ra toks lotyniškas posakis: sua fata habent libelli (knygos turi savo likimus). Ne visos. Tarkim, savo fatum turi Maironio Pavasario balsų 1920-ų leidimas. Tie likimai visada būna susiję su, tarkim taip: pašaliniais dalykais. Panašiai galima pasakyt ir apie kai kuriuos eilėraščius – irgi turi sua fata.Šių metų Klasikos skaitymų skelbime pamatęs žodžių junginį „Tėvynės meilės [...] eilės“ prisiminiau: archyvo dėželėj „Dienos istorijos“ turi būt pluoštas popierių apie vieną ukrainiečių poeto eilėraštį, kurį galima vadint Tėvynės meilės eilėmis ir kuris turi savo fatum. Radau.
Poeto vardas kaip dabartinio Ukrainos Prezidento – Volodymyras, o pavardė – Sosiura (taip, ta pati kaip ir struktūrinės kalbotyros pradininko Ferdinando de Saussure’o: „Батько мій був з походження (чоловіча лінія) француз, – правильно прізвище ‘Соссюр’, навіть з приставкою ‘де’.“). Apie jį (post mortem, mirė 1965-ais) 70-mečio proga yra rašęs Eugenijus Matuzevičius; tarp kitko, pats išvertęs nemažai ukrainiečių poezijos:
V. Sosiura – ryškios lyrinės prigimties poetas, puikiai jautęs eilėraščio muzikalumą, vidinę žmogaus ir poetinio žodžio nuotaiką. Savo autobiografijoje poetas rašė: „Kaip lyrikas, aš myliu vidinį žmonių pasaulį, žmonių svajones, jausmus, mintis“. (Literatūra ir menas, 1968 I 6, nr. 1, p. 13)
Taigi, 1944-ais Sosiura parašė eilėraštį, kurio pavadinime yra vienas pamatinių jo lyrikos žodžių, žodis mylėti, – dešimties posmų „Любіть Україну“. Kas tai per kūrinys – manau, galima suprast iš pirmo ir paskutinio posmų:
Любіть Україну, як сонце любіть,як вітер, і трави, і води…В годину щасливу і в радості мить,любіть у годину негоди.— — — — — — — — — — —Любіть у труді, у коханні, в бою,в цей час коли гудуть батареї…Всім серцем любіть Україну свою,і вічні ми будемо з нею!
 |
| Ihorio Koliados knygos apie poetą (2010) viršelis |
1951-ų pavasarį Leningrade leidžiamam žurnale Zvezda, gegužės numery buvo išspausdintas šio Sosiuros eilėraščio jau nebe pirmas vertimas į rusų kalbą šiek tiek kitokiu pavadinimu – „Люби Украину“ (Mylėk Ukrainą, vertė Aleksandras Prokofjevas). O vasarą, kaip kad būna vasarą – perkūnas su žaibais iš giedro dangaus: liepos 3-ią Pravdoj paskelbtas straipsnis (kitądien – vertimas Tiesoj) „Prieš ideologinius iškraipymus literatūroje“, ir jame iš principo remiamasi tik vienu eilėraščiu (joks kitas eilėraštis iki tol ir po to, regis, nebuvo taip „didžiai pagerbtas“ sovietinių ideologų):
Kiekvienas literatūros kūrinys, kuriame talentingai nušviesta meilės savo socialistinei Tėvynei tema, sukelia mūsų širdyse aukštus patriotinius jausmus.Deja, V. Sosiuros eilėraštis tokių jausmų nesukelia. Dar daugiau – jis sukelia nusivylimo ir protesto jausmą. Iš tiesų, savo eilėraštyje poetas ragina mylėti Ukrainą. Kyla klausimas: apie kokią Ukrainą kalbama, kokią Ukrainą V. Sosiura apdainuoja? Ar jis apdainuoja tą Ukrainą, kuri amžius vaitojo po išnaudotojų jungu, kurios sielvartas ir kartėlis įsikūnijo rūsčiose Taraso Ševčenkos eilėse? [Kas iš Ševčenkos kūrybos tiko sovietmečiu, kas netiko, kaip ji buvo pateikiama – atskira tema.] [...]Ar V. Sosiuros eilėraštyje kalbama apie naująją, klestinčią Tarybų Ukrainą, kurią sukūrė, bolševikų partijos vadovaujamos, mūsų liaudies valia?Pakanka susipažinti su V. Sosiuros eilėraščiu, kad neliktų abejonių, jog priešingai gyvenimo tiesai, jis apdainuoja kažkokią senovės Ukrainą, Ukrainą „aplamai“ [...]. Už laiko ribų, už epochos ribų, – štai Ukraina, kokią pavaizdavo poetas. (Tiesa, 1951 VII 4, nr. 155, p. 3)
Taigi: mylėt tiesiog Ukrainą – ideologinis iškrypimas; „tikra“ meilė tik tada, kai myli praeity skriaustą, o dabar klestinčią радянську Україну. Pasirodžius šiam straipsniui, poetui prieš nosį užsitrenkė visos redakcijų ir leidyklų durys (iki Stalino mirties – aklinai). [Beje, jei Eugenijų Matuzevičių jau paminėjau: labai panašų kaltinimą galima perskaityt ir jo rinkinio Darbymečio vėliavos (1950) recenzijoj: „Atrodo, kad poetas jame [t.y. eilėraštyje „Gimtoji žemė“] nori apdainuoti gimtąją tarybinę žemę. Tačiau argi šiame eilėraštyje vaizduojamas tarybinis kraštas kuo nors skiriasi nuo buržuazijos valdomos Lietuvos. Saulė, ežerai, kloniai – juk visa tai buvo ir seniau. Eilėraštyje nesukuriamas tarybinės Lietuvos vaizdas, kuriam šiandien būdinga yra tai, kad jį keičia kolūkinio kaimo gyvenvietės, nauji miestai ir fabrikai, upės, pajungiamos tarnauti darbo žmonių gerovės kėlimui, socializmo statybai. Diena iš dienos gražesnė darosi Tarybų Lietuva – ir poetas kaip tik tos Lietuvos, kurią stato ir myli tarybinė liaudis, savo eilėraštyje neparodė.“ (Juozas Kirkila, „Teisingai vaizduoti tarybinę tikrovę“, Tiesa, 1951 VIII 7, nr. 184, p. 2)]
Bet laikai, nežinau kam ačiū, keičias – po Stalino mirties Sosiura pamažu grįžo ukrainiečių literatūron. Praėjo dešimtmetis po to triuškinamojo straipsnio; 1961-ais, atsiradus progai (gegužės 6–12 dienomis Lietuvoj vyko Ukrainos literatūros ir meno dienos), Pergalės žurnalo 5-am numery buvo paskelbtas nemažas pluoštas ukrainiečių poezijos vertimų, tarp jų – ir Sosiuros eilėraščio apie pavasarį ir jaunystę (vertė Justinas Marcinkevičius). Manau, gegužės pradžiai tas lyrinis eilėraštis visai tinka – gal net kaip atsvara mūsų nerimo dėl Ukrainos likimo (gali būt, kad jo vertimas buvo viešai perskaitytas ir lygiai prieš 61-erius metus):
Kas myli vasarą, kas rudenį turtingą,O aš – pavasarį su jaunyste pusiau...Kada baltais žiedais į žemę sninga,Širdy ir akyse nuo jų šviesiau.Jau pievos margą kilimą išvystė,Dangaus mėlynė tartum praraja...O, kaip aš noriu, kad ir tu, jaunyste,Kaip tas pavasaris atgimtum širdyje!Baltieji sodai jau į saulę kyla,Žiedų kalba triukšminga, nerami...O, kaip aš noriu, kad į mano tylą,Jaunyste, eitumei su manimi!O aš einu. Pievelėje šešėliai –Atplukdė vėjas debesis aukštai...Pavasari, tu manyje prikėleiJaunystę mano – ačiū tau už tai! (p. 14)
— o jums ačiū už dėmesį.
Кіровський райсуд Кропивницького запалює. Своїм вироком зобов’язав 19-річного «рускомірного» харків’янина вивчити напам’ять не тільки гімн України і ІХ розділ Конституції про територіальний устрій, а й пісню «Батько наш – Бандера, Україна – мати!», вірш Сосюри «Любіть Україну» + прочитати повість Гоголя «Тарас Бульба» й роман Дімарова «І будуть люди».
[Įdomu, kaip tokią bausmę traktuoja Human Rights Watch, – kaip pažeidžiančią žmogaus teises?]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą