(1057) Visiškai tarp kitko: apie vieną, sakyčiau, nesusipratimą

elias dienas svarsčiau: reaguot ar numot ranka? Vis dėlto nusprendžiau, kad tebūnie užfiksuota.
Lrytas.lt skaitytojai išrinko šimtmečio knygų šimtuką – viskas tvarkoj; iš šitų rinkimų, manyčiau, buvo ir naudos – šviečiamosios: kai kas tarp 150 knygų viršelių pamatė nematytų, gal ką nors paskatins paieškot ar tos knygos, ar to autoriaus kitos knygos; žodžiu, gerai.
Nesusipratimu vadinčiau štai šį dalyką: Lietuvių literatūros ekspertai išrinko šimtmečio knygų šimtuką.
— Ramūno Gerbutavičiaus paprašyti, žmonės tik galvas pakrapštė ir pasiūlė knygų kandidačių, kurios, jų manymu, vertos dalyvaut rinkimuose. (Ir aš pasiūliau, surašydamas chronologine tvarka. Įsipainiojau.)
Visi 17 į savo siūlymų sąrašus įrašė Škėmos Baltą drobulę; vienas neįrašė Gavelio Vilniaus pokerio, kitas (o gal ir tas pats) – Kunčino Tūlos. Etc. Kodėl neįrašė? Arba iškrito iš galvos, arba greičiausiai pamanė: kam dar ir man siūlyt, kiti tikrai šitą knygą pasiūlys, verčiau įrašysiu tokią, kuri kitų gal gali likt nepaminėta. — Nežinau kaip kiti siūlytojai, bet aš net nepamaniau, kad kandidatų kėlimas gali būt suvoktas kaip balsavimas. Balsavau kaip visi, lryto.lt svetainėj (jei kam įdomu – už Grinkevičiūtės atsiminimus).
Siūlymų suvestinį sąrašą pateikt kaip balsavimo rezultatus tikrai nebuvo jokio pagrindo. Jei koks pamatėlis ir būt buvęs (tarkim, tuos sąrašus būt buvę prašyta sudaryt pagal knygų reikšmingumą), tik 17-os žmonių (parinkų vieno žmogaus – RamG-čiaus) nuomonę pateikt apibendrintai – kaip lietuvių literatūros ekspertų nuomonę, – manyčiau, švelniai tariant, nekorektiška. — Toks dvigubas nesusipratimas.

(993) Visiškai tarp kitko: šiek tiek šimtmečio knygų

Birželiui įpusėjus gavau Ramūno Gerbutavičiaus el. laišką:

Sveikas, Virgi,
kaip gyveni? tikiuosi, gerai!
norėčiau tave pakviesti sudalyvauti tokiame projekte. Sumaniau su literatūrologais išrinkti reikšmingiausias 100-mečio lietuvių autorių knygas. Esmė tokia: literatūrologai/kritikai/apžvalgininkai pasiūlo po 30–50 lietuvių autorių reikšmingiausių knygų, kurios pasirodė 1918–2018 metais, iš tų pasiūlymų susidarys 120–200 knygų, tą sąrašą skelbtume portale lrytas.lt ir pakviestume skaitytojus balsuoti bei išrinkti šimtuką. 2018 vasarį turėtume reikšmingiausių knygų šimtuką (orientuojamės į grožinę literatūrą).
Virgi, surašyk ir tu 1918–2017 metais pasirodžiusių reikšmingiausių lietuvių autorių knygų sąrašą – asmeninį, subjektyvų. Būtų gerai, kad tilptum į kokius 50 :)
Būčiau labai dėkingas, jei per 2–3 savaites atsiųstum man savo sąrašą.
Jau sutiko ir Kmita, ir Burokas, ir Kazlauskaitė, ir Cibarauskė ir dar dešimt.....
Ačiū iš anksto
Ramūnas G.

Norėjos tiesiog neišgirst šito prašymo, bet galva pati ėmė dirbt, tempdami paviršiun vieną ar kitą knygą.
Šįryt nubudęs pagalvojau: gana, artėja atostogos, reikia bent šitą reikalą baigt – svarstyt, ta ar ana knyga vertesnė, galima iki pensijos, ir vis tiek galutinai nenuspręsi. Surašau, ir dedu tašką.

√ Vaižganto Pragiedruliai (1918–1920),
√ Vinco Krėvės Skirgaila (rus. 1922),
√ Kazio Binkio 100 pavasarių (1923),
√ Ievos Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimas (1935),
√ Antano Miškinio Varnos prie plento (1935),
√ poezijos antologija Antrieji Vainikai (1936),
√ Kazio Borutos Eilės ir poemos (rinktinė, 1938),
√ Jono Aisčio Poezija (rinktinė, 1940),
√ Bernardo Brazdžionio Per pasaulį keliauja žmogus (rinktinė, 1943),
√ Salomėjos Nėries Prie didelio kelio (rašyta karo metais),
√ Jurgio Savickio Žemė dega (rašyta karo metais),
√ Balio Sruogos Dievų miškas (parašytas 1945),
√ Jono Meko Semeniškių idilės (1948),
√ Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis (rašytas 1948–1949),
√ Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai (rašyti pabėgus iš Sibiro 1949–1950),
√ poezijos antologija Žemė (1951),
√ Broniaus Krivicko Už didžią tiesą (1952, dauginta rašomąja mašinėle),
√ Birutės Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai (1956),
√ Mariaus Katiliškio Išėjusiems negrįžti (1958),
√ Antano Škėmos Balta drobulė (1958),
√ Icchoko Mero Lygiosios trunka akimirką (1963),
√ Vinco Mykolaičio-Putino Būties valanda (1963),
√ Henriko Radausko Eilėraščiai (rinktinė, 1965),
√ Algimanto Mackaus Chapel B (post mortem, 1965),
√ Algirdo Landsbergio Penki stulpai turgaus aikštėje (1966),
√ Juozo Grušo Barbora Radvilaitė (1972),
√ Sauliaus Šaltenio Riešutų duona (1972),
√ Jono Juškaičio Mėlyna žibutė apšvietė likimą (1972),
√ Tomo Venclovos Kalbos ženklas (1972),
√ Vlado Šimkaus Bitės pabėgėlės (1973),
√ Alfonso Nykos-Niliūno Vyno stebuklas (1974),
√ Romualdo Granausko Jaučio aukojimas (1975),
√ Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladės (1977),
√ Jono Strielkūno Varpo kėlimas (1978),
√ Jono Mikelinsko Už horizonto – laisvė (1978),
√ Henriko Nagio Prisijaukinsiu sakalą (1978),
√ Juozo Baltušio Sakmė apie Juzą (1979, su vėlesne pabaiga),
√ Vytauto Bložės Polifonijos (1981),
√ Sauliaus Tomo Kondroto Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą (1985),
√ Sigito Gedos Mamutų tėvynė (1985),
√ Juditos Vaičiūnaitės Nemigos aitvaras (rinktinė, 1985),
√ Juozo Apučio Gegužė ant nulūžusio beržo (rinktinė, 1986),
√ Petro Dirgėlos Joldijos jūra ir Karalystės ciklas (1987–1988, 1997–2004),
√ Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris (1989),
√ Jurgio Kunčino Tūla (1993),
√ Sigito Parulskio Mirusiųjų (1994),
√ Antano Ramono Ramybės kalva (post mortem, 1997),
√ Liūnės Sutemos Tebūnie (2006),
√ Vytauto Kubiliaus Dienoraščiai (2006–2007),
√ Antano A. Jonyno Paskutinės dienos Itakėje (2007),
√ Valdo Papievio Eiti (2010),
√ Grigorijaus Kanovičiaus Miestelio romansas (2013).

Žvelgdamas į sąrašą dar pagalvojau: kiek daug reikšmingų tekstų perskaitėm per vėlai.
P.S. Pakeliui į darbą prisiminiau Romualdą Granauską. 1997-ais atsakė į Nemuno anketą „Dar kartą 10 klausimų rašytojams“. 8 klausimas: „Ką šiandien skaitote? Ką geriau pažįstate – pasaulio ar gimtąją, klasikų ar amžininkų kūrybą? [...]“ — Atsakydamas:

Pasaulio literatūros neperskaitysi, net aukso fondo. Per trumpa virvelė. Kai galėjom ją skaityti – tai negalėjom, kai nebegalim – dabar jau galim. Gimtosios literatūros gėda būtų neskaityti, bent jau prozos. Bet ir tai... Žiūrėk, bus ir besąs koks Pulgio Andriušio ar Stepo Zobarsko kūrinys neskaitytas. Skaitai ir graudeniesi: kodėl taip vėlai, kodėl taip žiauriai vėlai geros knygos į rankas tepapuolė?.. Jau vien dėl šito gali buvusių laikų nekęsti iki dantų griežimo. (Nemunas, 1997, nr. 4, p. 9)

Ką čia ir bepridursi. (To šimtmečio, ypač pusamžio, ir rašymai, ir skaitymas ypač sukibęs su istorija.)

(934) Pakeliui namo, xxxix: 5 pastraipos ir sakinys apie a.a. Bložę

2017-01-03, 13:54

Ir vėl rašyt apie dvilypę prigimtį?

César Vallejo

2010-05-20 Rašytojų klube vykusioj „Poezijos valandoj [trukusioj daugiau kaip pusantros] su poetu Vytautu Blože ir jo nauja knyga Aš ir kiti dykaduoniai“ poetas sakė gyvensiąs 100 metų, kaip architektas Vytautas Landsbergis. Palaidojom vakar per pietus (1930-02-09 – 2016-12-31).

Ramūnas Gerbutavičius rašinį lryte.lt pradeda: „Jei kada nors atsiras žmogus, kuris sugebės išpinklinti šviesaus atminimo poeto Vytauto P. Bložės kūrybą ir gyvenimą, tam žmogui bus galima skirti nacionalinę premiją.“ Ir paaiškina, ką turįs omeny: bendraujant sunku būdavę suvokti, „kada jis juokauja, kada kalba rimtai, kada pasakoja tai, kas iš tiesų buvo, o kada viską patirština pagal savo įgeidžius“. — Bložė Tėvo ir savo gyvenimo (sykiu – kūrybos) istorijas kūrė kaip kvazipoetinį pasakojimą; ir jis kaskart įgaudavo naujų niuansų – kaip kad koreguojamas/tobulinamas eilėraštis. Ar tikrai būtų vertas nac. premijos tas, kas išardytų laikrodį ieškodamas laiko?

Jei kas visai neskaitęs Bložės imtų ir paklaustų, nuo ko pradėt? — Turint omeny, kad „vis nėr to laiko“, tuolab poezijai (kur jis dingo?), užtektų ir Polifonijų (1981) – nors, pasak lryto.lt komentatorių, tai „toks mazas sasiuvinukas“, „uzrasu knygute minkstais virsheliais“, joj tiek poezijos, kad (net dietos nesilaikydamas) gerą pusmetį, o gal net ilgiau beknygėj saloj išgyventi galėtum. O jei kas norėtų dar? 1982-ais išėjo rinktinė Sena laužavietė (1990-ais išleista kamerinių poemų knyga Noktiurnai, nors storoka, ne rinktinė), – ir viskas, daugiau Bložės rinktinių nėr, nors kai kurių nac. premijos laureatų net po kelias, po nepriklausomybės atkūrimo pasirodžiusias, yr. Leidėjai nesiūlė sudaryt? Galbūt. Nes ir pats poetas vis šnekėdavo, kiek dar jo parašytų knygų/rinkinių /eilėraščių poemų neišleista; vis rengiąs spaudai. Reiktų Bložės rinktinės. O tie taip ir neišleistieji daiktai? Jei yra, ką su jais daryt?

2005-ais per PDR kalbinau Bložę radijui (tie „Literatūros akiračiai“ transliuoti 2005-11-13). Aišku, prisipažinau jį kaip poetą atradęs ir susižavėjęs baigdamas mokyklą, kai 1979-ais Biržų knygyne tarp supirktų radau ir nusipirkau Žemės gėles (1971; „Atradau savo veidą: vėjas / pamažu jį atpusto iš smėlio“). Paminėjęs ir 1966-ais išėjusį rinkinį Iš tylinčios žemės, Bložė tarė: „Aš žemininkų kartos naujoji atžala.“ Ar tai tik momentinės savivokos dalykas?

Ofic. pranešimuose apie VPB mirtį tebuvo minimos tik pavardės (toli gražu ne visos) jojo verstų autorių. Dvi vertimų knygas, manyčiau, vertėtų išskirti – Césario Vallejo Atitolink nuo manęs šią taurę (1980) ir Konstantino Kavafio Dionizo eiseną (1998), – jų pasirodymas lietuvių poezijos raidai buvo reikšmingesnis negu (tarkim nekonkrečiai) daugybės savų poetų originalių eilėraščių rinkinių išleidimas.

Grįžtant prie motto, Bložės išverstos Vallejo eilutės: greičiausiai reiktų tikslint – daugialypę prigimtį.

(317) Visiškai tarp kitko: vaizduotė ir knygos

Ką tik perskaičiau Ramūno Gerbutavičiaus tekstą „Leidybą gelbėja vaizduotė“. Suprantu, girtis l. negražu, bet tame „labai subjektyv[iame] įdomiausių leidybinių projektų dešimtuk[e]“ radau net dvi knygas, prie kurių atsiradimo esu pridėjęs:

Ketvirtoji vieta. Sigito Parulskio vieno eilėraščio knyga „Laiškas”, 1994 metais išleista „Baltų lankų” leidyklos. Ši miniatiūrinė knygelė, išleista 11 egzempliorių tiražu, – unikalus leidinys. Nors „Laiškas” kiek didesnis nei į Lietuvos rekordų knygą įrašytas Viliaus Užtupo leidinys „Lietuviškai knygai 450”, idėjos ir rezultato organiškumu įdomesnis.

Šios kn. radimosi kai kurias aplinkybes tarp kitko esu užfiksavęs čia.

Antroji vieta. Sigito Parulskio ir Aido Marčėno bendra knyga „50 eilėraščių”, kurią 1999 metais išleido „Baltos lankos”. Leidinys unikalus tuo, kad į vieną knygą sudėti 50 A. Marčėno eilėraščių, atrinktų S. Parulskio, ir 50 S. Parulskio eilėraščių, atrinktų A. Marčėno.
Pati knyga išleista išradingai – nuo vieno viršelio žvelgia S. Parulskis, nuo kito – A. Marčėnas.
Teko girdėti, kad kai kas šią knygą net laiko pastatęs ant palangės – tik nuo skaitytojo simpatijų priklauso, kuris poetas žvelgia į kambarį, o kuris į gatvę.

Tepatikslinsiu, kad kn. kaip daikto pavadinimas ne 50 eilėraščių, o 50+50 [t.y. 100] eilėraščių. Bendravimo su abiem autoriais atspindžius atminty gal kada nors ir užfiksuosiu. Kai visi trys dar labiau pasenėsim. :)
Vaizduotė bet kuriam darbe svarbu, – taip, tas teisybė, Ramūnai.

P.S. Vieną neseną įrašą pradėjau taip: „Klaipėda – [bene?] vienintelis dienraštis, kas mėnesį išleidžiantis net du tikrai rimtus kultūrinius priedus.“ Kad du – gal ir vienintelis. Bet tikrai vertą perskaityt mėnesinį priedą leidžia ir 15 min – vadinasi 15 valandų (rengia Mindaugas Nastaravičius). Prisiminiau tai, nes vienas numeris buvo skirtas ir šitam įraše keliskart minėtam asmeniui: Sigitas Parulskis: „Aš nežinau, koks tas žmogus turi būti“; jame, be kita ko, yra ir mano keli (šeši, nors prašė penkių) sakiniai apie S.P.; bet nėra to, kurio tikėjosi 15 valandų rengėjas M.N. („Mečiau rašyt eilėraščius, nes supratau, kad geriau už Parulskį neparašysiu“); nors tai ir teisybė.
Geri ir kiti portretai. Man įdomiausia buvo skaityt: „15 valandų“ pas Saukas. Tapytoja ir vaizduotojas; Alfonsas Andriuškevičius: „Ištrūkti iš tekstų džiunglių – jokių šansų“; Algirdas Martinaitis: „Medžio kalbėjimą išgirsti užmiršęs savo kalbą“. Ačiū, Mindaugai.

A.M. 2006-05-26 pakeliui į Kauną,
į PP vakarą Maironio sode

A.M. 2008-05-29
pakeliui į PP renginį Europos parke;
plaukdamas garlaiviu Nerim,
stebi  egzistenciškai reikšmingą Antakalnį

Prieduras (07-11): tankistas A.M.
Vakar vakare dar kartą perskaičiau paskutinę kol kas paskutinę, na, gerai – naujausią, šįmet išleistą Aido Marčėno knygą ištrupėjusios erdvės: devynių gyvenimų eilės. Vien tankos (5-7-5-7-7) – ir taisyklingos (5-7-5 [kami-no-ku] + 7-7 [shimo-no-ku]), ir transformuotos (5-7 + 5-7-7, 5-7-5-7 + 7 ir kt. variantai; kai kurios eilutės vakarietiškai užlaužtos). Kaip paaiškina pats poetas, tanka – dviejų kirčių menas. „Tarp dviejų kirčių atsiveria kosmosas banalybei. O ši, neslėpkim, yra mėgstamiausias virtuvės šefo ingredientas.“ Autoironija gerai, bet štai kokia problemėlė: kai eilėraštis tik iš 31 skiemens, tą kosmosą tenka atsivert pačiam skaitytojui, nes teužsiminta, kurion pusėn sukti. Kartais, perpratus užuominą, pavyksta, kartais – ne. O juk esam išlepinti – pats poetas anksčiau tai, kas čia šiuokart pavadinta banalybe, įžodindavo sugrožindavo.
Man geriausiai sekės perčiuožt į kitą lygmenį skaitant sankalbas su mirusiais, kuriuos irgi pažinojau, ir tuo žodžiu neįvardintus, bet iš principo taip galimus įvardint tekstus – su gyvaisiais, kuriuos irgi pažįstu.
LKŽ užfiksuotos trys sankalbos reikšmės: 1. susitarimas, sutartis; 2. piktas susitarimas, sąmokslas; 3. sąlyga, aplinkybė. Pirmoji reikšmė, regis, arčiausiai to, ką galima nuspėt poetą turėjus galvoj. Nerimtai svarstant, man marčėniškoji sankalba = santykis+suokalbis (tokia dviguba prasmė dingojas).
Beskaitant šią knygą, viena tanka susidėstė.

sankalba: Aidui Marčėnui padėkoti

menu tą stogą –
Vilnius grožėjo tavaip

ačiū, Marčūnai,
uolus Bhagavadgytos
vertimo skaitytojau

Kai A.M. dirbo Lietuvos valstybiniam akademiniame dramos teatre, regis, budėtoju, sykį buvo užsivedęs ant stogo – pirmą ir greičiausiai paskutinį kartą mačiau Vilnių iš to taško, o jis sakėsi nuolat ten užlipantis; Vlado Braziūno rinktinės vakar yra rytoj, kurią redagavau ir parengiau du CD (ne tik pats V.B. skaito savo eilėraščius, bet ir kiti, tarp jų – A.M.) p. 306 įsivėlė korektūros klaida – Aidas Marčūnas (mea culpa); bet sužaidus sugedusį telefoną pabaigoj galima juk būtų išgirst ir Ardžuna? Toliau samprotaut apie galimą kelionę nušvitimo link jau nebepadoru. OM kad A.M. yra uolus Bhagavadgytos, išverstos Alfonso Bukanto, skaitytojas – spėtina iš dažnokai pasitaikančių citatų ir aliuzijų.

P.S. Knygos viršely pavadinimas užrašytas taip: ištrupėjusios r dvės; tas pamatytinas veiksmažodžio dvėsti būsimasis laikas kažkaip stipriai kerta į paširdžius (ypač prisimenant knygos pabaigoj esančio petitinio teksto frazę apie epigramų virsmą epitafijom).

(51) Šileikos paštamenis ir kiti sektantų džiaugsmai

Nota lyg ir sau, lyg ir kitiems, bet visai ne bene: juokingas man atrodo požiūris į metų skaičiaus kaitą – lyg visi buhalteriai būtume: užbraukei 2009-12-31 brūkšnį, susumavai, subalansavai, ir pradedi iš naujo: 2010-01-01. Continuum, tolydus – laiko esminis požymis, nors ir bandoma pertraukt, „skiemenuot“ laiką.
Košmaras, kokių tik banalybių neateina į galvą! Ir kodėl reiktų teisintis, kad šį įrašą pradėjau kurpt 2009-ais, o baigiau 2010-ais (ir ne tik šį – perfekcionizmas yra nuspaudęs stabdžius ir kitų praėjusiais metais pradėtų įrašų).

Pirmiausia – kodėl įrašo pavadinime pavartotas žodis „sektantų“. Prie Andriaus Užkalnio teksto „Ir aš apginsiu kolegę rašytoją nuo megztųjų sijonų“ lryte.lt buvo ir toks komentaras:

124. Kultūrininkai - sektantai 14:46 12-13 (IP: 77.240.253.220): Esu knygų rinkos žinovas, tad pasidalinsiu žiniomis... Ką Lietuvoje reiškia sėkmingai perkama knyga ir tikriems kultūrininkams jau įtartina knyga? Koks tai tiražas?.. Dažnai - tik 3, 5-4 tūkst. egz. Kartais - 5000 egz. Taip, tik tiek. Brigitos [tikriausiai = Kristinos Sabaliauskaitės] knyga [Silva rerum] turbūt leista pirmu tiražu 1500-2000 egz., o kartota irgi panašiu tiražu. Juokingi skaičiai... Neverti didelio šurmulio. O ką reiškia neperkama ir tikriems kultūrininkams neįtartina knyga? 700-1000 egz., kartais - 1500 egz. O kas tai yra? Ar tokia knyga išvis yra kultūros reiškinys? Ar tai nėra leidiniai, skirti keistai sektantų grupei? Kultūrininkai yra sektantai tuo požiūriu, kad jie atkakliai neigia akivaizdžią realybę ir toliau aukština savo literatūra, kuri kuo toliau, tuo labiau nereikalinga žmonėms. Greitai ta literatūra bus leidžia 300-500 egz. tiražais, bet vis tiek Gerbas ir kiti "kritikai" ją reikšmingai recenzuos. Beje, pagal pardavimus taip dabar yra: iš 700-1000 egz. tiražo parduodama tik 200-500 egz. Sekta ir sektantai...

(Vietoj komentaro komentaro – Laimos Kreivytės du sakiniai: „Šiandien, kai kultūros kūrybą keičia kultūros vadyba, kultūra vis dažniau matuojama skaičiais. Neretam kultūros funkcionieriui skaičiavimo pomėgis atvirkščiai proporcingas skaitymui – kuo daugiau skaičiuojama, tuo mažiau skaitoma“; iš str. „(S)kul(p)tūros likimas“.)

Bet vis tiek pirmasis įrašo sakinys tebūnie toks: 2009-12-22 Žvėryne esančiame restorane „Jalta“ (Vykinto 17a) vyko Čiabukos liudytojų susirinkimas – buvo pristatyti du sektos VB&KK spaudiniai.
Pirmasis: Ričardo Šileikos atvirlaiškiai, padirbinti ir surašyti Vilniaus mieste, be jokių ypatingų progų išsiųsti artimiems ar tolimiems bendraminčiams (tiražas 500 egz.). Pradžioj kalbėjęs variaburnininkas Tomas S[lombas] Butkus, sumetęs leidybos reikalus su kitaknygininkais, sakė, kad tai esą ilgiausią pavadinimą turinti lietuviška knyga. Gal ir taip. O apie čiabukus (palietuvinta chapter books) nebenorįs kalbėt, nes jau kalbėjęs daugiau negu 10 metų. Prieduras: ne tik kalbėjęs, bet ir vienintelis Lietuvoj kūręs/leidęs, bjauriai tariant, ekskliuzyvinius daiktus (jei kam smalsu, žr. http://www.varioburnos.com/). Ir aš šį tą pavapaliojau. Bet va kai prireikė tuos šnekalus užrašyt, tai ir užstrigau. Ir formuluočių tikslumo pasigedau, ir apskritai – juk nieko tokio, ką verta būt užfiksuoti, nepasakiau. Bet: tinklaraštininkas, atsiprašant, įsijaučiau esąs, įrašų kurpėjas. Tad tuštybė ir nugalėjo.

Keli teiginiai ir pasvarstymai apie R.Š. paštamenį
√ Ričardo Šileikos atvirlaiškiai [etc.] –pirmasis lietuvių mail arto (tiksliau – snail mail arto) leidinys.
√ Atvirlaiškio esminė savybė – vartaliojamumas. Vienas bjauriausių žodžių, kokį esu užrašęs, nors tai, ką darai išėmęs iš pašto dėžutės sukurtą (ne nupirktą – čia esmė!) atvirlaiškį – jį vartalioji – vienas maloniausių veiksmų, – nes vienodai įdomus ir aversas, ir reversas.
√ Va dėl to ir ištinka nuostaba verčiant knygą: atvirlaiškio aversą ir reversą matai sykiu, ko nepatyrei laikydamas rankoj tikrą atvirlaiškį. Atliktas skrodimas.
√ Apie aversus. Nuotraukos (dažniausiai ironiškos), koliažai iš to, kas neieškant atrandama, svetimų tekstų susavinti fragmentai ir kt. Įdomu, smagu, nors, lediniu žvilgsniu iš mail arto istorijos aukštybių žvelgiant, lyg ir nieko iš principo nematyto aversuos nėra. Ir nebūtina, nes įdomiausias R.Š. atveju vaizdo (averso) ir atvirlaiško teksto (reverso) dialogas. Kaip rašoma vienam reverse, „kai žodis faktai įgyja žodžio komentarai skonį“.
√ Apie reversus. Kadangi dauguma paštamenininkų vaizdininkai, jiems tekstas (laiškas) nebuvo svarbu (pristatant jų menus, beveik visada rodomi tik aversai). R.Š. – turintis savo stilių raštininkas (eilėraščių, kronikų, el. laiškų ir SMS-ų). Ką jis ir atvirlaiškiuos užrašo – dažniausiai turintys estetinės vertės tekstai, be to, dažnai paaiškinantys ir reversų genezę, juos pratęsiantys, papildantys. (Toliau kraigaliojant, reiktų pavyzdžių telktis, o tai daryt techniškai sudėtinga; tad tebūnie gana.)
√ Griežtai formaliai vertinant, kai kurie minimon knygon patekę atvirlaiškių atvaizdai – ne snail mail artas, nes be pašto išsiuntimo ir gavimo antspaudų. Bet pasitelkęs vaizduotę įžiūriu tas žymas ir žymes, kurias paliko paštas. Taip jau yr su tais (atvir)laišk(i)ais – pasiuntei, ir dažnai nebesugausi, nors ir ne vėjas. Nors teoriškai ir yra galimybių.
P.S. (1) Rimtesnių svarstymų apie mail artą ir konkrečiai apie R.Š. atvejį pasiskaityt (taip pat pavyzdžių pamatyt) galima tekstuose.lt. (2) Kad būtų dar aiškiau, kas-kur-kada-kaip, neprošal perskaityt Aistės Kisarauskaitės pokalbį su R.Š. ŠAtėnuos.

۩ ۩ ۩
Tąvakar buvo pristatyta dar viena knyga –1920-ais parašyta Jevgenijaus Zamiatino antiutopija Mes (iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko). „Kitų knygų“ galva Gediminas Baranauskas paapgailestavo, kad šios knygos pasirodymas, deja, netapo įvykiu, kad geriausiai ją būtų galėjęs pristatyt Leonidas Donskis; priminė, kad Zamiatino Mes turėjo įtakos Aldous Huxley Puikiam naujam pasauliui, George’o Orwello 1984-iesiems.
Deja, kad ir koks reikšmingas antiutopijų istorijai šis kūrinys, totalitarinės Vieningosios Valstybės vaizdas ne toks įspūdingas kaip, tarkim, Orwello sukurtasis. Smulkmena, bet turi reikšmės: per toli, net į XXIX amžių, Zamiatinas nukėlė veiksmą… O dilema: laisvė vs laimė per tuos dešimtmečius (nuo 1920-ų) įgavo tokių niuansų, kad romano veikėjui inžinieriui D-503 (ir jo autoriui) net negalėjo prisisapnuot.

Po trisdešimt abiejų (Šileikos ir Zamiatino) knygų egzempliorių buvo paversti tikrais čiabukais – rankomis įrišti, sunumeruoti. Aišku, jie ir brangesni turėjo tapt (regis, po 99 Lt norėta prašyt). „Pirkdami knygą, paremsite netradicinę leidybą“, argumentavo leidėjai. Tik kad juokingai išeina: kas turi pinigų, tam menkai rūpi „netradicinė leidyba“, o kam rūpi – tas laukia, kad gautų dovanų netradiciškai išleistą knygą.

(47.1) Metų žodis: papildai

Net nežinau, prie kurios nominacijos priskirtinas, tad tebūnie Metų graffitis – vizualus signum temporis (Malūnų gatvės pradžioj, per tiltą Užupin einant matomas). Beje, Aistė Paulina Virbickaitė yra šiuo graffičiu pasinaudojusi kaip atspirties tašku tekstui, tik gaila, kad ten „nukadruotas“ atsakymas į priekaištą / pasiteisinimas: „Bla bla bla... – nu gi mes sakom!“ Tas angliškas bla bla bla, mano manymu, galėtų būt irgi išraiškingas laiko ženklas (jei atmintis nemeluoja, su šia fraze buvo padarytas ir vienos iš mobiliojo ryšio paslaugas teikiančių firmų reklaminis stendas – mačiau vasarą, o gal ir ne, nuo Pedagoginio tilto). Lokaliai globalusis plepėjimas? (Antras beje: palyginus rašyseną galima teigt, kad šis graffitis ir 34 įraše [„Susieji – ir pajunti malonumą, II“] užfiksuotasis – to paties žmogaus. Pagarba, 209!)

Metų žodis (dar kandidatų; krizės ir sunkmečio, kaip aiškių lyderių, net nesiūlau):
√ tūkstantmetis (būtina bent jau pasiūlyt)
√ prezidentė
√ LEO LT
√ VEKS (tebūnie kaip vienas žodis, juk net linksniuojamas buvo)
√ NDG (noriu pasiūlyt ir šią santrumpą – šįmet atidaryta Nacionalinė dailės galerija; Google iškart iššifruoja, pirma pozicija, nors mūsų galvose dar negreit ji taps tokia įprasta kaip, tarkim, ŠMC)

Metų posakis (irgi dar)
√ išmontuoti ir utilizuoti (dvi reakcijas į šį Kultūros ministerijos darytos apklausos (Ką daryti su skulptūrom panery) atsakymo variantą užfiksavau: Ramūno Gerbutavičiaus (o teksto pavadinimas vis dėlto idiotiškas: „Ministeriją puola naikinimo utėlės“) ir Laimos Kreivytės; šiokia tokia alter pars – troy’aus tinklarašty, daugiausia – komentaruose)
√ CŽV kalėjimo prielaida (labai juokingas, bent man)

Metų priešprieša:
√ kedžiofilija vs nekaltumo prezumpcija

P.S. O, džiugu, kad iniciatyva plinta! Nors š.m. pabaigoj šitas žodis paskui save tempia visokius gripus ir komplikacijas.