(1263) Eilėraščių istorijos, xi: Maironio „Eina garsas“ parafrazė + prieduras iš Strielkūno

šitą nuotrauką įsigijau per pirkį.lt; užrašas antroj pusėj pieštuku:
Krekenava, bažnyčios šventorius, Vinco Matulaičio darbo paminklas Maironiui
kiek išsiaiškinau, nuotraukos autorius – Marijampolėj gyvenęs chirurgas,
be to, kolekcininkas ir fotografas Petras Zaronskis (1922–200?);
po mirties ir jo surinktos, ir paties darytos nuotraukos pasklido;
kada tiksliai fotografuota – neaišku; beveik neabejotina: dar sovietmečiu;
radau Vinco Steponavičiaus straipsnelį „Ką mena Krekenavos bažnyčios
šventorius“ (XXI Amžius, 2005 II 9, nr. 11, p. 5), kuriame rašoma:
„Šventoriaus pakraščiais auga Maironio, kuris Krekenavoje 1915–1918 metais
gyveno, kūrė, pasodinti klevai, uosiai, liepos. Viename kleve yra
mediko V. Matulaičio sukurtas Maironio medinis bareljefas su užrašu:
‘... 1918 metais Maironis čia medžius sodino ir Lietuvai giesmes kūrė. 1971’.
Sovietmečiu bareljefas buvo dingęs, dabar vėl savo vietoje.“
Taip, dabar vėl savo vietoje, tik nebėr saulutės virš stogelio,
jei gerai įžiūrėjau.

iek girdėjau, rengiami akademiniai Maironio raštai (nežinau, kada juos pamatysim). Įdomioji dalis tokio pobūdžio raštuos – komentarai: tekstologiniai (ką taisė, kaip taisė etc.), o dar įdomiau kūrinių radimosi ir gyvavimo istorijos. Esu rašęs apie Maironio „Eina garsas“ genezę, tatai turėtų būt papasakota ir raštų komentaruos, bet pagalvojau: o ar bus fiksuojamos parafrazės – perkūriniai, pri(si)taikymai? Gal ir ne, nes labai jau išsipūstų tie raštų tomai. — Praeitų metų pabaigoj išsitraukiau iš lentynos ir vėl perskaičiau Stasio Ylos Žmones ir žvėris Dievų miške (2-ą leidimą, 1991-ų, tiražas 30 000 egz.; su Aleksandro Kantvilo piešiniais, Vytauto Merkio baigiamuoju straipsniu apie autorių; „Šviesa“ išleido, prastas popierius, kaip ir absoliučios daugumos tuolaik pasirodžiusių knygų, kai kuriuos puslapiuos tekstas labai blankus); norėjos atgaivint atminty aplinką, kurioj rados kun. Ylos tekstai, Gedimino Mikelaičio sudėti knygon Žodžiai iš Dievų miško: pamokslai, paskaitos, maldos, Štuthofas, 1943–1944 metai (2018, o perskaičiau tik pernai). Galėjo „Odilė“ perleist ir kun. Ylos atsiminimus, pagalvojau, vos ne kaip kokį dvitomį; tik visai neseniai sužinojau, kad Žmones ir žvėris perleido „Briedis“, bet su piešiniais, kurių stilistika tiesiog pjaunasi su atsiminimų stilistika; Sruogos Dievų miškui tokios karikatūros gal ir tiktų. — Atsiprašau, nukrypau. Grįžtu prie Stutthofo kacetininkų.

1943-ių balandžio 28-ą pasikeitė „cholernos litewskos bandos“, pasak kapo Wacławo Kozłowskio (pakarto 1946-ais Gdańske), statusas: „Iš ryto dar buvome darbo vergai, o vakare – jau prominentai, kaceto aristokratai“ (p. 112).

Pradžioj nelabai leido mums kieme maišytis, kad nepiktintume dirbančiųjų, bet kai daugumas kalinių persikėlė į naująją stovyklą, tos laisvės užteko. Sukame, būdavo, po du ir kalbamės, ir guodžiamės, ir vis svajojam apie grįžimą į laisvę kaip toj anuomet parafrazuotoj Maironio dainoj:

Eina garsas nuo Malburgo:

Reiks namo važiuoti;

Viens žaizdotas, kitas šlubas –

Kam juos atiduoti?

Pasilikit, broliai, gyvi,

Širdžių negraudinkit:

Mes sugrįšim nepražuvę

Jūsų pasiimti.

Jau ir vasara praeina,

Nebgied vieversėliai.

Vis negrįžta nuo Malburgo

Mūsų haeftlingėliai.

Saulė leidžias, gula lovon,

Su niežais kovoja,

 Atsikėlę vargdienėliai

Vienas kitą tvoja. (p. 110)

Kun. Yla nepamini, kas šitos Maironio parafrazės autorius; greičiausiai – kolektyvinė kūryba; gal ir Sruoga prisidėjęs.

Sruoga Ylos atsiminimuos – l. įdomi tema; ir dar dingtelėjo: Ylos Žmonės ir žvėrys – tikrai atsiminimai, o Sruogos Dievų miškas – autobiografinis romanas; Sruoga – per literatūros pamokas, Yla – per istorijos. Kad ir atsirėmus į Ylos svarstymus apie sovietų ir nacių konclagerių skirtingus tikslus: „Rusų kacetų tikslas – sutelkti masinę darbo jėgą, vokiškų – mases naikinti. Masės žūva ir rusų kacetuose – iš begalinio pervargimo, alkio, moralinės grėsmės, o čia jos specialiai naikinamos badu, mušimu, šalčiu. Rusai maitina kalinius blogai, blogiau nei visą tautą, tačiau nori, kad jie galėtų būti darbingi, kad iš jų išspaustų didesnius darbo rezultatus; bent specialistai pas rusus susikuria geresnę padėtį, geriau išsilaiko. Tuo tarpu vokiečių kacetuose šimtai specialistų, geriausiai paruoštų ir kvalifikuotų, dirba visiškai nenaudingą darbą; [etc.]“ (p. 133) – argi neverta pasvarstyt tema? Beje, kieno atsiminimais (išverstais į vokiečių kalbą?), rastais lagerio SS bibliotekoj, remdamas Yla sprendžia apie sovietinius lagerius, taip ir neišsiaiškinau („Tai buvo moters – rusės išgyvenimai vienoje Sibiro priverčiamųjų darbų stovykloje. Išgyvenimai gana sunkūs, vietomis net klaikūs“, ibid.; tik tiek apie knygą).

Digresija dėl juoko Šita nuotrauka iš LM, 2001 IV 27, nr. 17, p. 2;
balandžio 20-ą Mokytojų namuos vyko Knygų pavasaris; atsimenu,
ką pardaviau Jonui Strielkūnui – ką tik LLTI išleistą Lietuvių literatūros
enciklopediją (su coll. Rita Repšiene buvom tapę pardavėjais)

Prieduras Galvoj ėmė sukiotis tokia parafrazė – Tikėjimo išpažinimo fragmento: tikiu poetų bendravimą; nežinau, kas jos autorius; gal Geda? nežinau. Šita parafrazė iššoko pagalvojus apie Joną Strielkūną ir Maironį. Maironis Strielkūną lydėjo nuo tada, kai išmoko skaityt: „Tėviškėje skaitydavau prieškarines romantiškas istorijos knygas, taip pat Maironio poeziją“, – yra sakęs kalbinamas Vilmos Kaladytės („Poezija nėra istorija“, Dienovidis, 2001, nr. 10, p. 18). Toks būtų lyg ir įvadėlis pasvarstyman apie vieną JonS eilėraštį, kurį radau iš Metų (2007, nr. 11) išsiplėštoj publikacijoj; 2002 VIII 20 parašytą:

Kai pasiunta žaibai,
Kai padangėj grubiai
Išprotėjęs perkūnas užgroja,
Pajunti, kad grabe
Ir šlovė, ir garbė.
Tavo siela prieš angą sustoja,

Kur išeit jai reikės
Ar sugrįžt prie riekės,
Kurią pirmą šioj žemėj ragavo.
Kyla aukštas dangus,
Vysta menkas žmogus
Lyg žolynas prie naujo angaro. (p. 12–13)

Skaitai – ir galvoj ima deklamuotis Maironio „Milžinų kapų“ ir „Uosio ir žmogaus“ pirmi posmai; ritminė posmų struktūra tokia pat, o ir rimai:

plg. užgroja–sustoja / dūmoja–balnoja:

Kur lygūs laukai,
Snaudžia tamsūs miškai,
Lietuviai barzdočiai dūmoja;
Galanda kirvius,
Kalavijus aštrius
Ir juodbėrį žirgą balnoja.
—    —   —    —    —    —   —
Amžiaus ilgus metus
Augo uosis gražus,
Ir augo, ir lapais žaliavo;
Tarp pakalnių plačių,
Tarp beržų, drebulių
Viršūnės jis nelenkė savo.

„Skausmo balso“ pabaiga, kur surimuotas žmogus ir dangus:

Ir nelaimingas tas žmogus,
Kurs veido ašara neplovė:
Jam uždarytas bus Dangus!

„Tavo siela prieš angą sustoja“ – prieš bromą, atvertą ing viečnastį (Maironis žodį anga vartojo būtent vartų reikšme, plg. eilutes iš jau cituoto „Skausmo skundo“: „Deja, ten už aukštų, už galingų angų / Nuo Jugurtos laikų nesunku pirkt draugų“). Apie mirtį tas Strielkūno eilėraštis, paprastai sakant; pokalbis su Maironiu apie mirtį. Du esminiai žodžiai, sukabinti fonikos: anga vs angaras; Maironis: po mirties siela žengs pro angą amžinybėn; Strielkūnas: ta amžinybė – lyg koks užrakintas angaras, nusibaigsim prie jo, ir tiek. — Taip taip taip, viską suprimityvinau, sakykit: primetė vg savo nuomonę Strielkūnui; gal, tikriausiai; bet kad dažniausiai taip būna poeziją skaitant: randi, ką nori rast, eilėraštis kaip pretekstas pačiam apie ką nors pagalvot.

(836) Epizodai, ix: ir žmogžudžiai išnyko kaip dūmas

ei ištari frazę nacių koncentracijos stovykla, prie jos pirmiausia prišoka Stutthofas, ir tik po sekundės kitos – Auschwitzas/Oświęcimas, Mauthausenas etc. Kurioj vietoj išnirtų Sachsenhausenas? Kokioj n-ioliktoj? Vieta, kur vokiečiai laikė nelaisvėn paimtą Stalino sūnų?
Jono Grigolaičio, kalėjusio Sachsenhausene, atsiminimai Nacių pragare: kalinio Nr. 40627 išgyvenimai nacių koncentracijos stovyklose, 1941–1945 išleisti Dillingene 1948-ais. Ir tai bene pirmieji atskira knyga išėję lietuvio konclagerio kalinio atsiminimai. Antano Kučo (slapyvardžiu A. Gervydas pasirašyti) Už spygliuotų vielų išėjo 1950-ais, Stasio Ylos Žmonės ir žvėrys Dievų miške 1951-ais, Sruogos Dievų miškas 1957-ais, Vladislovo Telksnio Kamino šešėlyje 1990-ais (bet liko šešėly, nes esą „neteisingai“ prisiminęs Sruogą); 1995-ais išleisti kito Sachsenhauseno kalinio, nr. 38451, Miko Šlažos beveik pusamžį rankraščiu buvę vokiškai rašyti atsiminimai Bestien in Menschengestalt – Žvėrys žmogaus pavidalu.
— 1945-ų balandis. Raudonajai armijai visai priartėjus prie Oranienburgo, Sachsenhauseno kaliniai (apie 35–40 tūkstančių) kolonomis leidžias „mirties žygin į laisvę“ – į šiaurę, Lübecko link. Pagal planą, ten jie turėję būt suvaryti į laivus, išplukdyti jūron ir paskandinti.
Žygis truko dvi savaites; pakelės grioviuose liko gulėti nebepajėgiantys reikiamu tempu judėti į priekį kaliniai, kuriuos smogikai pribaigdavo šūviu į paausį ar smilkinį (žuvo apie penktadalį). Artėjant prie Schwerino viskas pakriko, kaliniai ėmė ir atsidūrė laisvėj („Priėję paklausėme, ar galima eiti. Postas tik pamojo ranka – okey! ir mes atsidūrėme ‘Amerikoje’.“ p. 233) Apsistojo exkaliniai vokiečių karo ligoninėj.

Mus slėgė mintis, kad esame laisvi, ir nežinojome, ką mums veikti su vėl atgauta laisve.
     Per visą metų eilę mes laukėme dienos, kada biaurioji diktatūra sutriuškės ir mes aktyviai dalyvausime jos likvidacijoje, matysime, kaip mūsų engėjai atsiims pelnytą užmokesnį. O dabar? Mūsų kankintojai ir žudikai išbėgiojo ir dar iš pasalų išžudė tūkstančius mūsiškių. [1947-ais teisiami buvo tik 16 Sachsenhauseno koncentracijos stovyklos pareigūnų; iš viršūnėlių.] Mes likome Dievo valioje, išbadėję ir daugiau nieko negeidėme, kaip tik kartą pavalgyti, pailsėti ir nors kiek sustiprėję pasiekti savo šeimas. Iš nacių pragaro gyvi ištrūkome, bet dabar atsidūrėme nepalankių gyvenimo aplinkybių vergijoje, nacių diktatūros režimo paveldėjime. –
     Vakare kelis kartus ligoninę perėjo amerikiečių patruliai ir patikrino gyventojus, tur būt, ieškojo smogikų. Dar prieš kelias dienas smogikai jautėsi pasaulio viešpačiai, nesiskaitė nei su įstatymais, nei su teise, nei su morale. Jų valia buvo įstatymas visai jų pavergtai žmonijai. Taip, pvz., amerikiečiams jau žygiuojant į Schwerino miestą, kitoje miesto pusėje jie prie žibinto stulpo gatvėje pakorė pasigavę moterį, penkių mažamečių vaikų motiną, dėl to, kad ji prie krautuvės laukdama pareiškė savo pasitenkinimą Hitlerio mirtim ir reiškė viltį, kad dabar bent karas pasibaigs. Šalia smogikų nebuvo vietos nė vienam, kas nedievino jų bepročio vado. Kitą dieną jie išnyko kaip dūmas. Neberadai nei smogiko, nei nacio, nei Hitlerio garbintojo. Visi jie iš kirčio buvo „įsitikinę demokratai“, Hitlerio idėjos priešai. Visos pergyventos baisybės turėjo atrodyti kaip piktas sapnas, netikras gandas, slogutis... (p. 233–234)

(Nežinau, gal klystu, bet šis epizodas kad ir netiesiogiai kai ką primena; 1989–1990-ų Lietuvą.)
----------------------------------------------
„Kadaise, labai seniai, man teko skaityti vokiečių pėstijos eiliniu prie Verdeno kariavusio pono Urlicho atsiminimų mašinraštį. Šie žmonės buvo įtraukti į sūkurį lygiai kaip Aušvico kaliniai, tačiau virš jų kančios ir mirties užsivėrė užmaršties vandenys“, – rašė Czesławas Miłoszas Abėcėlės gabaliuke, pavadintam „Anus mundi“ (vertė Vytautas Dekšnys, 2012, p. 46). Gražiai pasakyta: „užsivėrė užmaršties vandenys“, ir teisybė; Miłoszui atrodė, kad jie užsivėrė virš Pirmojo pasaulinio karo aukų, o virš Antrojo – ne; regis, užsiveria jie ir virš praėjusio amžiaus vidury vykusių tragedijų; tik salų, į kurias susirenkama atlikt privalomųjų atminties pagerbimo ritualų dažniausiai kartą per metus, ar apsilankoma turistiniais tikslais (buvau-mačiau), likę; vis randas „aktualesnių“ dalykų, kuriuos tarsi privalu laikyt galvoje; bet kartkartėm prasiveria vandenys (tereikia atsiverst knygą).
Štai dviejų Klaipėdos krašto lietuvių, greičiausiai kaip ir Grigolaitis apkaltintų „priešiška veikla, nukreipta prieš Trečiąjį Reichą“ (kitaip sakant, „tėvynės išdavyste“, nes visi gimusieji Vokietijai prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausiusiose žemėse buvo savaime laikomi jos piliečiais), gyvenimų finalai:

[...] tokiose sąlygose daug suimtųjų netekdavo vilties nei jėgų toliau beeiti tuo erškėčiuotu keliu ir pasiryždavo nusižudyti. Dar 1943 metais buvo atvežtas iš Klaipėdos krašto ūkininkaitis Puodžius, apie 27 metų amžiaus. Keletą savaičių pabuvęs stovykloje, jis buvo paskirtas į Klinkerio komandą. Greit sužinojome, kad jis ten šokęs į vielas [kuriomis tekėjo elektros srovė] ir žuvęs.
     Kitą klaipėdietį, K. Boniną, smogikai žiauriai nukankino. Mat, jis rašinėjo lietuvių spaudai ir smogikai jam dėl to baisiai keršijo. Stovykloje jis dirbo vienoje statybos komandoje. Jis pateko į stovyklą vasarą. Tuokart darbas buvo dirbamas bėgom. Tik 1943 metais ta tvarka buvo pakeista. Tai buvo be galo didelė lengvata, nes bebėginėdami suimtieji daugiausia nusikankindavo. Boniną pastatė cemento krauti. Su cemento maišu reikėjo bėgti, o maišą padėjus, vėl bėgom atgal. Smogikai nuolat stovėdavo ir žiūrėdavo, kad nė vienas neitų lėtai. Cementas apdengė ne tik drabužius, kurių pakeisti nebuvo galima, nes kiekvienas suimtasis teturėjo vieną rūbų eilę, bet apklojo ir odą. Nuo prakaito sušlapusi oda prisitraukė dulkių ir pradėjo trūkinėti. Visas jo kūnas apteko žaizdomis ir votimis, o drabužiai sulūžinėjo ir tik skiautais bekabojo ant kūno. Žaizdas perrišti ambulatorijoje buvo galima tik vieną kartą savaitėje, būtent, sekmadienį. Kada suimtieji veždavo vežimėlius, smogikas atsistojęs ant vežimėlio kapodavo bizūnu, jei suimtieji ne gana greitai bėgdavo. Be to, jį įversdavo kelis kartus per dieną į vandens baką. Smogikas jam liepdavo atsistoti prie vandens bako ir priėjęs taip kirsdavo į veidą ar spirdavo į pilvą, kad jis aukštielninkas įvirsdavo į vandenį. taip kankino Boniną kelias savaites. Jis nuolat silpnėjo ir pagaliau griuvo. Nuvestas į ligoninę, greit mirė. (p. 132–133)

Karolis Bonynas yra Lietuvių enciklopedijoj (t. III, p. 127; žr. dešinėj). Tiek pat ir Mažosios Lietuvos enciklopedijoj (t. 1, p. 192).
Trimite (1940-01-25, p. 20) pranešant apie jo mirtį (esą Berlyne) sukonkretintas žurnalistas – „ilgametis lietuvių leidžiamų vokiečių kalba Klaipėdoje laikraščių redaktorius“. Mini Boniną ir Mikas Šlaža: nurodydamas kitas mirties aplinkybes ir kad tai atsitikę 1939-ais prieš Kalėdas (p. 35). Bet Šlaža, kaip ir Grigolaitis, tuolaik Sachsenhausene nebuvo.
Mirusiųjų konclagery sąraše radau: Bonin, Karl, born 22.05.1882, Schlochau in Ostpommern, died 18.01.1940, prisoner number(s): 865. Greičiausiai – tas pats žmogus?
Ūkininkaičio Puodžiaus MLE nėr, yr tik du ūkininkai Puodžiai, tinkantys nusižudžiusiajam į tėvus –  Jonas iš Urbikių (Klaipėdos aps.) ir Mikas iš Šilmeižių (Šilutės aps.). (Minėtam sąraše pavardės, panašios į Puodžius, neradau; gal pražiopsojau.)
LGGRTC rengia ir leidžia daugiatomį žinyną, kuriame fiksuojami ištremtieji irba atsidūrusieji sovietiniuos konclageriuos; vargu ar realu tikėtis, kad kas nors panašaus atsiras ir apie nacių režimo aukas. Kelis žinom, ir gan?