— 1991-ų pavasarį Šiaurės Atėnų redakcijon, kuri tuolaik buvo Pylimo gatvėj tam pačiam pastate kaip Atgimimo redakcija, atkeliavo laiškas iš Šiaulių – Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė atsiuntė du „Laiškus už praeities į dabartį“. Praeitis šiuo atveju – septyneri nelaisvės metai, kai kalėjo Rusijos Federacijos Kemerovo srities, Irkutsko srities ir Mordovijos lageriuos (1958–1965); vienas laiškas vadinos „Prancūzija“, kitas – „Broliai latviai“. „Broliuos latviuos“ (ŠA, 1991 V 15, nr. 19, p. 3) prisimenamas tas KnSk eilėraštis; praeities tikslesnė vieta – Mordovijos lageris; tikslesnis laikas – greičiausiai 1963-ių ruduo, o gal 1964-ų.
Noriu versti latvių poetus, – sakau ir einu pas Ainą. Ji ruošia pažodinius tekstus Olgai Vsevolodovnai [Ivinskajai, Pasternako draugei ir mūzai (jei neklystu)].Nei tada, nei vėliau taip ir nepaklausiau Nijolės Gaškaitė (o progų juk buvo), ar yr jos archyve užrašytas šito Knuto Skujenieko eilėraščio vertimas. Kad jis buvo galvoj, ir širdy (atsiprašau už skambų žodį), – taip, buvo, ir tikriausiai iki vertėjos gyvenimo pabaigos. — O KnS apie 1963–1969 metus, praleistus Mordavijos lagery, yra išpasakojęs Guntarui Godiniui; jų pokalbis „Ten aš jutau, kaip sukasi žemė“ buvo skelbtas Proskynoj, 1990, nr. 4, p. 245–249 (iš latvių kalbos vertė Nijolė Sisaitė).
Aha, Vizma Belševica: „Kalno žodžiai tam, kuris liko lygumoje“. O čia dar vienas – „Baladė apie bailį“ – „Pasitaikė šalimais jiems mirti, savo krauju velėną pagirdyt. Viena kulka narsuolį pakirto, dvi pataikė į bailiojo širdį“. Didvyriški eilėraščiai, kažkodėl nesinori jų imti iš Ainos rankų. Aina – „beldikė“, pati pasigyrė bendradarbiaujanti su operatyvininku.
– Aina, duok ką nors, tik ne Belševicą.
– Tada versk mano bendrabylį Knutą Skujenieką. Žinai tokį poetą?
– Iš kur galiu žinoti?
– Nieko tu nežinai šitoje skylėje tūnodama. Va – Knuto eilėraštis. „Boldino ruduo“.
[KnS-ko eilėraštis „Boldinas rudens“, dedikuotas puškinistui prof. Sergejui Bondi, buvo išspausdintas savaitrašty Literatūra un Māksla 1962 II 10; tų pat metų balandį būsimasis Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys, Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius Knutas Skujeniekas buvo suimtas, o metų pabaigoj nuteistas už vad. antisovietinę veiklą septyneriems metams (kaip ir Gaškaitė) ir atsidūrė Mordovijoj; iš kur minimoji Aina (greičiausiai Aina Zābaka) gaudavo poezijos? – gal jai atsiųsdavo iš Latvijos? — Štai tas Skujenieko eilėraštis:
Vējš kauc un kauc... Jau kuro dienu lietus...Neprašysiu Ainos pažodinio vertimo. Kaip nors pati manysiuos.
Un ceļi rūgst kā maizes mīkla abrā.
Aiz loga skumjā, tukšā puķu dobē
Liec zemu galvas piemirkušās astras.
Pat zirgam stallī nemierīgi sapņi,
Tam rādās birzis, skrējiens trakos auļos
Un slaidkājainie suņi, lapsu dzenot...
Kur tagad izjāt? Lietus aizsedz rūtis
Ar pelēkām un asarainām restēm.
Pa apkārtējiem ciemiem plosās mēris.
Un tātad – cietums. Vienīgais, kas atliek –
Laist spārnos domu, kuru nevar saistīt,
Tad tai no spārna izraut cietu spalvu,
To ilgi, ilgi asināt un iešķelt,
Lai, tiklīdz smaile aizskar balto lapu,
Tek dzeja līdzenā un tīrā straumē.
Vējš kauc un kauc... Bet diena lēni rokas
Un slēpjas nobirušās kļavu lapās.
Brien vakars, smagām kājām stigdams dubļos.
...Pie sveces baltā kakla sīku liesmu
Liek nervoza un sadrūmusi roka.
Pa baļķu sienām garas ēnas dejo,
Un vienmērīgi lietus klauvē logā
Jau kuro dienu... Ziņas nāk tik reti
Pa tāliem, izrūgušiem krievu ceļiem...
Ir tikai grāmatas un vientulība,
Un tālas ainas, tāli, jauni vārdi,
Kas lēnām krājas, pilda spalvas smaili.
Cik grūti vārdi dzimst, cik strauji aug!
Kā viņi skrien, kā klūp, kā mirst un atkal ceļas,
Iet sāņus, dodot vietu citiem, īstiem!
No tumšā kakta kā no tumšas dzelmes
Peld smaga brigantīne melnām burām
Ar skopā bruņinieka zeltu.
Un vara patvāris ar garo krānu
Sen nav vairs patvāris – tas Komandors,
Kas metāliskā balsī tiesu vēstī
Un pastiepj smagu, nežēlīgu roku.
Vējš kauc un kauc... un kaktos ēnas trīso,
Tās cīnās kaujā, dejo menuetu,
Tās zvērē mīlu, kārtis slēpj zem galda
Un raktuvēs zem važu svara liecas —
Cik daudz šo ēnu! Cik tās visas spilgtas!
Un katra nāk un prasa savu tiesu.
Kā viņām atteikt, sengaidītām ēnām!
Jau roka tirpst, jau acīs ielīp gurdums,
Bet ēnas nāk un nāk un neredz gala.
Jau čaklā svece izraud sevi sausu,
Bet ēnas prasa aizdegt jaunu sveci,
Un vēl pie jaunas sveces baltā kakla
Ceļ liesmu nervoza un iedvesmota roka.
Vējš kauc un kauc... Un krājas lapu kaudze:
Cik ražens lapkritis ir šajā naktī!
Rīt tās bez saules dzejas zeltā mirdzēs,
Līdz atkal vakars nāks, nāks atkal ēnas,
Nāks atkal vārdi, ass uri mokošs nemiers,
Un atkal domu birzis nobirdinās
No saviem zariem nobriedušas rindas.
Vējš kauc un kauc... Deg sprakstot trešā svece.
Vēl ēnas nāk un prasa jaunu spalvu,
Un jaunu spalvu asina un iešķeļ
Bezgala nogurusi, mēma roka.
Jau pirmie gaiļi dzied. Caur lietus režģiem,
Caur vēja auriem, cauri pusnakts vārtiem
To tālā dziesma vēstī jaunu rītu.
Miegs atnāk ritam līdz. Bet vēl pat sapnī
Uz segas roka raksta, raksta, raksta...
Vējš kauc un kauc... Teic, mana laiskā roka,
Tu spētu reiz tā nogurt?...]
Kasame bulves. Lynoja. Vagos ilgos, rodosi, jų galai įsiremia į dangų, iš kurio nesustojamai žliaugia įkyri drėgmė. Prisigretinu prie nešnekiosios Vilmos. Tikra Juozapota, tik jos Petriukas dar gyvas – gretimame lageryje dvidešimt penkerius metus skaičiuoja.
– Vilma, ką reiškia žodis „stallī“?
Vilma dėbteli iš po surauktų antakių. Prakauli, pražilusi, rankos kaip gysloti kabliai – nieko nereiškia bulvių maišą įversti į mašiną. Vos suspėju šalia jos.
Pasakys žodį, ir vėl tyli, niekada daugiau kaip trijų žodžių iš eilės neištaria.
Pradedu beviltiškai atsilikti. Ir vaga pasitaikė derlinga – kas žingsnis krepšys. Karštligiškai kapstau rankomis, mintyse įsakinėdama pirštams greičiau judėti. Vos ne keturiomis einu per vagas.
– Vilma, o „birzis“? – beveik verkdama šaukiu jai į nugarą. Vilma tyli, lyg nenugirdusi, tik greit perlipa į mano vagą ir surenka bulves. Štai jau kasame greta.
– Paldies, – sakau, braukdama prakaitą. – Bet tu man neatsakei.
Vilma jau vėl priešakyje. Numeta per petį lyg bulvę kokį žodį ir vėl tyli. Tempdama purviną krepšį, rikiuoju žodžius: „Vėjas kaukia ir kaukia... Jau kiek dienų lyja. Išbrinko keliai lyg tešla duonos geldoj... Lietus langus uždengia vinguliuojančiom ašarų grotom...“ Ir eilėraštis išsilieja, savo sparnais nunešdamas mane tolyn nuo klampaus lauko. Kažin, ką dabar gretimame lageryje rašo Knutas Skujeniekas? „...Sakyki, mano išlepus ranka, ar galėtum tu šitaip pavargti?“ Kartoju jo žodžius, nepastebėdama, kaip niūri diena eina į pabaigą.
Traukinys dejuodamas linguoja į šonus, krūpčioja bėgių sandūrose. Senasis Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. Stulbinantis grįžimas į praeitį.
O visgi keista – kas išsaugojo ir atvežė į kalinių suvažiavimą tą lagerinį sienlaikraštį? – sakau kalėjimų bendražygiui Stasiui [Stunguriui?].
– Po trisdešimties metų, po to, kai Olga Vsevolodovna parašė knygą [tikriausiai turima omeny Paryžiuj 1978-ais išleista Годы с Борисом Пастернаком: В плену времени], paimti ir patėkšti lyg purvo gniūžtę tą jos lagerinę „kūrybą“?
– Kažin, kiek toje salėje buvo saugumiečių? – klausimu į klausimą atsako Stasys.
Neapykanta degančiomis akimis „Pamiatj“ oratoriai, „tikrieji marksistai“, dėkojantys komunistų partijai už pertvarką, monarchistai, svajojantys apie kazokų imperiją, naujieji demokratai, metantys aistringą iššūkį komunizmui, buvę provokatoriai – „seksotai“, specpsichiatrinių ligoninių kankiniai – ko tik nebuvo toje salėje.
Eisiu padraugauti su latviais, – sako Stasys. – Jie važiuoja gretimame vagone.
Nešnekūs, neišsimiegoję žmonės gūžiasi vagono tambūre. Žvarbus priešaušris. Traukinys ilgai stoviniuoja Rygos priemiesčiuose. Perone pasiveja du vyrai. Susipažįstame.
– ...ieks, – sako vienas, paspausdamas ranką.
– Negaiškite, nelydėkite mūsų, – sakome latviams. – Ryga mums jau beveik namai. Malonu buvo susipažinti.
Latviai nueina į lynojančią naktį.
– Tas latvis gerai moka lietuviškai, – sako Stasys. – Poetas. Mūsų laikais buvo Mordovijoje.
Kokia jo pavardė? – klausiu nuo rudeniškos drėgmės stingstančiomis lūpomis.
– Taigi sakė, ar negirdėjai? – juokiasi Stasys. – Knutas Skujeniekas.
– Knutas Skujeniekas?!
Tolumoje dūluoja du siluetai. Žiūriu jiems įkandin. Taip daug būčiau norėjusi pasakyti. Tačiau ką gi aš būčiau pasakiusi? Apie išdavikę Ainą ir apie tą rudenį? Ar apie tą beviltišką tremties naktį, kai pavargusi ranka vis „rašo ir rašo“? Ką apie tai galima pasakyti? Visa tai jau seniai yra nugrimzdę į atminties šulinį, kur lyg balti akmenys gražiai guli šalia vienas kito mūsų jaunystės atradimai: pasiaukojimo ir išdavystės skonis, vilties saldybė, atskiesta klastos tulžimi, prarasto laiko miražas, susiliejantis su geidžiamos ateities vizijomis. Ir poezijos galia, tąsyk taip ryškiai, lyg amžinybės kristalas, sušvitusi virš susiskaldžiusio, žiauraus, besiblaškančio ir klystančio pasaulio.
P.S. Apie ką tas kitas jos laiškas iš praeities į dabartį? Surašytas kaip pokalbis su mergina Mordavijos lagery ir vėliau jos bute Maskvoj; galima suprast, kad ta mergina – Irina Jemeljanova, Olgos Ivinskajos dukra, nuteista sykiu su motina; minimas ir sužadėtinis Žoržas – Georges Nivat, išskraidintas iš Sovietų Sąjungos Prancūzijon likus porai dienų iki vestuvių, ir Vadimas Kazovojus, irgi Mordovijos kalinys, vėliau tapęs jos vyru. Paskutinė to laiško, pavadinto „Prancūzija“, atkarpa:
Po kruvinojo sausio laikraštis „Le Monde“ [1991 II 21] išspausdino Prancūzijos intelektualų manifestą dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių atkūrimo [Un manifeste d’intellectuels français en faveur des Républiques baltes]. Po manifestu pasirašė Nobelio premijos laureatai, menininkai. Tarp 62 pasirašiusiųjų – dvi neprancūziškos pavardės. Tai prof. Algirdas Greimas ir poetas Vadimas Kozovojus. (ŠA, 1991 V 8, nr. 18, p. 4)Yra ir Georges’o Nivat parašas. (Pagalvojau: o Irinos Jemeljanovos atsiminimuos apie Mordovijos lagerius bent kartą paminėta литовка Ниёле?)
Ačiū! Labai įdomus įrašas.
AtsakytiPanaikintiAčiū!
AtsakytiPanaikinti