(1071) Eilėraščių istorijos, iv: Algirdo Bitvinsko „Mes nemirę“

1952-ais išleisto rinkinio viršelis
(vienas egz. saugomas LII bibliotekos rankraštyne, F13-139)

eįsivaizduoju, kam galėtų kilt noras, kas rastų laiko imtis sudaryt kitą XX amžiaus lietuvių poezijos antologiją. Kitą, nes yra Vytauto Kubiliaus sudarytoji (2 d., 1991, 1995). Ana rengta amžiui artėjant į pabaigą; žvelgiant iš dabar, matyti aiškesnis amžiaus pabaigos poezijos vaizdas. Be to, gal nieko blogo, jei užėjęs knygynan galėtum rast tokią knygą; tik reikėtų vienatomio leidinio, kad ir storoko; ant plono popieriaus spausdinant galima nesunkų daiktą padaryt.
— Jei kartais sudarytojas ar sudarytoja nuspręstų, kad antologijon verta įdėt Mykolaičio-Putino poemą Vivos plango, mortuos voco, būtų prasmės įdėt ir vieną mažai kam žinomo Algirdo Bitvinsko (1929–1982) eilėraštį: mortuos voco / mirusius šaukiu – ir mirusieji atsiliepia „Mes nemirę“ (1-oji publ.: Laisvės varpas, 1951 IX 15, nr. 5(166), p. 4; persp.: Mes nemirę, 1952, p. 8):

„Mes nemirę, mes nemirę!“ –
Naktį juodą, žiaurią, gilią
Kelias aukos iš kapų.
Nužudyti, nukankinti
Skelbia garsiai vieną mintį
Dar gyvais balsais žmonių:
„Mes nemirę, mes nemirę!
Laukiam laisvės atgimimo
Sutemų pilnoj šaly, –
Dar ir Sibiro ledynėj,
Toje lagerių tėvynėj,
Mes gyvi, mes dar gyvi!
Mes nemirę, mes nemirę,
Jei pajėgiam naktį gilią
Atsikelti iš kapų!...“
- - - - - - - - - - - - - - - - -
Eina, slenka minių minios,
Žemė virsta kapinynais, –
Aidi tūkstančiai balsų:
„Mes nemirę, mes nemirę!“

Baigęs Ariogalos gimnaziją, AlgB Vilniaus pedagoginiam institute pradėjo studijuot lituanistiką, prisijungė prie bendraklasių suburtos pogrindinės Vieningosios Darbo Sąjungos, palaikiusios ryšius su partizanais (tokiu keliu keli jo eilėraščiai, pasirašyti Kerano slapyvardžiu, pasiekė LLKS Kęstučio apygardos leistą Laisvės varpą). 1952-ais kartu su kitais suimtas, nuteistas 25+5 metams, kalėjo Irkutsko srity; į Lietuvą grįžo 1956-ais. Beje, grįžtant pavogė lagaminą, kuriame buvo ir lagery rašyti eilėraščiai. Pradžioj dirbo poros rajoninių laikraščių korespondentu, net įstojo neakivaizdžiai studijuot žurnalistikos Vilniaus universitetan, bet netrukus buvo išprašytas kaip nepatikimas, netinkamas tokiam darbui, metė studijas. Tapo gelžbetonio gamyklos darbų vykdytoju. Pribaigė plaučių vėžys. Bendraklasis Vytautas Šulskis taip apibendrino: „Buvo daugelio nesuprastas ir pats kai ko nesuprato. Žodžiu, nerado laimės vingriuose žemės keliuose. [...] Poetą sulamdė negailestinga tikrovė“ (Studentų byla, 1995, p. 292).
Tos knygos pabaigoj yra atsiminimų apie AlgB-ą pluoštas, taip pat jo eilėraščių – ir priešlagerinių, ir polagerinių, vienas net datuotas 1980–1981. Negali sakyt, kad būtų kažkas tokio; gal poetiškiausias pasirodė 1959 VII 8 parašyto eilėraščio posmas:

O vėjas siunta, ūžauja,
Ir vielos verkia, švilpia
Lyg mano dienos tos,
Pakartos vėjo kilpoj.