios labai įžvalgų tekstą – „Jauniausioji mūsų lyrikų karta“ (Naujoji Lietuva, 1944 I 18, nr. 14, p. 2). Porą citatų iš to straipsnio yra pasitelkęs Vytautas Kubilius studijoj Neparklupdyta mūza: lietuvių literatūra vokietmečiu (2001), daugiau šiuo tekstu rėmėsi Vaiva Narušienė monografijoj Nepritapęs ir nepritampantis: dvikalbė Leono Švedo kūryba (2003) ir rašiny apie Vytautą Mačernį (gal ir dar kas, tik neužsifiksavo galvoj); esu linkęs sutikt su VaivN mintim: „daugelis [Juozo] Girniaus idėjų [išsakytų Žemės antologijos įvade „Žmogaus prasmės žemėje poezija“] atkartoja dar 1942–1944 m. kritikų M. Indriliūno ir D.M. Jesaitytės išsakytas mintis apie jaunąją poetų kartą“ [žodis atkartoja vargu ar tikslus, bet iš esmės – taip: Indriliūnas ir Jesaitytė įžvelgė tai, ką ir Girnius, tik vėliau] (VaivN, „Keli štrichai jaunojo genijaus portretui: Vytauto Mačernio kelias į lietuvių poezijos viršūnes“, Darbai ir dienos, t. 52, 2009, p. 61). — Kritikos tekstams dažniausiai taip atsitinka: iš jų išpešiojamos citatos, reikalingos kitiems kritikams ar literatūros istorikams rašant savuosius tekstus; todėl ir nusprendžiau: imsiu ir įdėsiu šitan įrašan visą DanJ rašinį:

Jauniausioji mūsų lyrikų karta

Šiandieną mes jau galime apie ją kalbėti – apie jauniausiąją mūsų rašytojų kartą. Nes iš šitų daugelio bandymų, iš eilę metų periodikoj pasirodžiusių eilėraščių, iš šitų paskirų vardų jau išaugo žodis, kuris turi savo charakterį ir atskleidžia savitą ir naują pasaulį.

       Mes negalime dar mūsų jauniausios kartos pavadinti nauja ir veržlia srove, bet ji turi savąją linkmę ir savąjį pobūdį, kuris skiria ją nuo vyresniosios kartos ir kuria naują ir tolimesnį lietuvių literatūros laikotarpį. Ir šitą pobūdį – mūsų jauniausios rašytojų kartos savitumą – norėčiau čia pajusti ir išryškinti.

       Yra daug vardų, yra daug išsibarsčiusios visoj mūsų spaudoj jaunųjų kūrybos, ir todėl yra sunku ką nors tikro ir gilaus pasakyti. Bet viena: iš tos aibės medžiagos išsiskiria keletas žmonių, kurie turi kiekvienas savitą veidą ir vis dėlto kažką bendro ir charakteringo dabartiniam rašančiajam. Ir tik tokią kūrybą mes galime pavadinti šituo vardu – kūryba; naują ir savitą; žodį, kuris pasako ką nors ir taip, kaip dar nebuvo pasakyta; ir tik taip mąstydami mes eisime prie jaunosios mūsų kartos. Tada atrasime nedaug: tik keletą žmonių, kurie turi savąjį veidą, tai yra – savitą ir nepakartojamą priėjimą prie gyvenimo. Dar daugiau: mes kalbėsime tik apie lyriką, – mūsų jaunoji proza neturi nieko charakteringo. Bet iš šitų kelių išryškėjusių vardų apie lyriką kalbėti mes jau galime: tai negali būti gilus svarstymas, aš tik mėginsiu sugauti jos naująją linkmę. Visos sąvokos, kuriose čia mėginsiu sutalpinti savas mintis, negali būti absoliučios; jos gali tik išryškinti kryptį, tik linkmę mūsų jauniausios kuriančios kartos.

Bradūnas, Matuzevičius. Mačernis, Švedas ir Nagys. Šitie žmonės jau turi savitą ir ryškų kūrybinį veidą. Visiems kitiems mes galime duoti vieną vardą – jaunieji, ir, skaitydami jų eilėraščius, mes turime pasižiūrėti į antraštę, kad žinotume rašančiojo vardą. Jie skiriasi daug kuo vienas nuo kito: stiliumi, sakinio struktūra, talento stiprumu; bet savojo kūrybinio pasaulio jų nei vienas dar neturi sukūręs, tai dar didelis, sunkus, įtakomis sukibęs lydinys.

       Tačiau penki vardai, jeigu jie neša su savim kūrybingą žodį, yra daug. Ir jie visi turi tai, kas įgalina juos pavadinti vienos kartos rašančiaisiais – kažką bendrą ir jungiantį, naują ir savitą, besiskiriantį nuo mūsų vyresniosios rašytojų kartos. Aš tai pavadinčiau intelektualiniu priėjimu prie pasaulio. Tai nėra absoliuti sąvoka, nei rėmas, į kurį norima būtų įspausti besivystančią mūsų kūrybą, bet, kartoju, – jos linkmė ir, gal būt, pati charakteringiausia jos žymė.

       Vyresnioji karta, nežiūrint tiekos skirtingų ir ryškių veidų, turi savitą ir bendrą vienos kartos atspalvį, turi viename laikotarpyje išaugusių žmonių sielą. Ir jeigu jos priėjimą prie pasaulio galime pavadinti labiau emocionaliniu, – dabartinėje kartoje ryškėja intelektualinis atspalvis. Tai mes galime pajusti iš pavyzdžių.

       Tėviškės motyvas – abiejuos. Bet Aleksandriškio išsakomas Lietuvos paveikslas per žmogaus širdį; pas Mačernį pasaulis stengiamasi suprasti.

       Kartu su intelektualiniu priėjimu prie pasaulio į jaunųjų kūrybą ateina epinis atspalvis, nes ten, kur yra protinis elementas, visuomet grynasis lyrinis pajautimas yra sudrumsčiamas, tada išryškėja arba epinis arba dramatinis pobūdis.

       Su skirtingai pajaučiamu pasauliu atrandame ir naujos formos ieškojimą. Ir čia mūsų jauniausioji lyrika yra susilaukusi priekaišto – ji nesanti lietuviška. Tačiau ar negalima būtų šito priekaišto suvesti kaip tik į šitą formos keitimąsi, naujų, ne tradicinių įvaizdžių įvedimą? Bet: tautiškumas vis dėlto nėra pajuntamas daugiausia formalinėje pusėje, o visame žmogaus kūrybos pasaulyje, ir tokio tautiškumo kūrėjas negali sąmoningai ieškoti, bet jis turi išplaukti iš visos kūrėjo asmenybės, tautinės arba ne.

       Mūsų jauniausios lyrikos tautiškumą čia yra sunkiau nusakyti: iš šitos palaidos medžiagos, kada tematika yra nukrypusi daugiausia ne į savo žemę, bet į bendrąsias žmogaus būties problemas, kada jaučiame besivystantį ir ieškantį jauną rašantįjį, dar apsunkintą visų perskaitytų žodžių, kuriuose jis yra užaugęs – tada yra sunku pajusti ar jo kūryba yra tautinė ar ne.

       Tačiau vieną jau galima būtų teigti: jaunieji kitaip ateina prie savo žemės, jų kūryboje jau nėra liaudies pasaulio ir jų žody nėra jaučiamas žmogus, surištas su gimtąja žeme natūraliais, niekados nenutrukusiais ryšiais, žmogus, išaugęs iš tos žemės; bet, gal būt, šitą žemę suradęs žmogus ir grįžęs į ją; po daugelio minčių ir kovos pajutęs savy savosios žemės balsą.

       Ar toks mūsų jaunosios kartos priėjimas nėra taip pat lietuviškas, nors jame nėra nei tradicinių įvaizdžių, nei įprastinės formos, nei miniatiūrinio pasaulio, ar nėra tai tik kitose sąlygose užaugusios mūsų kartos dvasia? Tai spręsti dabar būtų sunku.

Mėginome nusakyti mūsų jauniausios lyrikų kartos savitumą, tačiau kiekvienas iš šitų žmonių, nežiūrint savojo bendrumo, turi charakteringą kūrybinį veidą (paėmėm pačius ryškiausius). Visus juos sutalpinti viename teigime yra sunku, ir pirmiausiai mes turine išskirti Bradūną ir Matuzevičių.

       Mūsų jauniausioji karta yra išaugusi naujosios lietuvių literatūros tradicijose, ir kaip tik šitie žmonės jungia savoje kūryboje senąsias tradicijas su naująja linkme.

       Kazys Bradūnas, gal būt, yra pats artimiausias vyresniajai kartai. Jo kūrybos formalinė pusė yra artima liaudies kūrybai: formos lengvumas, skambumas ir net dainingumas. Jo pasaulis miniatiūrinis, idilinis – šviesus ir lengvas, ir jame jaučiamas impresionistinis į jį atėjimas, taip pat tolimesnis jaunajai lyrikai. Tačiau „Sodyboje“ ir „Idilėse“ ryškėja naujoji kryptis. Ypač „Sodyboje“ yra jaučiamas kitoks Bradūno priėjimas prie pasaulio, ir šitas ciklas jam atrodo svetimas, nenatūraliai iš jo išplaukęs. „Idilėse“ Bradūnas jau yra grįžęs į savąjį kelią; ne tapymą paveikslų, bet į tiesioginį asmeninį priėjimą prie gyvenimo. Ir todėl „Idilės“ yra daug stipresnės ir charakteringos.

       Eugenijus Matuzevičius taip pat, ypač savo ankstyvesniuose eilėraščiuose, buvo tampriai susietas su vyresniąja karta. Tačiau dabartinėje jo kūryboje ryškėja vis labiau savitas jos veidas. Viena iš charakteringiausių Matuzevičiaus ypatybių yra tai, kad kiekvienas ypač iš vėlyvesniųjų jo eilėraščių yra geras, tačiau Eug. Matuzevičius neturi savitos, įsirėžiančios, stebinančios savos visumos; yra daug savitumo sakinio struktūroje ir ypatingai nuoširdžiame slaviškame priėjime, tačiau savos visumos – bent ryškiai išplaukiančios – nėra.

       Mačernis, Švedas ir Nagys, jie, gal būt, yra patys ryškiausi ir charakteringiausi naujajai linkmei.

       Vytautas Mačernis yra sukūręs savitą ir ryškų ir lietuvišką kūrybinį veidą. Šitas lietuviškumas glūdi, gal būt, savitoj jo kalboj ir individualioj sakinio struktūroj („Vizijose“). Savo epiniu charakteriu Mačernis yra artimas Leonui Švedui, kurio pasaulis savitas savo šaltu ir išpuoštu blizgesiu ir kuriame nejaučiame žmogaus širdies, bet jo mintį ir išbaigtą formalinį pavidalą. Priešingai Henriko Nagio kūryba yra tiesioginis savęs išsakymas ir joje gyvenimas išsakomas net su dramatine įtampa.

Baigdami mes turime iškelti dar vieną mūsų jaunosios lyrikos ypatybę. Dabartinės gyvenimo sąlygos yra padariusios tai, kad kiekvienas jaunų kuriančiųjų turėjo bręsti mažiau išeidamas į visuomenę; viešasis literatūrinis gyvenimas buvo sustingęs arba vienpusiškas. Taikos metu mūsų jaunųjų kūryboje išryškėjęs sekimas senosiomis tradicijomis, stoka originalumo ir suplokštėjimas turėjo išblėsti. Kiekvienas brendo daugiau tarpe savųjų knygų ir vienas, negu rašančiųjų bendruomenėje. Ir tai išaugino daugiau mąstantį žmogų; tačiau ryškėja ir pavojus jaunųjų kūrybai: ji yra išaugusi knyginiam pasaulyje. Kartais joje atsiskleidžia visas didžiųjų lyrikų pasaulis, kartais tiktai jo dalis arba įvaizdis. Ir ten, kur blankesnė kūrybinė galia, ten šitas pasaulis visai nustelbia kuriančiojo individualumą. Taip yra ir su Horacijaus Nykos Niliūno kūryba, kuri būtų charakteringa mūsų jauniesiems, tačiau kiekvienam jo eilėrašty yra kurio nors rašytojo pasaulis („Iliūnėje“ – Edgard Poe; „Eldorado“ – Milašiaus; „Malūne“ – Verhaeren’o; visi eilėraščiai spausdinti „Nauj[ojoj] Lietuvoj“). Bet pergalėti knyginį pasaulį ir sukurti savąjį nors yra sunku, tačiau būtina.

       Kelias, kuriuo yra pasukusi mūsų jauniausioji karta, dar labiau reikalauja kuriančiojo būti ne tik talentingu žmogumi, bet ir asmenybe. Intelektualinis priėjimas prie pasaulio angažuoja visą žmogų, nes rašantysis yra lyrikas ir, tačiau, perduoda ne tik nuotaikomis atėjusį gyvenimą, bet gyvenimą, susikūrusį į perjaustą, išgyventą ir išsakytą kūrybinį pasaulį. Toks kelias yra sunkus, tačiau mūsų jauniausioji karta jau yra į jį pasukusi.

Dalyko, kurį būtų galima pavadint Danutės Marijos Jesaitytės biograma, neradau (ir nesitikėjau rast; daugiausia vilčių turėjau prieš atsiversdamas dvitomio JAV lietuviai (1998, 2002) pirmą tomą – deja, tik brolių Kęstučio Juozo ir Margerio Adomo Jesaičių biogramos yr), o vis dėlto noris žinot šį tą ir apie autorių, jei jau jo tekstą pateikei in extenso. Brooklyne, NY leistam Darbininke (1991 VIII 16, nr. 31, p. 7) radau nekrologą, pasirašytą: p.j. (gal p.j. = Paulius Jurkus? Susijęs su Vokietijoj leistais Aidais (nuo 1949-ų, žurnalo leidybą perkėlus iš Augsburgo į Schwäbisch Gmündą, buvo vienas iš redaktorių), kuriuose bendradarbiavo ir Jesaitytė, gyveno New Yorke, kaip ir Jesaitytė, 1951–1993-iais dirbo Darbininke). Štai tas nekrologas, kurį kiek galėdamas patikslinau:

Mirė Danutė Jesaitytė-Picabia

[1991] Rugpjūčio 9 ligoninėje mirė Danutė Jesaitytė-Picabia, paskutiniu laiku sunkiai sirgusi. Ji su seserim dr. Jūrate Jesaityte gyveno Flushinge, NY. Tame rajone ir buvo pašarvota. Atsisveikinimas buvo rugpjūčio 11, sekmadienio vakare, gi rugpjūčio 12, pirmadienį, po pamaldų Apreiškimo parapijos bažnyčioje jos palaikai buvo nuvežti į krematoriumą ir sudeginti.

       Danutė Jesaitytė-Picabia buvo kilusi iš garsios Jesaičių giminės. (Jie savo pavardę rašėsi dvejopai – Jesaičiai ir Jasaičiai.) Jų senelis, Jurgis Jesaitis [1861–1930], gyvenęs Garliavos apylinkėje prie Kauno, spaudos draudimo laikais buvo uolus spaudos platintojas, daug kartų rusų žandarų krėstas, sumuštas [daugiau apie JurgJ kaip knygnešį žr., pvz., čia]. Jis turėjo 30 ha ūkį, bet sugebėjo savo vaikus – 6 sūnus ir 3 dukteris išmokslinti. Keturi iš jų baigė universitetą.

       Danutė buvo Juozo Jesaičio, Jesaičių vyriausio [*1880], dukra. Jos tėvas buvo žymus teisininkas, baigęs teisę Varšuvos universitete, Lietuvoje organizavo pramonę, visuomeninėje veikloje dalyvavo nuo studijų laikų. Buvo vedęs kunigaikštytę S[ofiją] K[lementiną] Oginskaitę [kunigaikščio Jono ir Eugenijos Dambrauskaitės Oginskių dukrą, *1884 Kurklių dvare]. Jis pats mirė 1938 Kaune [žr. nekrologą Trimite, 1938 X 27, nr. 43, p. 1032–1033], jo žmona su visa šeima buvo pasitraukusi į Vakarus. Mirė New Yorke [1963; ir jos, ir JAV mirusių vaikų paskutinė poilsio vieta – Mount St. Mary kapinės Flushinge, NY]. Vienas jų sūnus žuvo Klaipėdos atvadavime [Algirdas; Kaune yra gatvė, jo vardu pavadinta]. New Yorke gyveno keturi jų vaikai. Anksčiau mirė inžinierius Kęstutis [1962; žr. nekrologą Drauge, 1962 XI 27, nr. 278, p. 7], prieš keletą metų mirė žymus chemijos daktaras Margeris Jesaitis [1986; žr. Jono Valaičio rašytą in memoriam Draugo kultūriniam priede, 1986 IX 20, nr. 184(33), p. 3]. Dar liko medicinos daktarė Jūratė Jesaitytė, kuri sunkiai serga [†1992].

       Danutė vokiečių okupacijos metais studijavo literatūrą Kauno universiteto filosofijos fakultete [ten pat studijavo ir Henrikas Nagys]. Pasižymėjo savo plačiu išsilavinimu, gilia įžvalga į literatūrą, vėliau studijas tęsė Insbrucko ir Tübingeno universitetuose.

     Vokietijoje, dirbdama IRO ar UNRRA įstaigoje, susipažino su prancūzu Picabia ir už jo ištekėjo [išžvejojau: Gabriel François MARTINEZ PICABIA 1911–1987 Married 27 December 1949, Haslach im Kinzigtal, FRE, Baden-Württemberg, Allemagne, to Dan[u]te Marija JESAITYTE; divorced 22 October 1975]. Jis buvo sūnus garsaus dailininko Picabia.

       Atvykusi į Ameriką, paskutiniu laiku dirbo vienoje knygų leidykloje. Kartas nuo karto lietuviškuose žurnaluose parašydavo straipsnių apie menus, kultūrą, recenzuodavo knygas. Straipsniai pasižymėdavo savo įžvalgumu, intelektualumu. Tačiau platesnėm literatūros studijom atsidėti neturėjo sąlygų ir laiko.

Dar pora klausimų, į kuriuos paieškojau atsakymų:

— ką dar, be „Jauniausiosios mūsų lyrikų kartos“, yra parašiusi? Kurį laiką buvo tapusi Vokietijoj pradėtų leist Aidų, kuriuose savo kūrybą skelbė ir Bradūnas, ir Nagys, ir Nyka-Niliūnas, galima sakyt, nuolatine bendradarbe. Aidų bibliografinėj rodyklėj radau vieną straipsnį – „Kolegos, susimąstykim“ (nr. 15, 1948 VI, p. 287–248) ir keletą recenzijų (kai kurios tikrai kritiškos): apie Simo Urbono Sūkurius ir žmones („Nei sūkurių, nei žmonių“, nr. 11, 1948 II, p. 81), apie Petronėlės Orintaitės novelių knygą Marti iš miesto (nr. 14, 1948 V, p. 234), apie Vytauto Alanto Dramos veikalus (nr. 15, 1948 VI, p. 282–283), apie Medardo Bavarsko pirmąją eilėraščių knygą (Aidai, nr. 20, 1948 XI, p. 476–477), apie dvi knygas jaunimui – Vytauto Tamulaičio Sugrįžimą ir Pulgio Andriušio Vabalų vestuves (nr. 22, 1949 IV, p. 46) ir apie Nelės Mazalaitės Legendas apie ilgesį (Aidai, nr. 23, 1949 VI, p. 84–85); gal dar kas nors ir kitur buvo.

— kada gimusi, kokią gimnaziją baigusi? Kokią gimnaziją baigusi, pavyko išsiaiškint. Mirus Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui, užuojautų buvo marios; viena jų (Darbininkas, 1974 XII 6, nr. 49, p. 5) tokia → žr. dešinėj

Seserys Danutė ir Jūratė Jesaitytės (kaip ir Nijolė Bražėnaitė, Juozo Lukšos būsimoji žmona) baigusios Kauno „Aušros“ gimnaziją; tik nesupratau, ar užuojautą pasirašiusiosios – vienos laidos (1941-ų), ar dviejų laidų (1940-ų ir 1941-ų) abiturientės (greičiausiai vienos, 1941-ų). JūrJ gimusi 1923 VIII 13; DanJ – vyresnė? jaunesnė? o gal dvynės? – šito nepavyko išsiaiškint. [2026 I 23: jaunesnė – *1925 V 19 (žr. komentarą).]

Ir dar pora biografijos faktų: buvo šviesietė, bent jau kol po karo gyveno Europoj (brolis Margeris – pirmasis 1946-ais įkurto akademinio jaunimo, studijavusio Tübingeno universitete, sambūrio „Šviesa“ pirmininkas); vienam žurnalo Lituanus naujo numerio pristatyme (1960; žr. čia, p. 4) radau, kad Danutė Jesaitytė-Picabia priklausė leidinio redaktorių kolegijai.

— — gana, pasakiau sau; ieškot galima be galo.

Papildas (2022 XI 4) X 27 ir 28 LLTI vyko konferencija, skirta Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės 100-mečiui priminti. Bronė Stundžienė paminėjo Palmirą Petrauskaitę-Čebelienę, jos rašinį apie PrA-J, paskelbtą 1992-ais tęstiniam leidiny Liaudies kūryba, – esą tai buvęs bene vienintelis PrA-J nekrologas. — Ne, ne vienintelis, patikslinau galvoj; 1989-ais Sietyne buvo Liudviko Jakimavičiaus atsisveikinimo žodis, 1990-ais Proskynoj prof. Vanda Zaborskaitė rašė. Tuos tekstus skaitęs, atsimenu. O Čebelienės teksto neskaitęs, nežinojau tokį buvus paskelbtą. Jei būčiau skaitęs, šito įrašo pradžioj nebūtų reikėję spėliot, užsiimt svarstymais, būčiau galėjęs tiesiog pacituot Palmirą Čebelienę:

1944-ųjų vasarą, kai viešėjau pas tetą prie Vabalninko, netikėtai pas mane atvažiavo draugė ir kolegė Danutė Jesaitytė, o su ja ir Henrikas Nagys, kuris tais metais visada būdavo ten, kur būdavo ji. Henrikas sirgo, karščiavo, vis dėlto vieną dieną mes visi trys, vedami Pranutės, aplankėme Mamertą Indriliūną jo tėviškėje (kitoje Vabalninko pusėje, Biržų link; kaimo pavadinimo neprisimenu [Gataučiai]). Abu vyrai labai džiaugėsi susitikę ir negalėjo atsišnekėti; saulei leidžiantis visi būreliu grįžome į miestelį, Mamerto lydimi... Tris iš jų – savo brangią draugę, Mamertą Indriliūną ir Henriką Nagį – tada mačiau paskutinį kartą. Mamertą visai nušlavė, kitus du už jūrų marių nubloškė netrukus užgriuvusi raudonoji banga. („Keli žodžiai apie Pranę Aukštikalnytę-Jokimaitienę“, Liaudies kūryba, 1992, p. 187)

P.S. Tinklaraščio įrašas turi vieną rimtą privalumą lyginant su popieriniam leidiny paskelbtu tekstu – gali papildyt.

(1221) Visiškai tarp kitko: dar iš pablūdinėjimų

Beveik prieš metus buvo įrašas, kurį parengė coll. Pranas V., – Tarp kitko: kelios nuotraukos iš Mokslo dienų. Vienas to įrašo gabaliukas – štai šitas (kas juodai – Prano, kas žaliai – mano):

√ 1938 metų nr. 2, p. 96 esančioje nuotraukoje Biržų gimnazijos literatūros būrelio surengto aštuonių gimnazijų literatūros ir muzikos vakaro svečiai su šeimininkais tarp 86 užfiksuotų personų turėtų būti ir tame vakare dalyvavę bei pirmaisiais smuikais griežę Pranė Aukštikalnytė, Vytautas Mačernis, Paulius Drevinis, Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius... („Št apie št“ leidėjas ir redaktorius galėtų paskirti kokią nors literatūrinę premijukę pirmajam, suradusiam nuotraukoje bent jau ką tik išvardintus autorius. Kad būtų lengviau ieškoti, informuojame, jog tame pačiame numeryje (p. 101–102) publikuojama minėto vakaro apžvalga „Literatūros ir muzikos paradas Biržuose“, atlikta K. Tymuko [spėčiau, Kosto Tymuko (1920–1982), tapusio inžinierium; dešinėj – jo nuotr., skelbta MDienose 1939, nr. 3, p. 155, kaip laimėjusio konkursinio rašinio II premiją]). — [Vargu ar reikia žmones skatint akis gadinti: jei žvelgtumėm į nuotraukos originalą, būtų lengviau. Ką įžiūrėjau: Biržų literatūrininkų pirmininkas EugM, „savo eilėraščiais privertęs auditoriją susikaupti“, sėdi antroj eilėj antras iš dešinės; „visus linksmai nuteikusio savo novele“ BrKr plika galva šviečia viršutinėj eilėj maždaug per vidurį; ilgakasė Pranutė Aukštikalnytė – regis, trečioj eilėj VI iš dešinės; o VytM, „didingai prabilusio apie mirties paveikslą ir damą par excellence“, deja, akys neranda; renginys vyko net dvi dienas, gal kai kurie žemaičiai išvažiavo namo nesulaukę, kol bus fotografuojamasi? — Šito literatūros vakaro atspindys yra ir 1938-ų kovą išleistame Biržų gimnazijos literatūrininkų būrelio laikraštėlyje Literatas, nr. 1(4): p. 2 – Aukštikalnytės eilėraštis „Sugriuvus tėviškė“, p. 3 – Mačernio „Mirties Paveikslas“ (beje, tai, regis, vienintelė eilėraščio publikacija, rankraštis greičiausiai neišlikęs, nes knygoj Po ūkanotu nežinios dangum nurodyta, kad eilėraščio tekstas – būtent iš šio šapirografuoto leidinėlio.]

Pernai rudenį, kai įvairiaip buvau įsimaišęs į Broniaus Krivicko 100-mečio minėjimus, rytais pablūdinėdavau po internetą – o gal ką naujo pavyks rast? Juk nuo 1999-ų, kai išėjo BrKr Raštai, nebuvau rimčiau prie jo grįžęs. — Maironio lietuvių literatūros muziejaus interneto svetainėj, skyriuj „Įdomūs eksponatai“, jau senokai yra atsiradęs Albinos Protienės parengtas tekstelis apie Bronių Krivicką; iš jo sužinojau apie BrKr novelės „Žmonijos istorija“ rankraštį, kurį buvau pražiopsojęs rengdamas Raštus (paskelbtas ką tik išėjusiam Šiaurietiškų atsivėrimų š.m. antram numery); po tekstu maironiomuziejuj.lt – nuotraukų, kuriose yr ir BrKr, galerija; viena jų – būtent ta, kuri buvo ir Mokslo dienose 1938-ais (tenurodyta, kur BrKr). Bet tą nuotrauką, pasirodo, turi ne tik Maironio muziejus. Turi ir Biržų „Sėlos“ muziejus – įdėta europeanon.eu kaip... Biržų gimnazijos mišrus choras, vadovaujamas mokytojo Kazimiero Linkevičiaus (bet nurodytas fotografas: Boruchas Michelsonas). Yra ir trečia nuotrauka, priklausiusi tam renginy dalyvavusiam Pasvalio gimnazijos poetui, po karo ten mokytojavusiam Juliui Šimkevičiui, kurio fondas – Pasvalio Katiliškio bibliotekos Rankraštyne, nuotrauka paskelbta pasvalioj.lt – geriausios kokybės kopija, kokią radau internete. Galima įžiūrėt veidus; žr. apačioj (įdėjau vad. pradinio dydžio, kad nebereiktų didintis, norint patyrinėt). — Ir kilo kvailas noras įvardint kuo daugiau žmonių.

Pradžioj apie patį literatūros ir muzikos vakarą remiantis ne tik Mokslo dienų tame pat numery kaip nuotrauka buvusiu aprašu (p. 101–102), bet ir Ateity skelbtuoju (1937/38 m.m., vasaris, nr. 2(14), p. 607–608; kas iš Biržų gimnazistų literatų pasirašinėjo slapyvardžiu Klevelis, nežinau; jei reiktų spėt, gal Nina Klevickaitė?). Dalyvavusios gimnazijos (atstovų pasirodymo scenoj tvarka): Linkuvos, Mažeikių, Panevėžio mergaičių ir berniukų, Pasvalio, Šiaulių mergaičių, Telšių ir Biržų. Atvažiavo tik literatai, visą muzikinę programą atliko Biržų gimnazistai, parengti mokytojo Kazimiero Linkevičiaus. Renginys vyko dvi dienas: 1938 I 29 – pats vakaras-paradas, kaip tada mėgta sakyt, o kitądien, cituojant iš Ateities, „įvyko literatų susirinkimas, kuriame dalyvavo ir kalbėjo Ponas Inspektorius [= pirmąkart į Biržus atvykęs svečias iš Kauno – neseniai Švietimo ministerijoj gimnazijų inspektorium pradėjęs dirbti Juozas Rainys]. Be to, buvo pasidalyta įspūdžiais su svečiais, buvo dar paskaityta kūrybos. Po susirinkimo nusifotografavom.“ Taigi, nuotraukos vieta ir laikas: Biržų P.L.P. Antano Smetonos valstybinės gimnazijos aktų salė, 1938 I 30. Antrai dienai žemaičiai, regis, neliko, bent jau Vytauto Mačernio iš Telšių šitoj nuotraukoj tikrai nėr.
Kas kur dera pradėt nuo vyresniųjų, sėdinčių antroj eilėj. Iš kairės trečias – Pasvalio gimnazijos lituanistas Ignas Serapinas (†2002 IX 25), penktas – Biržų notaras, gimnazijos tėvų komiteto narys, pats rašęs eilėraščius Pranas Lembertas (tada: Lemberis), šeštas – inspektorius Rainys, septintas – šeimininkas, Biržų gimnazijos direktorius lotynistas Juozas Vosylius, aštuntas – Biržų gimnazijos muzikos mokytojas Linkevičius.
Gimnazistai. Tie, kuriuos norėjo rast coll. Pranas (Mačernio tikrai nėr): Pranė Aukštikalnytė iš Panevėžio – trečioj eilėj iš dešinės šešta, Paulius Drevinis – pirmoj eilėj iš dešinės trečias, Eugenijus Matuzevičius – antroj eilėj iš dešinės antras (jo simpatija Aniceta Alimaitė – penktoj eilėj iš kairės šešta), Bronius Krivickas – penktoj eilėj per vidurį, iš dešinės skaičiuojant, aštuntas. Ir dar pavardinsiu bent jau kai kuriuos išsiaiškintus: renginio aprašo Mokslo dienose autorius Kostas Tymukas – pačioj viršutinėj, jau šeštoj eilėj iš kairės antras; spėjama aprašo Ateity autorė Nina Klevickaitė-Klevelis – trečioj eilėj iš kairės septinta; aštunta – Biržų gimnazijos poetė Pranė (Pranciška) Matulytė; Julius Šimkevičius iš Pasvalio gimnazijos, kuriam priklausė būtent šis nuotraukos atspaudas, – ketvirtoj eilėj per vidurį, su akiniais (jei gerai suskaičiavau, iš kairės dešimtas); šalia, Šimkevičiui iš dešinės (kitaip skaičiuojant: ketvirtoj eilėj iš kairės devintas) – Aleksas Šatas, irgi iš Pasvalio; Stasys Šneideris-Diemedis iš Panevėžio – netoli Krivicko, penktoj eilėj iš dešinės dešimtas, galvą pasukęs; — timptelkim vadeles; tik dar du žmones įvardinsiu: ketvirtoj eilėj iš dešinės trečias (lig nosies už nugaros stovinčiam) – būsimasis Vilniaus katedros klebonas Kazimieras Vasiliauskas; toj pačioj eilėj iš dešinės septintas (pakreipęs galvą, su akiniais) – Mamertas Indriliūnas, kurio 100-metis netrukus – sausio 28-ą.
— — nežinau, gal, jei turėtum žmogus tam laiko ir būtum užtektinai užsispyręs, gal net du trečdaliu šitoj nuotraukoj matomų žmonių galėtum įvardint. Bet kam to reikia? Šaukštai jau popiet: nuotraukos jau įdėtos į skirtingas vietas su skirtingais aprašais, nieks jokiais tikslinimais nebeužsiims. Pablūdinėjau, patyriau atpažinimo džiaugsmo, šį tą užfiksavau, ir gan.

(1058) Tarp kitko: kelios nuotraukos iš Mokslo dienų

[Pirmosios Lietuvos Respublikos paskutiniam dešimtmečiui baigiantis, gimnazistai iš esmės telkės apie du leidiniu – Ateitį arba Mokslo dienas. Ateitį esu išžiūrėjęs, joj bendradarbiavo, ją prenumeravo, supaprastintai tariant, tie, kuriems svarbiau buvo Dievas, ateitininkai, o MDienas – tie, kurie pirmenybę teikė tautai; Ateity tikrai nebūt buvęs skelbiamas toks posmas, skirtas Tautos Vadui: „Širdį gerą, širdį skaisčią, / Mylinčią neši, / O Tavasis meilės žodis – / Lyg malda šviesi“ – MDienoms, protautininkiškam moksleivių leidiniui, tiko. Nebuvo noro to žurnalo študijuot. Bet, pasirodo, ten irgi įdomių dalykų esama – coll. Pranas Vasiliauskas į MDienas buvo kuriam laikui paniręs.]

Beieškant nepamesto
Beieškodamas, ko nepametęs, perskleidžiau visus periodinio spaudinio Mokslo dienos numerius. Tai buvo Lietuvos Mokytojų Sąjungos leistas „mėnesinis iliustruotas Lietuvos moksleivių žurnalas“, ėjęs 1937–1940 metais. Nuo pirmo iki paskutinio numerio (iš viso pasirodė 42) jį redagavo mokytojas, rašytojas, kalbininkas Leonas Kuodys (1902–1975). Beversdamas puslapį po puslapio (beje, nustebau – daugelio numerių puslapiai buvo nepjaustyti, vadinasi, per 80 metų niekas to komplekto nebuvo vartęs!), pastebėjau, kokį didelį dėmesį redaktorius skiria lietuvių literatūrai ir ypač moksleivių grožinei kūrybai, literatų būrelių (jų nariai dažniausiai vadinami literatūrininkais) renginiams ir leidiniams. (Po įsivesta rubrika „Būrelių laikraštėliai“ nuolat buvo pristatinėjami moksleiviški laikraštėliai bei žurnaliukai, daugelį jų plačiai atverčiant ir visapusiškai įvertinant. Kai kurie šių leidinukų jau yra pražuvę, tad apie juos šį tą galime sužinoti tik dėka toliaregiškos Leono Kuodžio, kaip redaktoriaus, politikos.)
Bet aksinas šiam rašinėliui atsirasti kilo dėl žurnale publikuotų lietuvių rašytojų įdomių nuotraukų bei foto paliudijimų apie intensyvų literatūrinį (ir kitokį) gyvenimą to meto mokymo įstaigose. Norėtųsi kai kurias fotografijas pristatyti „Šis tas apie šį tą“ skaitytojams. Taigi:

√ 1937 metų nr. 4 (p. 217) publikuojama Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861–1943) nuotrauka Lietuvos Motutė G. Petkevičaitė mažose dienose, daryta – sunku ir suvokti – 1867 metais! Tai yra, aišku, vienas pirmųjų lietuvių rašytojų atvaizdų, užfiksuotų foto technikos priemone. (O kas buvo pats pirmasis? Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas?..) — [Būsimosios rašytojos ir visuomeninkės nuotrauka įterpta į jos atsiminimus „L. Ivinskis – mano pirmasis mokytojas“, kuriuose prisimena ir tai, kaip turėjusi išmokt atmintinai eilėraštį apie Vytautą: „Książe Witold nie próżnował / Na litewskim tronie“ etc.; apie šį eilėraštį esu šį tą užfiksavęs. Bene įspūdingiausias šitų atsiminimų epizodas – apie tai, ką Petkevičaitė išvydo kabant pas Ivinskį ant sienų. Jai atrodė, kad tai paveikslai; viename buvusi pavaizduota „smailianosė boba su kepurėle, išskėtusi abi rankas, – nors dešinioji buvo lyg nuo peties atitrūkusi. Boba buvo pavirtusi su kėde; kėdė man priminė šuns atvaizdą. Šiaip dar buvo matyti tos [bo]bos plačių plačiausias sijonas.“ (p. 217). O išties tai buvęs Europos žemėlapis: bobos galva – Ispanija, kepurėlė – Portugalija ir t.t., „o platusis sijonas – Rusija, kuriai priklausanti tėvynė – Lietuva“. Pagalvojau: kaip reaguotų dabartiniai vaikai, išgirdę apie tokį įsivaizdavimą? Bet vargu ar jis pasirodytų esąs tinkamas mokyklinei programai – dėl žodžio boba.]
√ Tų pačių metų nr. 10 kriptonimu J.Ž. pasirašytas tekstas „Maironio tėviškėje (Raseinių gimnazijos ekskursijos įspūdžiai)“ iliustruojamas nuotrauka Raseiniškiai ekskursantai prie Pasandravio rūmų, kuriuose augo Maironis (p. 533). Šiais laikais, jei neklystu, iš tų „rūmų“ belikę tik pamatai...


√ 1938 metų nr. 2, p. 96 esančioje nuotraukoje Biržų gimnazijos literatūros būrelio surengto aštuonių gimnazijų literatūros ir muzikos vakaro svečiai su šeimininkais tarp 86 užfiksuotų personų turėtų būti ir tame vakare dalyvavę bei pirmaisiais smuikais griežę Pranė Aukštikalnytė, Vytautas Mačernis, Paulius Drevinis, Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius... („Št apie št“ leidėjas ir redaktorius galėtų paskirti kokią nors literatūrinę premijukę pirmajam, suradusiam nuotraukoje bent jau ką tik išvardintus autorius. Kad būtų lengviau ieškoti, informuojame, jog tame pačiame numeryje (p. 101–102) publikuojama minėto vakaro apžvalga „Literatūros ir muzikos paradas Biržuose“, atlikta K. Tymuko [spėčiau, Kosto Tymuko (1920–1982), tapusio inžinierium; dešinėj – jo nuotr., skelbta MDienose 1939, nr. 3, p. 155, kaip laimėjusio konkursinio rašinio II premiją]). — [Vargu ar reikia žmones skatint akis gadinti: jei žvelgtumėm į nuotraukos originalą, būtų lengviau. Ką įžiūrėjau: Biržų literatūrininkų pirmininkas EugM, „savo eilėraščiais privertęs auditoriją susikaupti“, sėdi antroj eilėj antras iš dešinės; „visus linksmai nuteikusio savo novele“ BrKr plika galva šviečia viršutinėj eilėj maždaug per vidurį; ilgakasė Pranutė Aukštikalnytė – regis, trečioj eilėj VI iš dešinės; o VytM, „didingai prabilusio apie mirties paveikslą ir damą par excellence“, deja, akys neranda; renginys vyko net dvi dienas, gal kai kurie žemaičiai išvažiavo namo nesulaukę, kol bus fotografuojamasi? — Šito literatūros vakaro atspindys yra ir 1938-ų kovą išleistame Biržų gimnazijos literatūrininkų būrelio laikraštėlyje Literatas, nr. 1(4): p. 2 – Aukštikalnytės eilėraštis „Sugriuvus tėviškė“, p. 3 – Mačernio „Mirties Paveikslas“ (beje, tai, regis, vienintelė eilėraščio publikacija, rankraštis greičiausiai neišlikęs, nes knygoj Po ūkanotu nežinios dangum nurodyta, kad eilėraščio tekstas – būtent iš šio šapirografuoto leidinėlio.]

Tam pačiam Mokslo dienų numeryje yra dar dvi grupinės jaunųjų literatų nuotraukos:
√ p. 105 nuotrauka Telšių gimnazijos II.12 literatūros vakaro dalyviai. Pirmoje eilėje neabejotinai klūpo Vytautas Mačernis. — [Prieky centre, beveik neabejotinai, Pranutė Aukštikalnytė; kam spaudžia ranką VytM? Spėčiau: Stasiui Šneideriui-Diemedžiui iš Panevėžio, kaip ir PrA-tė.]
√ p. 118 publikuojama nuotrauka su tokiu aprašu: Kauno III gimnazijos aktyviausi literatininkai su globėja mokyt. P. Orintaite. Iš kairės į dešinę: O. Kostiukovas, A. Savickis (vicepirm.), G. Anužytė (sekret.), V. Maknytė ir E. Mieželaitis (pirm.). A. Savickis – tai, aišku, rašytojo Jurgio Savickio sūnus, Danijos sostinėj gimęs būsimasis dailininkas Augustinas Savickas.

√ 1938 metų nr. 12, p. 675 yra nuotrauka Tauragės gim-jos literatūros būrelio surengto Žemaitijos moksleivių dainos, muzikos ir literatūros vakaro programos dalyviai su globėjais ir svečiais. Tos nuotraukos dešiniajame krašte, antrasis, žiūrint iš apačios į viršų, regis, Vytautas Mačernis. (Kadangi nuotraukų su Mačerniu nėra daug, tai Mokslo dienų puslapiuose paskelbtos dvi ar trys fotografijos su poetu gali kokiu nors požiūriu sudominti jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojus bei jo asmenybės ir poezijos gerbėjus). — [Šalia Mačernio, spėčiau, Henrikas Nagys; centre su balta apykaklaite – viešnia Bronė Buivydaitė. Šį žemaičių moksleivių kūrybos vakarą aprašė pats Mačernis – tekstas yra šitam tinklarašty, net mėginau rengt komentarus.] 
√ 1939 metų nr. 2, p. 122 atkreiptas dėmesys į Vytauto Mačernio balsą: „Mačernis paskaitė eilėraščių. Jo balsas ir vykę eilėraščiai padarė gerą įspūdį.“ — [Gal tai pirmas kartas, kai paminėtas VytM balsas; prisiminiau Alfonso Nykos-Niliūno mintį: „Iš visų galimų Mačernio portretų jo pažinimui, mano nuomone, šiandien būtų naudingiausias balso portretas.“ Toliau: „nei prieš Mačernį, nei po jo niekur neteko girdėti tokio sugestyvaus balso. Jo balsas keitė žodžio prasmę, grąžino jėgą žodžiams – paliegėliams [...]. Tokį balsą turėjo turėti mistikai ir šventieji“ etc.; žr. Temos ir variacijos, 1996, p. 108–109. / Beje, to paties Mažeikiuos vykusio literatūros ir muzikos vakaro apraše užfiksuota būsimojo Sodybų tuštėjimo meto autoriaus gal viena pirmųjų viešų nesėkmių: „joniškietis Avyžius nuobodžiai skaitė ilgą ir įdomią novelę ‘Sielvartas ir grioviakasys’. Dėl blogo skaitymo publika negalėjo novelės sekti. Dėl publikos nuovargio buvo sutrumpinta programa.“]

mokytojo Petro Bliumo nuotr.

√ 1939 metų nr. 3, p. 155 rasime Lazdijų gimnazijos mokinio B. Labensko portretą. Benediktas Labėnas (Labenskas)-Kariūnas yra vienas garsiausių Lietuvos partizanų vadų. Jį 1949 III 7 miegantį bunkeryje nušovė Kostas Kubilinskas, liaudyje geriau žinomas kaip talentingas vaikų poetas. Žūties metu, pavaduodamas išvykusį Dainavos apygardos vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, laikinai ėjo jo pareigas. Nepriklausomoje Lietuvoje Labėnas-Kariūnas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Benediktas Labenskas buvo taip pat žinomas literatas, spausdinęs periodikoje savo poeziją, prozą, publicistiką, kritiką. Jo kūrybos yra ir Mokslo dienų puslapiuose. 2000 metais išleista šio kario ir rašytojo poezijos ir prozos rinktinė Žygiuojanti tauta.
√ 1939 metų nr. 4, p. 203 vėl publikuojama Gabrielės Petkevičaitės-Bitės nuotrauka – šįkart su Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleive M. Slavinskaite, rašinio (p. 202–204) „Pas Tautos Motinėlę – Bitę Petkevičaitę (Jos 78 m. sukaktuvių proga)“ autore.
Ratas užsidarė. — [Ratui užsidarius, pagalvojau apie Bitės įvardus: Lietuvos Motutė, Tautos Motinėlė. Nebuvo stabtelėjus mintis prie Bitės kaip Lietuvos motinėlės; labai prasmingas įvardas; galima būtų dažniau pasitelkt. Be to, jos, kaip jaunuomenės rėmėjos, veikla susisieja su tuo, ką darė Matica srpska ir kitos XIX amžiais antroj pusėj atsiradusios Maticos – čekų, kroatų, moravų, slovėnų etc.]

— Ačiū, Pranai, už triūsą, ir mane paskatinusį galvą pakrapštyt.

(950) Trečiąkart Mačernio ir apibendrinimas

Coll. Pranas Vasiliauskas atsiuntė savo darbo trečią dalį (čia pirma, čia antra). 

Ar tikrai Vytautas Mačernis – lietuvių literatūros klasikas?

Beversdamas laikraštį Žemaičių Prietelius bei žurnalą Ateitis ir ten kai ką plačiau nespausdinto iš Vytauto Mačernio kūrybos suradęs, įsibyzinau ir suįžūlėjau: nusprendžiau sulyginti Kazio Bradūno sudarytą ir 1961 metais Amerikoje išleistą Mačernio Poeziją su 1990 metais jau Nepriklausomoje Lietuvoje išėjusia Vytauto Kubiliaus parengta knyga Po ūkanotu nežinios dangum. Lyginau ne tekstologiniu požiūriu (kuo panašūs ar skiriasi atitinkami autoriaus kūriniai viename ir kitame leidime), o labai paprastai: ar visi Bradūno sudarytoje Poezijoje publikuoti Mačernio eilėraščiai pateko į Kubiliaus parengtą knygą.
Paaiškėjo štai kas:

(a) Poezijoje eilėraštis „Į viršūnes!“ publikuojamas visas, o Kubiliaus parengtoje knygoje jis „pergnybtas“ per vidurį – tepakliuvo tik pirmoji pusė (apie tai jau rašyta).
(b) Po ūkanotu nežinios dangum nėra dviejų Mačernio eilėraščių tuo pačiu pavadinimu – „Prisikėlimas“ (apie tai irgi rašyta), Bradūno parengtoje knygoje vienas iš jų yra („Šį vakarą man taip ramu ir gera...“).
(c) Kubiliaus parengtoje knygoje nėra eilėraščio „Malonė“, esančio Poezijoje (p. 142):

Paniekinę džiaugsmus ir potroškius žemus,
Negrįžkime daugiau į nupuolimo vietą.
Staiga sulaikančia ranka palietus,
Tesaugo Viešpaties malonė mus,
Kai nuodėmių taurė pilna
Jau tapo žemėn išlieta…
Palaukim, kol šviesos ir meilės vandenais
Jis Pats malšinti troškulio ateis.
Šarnelė, 1942.VIII.5

(d) Po ūkanotu nežinios dangum trūksta ir eilėraščio „Mergaitė ir žiedai“ (Poezija, p. 152–153):

Kai Tu buvai visai jaunutė
Ir prie Pirmos Komunijos ėjai,
Baltų žiedų nešeis rankutėj
Ir ant galvos vainiką, žydintį žaliai.

Dabar, pasilgus mylimo bernelio baisiai,
„Ar myli jis“, buri su baltu žiedeliu,
Ir kai tekėsi, prie altoriaus eisi,
Tu slėpsi veidą tarp gėlių.

Išjojančiam į karą rožės žiedą
Prisegsi švarko atlape.
Ir tarp gėlių daržely atsisėdus,
Gedėsi kritusio kare.

Ir žydinčių neužmirštuolių prisiskynus,
Pabersi prie jo foto verkdama.
O rožių didelis gėlynas
Žydės jo atminimui kapuose.

Bet skausmo nepakėlus – o dažnai taip būna –
Išeisi į anapus Tu mirties keliais,
O artimi negyvą, šaltą Tavo kūną
Baltais žiedais apskleis.
Šarnelė, 1943.IX.10

Išvados ir klausimai
Mėgėjiškai pasižvalgius po kai kuriuos spaudinius paaiškėjo, kad Lietuvoje išėjusiose Vytauto Mačernio knygose vis dar nėra publikuoti šie jo tekstai:

• Eilėraščiai „Prisikėlimas“ („Ak, taip norėtųs prisikelt, kaip Kristus per Velykas...“; 20 eilučių); „Naktis Tėviškėj“ (20 eilučių); „Lietuva“ (20 eilučių); „Prisikėlimas“ („Šįvakar man čia taip ramu ir gera...“; 20 eilučių); „Malonė“ (8 eilutės); „Mergaitė ir žiedai“ (20 eilučių) bei pusė „Į viršūnes!“ teksto (16 eilučių). Iš viso šeši su puse eilėraščio (124 eilutės).
• Straipsniai „Vysk. Motiejus Valančius“, „Simanas Daukantas“, „Prel. Mačiulis-Maironis“, „Dionyzas Poška“, „Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai“, referuojamoji informacija „Žemaitijos moksleivių meno vakaras“ bei dvi anotacijos – Alfonso Sušinsko knygos katalikiškajam jaunimui Maršas Jaunystei ir antologijos Žemaičiai.

Tokios išvados. Dabar klausimai:

• Kuriai save gerbiančiai, civilizuotai tautai nerūpi, ką jos geriausi poetai iš tikro yra parašę? O ne tik apytikriai? Ir kuri nesididžiuoja kruopščių kruopščiausiai, su visu atsakingumu ir didele meile parengtais ir išleistais savo genijų Akademiniais Raštais? – Būkime drąsūs, atviri ir laisvi: Vytautas Mačernis yra pasaulinio talento poetas. Šito vidinio jausmo ir estetinio įsitikinimo vedami, per daug nesižvalgydami į visažinius šonus ar „autoritetingus“ viškus, ir elkimės: kalbėkime ir dirbkime.
• Kodėl vieniems rašytojams su jų Raštais mūsuose sekasi, kitiems nelabai, o tretieji išvis nesulaukia jokio dėmesio? Manyčiau, kad viena iš pagrindinių priežasčių yra ta: atsiranda ar ne žmogus (žmonės), kuris nesavanaudiškai, grynai iš vidinių paskatų ir pasišventimo lietuvių raštijos tarnystei kraunasi sau ant pečių šitą naštą. Sekėsi Baliui Sruogai (tarnystės paeiliui ėmėsi Algis Samulionis, Donata Linčiuvienė, Neringa Lašaitė-Markevičienė), Vaižgantui (Vytautas Vanagas), Simonui Daukantui (Giedrius Subačius ir Roma Bončkutė), Motiejui Valančiui (Birutė ir Vytautas Vanagai), Antanui Baranauskui (Regina Mikšytė), Samueliui Boguslavui Chylinskiui (Gina Kavaliūnaitė), Maironiui (Romas Adomavičius), Vincui Mykolaičiui-Putinui (Irena Kostkevičiūtė), Salomėjai Nėriai (Viktoras Alekna), Silvestrui Gimžauskui (Paulius Subačius) ir kt. – O Vytautui Mačerniui? Po Vytauto Kubiliaus parengtos ir 1990-ais išleistos knygos Po ūkanotu nežinios dangum – per beveik trisdešimt Nepriklausomybės metų – Mačernis buvo vien tik eksploatuojamas: jo eilės, jo tragiškai nutrūkęs gyvenimas, jo profilis, žvilgsnis… Ir niekaip, nė per nago juodymą, neatsilyginta. Minios gerbėjų ir nė vieno pasekėjo…

Reiktų kaip nors reaguot į collegos pasvarstymus, pritart, bet kad tik tokios šonan krypstančios mintys ateina į galvą: (a) su x autorium ir jo „sekėju“ – kaip su kirviu ir kotu, – jie turi atitikt viens kitą, tad arba atsiranda, arba ne; mūsų norai ar pageidavimai vargu ar gali ką nors padėti; (b) keli Mačernio tekstai, nepapuolę į knygas, manyčiau, nėr didelė problema; jo svarbiausieji tekstai yra tų, kurie domisi poezija, mintiploty; jei reiktų nurodyt problemą, atkreipčiau dėmesį į tai, kad žemininkų kūrybos panoraminiam vaizde trūksta Leono Švedo sonetų, rašytų tuo pat laiku kaip ir Mačernio, ir Pranutės Aukštikalnytės ciklo Skausmo valandos, kuris „kalbasi“ su Vizijom. (Tokia nelabai realistiška svajonė buvo šmėkštelėjusi: o jei kuri nors iš mėgstančių poeziją aktorių pasirengtų ir viešai bent kelioms skirtingoms auditorijoms perskaitytų šį ciklą?)
P.S. (2019 IX 10; popieryne užtikau; dera užfiksuot) 1991-ais Naujojo Židinio nr. 6 buvo VytM jaunėlės sesers Valerijos atsiminimų apie brolį ir Po ūkanotu nežinios dangum recenzija, rašyta Aldonos Kruševičiūtės. Rašinio pabaigoj autorė nurodė, kad knygoj trūksta VytM str. „Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai“, eilėraščio „Į viršūnes“ pabaigos, taip pat eilėraščių „Mergaitė ir žeidai“ bei „Malonė“ (pastarąjį visą pacitavo nurodydama, kad rankraštis – Telšių kraštotyros muziejuj).

(918) Pakeliui namo, xxxvii: apie Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę

-19; prisiminiau: praeitą ketvirtadienį tas buvo.
Prof. Kęstutis Nastopka grąžino bibliotekon Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės (1922–1989) knygą Sugrįžimai: eilėraščiai, 1938–1966 (sūnaus Kęstučio rūpesčiu išleista 1993; su Vytauto Kubiliaus įžangos žodžiu; redagavau) – norėjo paskaityt (buvo neskaitęs) rengdamasis vakarui Maironio muziejuje.
Persimetėm nuomonėm apie eilėraščius. Pradžios neoromantiniai ir vad. atodrėkio laiku rašytieji – nieko tokio, bet va po karo kurtieji sonetai, o ypač verlibrai – tikrai stiprūs, daro įspūdį; tikras žemininkės balsas, intonacija. Jos 34 dalių ciklas Skausmo valandos, radęsis 1946–1948-ais Sungailiuos, Unčiškiuos, Vabalninke, Natiškiuos, baigtas Panevėžy, – drąsiai gretintinas su Mačernio Vizijom.
Telieka liūdnai pajuokaut: deja, žemininkų ložėj visos sėdimosios vietos jau užimtos; nebent kokią stovimąją sienramstės vietą dar būtų galima Pranutei A.-J. rast; gal pristatomą kėdę? – bet tai jau nebent per pažintis. Nors jos poezijos knygelė vadinos Sugrįžimai, bet jis, tas sugrįžimas, įvyko jau per vėlai ir per tyliai.
P.S. Gaila, kad LRT mediatekoj nėr (o gal neradau) Reginos Germanavičiūtės parengtos „Po lyros ženklu“ laidos apie Pranutę A.-J.; yr apie Gediminą Jokimaitį – pabaigoj Algimantas Baltakis pajuokavo visiškai rimtai: „Tokie žmonės tais kiauliškais laikais mum padėjo nevisiškai sukiaulėt“; pamatyt ir išgirst Pr. A.-J. galima Valentinos Paukštelytės laidoj „Tragiškoji Vytauto Mačernio karta“.

Prieduras (2023 XI 11) Tas pajuokavimas apie jau užimtas sėdimas vietas žemininkų kartos ložėj buvo pacituotas Aurelijos Mykolaitytės straipsny „Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės sugrįžtantys tekstai“ (Žiemgala, 2018, nr. 1), percitavo jį Donata Mitaitė šįmet paskelbtam tekste – mano galva, kol kas rimčiausiam PrA-J poetinės kūrybos aptarime. Rasta jai derama vieta žemininkų kartos partery. Jei dabar kas klaustų, ką paskaityt apie Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę kaip poetę, – nedvejodamas sakyčiau: pirmiausia DonM straipsnį Tautosakos darbų 65-am tome.

Digresija (2024 XII 8) Mamerto Indriliūno iš Gataučių 100-mečiui (*1920 I 28) Biržų viešoji biblioteka išleido jojo raštus (ta „Kriventa“, leidykla, tik tarpininkė buvo – gavo knygos maketą ir jį perdavė spaustuvei); artėjo Pranutės Aukštikalnytė-Jokimaitienė iš Vabalninko 100-metis (*1922 III 1). Ką būtų galima išleist? Sudėt vienon vieton poeziją (Sugrįžimus, kurie išėjo nedideliu tiražu seniai ir vos vienoj kitoj bibliotekoj yra) ir atsiminimus (gyvenimo pabaigoj rašytieji Apie Gediminą ir save tik Metų žurnale paskelbti, dar yra apie Mačernį, Krivicką, Indriliūną). Deja, tokia knyga nepasirodė. Taip, skaityt apie gerai; bet patys tekstai – kas kita, juos skaitant ir pačiam kokia mintis gali ateit į galvą.

(387) In memoriam: Palmira Petrauskaitė-Čebelienė (*1925-09-18 Kaune, †2012-12-30 Antaviliuos)

Ne, – ginu šonan įkyriai galvoj besisukiojančią mintį, – tai jokia liūdnos tradicijos pradžia, tai tiesiog sutapimas, kad antri metai iš eilės pirmoji darbo diena su papildu – laidotuvėm: pernai – Birutės Vanagienės, šįmet – vertėjos iš prancūzų kalbos, redaktorės, jaunystėj – poetės Palmiros Čebelienės. 1942–1943 ir 1944–1947 studijavo lituanistiką Kaune. Iš universiteto pašalinta dėl politinių pažiūrų. Duoną pelnėsi dirbdama korektore, redaktore „Vagos“ leidykloj, stiliste Jaunimo gretose, Filharmonijoj.
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos garbės narė. Iš jos vertimų tesu skaitęs PLB serijoj išleistą Romaino Rolland’o Užburtąją sielą – talentingo vertėjo profesionalus darbas.
Bet prie kapo duobės sklandė poezija. Vienintelė anūkė perskaitė šį 1955-ais močiutės sukurtą eilėraštį:

Namo jau metas. Jau pavakarys.
Pailsusi sustoju dar prieš slenkstį:
samanėle apaugęs rentinys
vilioja pasiremti, pasilenkti...

Tiktai kodėl tas veidas vandeny
toks svetimas, abuojas tartum kaukė?
Ir ta juokinga ir kvaila mintis –
kad pasigenda kažin kas, kad laukia...

Namo jau metas. Jau pavakarys.
Saulėlydžio krašte liepsnoja gaisas.
Palikus apavą pas praviras duris,
žingsniu tyliu, negirdimu įeisiu.

prof. Vytautas Ambrazas, 2013-01-02, Antakalnio kapinės
(Prano Vasiliausko nuotr.)
[VytA †2018-02-23]

Vytautas Ambrazas, akademinės lietuvių kalbos gramatikos autorius, prof. habil. dr., o jaunystėj – irgi poetas, mintimis grįžo pokarin: prisiminė uždarus susibūrimus Kaune, kuriuose tebesklandė laisva dvasia ir mintis, priminė, kad Palmiros Petrauskaitės 31 eilėraštis, sukurtas 1944–1955 metais, paskelbtas antologijoj Anapus rudens (Kaunas, 1995); savo žodin įterpdamas Palmiros Petrauskaitės eilėraščių citatas taip savaimingai, [nelyginant] Maironio, Aisčio, Mačernio ar (galit pratęst savo nuožiūra)...
Tos antologijos viršelio vad. ketvirtajan puslapin iškelta įžangos žodį parašusio Vytauto Kubiliaus mintis:

Nežinia, koks būtų lietuvių poezijos ūgis, jei pirmaisiais pokario metais Lietuvoje nebūtų nekapotos jos šaknys.

Drįstu tikslint prof. Kubiliaus mintį: ne, sovietai tenurėžė kamieną, panaikindami medžio (t.y. poetinės tradicijos) galimybę šakotis; manė, anas – [už]keikiamas –  nunyks, o suklestės sulapos jųjų pasodintasai, naujasis soc. realistinis, kurio skiepu paskelbė esant Nėries Poemą apie Staliną. Tradicijos-kamieno šaknys vis dėlto liko nenukapotos: tai liudija iš kelmo leisti gyvybingi ūgliai, – deja, tik paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmety išspausdinta kūryba – reikia pvz.? – visiška improvizacija – Pranutės Aukštikalnytės, Palmiros Petrauskaitės, Dianos Glemžaitės, Broniaus Krivicko, Vytauto Ambrazo (= Vytauto Dubindrio) etc., etc., etc. poezija; prozos neliečiant.
O problema štai kokia: mėgindami pasakot Lietuvos (kultūros) sovietmečio istoriją (1940–1941/1944–????), mes taip ir nesame radę „teisingos“ prieigos – tai praktiškai visi „kolaborantai“, tai praktiškai visi „rezistentai“: Lenino premijos laureatas Eduardas Mieželaitis  – upėtakius žvejojantis vargšų vargšas, žinote, Zimano nuskriaustasai už poetinę kumelę, – na, juokinga, graudžiai [taip, graudžiai, nes kai kurie istorikai įpuola empatijon], graudžiai juokinga...
– Kiek turės praeit dešimtmečių, kad XX amžiaus lietuvių literatūros istorija susiklostytų atsižvelgiant tik į estetinius kriterijus? – retorinis klausimas; kuo puikiausiai suprantu; bet jis vertybiniame horizonte privalo šmėžuot.
P.S. Palmira Petrauskaitė-Čebelienė buvo palaidota Antakalnio kapinėse šalia prieš 30 su viršum metų mirusio vyro – Dangeručio Čebelio, kuris 1950 metais teisme neatskleidė, kad pas jį per kratą rastojo nusirašyto eilėraščio „Vivos plango, mortuos voco“ autorius esąs Vincas Mykolaitis-Putinas. (Treji metai už autorystės nuslėpimą; galima išverst на изнанку: autorystės pasisavinimą.) — Kaip tai įvardintina? – Pasiaukojimas? – Netikslu? – Tiksliau kaip?