— O vėliava iškelta be kaspino. Reiktų kaspino. Užrišam, iškeliam. Po kurio laiko stipriai suabejojam pagooglinę vėliavos iškėlimo dienos 2018: lttvirtovės.lt puslapy (būtent jį googlas rodo kaip pirmą) neprirašyta skliaustuos, kad su gedulo ženklu.
Bet kas per nesąmonė: Juodojo kaspino diena, o vėliava – be kaspino? Surandu 2004 XII 24 Vyriausybės priimtą nutarimą nr. 1649 – prirašyta: su gedulo ženklu.
Bet ne tik lttvirtovėj, ir, pavyzdžiui, Vakarų eksprese – be gedulo ženklo.
Parašyta tai parašyta, bet galvokim logiškai: jei Juodojo kaspino diena, na kaip gali būt be juodo kaspino? Prie ko tą kaspiną rišt?
Eisiu, sakau, pasižiūrėt – Sapiegos gatvės pradžioj yra Migracijos departamentas prie VRM, kaip jie iškėlė. — Be kaspino. — Na, rimta įstaiga. Vadinas, Brazausko Vyriausybės 2004-ų nutarimas turėjo būt pakeistas. Išties, radau: 2009 VII 19 Kubiliaus Vyriausybė priėmė to nutarimo pakeitimą, kur rugpjūčio 23-ia jau nebe Juodojo kaspino diena, o Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio diena – ir vėliavą reikia kelt be gedulo ženklo.
O kaip su Juodojo kaspino diena? Tokios nebeliko? Gal liko, jei šiandien platinamas BNS pranešimas: Juodojo kaspino dieną Grybauskaitė lankys partizanų bunkerį etc.? Nebėr! Taigi, rugpjūčio 23-ia taip nebevadintina ir kalendoriuos neberašytina; žr. 2009 VII 22 LR atmintinų dienų įstatymo pakeitimo įstatymą: Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti atsirado vietoj Juodojo kaspino dienos.
Visiška makalienė su tom dienom ir gedulo ženklais pasidarė: diena aukoms atminti – lyg reiktų gedulo ženklo?; Baltijos kelio diena – gal ir nereiktų gedulo ženklo?; pagal Vyriausybės paskutinį žodį sprendžiant, išeina, kad Baltijos kelio diena svarbesnė? Nieko nebesuprantu. — 1987-ais prie Mickevičiaus paminklo nebuvau, bet kitąmet per didįjį mitingą Vingio parke argi trispalvės buvo ne su juodais kaspinais? O Baltijos kely – argi ne su juodais? Mano atminty – su.
Bekaitaliojant, bekuriant naujus dienvardžius, Molotovo–Ribbentropo paktas, tragiškai lemtingas dokumentas, nusislinko nebematomon užparaštėn (reikia sakinio gale klaustuko ar jau tašką dėt?) —
P.S. Taline atidengiant paminklą komunizmo aukoms Estijos vėliavos, savaime suprantama, buvo perrištos juodais kaspinais. O mes ką? prisiminėm, padūsavom, pasimeldėm, pasižiūrėjom filmų, padainavom.
Tikrai – tikra makalynė su mums svarbių dienų pavadinimais. Makalynė visų pirma galvose...
AtsakytiPanaikintiDar apie vieną. Seniai pajutau, gerokai vėliau supratau, jog tai, prie ko vienokia ar kitokia forma prisilietė komunistai, buvo ir yra iškreipiama, subjaurojama, sudarkoma, išniekinama... Jaučiau, kad ir 1941 metų birželio 14-osios – vežimų dienos pavadinimas „Gedulo ir Vilties diena“ skamba falšyvai, veidmainiškai, neadekvačiai, netgi amoraliai: žmones vežė, trėmė į MIRTĮ, o mes Jiems (o ypač sau!) norime įteigti, kad į kažkokią „Viltį“! NEPADORU! (Negi ir žydai turi „Holokausto ir Vilties “, o ukrainiečiai „Holodomoro ir Vilties“ dienas?!) Kelia įtarimų ir pirmojo dėmens „gedulo“ tinkamumas konkrečios dienos apibūdinimui.
Ėmiau domėtis, kas baisios tragedijos, kliudžiusios dešimtis tūkstančių žmonių, dieną įvardijo kaip Gedulo ir Vilties. Paaiškėjo, kad 1989 m. birželio 11 dieną Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos TSR ministrų Tarybos organe dienraštyje „TIESA“ buvo išspausdintas „Atviras laiškas Lietuvos žmonėms“, pasirašytas Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto vardu A. Brazausko, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos vardu V. Astrausko ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos vardu V. Sakalausko. Laiškas pradedamas tokia pastraipa:
„Ateina birželio 14-oji, diena, kuri visiems mums primena Lietuvos praeities tragizmą. Ji primena sušaudytus, sušaldytus, nukankintus, tremtyje numarintus. Ji primena visus nekaltuosius, visas aukas, kurių net kapų nežinome. Ateina Gedulo ir Vilties diena. Tautos aukų diena.“
Atkreipkime dėmesį, kad į mintis, po kuriomis pasirašys bet kuris normalus žmogus, įterpiamas iš pastraipos konteksto visiškai neišplaukiantis sakinys, tarsi koks svetimkūnis: „Ateina Gedulo ir Vilties diena.“ Po šiuo laišku publikuojamas LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl birželio 14-osios paskelbimo Gedulo ir Vilties diena“.
Atvirą laišką Lietuvos žmonėms ir įsaką dėl birželio 14-osios paskelbimo Gedulo ir vilties diena galima pasiskaityti čia.
PanaikintiAš siūlau birželio 14-ąją įvardinti Kankinių diena. Ir, iškėlus juodais gedulo kaspinais perrištas vėliavas, minėti, prisiminti tą dieną visus kankintus, nužudytus Lietuvos gyventojus.
PanaikintiNiekaip nesuvokiu, kodėl buvo panaikinta Juodojo Kaspino diena. Juk puikiausiai galėjo sugyventi subiurokratinta, bet Europai ir pasauliui aiškesnė „Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti“ ir pas mus jau prigijusi ir aiškaus turinio, įskaitant Ribbentropo-Mollotovo paktą, Juodojo Kaspino diena.
(a) Viltis minima paskutinėj Atviro laiško Lietuvos žmonėms pastraipoj: „Vis lengviau dabar kvėpuoti žmogui savo Tėvynėje Lietuvoje. Tik būkime darbštūs, kantrūs ir draugingi! Ateitis mums neša šviesaus ir tauraus gyvenimo viltį.“ Taigi galima suprast, kad viltis sieta su ateitim, gyvenimu be represijų, kad birželio 14-oji nebesikartos. 1989-ais, manyčiau, tas vilties paminėjimas tikrai beveik niekam nerėžė ausies – tiek vilčių turėjom, kad ir miglotų!
Panaikinti(b) Dabar išties birželio 14-oji tesisieja su žmonių patirtom kančiom, Tavo mintis tą dieną vadint Kankinių diena, pripažįstu, logiška, bet: Gedulo ir vilties dienos įvardas jau labai stipriai įsismelkęs į atmintį per tris dešimtmečius, jau turintis savo tradiciją, tad abejočiau, ar verta jį keist. Gal tą rudimentą dienvardy galima kaip nors panaudot? birželio 14-ąją, be kita ko, pasvarstyt apie tai, kokių vilčių dabar turim? Nežinau.
Tai galima suprasti: 1989 m. laisvė dar nebuvo iškovota, Molotovo-Ribbentropo pakto padariniai nelikviduoti, todėl gedulinga diena. Dabar Baltijos kelias gal net svarbesnis tos dienos įvykis, ir jis tikrai negedulingas.
AtsakytiPanaikintiTikroji gedulo diena turėtų būti birželio 15-oji – okupacijos diena. Svarbiausia yra veiksmas, o ne popieriuje užfiksuotas ketinimas: pasaulinio karo pradžia yra rugsėjo 1-oji, o ne ta diena, kai Vokietijos valdžia tai nusprendė ir gal kokį dokumentą pasirašė. Rugpjūčio 23-osios sureikšminimą lėmė dar ir tai, kad Atgimimo pradžioje žodį okupacija buvo nedrąsu viešai skelbti, o kad Sovietijos paktas su Hitleriu yra blogas dalykas, buvo lengviau pasakyti.
Jei svarstom logiką pasitelkę, taip, birželio 15-oji, Okupacijos ir genocido diena, „pagrįstesnė“ negu rugpjūčio 23-oji, bet toks dvigubas smūgis pasidaro, nes dvi dienos šalia „su gedulo ženklu“ – Prano prisiminta birželio 14-oji ir Tavo minima birželio 15-oji; antrai dienai gal jau ir pritrūksta to gedulo? O rugpjūčio 23-iąją ne tik paktą galima prisimint, gal net labiau – reikšmingus antrojo Atgimimo įvykius, vykusius tą dieną; oficialios Sąjūdžio dienos nėr, tai Baltijos kelią galima traktuot kaip Sąjūdžio metonimiją.
PanaikintiTuoj, rugpjūčio 31-ąją, bus Laisvės diena, kurios pirminė prasmė be paantraštės daugumai nebelabai aiški ar visai nebeaiški (nuo okupacinės kariuomenės išvedimo praėjo jau ketvirtis amžiaus); norėtųs, kad ji bent jau susikabintų su kovo 29-ąja, įstojimo į NATO diena, bet kaip tatai padaryt?
Vis dėlto tų atmintinų dienų, mano manymu, gal net per daug priskelbta.
Minėdami trėmimus, vežimus, okupacijas, pralaimėtus sukilimus, genocidus, švenčiame miglotų svajonių, trokštamų vilčių, gražios ateities laukimo dienas. Ir teisingai darome! Kas mums iš to protėvių nelaimių aido? Galvokime apie savo, savo vaikų, jų vaikų ateitį! Todėl siūlau per metus minėti ir švęsti tik dvi dienas: Vilčių dieną ir Neišsipildžiusių Vilčių, tai yra, Gedulo dieną.
PanaikintiLabai geras pasiūlymas, reiktų persiųst Seimo didžiajai frakcijai. Viskas būtų aišku. Neišsipildžiusių vilčių diena galėtų būt kas ketvirtį, kad spėtumėm viską apgedėt.
Panaikinti