meteorologai spėja, esą ši savaitė – paskutinės saulėtos dienos;
labai atsargiai vertinu visas prognozes,
apskritai šnekas būsimuoju laiku, kurių visur pilna;
nevierno tamošiaus kompleksas
(ir toks turėtų būt – greta mesijo, nepilnavertiškumo etc.)
skatina viskuo abejot;
šiuo atveju – abejok kiek lenda, bet patirtis sako:
dienos trumpėja, brendant į rudenį vis dažniau
net saulei patekėjus jos nematai, dangus apniukęs, rūškanas,
vietoj padangė imi sakyt padangtė;
vis dažniau galvoj išgirsti paties Aisčio skaitomo soneto pradžią:
Jos buvo rūškanos, sentimentalios
Tos paskutinės mano Vėlinės Kaune –
(rašyta 1941 XI 2, prisimenami 1939-ti;
Amerikos Balso studijoj poetas yra įskaitęs visą savo Poeziją
(per 400 puslapių; 1961), teko klausytis įrašo);
sentimentalios – kai užplūsta jausmai;
nepatinka, kai užplūsta jausmai:
žmogus darais skystalas, žiūrėk – jau ir savęs imi gailėtis
(bjaurus dalykas savigaila);
šviesa (kuo ryškesnė – tuo stipriau) skatina galvoti,
o visokios prietemos, szaros godzinos žadina emocijas;
ir kartais, vis dažniau, užplaukia šūdas ant smegenų
(kiti tokią savijautą vadina depresija);
lieka vienintelė paguoda:
viskas praeina,
praeis ir šitai;
galbūt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą