(1024) Pakeliui namo, xlv: vis prisimenu a.a. Algį K.

— rugsėjo pabaiga —

tie du žodžiai kūrybos kontekstai
galėjo būt šermukšniniai

Septintam Metų numery buvo Jūratės Sprindytės in memoriam habil. dr. prof. Algiui Kalėdai (*1952, †2017-05-11) „Sudie, bičiuli“ (p. 157–159). — Dviejų dalykų nežinojau. Kad keturiasdešimtmetį jau buvo ištikęs infarktas, tikriausiai mikro-, ir kad norėjęs: ant jo kapo teauga šermukšnis.
Kodėl šermukšnis? Dabar jau nebepaklausi. Nors drįsčiau spėt, ar tai tik nesusiję su Adomu Mickevičium? Regis, kažkuriam Justino Marcinkevičiaus rašiny apie AdM-čių skaičiau, esą jis Paryžiuj prie savo namų buvo pasisodinęs šermukšnį, kad primintų tėvynę Litwą. — Pakeliui namo, išlipus Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj ir paėjus šiek tiek į priekį, pasitinka šermukšnis, nuo rugpjūčio taip tiesiai primenantis Algį.
Nežinau kodėl praeitais metais paprašė, kad mano akys būtų dar vienos, kurios peržiūrės jo naująją studiją apie bendraamžį poetą Kornelijų Platelį. Sutikau, nes vis tiek juk būčiau skaitęs jau išleistą. Vieną kitą abejonių sukėlusią smulkmeną tepastebėjau – kai žmogus žino, ką nori pasakyt, tai ir pasako, o Algis gebėjo dar ir gerai pasakyt – ir moksliškai, ir logiškai, ir palygint vaizdžiai; gal labiausiai „diskutavom“ dėl studijos pavadinimo sandų – kuris turi eit kaip antraštė, kuris kaip paantraštė, ir įtikinau: Platelio pavardė verta didesnio šrifto nei Apolonas su Dionisu, nesvarbu, kad kitų tos pačios serijos knygų pavadinimai sudaryti priešingai. — Juokai visa tai. Svarbiau, manyčiau, kitkas. Knygai išėjus, Algis, bent jau taip atrodė, jautės laimingas; spėliojau: daugiausia juk nagrinėdavo mirusių autorių kūrybą, o tie nei pagirt, nei papeikt negali; Kornelijus P., kiek supratau iš pokalbių su Algiu, liko patenkintas, kaip jo kūryba panagrinėta; sakysit, kas per tuštybė? nepažįstu žmogaus, kurs nenorėtų išgirst geražodžio apie savo darbą; ir dažniausiai tiek mažai tereikia, kad pasijustum visai gerai; džiaugies anūkais, o dar ir apie tavo darbą ką nors gero pasako, – štai ir laimingas. — Gaila, labai gaila, kad mirė nė 65-o gimtadienio nesulaukęs (spalio 2-ą būt buvęs); bet kita vertus: o kas iš to ilgo gyvenimo, jei apie jį tegali pasakyt – gyventa, ir tiek.

(596) Užparaštė, lxxxviii: Vaižgantas kaip pirmasai Lietuvoj karalių dirbėjas

Beveik neabejotina – Dambrausko-Jakšto parašas
po [1912-ais Garny jau spausdinta] Prano Žitkevičiaus karikatūra:

Vyrai, moters! Kas norit karaliais bei karalienėmis tapti, kreipkitės į mane.
Štai aš turiu du maišu karališkų vainikų. Mielai dalinu visiems, kas man patinka.
Neseniai [...] padariau karaliais Penkaitį, Putiną, Krėvę, Radzikauską, kun. Paltaroką...
Naujai padarytuosius karalius apsiimu savo lėšomis apvainikuoti. Darbą atlieku
sąžiningai ir greitai – vienu plunksnos pabraukimu. – Taigi naudokitės proga.
Laiškai su užsakymais reikia siųsti šiuo adresu:
Pirmam Lietuvoje Karalių Dirbėjui kun. J. Tumui Laižuvoje.
(Garnys, 1914, nr. 1, p. 3)

Lietuvos aido 1930-11-03 numery buvo išspausdinta Vaižganto recenzija, kurios įžanga pradedama nebederamu kreipiniu:

Vyrai! Gal jūs pamiršote, kad gerb. Jubiliatas Al. Jakštas [1930-ais Dambrauskui-Jakštui sukako 70 metų] kitados „Garnyje“ yra mane pakėlęs „pirmuoju Lietuvoje karalių dirbėju“, – kai Pr. Penkaitį vainikavau feljetono karalium, o Putiną – lyrininkų karalium [žr. karikatūrą ir tekstą dešinėj]. Rods, būsiu ir daugiau karalių pridirbęs. Užėjus demokratiniams laikams, lioviaus to monarchistiniško darbo, bet, grįžtant reakcijai, grįžtu ir aš prie monarchizmo.

Recenzija apie Petro Babicko (kaip čia apibūdinus? – saikingo modernisto) tais metais išėjusį poezijos rinkinį Geltona ir juoda:

Šiuo sykiu vainikuoju Petrą Babicką karalium keturvėjininkų, frontininkų, akcininkų, futuristų, modernistų ir kitų kitokių, kurių šiandien legionai, o iš visų nieko nebuvo, vienas beseilis čėplojimas.

Kas jau taip labai patiko Vaižgantui, kad ryžos viens du Babicką apskelbti karalium, nors teapibūdina: „tikrai talentingas ir su gera intuicija autorius“? – Triskart perskaičiau tą recenziją, paskelbtą Vaižganto Raštų 21-am tome (2010, p. 269–273; kas cituojant paryškinta – mano darbas).
(a)  Konstatuojamieji teiginiai, pereinantys į vertinamuosius:

Vapsva, 1930, nr. 11, p. 3

Jis [t.y. Babickas] – miesto žmogus, greičiau, Kauno žmogus. Jis gyvena Lietuvos sostamiesčio gyvenimo sūkuryje. Narsto automobiliai, lenda į akis jų firmos, numeriai [...]. Na, visas miesto inventorius, būtinas ir nebūtinas, bet neišvengiamas.
Ne iš to, bet su tuo Babickas mezga kasdienę tragikomediją. „Geltona ir juoda“ skaitydamas, nėmaž nesuklumpi ant daugybės tų miesto griozdų ir technikos. Jie čia ne „už ausių“ atatempti, ne jiems poezijos rašomos, o žmogui, jo vargams, sielvartams ir aplinkybių peripetijoms. [Kitaip sakant, miesto atributai yra priemonės, o ne tikslas.]
[...] Babickas be galo savas, artimas ir – delikatnas. Jis nenusiminęs, ne beviltis. Nepaprastai gražiu feljetoniniu jumoru konstatuoja gyvenimo faktus. Ir ne jis kaltas, kad per visa tai prasimuša gyvenimo baubas, rusiškai – „ūžas“.

Tai apie autoriaus pasaulėvoką ir pasaulėžiūrą.
(b) O patys tos/anos atspindžiai, t.y. kūriniai?

[...] stilius metriškas, sklandus, taisyklingas, lietuviškas; metruojama daugiau prasmė, ne forma  ir ji darosi lengva skaityti. [...] ne tiek kad labai švelniai sąmojingas net ten, kur paliečia ir ordinariškus dalykus, kiek... kad inteligentiškas.

Va tai Vaižgantui atrodė gražu – lietuviškai inteligentiškas modernus stilius; skaitai – ir suvoki, kas norėta pasakyt.
(c) Vidinis prieštaravimas:

Argi ne paradoksas karalium ką nors kelti už tai, kad jis turi koncepcijų ir jas logiškai pasako. Berods, tai pirmapradis reikalavimas iš autorių. Deja, mūsieji, visai maža išimtim, modernizmą mato paneigime paprasčiausios minties, dažnai grįžtame į pačią pradžią kalbos kultūros, į onomatopoetiką [gal turėtas galvoj Binkis: „Mūsų žemė jauna dar. / Bus ir pas mus Eldorado. / Aldorijo adrijo ada“?], į vartojimą beprasmių garsų, bet tik balsui parodyti [gal turėtas galvoj Žlabys-Žengė, jo tekste paminėta nervuota poema – Anykščių šilelis?].
Petro Babicko mintis visados aiški, nors kažin kaip suktai ją pasakytų [...].

Vaižgantas norėjo bent jau suprast, ką skaito. – Absoliučios daugumos skaitytojų noras.
O vis dėlto: turint galvoj XX amžiaus trečio ir ketvirto dešimtmečių lietuvių poeziją, Babickas yra tarp ir kiti. (Petras Babickas – su kuo siejasi? Pirmasis lietuvis profesionalus radijo diktorius; poetas ir prozininkas, fotografas, ypač Lietuvos pajūrio fotografas, aktorės Unės Babickaitės brolis; tas, kuris liko šalikelėj, atsidūręs ne Chicagoj, o Brazilijoj.)

Babickas dar žinomas, o va feljetono karalium Vaižganto paskelbtas Pranas Penkaitis (1877–1931) tik enciklopedijose randamas. LLE-oj esančiame Algio Kalėdos straipsnyje „Feljetonas“ jis nepaminėtas, ten pat apie PrP-tį rašiusi Jūratė Sprindytė akcentuoja jo kūrybos pažintinę, ne estetinę vertę. Tiesa, Vaižgantas Penkaitį vainikavo už 1913–1914 metais Viltyje spausdintus „Kelionių įspūdžius“ (žr. Raštai, t. 19, p. 277–279), taigi feljetonus paprasčiausia prasme – atkarpomis periodikoj spausdinami rašiniai; jų Sprindytė nemini, o Kalėdai tokie netiko apie feljetoną kaip satyrinį/humoristinį žanrą rašant. Reiktų imt ir paskaitinėt. Na, negali būt visiškai prasti tie PrP-čio „Kelionių įspūdžiai“.

(241) Iš popieryno, iii: Šeinius apie šedevrus

Prae scirptumas tebūnie toks: praeitą savaitgalį nusprendžiau pailgint ilgiklį. Atsiminiau: trigyslio laido turėjau nusipirkęs, tik jis užkištas kažkur tamsiajam kambary. Giliai. Kad pasiekčiau, teko išnešt koridoriun kelias dėžes, kupinas popierių. Reikia išpašolvonyt! Per gyvenimą žmogus tiek prikaupi, kad apsikaupi kaip koks bulvių kelmas.

Šeiniaus šaržas,
paišytas Leo Kagano
(Sekmadienis, 1933-02-19)

Vienos iš dėžių viršuj gulėjo švietalas – nežinau, nei kada, ne dėl ko pasidarytas ir pasiliktas, – va ir įsimečiau anąjį kuprinėn, kad važiuodamas darban dar kartą perskaityčiau: Ignas Šeinius, „Šedevro mastas“ (Skynimai, 1933, sausis, kn. I, p. 68–70). — Perskaičiau pirmadienį, o va tik penktadienį grįžęs iš darbo ir kraudamas stirtą parsineštų per savaitgalį perskaitytinų popierių jį vėl pamačiau/prisiminiau. Sekmadienį vakare ėmiau kalent klaviatūrą.
Dabartinių prozininkų panašaus pobūdžio pasipiktinimų – ironiškų! – nesu/nebeprisimenu skaitęs (bet kad anie niekuo pastaruoju laiku nebesipiktina; paskutinis atvejis – ar ne Sigito Parulskio Šiaurės Atėnuos „Sutrikusi kritika“, į kurį reagavo Algis Kalėda – „Irztelėjusiam kritikų kritikui“? bet tai 2003-ieji!), o va prieš 70 metų, 1933-ųjų pradžioj (tiksliau – 1932-iesiems baigiantis) Šeinius teigė:

[...] Lietuvoje literatūros šedevras [...] turi būti storas, didelis daiktas, mažiausiai kokia trilogija à la Merežkovskij ar Tolstojaus „Voina i Mir“. Ten neturi būti korektūros klaidų ir jokių nusižengimų kritiko proteguojamai rašybai. [Dėl korektūros klaidų – kritikų pusėj, dėl rašybos principų – prozininkų pusėj.]
Lietuvoj literatūros konkursuose atrodo, kad neretai nulemia puslapių skaičius, jei romanas; ir paveikslų skaičius, jei drama. „Didelis veikalas – 786 puslapiai! Nuostabi drama – 23 paveikslai!“ [Tokia Šeiniaus nuomonė; esu dalyvavęs kai kurių konkursų vertinimo komisijose, – ne tai dabar lemia, tikrai.]

O tai – Šeiniaus pastraipa, kurią ketinau praleist, bet kad palyginimai labai vykę:

Žemčiūgo, deimanto, smaragdo kokybė nesprendžiama iš jo didumo. Nereikalaujama, kad žavingas, žvilgantis žemčiūgas būtų ropės ar kalakuto didumo, o mistišku žaliumu trykštantis smaragdas plytos ar pavartės.

Kur kreipia ienas Šeinius – jau aišku: ne kūrinio apimtis svarbiausia:

Edgar Allan Poe romanų nerašė, o daugiausiai tik labai trumpas noveles. Būtų jis gimęs Raseiniuose, vargiai tokios pasaulinės garbės būtų susilaukęs. Dabar Amerikoje gyvena ir rašo visam pasaulyje garsus the short stories, trumpų novelių specialistas Theodor Dreysser [manau, = Theodore Dreiser; o gal klystu? nes man jis pirmiausia romanistas; apie Dreiserio apsakymus čia gan įdomiai pasvarstyta]. Bet todėl jis Lietuvoje ir visai nežinomas, „per smulkus“. Pivoša [o va tai reikšmingas pastebėjimas; Pivoša = Augustinas Gricius (1899–1972)] visai ne blogesnis negu Anglijos garsieji Jerome K. Jerome ir Herbert Jenkins, – bet... Pivoša nėra jokios trilogijos ar didesnio romano parašęs.
Mano dėta, visų geriausias Vinco Kėvės darbas – neilgas „Skerdžius“. Bet jis toks plonas, užpakaly „Šarūno“ ir „Likimo keliais“ jo visai nematyti!
Vaižgantas, trumpučių menkniekių puikus pasakotojas, kad jį pamatytų, parašė „Pragiedrulius“... [sic!] [...]
Jurgio Savickio novelės „Miesto pavasaris“, „Motina“, „Ties aukštu sostu“ – tokios nuostabios, kad jos nedaug nustotų ir arabiškai ar persiškai išverstos. — J. Savickis rašo dabar storą romaną, – tikisi, kad jį tada pamatys. [Nedrįstu spėt, ką Šeinius turėjo galvoj; 1934 išėjo Savickio Truputis Afrikos, bet tai ne romanas.]

Lietuviškus skirtingo masto dalykus palyginęs ir smulkiuosius geriau o geriau įvertinęs, Šeinius ir kitokio pjūvio imasi. Perskaitęs jis švediškai ką tik, t.y. 1932-ais, išėjusią smulkiosios prozos antologiją Ungerska noveller, pačių vengrų parinktą:

Dalykėliai gražūs, kai kurie nuostabūs. Perskaičiau, pagalvojau ir galėjau sau pasakyti: „Ir Lietuvoje yra ne blogesnių brangiųjų akmenų, jie šalia šitų vengriškųjų nenubluktų“. [Antologija Litauiska noveller išėjo Stockholme 1940-ais, ir Šeiniaus yra.]

Kas galėtų/turėtų, bet neįžvelgia lietuviškų žemčiūgų, deimantų, smaragdų, kurie pirmiausia savųjų turėtų būt pamilti, o jau tada ir kitiems siūlomi? Aišku, kritikai (primenu: skaitysit tai, kas 1933-ųjų pačioj pradžioj išspausdinta):

Lietuvos geresni kritikai, – jų yra trejetas [kas??? – vaizduotei ir protui darbo per akis!], – apie smulkius daiktus nerašo. Bet kai jie pagaliau sulaukia storo, puslapingo daikto, jie bijo pagirti, nes, saugok Dieve, kiti du gali papeikti; prieš opiniją eiti negalima! Korektūros ir rašybos klaidos skaitliuoti ne tiek pavojinga. Geriausiu atveju atpasakojamas veikalo turinys. [Beveik neabejotina, kad Šeinius turi galvoj 1932-aisiais perleistą savo Kuprelį ir jo kritiką.]

Toliau: nebūt Šeinius tikras rašytojas, jei nepasiųstų kritikų pasitobulint: „pamatytų ir pasimokytų, kaip Vakarų Europos kritikai rašo!“ (Ar ne archetipinis lietuvių mostas: siųst pasitobulint kitur, kad įžvelgtų tai, kas [vertinga!] čiur?)

Dabar – trys žingsniai į šoną:
(1) 1980-tiniams metams artėjant į pabaigą, buvo subrendusi tokia mintis: išrinkt iš periodikos per metus apsirodžiusias geriausias noveles ir sudaryt jųjų rinktinę, paskaninant puikiom verstinėm ir jų interpretacijom. „Vaga“ yra išleidusi tokią knygą: Novelės metai’88 (sudarė Jūratė Sprindytė; redakcinė komisija: Juozas Aputis, Algirdas Pocius, Albertas Zalatorius). Deja, viskas tuo ir užsibaigė. O anglai/amerikiečiai short stories antologijas leidžia kasmet ir įvairiausias; ir kiti tikriausiai.
(2) Ar būtų įmanoma parengt 2012-ųjų mūsųjų apsakymų/novelių antologiją? Reiktų šiek tiek pinigų ir bent keturių žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių smulkiąja proza pasidomėtų. Vienas sektų periodiką ir padarytų ten pasirodančios smulkiosios prozos kopijas (sykiu ir bibliografiją); 3–5 žmonių komisija gruodžio antrojoj pusėj perskaito pateiktas kopijas ir išrenka, pvz., 20, jų manymu, geriausių palygint trumpų pasakojimų, raštu pasidalindami rinkimų įspūdžiais. Ar leist tatai atskira knyga, ar kaip nors kitaip paskelbt – čia jau tolesnis klausimas.
(3) Regis, šių metų pradžioj Latvijoj išėjo Solveigos Daugirdaitės parinkta lietuvių novelių antologija latviškai – Lietuviešu zelta stāsti (sudarytoja savo abejones yra užfiksavusi Naujajam Židiny-Aiduose – Laiške redaktoriui (2008, nr. 7/8); internete tik anotaciją teradau:

Solveiga Daugirdaitė pasakoja, su kokiais sunkumais ir dvejonėmis susidūrė sudarinėdama lietuvių apsakymų antologiją Latvijos skaitytojams. „Bet ką aš noriu parodyti: kas svarbu raidai ar ką įdomu bus skaityti? Gerai, Biliūnas svarbus visais požiūriais, bet ką konkrečiai dėti: baltą katytę, Brisiaus galą? Bet juk latviai neskaitė šitų kūrinių dar vaikystėj ir neverkė dėl liūdno gyvulėlių likimo“, – laiške redaktoriui mintimi dalijasi S. Daugirdaitė. (cit. iš čia)

O juk galėtų ir iš savų kas nors tuos S.D. atrinktus „auksinius“ apsakymus aptarti; galėtų, jei norėtų.

Ir dar du žingsniai-klausimai tolimesnian šonan.
(1) Kas ir kaip iš lietuvių yra apibrėžęs šedevrą? Aišku, juokingas klausimas, bet vis tiek – Igną Šeinių pacituosiu (o ką dar galima?):

Tai daiktas, kuris sužavi, patraukia; įstringa. Tai daiktas, kurį nelengva tą pat dieną pamiršti, kurį net pamilsti kartais ir kuris kartais žmogų lyg iš aslos atkelia ar nematomu gaivinančiu vandeniu suvilgo. Tai yra, ką anglai vadina it. Tai kažkas, ką sunku pasakyti žodžiais, ką galima tik spontaniškai pajusti, nuo ko krūtinėje darosi šilta, dėl ko ima noras ilgiau pagyventi.
Tas it kartais glūdi veikalo turinyje, kartais formoje. Geriausiai jis veikia, kai turinys ir forma sudaro vieną sintetišką harmoniją.
Bet tas nenusakomas kažkas nepareina nuo veikalo didumo ar storumo.

(2) Šitas klausimas greičiau retorinis: kodėl Šeiniaus vienąkart pavartotas žodis užfiksuotas LKŽ, o kitų – irgi vienąkart (ir net du etc.!) ne:

Ne tiek šedevrų Lietuvoje stoka, kiek pajėgumo juos įžiūrėti. Tik ne stoka Lietuvoje vaitokšlių ir bailių. Bailių viso ko savo, vaitokšlių dėl viso ko savo. Sekdama vaitokšlius ir įsibauginusius kritikus, visuomenė, kuri dar nepamiršo skaityti, verčiau skaito Rygos trotuaro ar Berlyno magazinų literatūrą.

Taip, – vaitokšlis užfiksuotas LKŽ; ta kortelė ar tik ne iš 1933-ųjų užsiliko, kol panaudota rengiant XVII tomą; pavyzdys – tik va iš šitos citatos.
[Antrąkart skaitydamas ką prirašęs pagalvojau: per daug tų digresijų skliaustuose ir ne, per daug; bet: kurių velnių gaišt laiką su tekstu, kuris reakcijų nežadina?!]
P.S. O ilgiklis taip ir liko per striukas; iki kito savaitgalio? Tose dėžėse tiek visko prikrauta...