(1304) Eilėraščių istorijos, xiii: Prano Vaičaičio „Jau pajiegos mažinas...“

Pernai išleistame Justino Sajausko miniatiūrų romane Ten, už lango yra ir tokia:

JustS savo kūrinį pavadinęs miniatiūrų romanu, vadinas,
tai fikcijos, bet vis tiek kilo noras paieškot ko nors tikro
apie Vaičaičio poezijos mėgėją. Pasižiūrėjau leidiny
Lietuvos gyventojų genocidas (t. II: 1944–1947; A–J):
neradau nė vieno Petro Brunzos; radau du Petrus Brundzas
[citatoj tikrai ir Brunza, ir Brundza; ne perbaksnojimo riktas];
1902-ų gimimo PB buvo suimtas kaip tik 1945-ų liepą;
bet ne iš Sūsninkų.

Sūsninkai

Petras Brunza 1942–1945 metais partizanavo Sūsninkų miškuose, vaikščiojo kartu su linksmuoliais broliais Sasnauskais, su aukštaūgiu Liškevičium. 45-ųjų gegužę jų būrys ėjo padėti Kalniškės kovotojams, bet, būriui nespėjus pereiti kelio, pasirodė rusų kariuomenė, ir mūšis atliko.

Matydamas, kad partizanams trūksta ginklų, o dar labiau drausmės, Petras grįžo į šeimą ūkininkauti. Įsirengė bunkerį.

Tų pačių 45-ųjų liepą kaimynas paskundė Brundzą remiant partizanus, į namus ūžtelėjo stribai, ir šeimininkas ištrinksėjo į lagerius.

Prieš pat suėmimą tėvas pasišaukė į bunkerį penkiametę dukrą. Tai atėjus, tėvas sėdėjo prie stalelio ir čiupinėjo kažkokį sulankstytą popierėlį.

– Gerai klausyk, Liuse, – prašneko, – čia surašytas eilėraštis, kurį pati turėsi išmokti. Ir niekam svetimam apie tai nė žodžio!

Mergaitė pažadėjo padaryti ko prašoma ir iš bunkerio grįžo su eilėraščiu.

Pirmos dvi jo eilutės buvo lengvos:

Jau pajėgos mažinas, vystu kaip lapas,

Jau protas lėtesnis, šaltesnė širdis.

Jas Liusė išmoko iš karto. Likusios eilutės buvo sunkesnės, bet ir tos įveikiamos. O jas kaldama Liusė suprato, kodėl iškeliaudamas į nežinią tėvas pasistengė paskleisti ne kieno nors kito, tik Vaičaičio paeiliavimą: abiem jiems – ir poetui, ir partizanui – pirmiausia rūpėjo Lietuva. (p. 268)

Visas Vaičaičio eilėraštis iš jo Raštų (1996), parengtų Zeniaus Šilerio ir Alberto Zalatoriaus:

Jau pajiegos mažinas, vystu kaip lapas,

Jau protas leinesnis, šaltesnė širdis,

Ir greitai slogins mane amžinas kapas

Ir plaus mane užmaršos greitai vilnis.

Bet geisčiau žinoti labai aš širdingai,

Ar bus nors toliau tau, tėvyne, geriau,

Kada, o brangiausia! tu būsi laiminga?

Kada gi kvėpuoti galėsi lengviau?

Kada gi ant tavo išartos krūtinės

Liuosybės dainelę vaikai užgiedos?

O bočių žilųjų vargus atsiminę,

Širdyj atsidus ir kaip reik paguodos? (p. 26)

— ar buvo Petrui Brunzai svarbu, ar bent atsiminė (autorius yra nurodęs ir visur skelbiant ta nuoroda yra ar bent turėtų būt), kad šitas poetinis tekstas, pirmąkart išspausdintas Amerikoj leistoj Vienybėj lietuvninkų 1897-ais, – ne originalus kūrinys, o laisvas vertimas iš rusų? Nikolajaus Nekrasovo eilėraščio, parašyto 1861-ais:

Что ни год – уменьшаются силы,

Ум ленивее, кровь холодней…

Мать-отчизна! дойду до могилы,

Не дождавшись свободы твоей!

Но желал бы я знать, умирая,

Что стоишь ты на верном пути,

Что твой пахарь, поля засевая,

Видит ведреный день впереди;

Чтобы ветер родного селенья

Звук единый до слуха донес,

Под которым не слышно кипенья

Человеческой крови и слез.

Manau, visai nesvarbu. (Kodėl toks retorinis klausimas iškilo, gan lengvai nuspėjama.)