(1197) Pakeliui namo, liii: kas likę atminty iš dienos prieš 30 metų

[iš ryto paskelbiau įrašą su dviem atspindžiais atminty; tebūnie užfiksuotas dar vienas, šįkart maniškėj]
Neskaičiavau, kiek kartų per LRT TV girdėjau Marijaus Žiedo įgarsintą klipą: „1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją visi pabudo anksčiau [...] Į rankas jie čiupo ne šautuvus, akmenis [etc.]“, – daug, ir kaskart vis sutrikdavau: ar čia tikrai apie tą dieną, kurią lyg ir prisimenu?
Neatsimenu, kad būčiau pabudęs, juolab kėlęsis anksčiau (jaunam kuo ilgiau pamiegot noris). Ir kodėl, kam? 1989 VIII 23 buvo darbo diena (pasitikslinau: trečiadienis); manau, ne tik aš tądien ėjau į darbą; kad, taip sakant, darbo našumas tądien buvo menkas – tas teisybė: ne įprastas darbas galvoj, o kas bus po darbo. Važiuoti ar važiuotų draugų turintys planavo keliones, o aš ką – po darbo, dar šiek tiek pasikrapštęs prie stalo (dirbdavom iki šešių, jei atmintis nemeluoja), iš Gedimino pr. 50 nupėdinau (reiktų kokio dar lėtesnio eiti sinonimo) iki Šeškinės kalno pradžios; žmonių, tokių pat pėsčių paukščių, pasak Algimanto Baltakio, buvo jau stipriai per daug toj vietoj; kai reikėjo stot į eilę, keturguba ar net penkiaguba pasidarė.
Kuo šis įvykis išsiskyrė iš tuolaikių? Tik jau ne tuo, kad iš lėktuvo buvo barstomos gėlės. — Šnekų nebuvo.
Į mitingus juk eidavom pasiklausyt, ką kas pasakys, o šįkart – vienas su savo mintim; paviršiuj, aišku, paprastas klausimas: ar visas kelias užsipildys, ar nebus pertrūkių? Negerai, jei kur liktų tarpų. Giliau – migloti mintigaliai, kuriuos dabar nori nenori tenka paverst daugmaž suprantamom frazėm: apie Mahatmos Gandhi taikios kovos principų teisingumą; apie tai, kad tokia vienybė galima tik turint bendrą esminį tikslą; kad jei ištrūksim iš Sovietų Sąjungos, tai tik visi kartu, – kažkas tokio panašaus (bent jau taip regis).
(P.S. Tik šiaip: smalsu, kiek metų žmogui, parašiusiam to klipo tekstą?)
P.P.S. Visiškai pritariu Monikos Gimbutaitės skepsiui dėl Baltijos kelio įkardelinimo; tikėkimės, šita akcija laikui bėgant tiesiog užsimirš.