(931) Visiškai tarp kitko: apie pragarą

apkričio 29-ą Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse buvo pristatyta Juozo Prapiesčio rinktinė Amalo uogos.
Tąvakar šį tą pasakiau apie ją – mano manymu, vieną vertingiausių šįmet išleistų memuarinio pobūdžio knygų.
O per šventes iš atminties išlindo vienas ten skaitytas epizodas iš jojo vaikystės – „Kerštas“ (matyt, galvojimai apie tai, kas yra rimta nuodėmė, bus prišaukę). Apie bendraamžės kaimynės Ramunės numylėtinį kačiuką, kuris kartą ėmė ir įlindo į Prapiesčių kiemą.

Mūsų juodis katinas pasišiaušė, išrietė nugarą ir aiškiai liepė jam nešdintis namo. O tas mažiukas, pasirodo, nepėsčias. Visai neišsigando, irgi išrietė nugarą ir atsakė įprastu katinams chrrr!
Ach, mat koks tu! Net mano Juodžio nebijai. Drąsuolis atsirado. Ir kažkokios nenusakomos neapykantos pagautas stryktelėjau ir sučiupau Ramunės katinėlį. O jisai man perrankas, per kaklą – su nagais, su nagais, kol aš jį tvirtai suspaudžiau tarp kojų. Įpykau baisiausiai, pagriebiau ir nubėgau su kačiuku prie Ramunės namų. Namuose nieko nebuvo. Ir tada man plykstelėjo pikta mintis. Niekas nemato, aš čia – vienas! Atidengiau šulinį ir įmečiau tą pikčiurną. Tik pasigirdo gailus miau ir nutilo. Aš pasileidau bėgte tolyn. Parlėkiau, o širdis tik daužosi, tik daužosiu. Kam aš taip padariau? Už ką? Negaliu sau atsakyt. (p. 151)

Viskas gerai baigės, neprigėrė tas katinėlis. Prapiesčių Juozukas prisipažino tai padaręs Ramunės močiutei. Visi sužinojo ir greit užmiršo, tik motina barė:

– Kap tau ne škada buvo? Galėjo ir užsimušc. O kad tavi tep kas inmestų?
Mamai verkiau, kad nežinau, kam taip padariau. Aš dabar turbūt eisiu pragaran?
Kelias naktis prieš užmigdamas labai meldžiausi ir aiškinausi Dievuliui, kad iš tikro nežinau, kodėl įmečiau katinėlį. paskui ilgai negalėjau pažiūrėt Ramunei į akis. O katinėlio, vėliau jau viso katino, iš tolo vengiau. (p. 152)

— Kas dabar bebijo pragaro bausmės? – toks neatsakomas klausimas kilo prisiminus Juozo Prapiesčio papasakotą epizodą ir prisiminus vieną populiariausių lietuviškų knygų – Pranciškaus Šrubauskio SJ giesmyną Bałsas śirdies pas pona Diewa etc. (pirmas leidimas apie 1679, paskutinis 1852, iš viso per 20 leidimų; apie pusės neišlikę nė vieno egzemplioriaus). Neseniai teko vartinėt skaitinėt 1790-ų leidimą; ten yra štai ši giesmė (skyriuj „Pieśni rozmaite“ – įvairios giesmės; pateikiu autentišką tekstą – gal kam bus įdomu tiesiog mėgint skaityti):

G I E S M I E
Ape wiecznaſti pekłos.
O mizerna Duſzo moja.
O Duśie man numilieta, Kur gaway po ſmerćia wieta? Bayſy pragara ugnieſa, Kur ne bus amźinai świesa, Ten pilni kampay bjauribiu, Nier kur kreyptis dieł bayſibiu, Liepſnoy but tenay źut ant amźiu.
O nełaymi duśie mana, Kartibes ingijey gana? Yr aſz ſu tawimi eyſiu, O pragaru ſawi źeyſiu, Jau prapuolau, ing amźinas Neſz mani liepſnu welienas, Liepſnoy but tenay źut, etc.
O duśie bayſey warginga, Kuom tenay eſi ſotinta. Sakus gieru tays penuoſiu, Liepſnoy ugnies marinuoſiu. Tenay giwenty ſu welneys, Ten jau metays but amźinays. Liepſnoy but, anoy źut etc.
Duśie pragaroy pri ſtała Koki atraday panała? Werkiu ſunkiey waytodama, Wargus ugnies kientiedama, Jey ſtowiu, yr jey waykścioju, Liepſnas kientiet neparſtoju Liepſnoy, etc.
O duśie kad ten atejey, Kokie łowa apturiejey. Prapultis gili pekłoſi, Turi patała liepſnoſi, Welnis ſmarkiey kuna dalis Puſzkin iſz wiſokios ſzalies. Liepſnoy but anoy źut etc.
O neweykta duśie mana, Regiu muku turi gana, Kad kayp uźſigint galiećio Tawęs, o to nekientiećio, Weykiau kuny ſu tawimi Piktay, eykiem ſu manimi. Liepſnoy but etc.
O duśie koki weźima Turi ant manęs neśima. Kuna weźima nekłauskies Ney lepumuy źames głauſkies. Jau tay niekad neiſwisi, Amźiaus ugnies neingisi. Liepſnoy but, etc.
O duśie tamy biegime, Kayp dabar toli eſime. Nekłauſk kuna rupeſningay, Datirſi wis ſau priśingay, Kada welney pri pragara, Deginſet ugnims nug gara. Liepſnoy but anoy źut etc.
Duśie mano irudinta, Kayp ten eſi paſodinta? Smyrdenćioſi tamſibieſi; Kur welney draſka ugnieſi, Tenay minkſztay neguliesi, Sieros ugnis nes kientieſi. Liepſnoy but, etc.
O duśie nieku pawirtay Kientiedama liepſnas twirtay, Welni tawa brolu sawa Minsi, yr bludelu tawa, Tas draſkis, degins ugnimi, Aſz rauduoſiu ſu tawimi. Liepſnoy but, etc.
O duśie dieley bjauribes, Tu ing pragara tamſibes, Su manim buſi idieta, Tatay lepaut mums ant ſwieta, Dar ta pradźie kuna tawa, Jauſi ſmarkiaus mukas ſawa. Liepſnoy but, etc.
O kaypo aſz neraudoſiu, Jog ćia kientiet neparſtoſiu, Kokioy liepſnoy regiu ſawi, Nudiemes man wys tay dawi, Ant ſawęs jau teyp kientieſiu, Jog ćia gała neturieſiu. Liepſnoy, etc.
O duśie, kitos iſzkoſiu Wietos, jau kientiet parſtoſiu, Negauſi kuny linkſmibes, Darey ſu manim piktibes, Cia turieſem giwenima, Pagał Diewa iſtatima. Liepſnoy but anoy źut etc.
O duśie nemałoninga, Kam baday mani werkſminga: Tu mani kuny piktinay Nug lepumu neraminay. Kokios tu ałgos noriejey, Tokie nunay apturiejey. Liepſnoy but anoy, etc.
Reyk man tikram nebagieluy, Prapułt ugniey pawargieluy, Nudiemes tatay man dawy, Jog liepſnoſi jaućiu ſawi: Prakieyktas nudiemiu dienas Liepſnon kałtas eyn kiekwienas. Anoy but, yr toy źut ant amźiu.
Kaltes mano regiekite, O jau nenuſidiekite. Ateys ant kałta kiekwiena Tay, kas ira man śiandiena. Bada kienćie nu kiekwienas, Tayſikieſi jaunas yr ſenas, Liepſnoy but etc.
Gink o Diewy iſz aukſztibes Mus nug pragara bayſibes. Duok patayſit giwenima, Potam but be nuludima, Idant nenuſidietumem, O myry tawimp butumem. Duok neźut tawimp but ant amźiu. Amen. (p. 240–243)

Tereikia pasitekt visai nedaug vaizduotės, kad suvoktum, kaip ten bjauru ir skausminga. Esam juk nusideginę, atsimenam tą skausmą, o pragare visąlaik degsim liepsnose, ir tos liepsnos tebus vienintelis šviesos šaltinis tamsybėse – smirdančiose tamsybėse: sieros vandenilio ar sieros dioksido smarvė tvyros, ir jokios vilties, kad kada nors tai baigsis – tęsis per amžius amžinuosius, jei jau mūsų vėlė ten papuls.
Juk jei vadini save krikščionim, tai turėtum tikėt, kad yra pragaras? Ir ten niekas nesikeičia, ten amžinos kančios. — Dantės Pragaras kaip privalomasis skaitinys, ir dar dėl įtaigumo patalpoj, pilnoj sudaužytų užperų smarvės. Toks priminimas apie tikėtiną bausmę, neabejoju, bemat būtų pavadintas psichologiniu teroru.
(Pragaras liko tik literatūrinių vaizdinių šaltinis? Vienas iš siaubo filmų? Su žyma „N-?“?)