(1066) Pakeliui namo, xlix: šiaip toks klausimas be atsakymo

Esmaičio = Stasio Matjošaičio Sakalėlis pradžios mokyklos III skyriui (14-as leidimas, 1938).
Aišku, yra ir tautosakos pavyzdžių. Nuorodos: žm. daina, žm. pasaka.
Koks nuošimtis dabartinių trečiokų, o ir jų tėvų bemat suprastų, kad žm. = žmonių? (Greičiau spėtų, kad žemaičių?)
Liaudies daina, liaudies pasaka – vargu ar bepajudinamai įsitvirtinusios galvose.
Maždaug kada mokyklų vadovėliuos atsirado pastarieji įvardai?
Nuo pat 1940-ų? (Jono Švedo suorganizuotas ansamblis vadinos Dainų ir šokių liaudies ansamblis, ne: Liaudies dainų ir šokių ansamblis.)
Jau po karo?
Digresija (2018 III 31). Baigiau skaityt Studentų bylą (1995) – žmonių, priklausiusių pogrindinei Vieningajai Darbo Sąjungai arba su ja susijusių, atsiminimai; organizacija veikė 1950–1952-ais. Apie VDS remdamasis tais atsiminimais Aras Lukšas yra parašęs straipsnį „(Ne)pamirštas gimnazistų testamentas“.
Vienas iš Sąjungos tikslų buvęs ir toks: rinkti karo metų ir pokario laikotarpio lietuvių tautosaką – dainas, priežodžius, anekdotus ir kt. (Kazimiero Banio liudijimas, p. 87). Nežinia, kiek tos tautosakos spėta surinkt, bet byloj tikrai buvo Prano Čižo užrašyta ar daina, ar šiaip sueiliavimas apie stribą:

Eina stribas kūdas, kūdas,
Jo tarnyba šūdas, šūdas.
Strielbą pančiu pasirišęs,
Subinę šiaudais užkišęs. (p. 197; etc., iš viso apie 10 posmų)

Manyčiau, štai tokį dalyką tikrai tiksliau būtų vadint žmonių, o ne liaudies kūryba; pagrįst būtų sunku, kalbinė nuojauta tiesiog taip pataria.

(807) Visiškai tarp kitko: elementoriniai žodžiai

Esmaičio, t.y. Stasio Matjošaičio elementoriaus Sakalėlis 5-as leidimas, 1923.

Pagalvojau:

— dabar žodis pūras (javų kiekio matas, lygus 24 gorčiams; gorčius – biralų saikas arti trijų litrų)

nepatektų elementoriun kaip visiškai pasenęs, suprantama;

— manau, netiktų ir kapas su karpa,

tik va kaip tiksliai įvardinti priežastį, kodėl šie žodžiai nebeteiktini vaikams, raides pažįstantiems?