Buvęs įspūdis: turintis talento poetas; bet – tarsi neišsipildęs,
užstrigęs. Turint galvoj poezijos slinktį (V.S. *1943): atsiplėšęs ir nutolęs nuo vad. trisdešimtųjų metų kartos, trijų muškietininkų (M.+M.+B.) išpuoselėtos harmoninės poetikos, bet – nepasiekęs bložiškos/gediškos polifonijos erdvėlaikio polėkių. Viena vertus – per toli, kita vertus – ne per toli.
Šitas mintigalis rados popieryne užtikus išsiplėštą
7 meno dienų (2002-10-25) puslapį su jo eilėraščių publikacija; ir šiuo eilėraščiu:
ši
tą
gyve
nimą
nugyvenome
lyg gyven
dami kitą gyvenimą
ir šiuo:
jaunas gražus
ir senas gražus
ir gyvas gražus
bet miręs daugelį daugelį kartų gražesnis
Toj publikacijoj buvo tikrai geresnių poetinių tekstų negu antras pacituotasis; pacitavau tik tam, kad rastųsi perėjimas prie mintigalio korekcijos: o gal aš neteisus vartodamas dalies kilmininką (
talento)? gal vis dėlto vartotinas galininkas (
talentą)? – Tikriausiai – gal. Gal V.S. bus iš tų, kurie atrandami
post mortem? Gal.
Ir dar vienas [tebūnie: retorinis] klausimas susidėstė galvoj: o kas iš drįstančiųjų viešai vertint poeziją perskaitė pastarojo laiko V.S. knygas? Fiksuoju, remdamasis libis.lt, atgaline tvarka:
Eilės (kaip leidėjas nurodytas autorius, 2012),
Nepareisiu (Petro ofsetas, 2011),
Dešimt metų (Homo liber, 2010),
Mažoji rinktinė (Homo liber, 2007); rinktinės tiražas – 300 egz., rinkinių – po 200 egz. – Gal ir klystu, bet įžvelgtina tokia autoriaus pozicija: reikia trauktis į užšalį, nes, manau, aš [praktiškai] niekam neįdomus. – Bet juk poetais nevalia tikėt, nes jie – melagiai, t.y. kūrėjai (ir savivaizdžio, be kita ko)?
P.S. (2013-05-17) Šiandien sužinau, kad
mirė vakar.
