(1263) Eilėraščių istorijos, xi: Maironio „Eina garsas“ parafrazė + prieduras iš Strielkūno

šitą nuotrauką įsigijau per pirkį.lt; užrašas antroj pusėj pieštuku:
Krekenava, bažnyčios šventorius, Vinco Matulaičio darbo paminklas Maironiui
kiek išsiaiškinau, nuotraukos autorius – Marijampolėj gyvenęs chirurgas,
be to, kolekcininkas ir fotografas Petras Zaronskis (1922–200?);
po mirties ir jo surinktos, ir paties darytos nuotraukos pasklido;
kada tiksliai fotografuota – neaišku; beveik neabejotina: dar sovietmečiu;
radau Vinco Steponavičiaus straipsnelį „Ką mena Krekenavos bažnyčios
šventorius“ (XXI Amžius, 2005 II 9, nr. 11, p. 5), kuriame rašoma:
„Šventoriaus pakraščiais auga Maironio, kuris Krekenavoje 1915–1918 metais
gyveno, kūrė, pasodinti klevai, uosiai, liepos. Viename kleve yra
mediko V. Matulaičio sukurtas Maironio medinis bareljefas su užrašu:
‘... 1918 metais Maironis čia medžius sodino ir Lietuvai giesmes kūrė. 1971’.
Sovietmečiu bareljefas buvo dingęs, dabar vėl savo vietoje.“
Taip, dabar vėl savo vietoje, tik nebėr saulutės virš stogelio,
jei gerai įžiūrėjau.

iek girdėjau, rengiami akademiniai Maironio raštai (nežinau, kada juos pamatysim). Įdomioji dalis tokio pobūdžio raštuos – komentarai: tekstologiniai (ką taisė, kaip taisė etc.), o dar įdomiau kūrinių radimosi ir gyvavimo istorijos. Esu rašęs apie Maironio „Eina garsas“ genezę, tatai turėtų būt papasakota ir raštų komentaruos, bet pagalvojau: o ar bus fiksuojamos parafrazės – perkūriniai, pri(si)taikymai? Gal ir ne, nes labai jau išsipūstų tie raštų tomai. — Praeitų metų pabaigoj išsitraukiau iš lentynos ir vėl perskaičiau Stasio Ylos Žmones ir žvėris Dievų miške (2-ą leidimą, 1991-ų, tiražas 30 000 egz.; su Aleksandro Kantvilo piešiniais, Vytauto Merkio baigiamuoju straipsniu apie autorių; „Šviesa“ išleido, prastas popierius, kaip ir absoliučios daugumos tuolaik pasirodžiusių knygų, kai kuriuos puslapiuos tekstas labai blankus); norėjos atgaivint atminty aplinką, kurioj rados kun. Ylos tekstai, Gedimino Mikelaičio sudėti knygon Žodžiai iš Dievų miško: pamokslai, paskaitos, maldos, Štuthofas, 1943–1944 metai (2018, o perskaičiau tik pernai). Galėjo „Odilė“ perleist ir kun. Ylos atsiminimus, pagalvojau, vos ne kaip kokį dvitomį; tik visai neseniai sužinojau, kad Žmones ir žvėris perleido „Briedis“, bet su piešiniais, kurių stilistika tiesiog pjaunasi su atsiminimų stilistika; Sruogos Dievų miškui tokios karikatūros gal ir tiktų. — Atsiprašau, nukrypau. Grįžtu prie Stutthofo kacetininkų.

1943-ių balandžio 28-ą pasikeitė „cholernos litewskos bandos“, pasak kapo Wacławo Kozłowskio (pakarto 1946-ais Gdańske), statusas: „Iš ryto dar buvome darbo vergai, o vakare – jau prominentai, kaceto aristokratai“ (p. 112).

Pradžioj nelabai leido mums kieme maišytis, kad nepiktintume dirbančiųjų, bet kai daugumas kalinių persikėlė į naująją stovyklą, tos laisvės užteko. Sukame, būdavo, po du ir kalbamės, ir guodžiamės, ir vis svajojam apie grįžimą į laisvę kaip toj anuomet parafrazuotoj Maironio dainoj:

Eina garsas nuo Malburgo:

Reiks namo važiuoti;

Viens žaizdotas, kitas šlubas –

Kam juos atiduoti?

Pasilikit, broliai, gyvi,

Širdžių negraudinkit:

Mes sugrįšim nepražuvę

Jūsų pasiimti.

Jau ir vasara praeina,

Nebgied vieversėliai.

Vis negrįžta nuo Malburgo

Mūsų haeftlingėliai.

Saulė leidžias, gula lovon,

Su niežais kovoja,

 Atsikėlę vargdienėliai

Vienas kitą tvoja. (p. 110)

Kun. Yla nepamini, kas šitos Maironio parafrazės autorius; greičiausiai – kolektyvinė kūryba; gal ir Sruoga prisidėjęs.

Sruoga Ylos atsiminimuos – l. įdomi tema; ir dar dingtelėjo: Ylos Žmonės ir žvėrys – tikrai atsiminimai, o Sruogos Dievų miškas – autobiografinis romanas; Sruoga – per literatūros pamokas, Yla – per istorijos. Kad ir atsirėmus į Ylos svarstymus apie sovietų ir nacių konclagerių skirtingus tikslus: „Rusų kacetų tikslas – sutelkti masinę darbo jėgą, vokiškų – mases naikinti. Masės žūva ir rusų kacetuose – iš begalinio pervargimo, alkio, moralinės grėsmės, o čia jos specialiai naikinamos badu, mušimu, šalčiu. Rusai maitina kalinius blogai, blogiau nei visą tautą, tačiau nori, kad jie galėtų būti darbingi, kad iš jų išspaustų didesnius darbo rezultatus; bent specialistai pas rusus susikuria geresnę padėtį, geriau išsilaiko. Tuo tarpu vokiečių kacetuose šimtai specialistų, geriausiai paruoštų ir kvalifikuotų, dirba visiškai nenaudingą darbą; [etc.]“ (p. 133) – argi neverta pasvarstyt tema? Beje, kieno atsiminimais (išverstais į vokiečių kalbą?), rastais lagerio SS bibliotekoj, remdamas Yla sprendžia apie sovietinius lagerius, taip ir neišsiaiškinau („Tai buvo moters – rusės išgyvenimai vienoje Sibiro priverčiamųjų darbų stovykloje. Išgyvenimai gana sunkūs, vietomis net klaikūs“, ibid.; tik tiek apie knygą).

Digresija dėl juoko Šita nuotrauka iš LM, 2001 IV 27, nr. 17, p. 2;
balandžio 20-ą Mokytojų namuos vyko Knygų pavasaris; atsimenu,
ką pardaviau Jonui Strielkūnui – ką tik LLTI išleistą Lietuvių literatūros
enciklopediją (su coll. Rita Repšiene buvom tapę pardavėjais)

Prieduras Galvoj ėmė sukiotis tokia parafrazė – Tikėjimo išpažinimo fragmento: tikiu poetų bendravimą; nežinau, kas jos autorius; gal Geda? nežinau. Šita parafrazė iššoko pagalvojus apie Joną Strielkūną ir Maironį. Maironis Strielkūną lydėjo nuo tada, kai išmoko skaityt: „Tėviškėje skaitydavau prieškarines romantiškas istorijos knygas, taip pat Maironio poeziją“, – yra sakęs kalbinamas Vilmos Kaladytės („Poezija nėra istorija“, Dienovidis, 2001, nr. 10, p. 18). Toks būtų lyg ir įvadėlis pasvarstyman apie vieną JonS eilėraštį, kurį radau iš Metų (2007, nr. 11) išsiplėštoj publikacijoj; 2002 VIII 20 parašytą:

Kai pasiunta žaibai,
Kai padangėj grubiai
Išprotėjęs perkūnas užgroja,
Pajunti, kad grabe
Ir šlovė, ir garbė.
Tavo siela prieš angą sustoja,

Kur išeit jai reikės
Ar sugrįžt prie riekės,
Kurią pirmą šioj žemėj ragavo.
Kyla aukštas dangus,
Vysta menkas žmogus
Lyg žolynas prie naujo angaro. (p. 12–13)

Skaitai – ir galvoj ima deklamuotis Maironio „Milžinų kapų“ ir „Uosio ir žmogaus“ pirmi posmai; ritminė posmų struktūra tokia pat, o ir rimai:

plg. užgroja–sustoja / dūmoja–balnoja:

Kur lygūs laukai,
Snaudžia tamsūs miškai,
Lietuviai barzdočiai dūmoja;
Galanda kirvius,
Kalavijus aštrius
Ir juodbėrį žirgą balnoja.
—    —   —    —    —    —   —
Amžiaus ilgus metus
Augo uosis gražus,
Ir augo, ir lapais žaliavo;
Tarp pakalnių plačių,
Tarp beržų, drebulių
Viršūnės jis nelenkė savo.

„Skausmo balso“ pabaiga, kur surimuotas žmogus ir dangus:

Ir nelaimingas tas žmogus,
Kurs veido ašara neplovė:
Jam uždarytas bus Dangus!

„Tavo siela prieš angą sustoja“ – prieš bromą, atvertą ing viečnastį (Maironis žodį anga vartojo būtent vartų reikšme, plg. eilutes iš jau cituoto „Skausmo skundo“: „Deja, ten už aukštų, už galingų angų / Nuo Jugurtos laikų nesunku pirkt draugų“). Apie mirtį tas Strielkūno eilėraštis, paprastai sakant; pokalbis su Maironiu apie mirtį. Du esminiai žodžiai, sukabinti fonikos: anga vs angaras; Maironis: po mirties siela žengs pro angą amžinybėn; Strielkūnas: ta amžinybė – lyg koks užrakintas angaras, nusibaigsim prie jo, ir tiek. — Taip taip taip, viską suprimityvinau, sakykit: primetė vg savo nuomonę Strielkūnui; gal, tikriausiai; bet kad dažniausiai taip būna poeziją skaitant: randi, ką nori rast, eilėraštis kaip pretekstas pačiam apie ką nors pagalvot.

(916) Eilėraščių istorijos, ii: Jono Strielkūno „Lietuva“ ir Romas Kalanta

1971-ais 7000 egz. tiražu išėjusiame Jono Strielkūno rinkiny Vėjas rugiuos, kainavusiam 39 kapeikas, p. 9–10 buvo eilėraštis „Lietuva“:

Lietuva – akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva – ugnis, kurią kūrenam,
Ir kurioj sudegsime visi.

Lietuva su pagonybės mitais,
Lietuva su šimtmečių lažu.
Lietuva – grėsmingas dinamitas
Tūkstančiuos sukilėlių laužų.

Visos pievos, upės apraudotos
Graudžiose lietuvės raudose.
Švietė revoliucijos raudonos –
Požemiuos įkalinta dvasia.

Mes visi tenai – gelmėj – užgimę
Po lenktu sukilėlio dalgiu.
Ir visus mus Lietuva augino
Tarsi lauką želiančių rugių.

Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,
Ir keliai, nubėgantys kalvom...
Kažkada iš Lietuvos atėję,
Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.

Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės: L i e t u v a.

Praėjus porai metų po poeto mirties, 2012-05-11 Literatūroj ir mene buvo išspausdintas Valentino Sventicko gurinys „Poezijos pavasaris su Jonu Strielkūnu“, kuriame minimas ir šis eilėraštis:

[...] esu patyręs, kas ištikdavo sovietmečio publiką, kai jis skaitydavo „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi.“
Tai iš eilėraščio „Lietuva“, parašyto 1967 metais.

Du verti dėmesio komentarai prie šios publikacijos:

fragmentas; 2005-10-06
Roberto Antinio jaunesniojo sukurtas „Aukos laukas“, manau,
gal prasmingiausias Lietuvoj esantis in memoriam monumentas

žygis. 2012-05-19 10:55
sako, kad ištrauka iš Strielkūno kūrybos buvo ir Kalantos užrašų knygelėje. na, bet ar mažai mitų prikurta ta tema...
Alvydas 2012-05-19 21:39
ŽYGIUI, TAI NE MITAS, NES SAVO RANKOSE LAIKIAU ROMO KALANTOS UŽRAŠŲ KNYGUTĘ, TEN APTIKAU JONO STRIELKŪNO EILĖRAŠTĮ 'LIETUVA'. PRIMENU TĄJĄ EILUTĘ: LIETUVA, - UGNIS, KURIĄ KŪRENAM IR KURIOJ SUDEGSIME VISI [vargu ar čia minima užrašų knygelė = 1972 metų kišeninis kalendorėlis, kuriame yra paskutinis Kalantos įrašas „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“; per mažas formatas, kad galima būtų persirašyt 6 posmų eilėraštį]

Tai vienintelis atvejis, kai užtikau minint, esą šitą Strielkūno eilėraštį Kalanta buvo persirašęs knygutėn; dažniau – kad turėjęs prie savęs tą lemtingąją dieną – 1972-ų gegužės 14-ą. Štai Rimantas Kmita Modernaus meno centro interneto svetainėj rašydamas apie Strielkūną:

Simboliška, kad jo eilėraštis „Lietuva“ su eilutėmis „Lietuva – grėsmingas dinamitas, / Tūkstančiuos sukilėlių laužų“ buvo rastas Romo Kalantos kišenėje.

Nuorodos, kuo remiantis įvardijamas kišenės turinys, nėr. Spėčiau – išnaša Viktorijos Daujotytės monografijoj Gyvenimas prie turgaus (2008):

Pokalbyje (2008 03 07) Strielkūnas paminėjo faktą, kad Romas Kalanta šį eilėraštį buvo išsikirpęs iš „Nemuno“, rastas švarko vidinėje kišenėje... (p. 248)

Apsitrynusi ta iškarpa turėjo būt, nes „Lietuva“ išspausdinta žurnalo 1967 metų 9-am numery.
Dukart užfiksuota išsamiau, ką Strielkūnas šnekėjęs apie šį eilėraštį ir Kalantą.
(1) Alfas Pakėnas iš pabendravimo su poetu 2007-04-16:

Prisiminėme antrą eilėraščių knygą „Vėjas rugiuos“, klausinėjau apie atskirus eilėraščius. Pirmiausia – apie „Lietuvą“. Jį dar jaunystėje išmokau atmintinai. Poetas sakė, kad šis eilėraštis buvo kupiūruotas – išmestas pirmas posmas. Padiktavo jį, paskubom užsirašiau:

Lietuva – tai šūvis į krūtinę,
Lietuva – tai skrydis lig dangaus.
Lyg diena pirma ir paskutinė,
Už kurios lyg skęstantis laikaus.

Pasak Jono, tas kūrinys gan greit buvo išverstas į rusų kalbą, nes juo susidomėjo Rašytojų sąjungos rusų sekcijos poetas, vertėjas Georgijus Jefremovas, vėliau vertęs ir daugiau J. Strielkūno eilėraščių. Dar Jonas pasakojo girdėjęs, jog šį eilėraštį rado 1972 m. susideginusio Romo Kalantos kišenėje – apdegusį. Prisipažino, kad dabar, ruošdamas „Raštus“ [dvitomį Lyrika, išėjo 2009], išmetė jo vidurinį posmą, kur yra eilutė „švietė revoliucijos raudonos / požemiuos įkalinta dvasia“. Kad aktoriams būtų nesarmata skaityti. Tai sakydamas poetas juokėsi. („Tegu šviečia mums mūsų Aukštaitija“, Nemunas, 2014-03-20, nr. 11, p. 13)

Ir (2) Strielkūnas šnekinamas Audriaus Musteikio 2009-ais:

„Lietuva“ buvo populiari anais, lietuvybės priespaudos, laikais. Genrikas Zimanas mus keikdavo, vadino nacionalistais: mane, Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį – kad apie Lietuvą rašom. Tą eilėraštį žmonės prie kapo deklamuodavo. Jis buvo rastas Romo Kalantos kišenėje. Kai apie tai perskaičiau, mane šiurpas nukratė. Negi tos eilutės: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam ir kurioj sudegsime visi“ jam bus padariusios tokią įtaką? 

Cituodamas pajuodinau žodį ir frazę – galvoj tupintis neviernas tamošius raukos ir klausia: ar tikrai taip buvo? Girdėjo, skaitė, bet ar yra liudininkų, mačiusį tą apdegusią „Lietuvą“ iš Romo Kalantos kišenės? Suprantu, kvaila taip klaust, todėl performuluoju: ar yra milicijos ar saugumo tuoj po Įvykio rašytuose popieriuose minimas apdegęs eilėraštis? Ar tokie popieriai išlikę? Nežinau. Ir dar vienas klausimas sukiojas: jei būtų toks eilėraštis rastas Kalantos kišenėj, ar nebūtų Strielkūnas pasikviestas „pasikalbėt“? Gal ir ne.
— Suprantu, ne viską šia tema esu perskaitęs. Gal jūs galėtumėt nurodyti, ką dar reikia peržiūrėt, kad visiškai dingtų net abejonės šešėlis? Manau, tai itin reikšmingas dalykas lietuvių poezijos istorijai.

(910) Pakeliui namo, xxxvi: apie paskutinę viltį pabendrauti

-4G → T-16; oras bjaurus, lyja, regis, ir kelias šlapias snaiges jau mačiau; Ruokytė turėtų būt visai nebloga kultūros ministrė; temsta; o Salienė? – nebus blogiau už Pitrėnienę, tikrai;  iš ryto girdėjau, kad saulė turėtų leistis apie šeštą, kaip tik dabar, nors kam tai žinot tokią dieną; kirsdamas Laisvės prospektą prisiminiau, apie ką buvau pagalvojęs tądien, kai laidojo Jurą Poželą.
Ir Kukulo kūnas sudegintas, ir Donskio, ir vis daugiau bus sudegintų, ir aš norėčiau; ir dingsta paskutinė viltis, kurią Jonas Strielkūnas dar puoselėjo:

Visi pavirsime į nieką.
Bet gūdy požemio gilaus
Gal atpažins dar sliekas slieką
Ir tartum brolis prisiglaus.

Be vilties, bet kažkaip gražiau: nebenaudojamus daiktus verčiau degint, o ne pūdyt.

(672) Pakeliui namo, x: apie senstančio svajonę

T-19; Literatūra ir menas, 2004, gruodžio 24, p. 2; Alis Balbierius, esės „Skaitmeninė visata“ pradžia:

Galbūt pradžioj buvo ne žodis, ne vaizdas, o skaičius...
Galbūt skaitmeninių technologijų atradimas ir nepaprastai spartus jų plitimas yra ne kas kita, kaip grįžimas į pradžią, į visatos įsčias.

Vis labiau pasiilgstu geometrijos, pasak apibrėžimo, matematikos dalies, tiriančios erdvinius ryšius. Kol buvau jaunuolis, geometrija (dar biologija) gal net labiau jaudino protą/vaizduotę negu Bložės poezija.
Geometrija labiau negu algebra.
Atsimenu, kai baigiau vidurinę, gavau tokį/tokią pažymėjimą/pažymą, atrodo, taip pavadintą: „už labai gerą algebros ir geometrijos mokymąsi“.
Stojau į lietuvių; pateikdamas dokumentus, ir tą popiergalį parodžiau:
– Bet jūs juk į filologiją stojat! Šitas negalioja.
O vis dėlto, kai pagalvoji, koks popierius apie labai gerą chemijos mokymąsi (ergo, žmogus ir gerą nosį turi) turėtų galiot stojant į filologiją, – gal ims ir atsiras žmogus, parašęs studiją apie kvapus lietuvių literatūroj. – Tikrai įdomu būtų paskaityt. Nėr tokios studijos.
P.S. Apskaičiuokite posmo [prasminį] tūrį. Jono Strielkūno ketureilis, parašytas 2005-11-02:

Vėlinių saulė tokia skaisti.
Gal kitąmet regės ją kiti
Ir prisimins lyg tarp kitko mane
Vėlinių saulės ramiam skaistume.

J.S. mirė 2010-ais. Bene prasmingiausiai jį prisiminė vienmetis a.a. Romualdas Granauskas – Pasijose pagal Joną.
(Mes vis: apie mirusius gerai arba nieko; o gal tikrai sąžiningiau būtų, kaip, regis, Voltaire’as siūlė: apie gyvuosius – pagarbiai, apie mirusius – teisybę?)

(580) Užparaštė, lxxxvi: iš Marcinkevičiaus skaitymo

Rašytojų sąjungos leidykla praeitąmet išleido Valentino Sventicko parengtą dar neskelbtų Justino Marcinkevičiaus poetinių, ikipoetinių ir kt. tekstų rinkinį Iš natūros.
Išsirašau eilutes:

pasigailėk manęs silpnybe mano
kad užsiauginau tave galingą (p. 15)
----------------------------
knyga ant stalo – taigi, gyveni (p. 17)

Ir visą eilėraštį (p. 14):

kalba saugo ir gina
pasakau: gryčia asla stalas
nežinau ką daryti su durimis
ar jas uždaryti ar laikyti atdaras
uždarytos saugiau
atdaros šaukia išeiti
vilioja nustebti
išsigąsti sušukti
galbūt grįžti
neperžengus tamsios priemenės
kalboje ir tikrovėje
2008

Taip, M-čius – namų, naminis par excellence poetas; tikrai ne priemenės (gal Geda priemenės, vis tarp pasaulių šmirinėjantis?); ir ne lauko – M-čiaus laukas išgyvenamas namuos prie rašomojo stalo priešais langą (gal Čigriejus vadintinas lauko poetu? gal dar ir Strielkūnas?).

Valentinas Sventickas šio J.M. rinkinio baigiamajam akordui parinko dvi paskutines vad. rudojo sąsiuvinio mintis. Užkabino priešpaskutinė:

Jeigu Lietuvoje nebūtų tiek vargo – ji seniai būtų praryta pasaulio. Jo švelnus gomurys dar bijo mūsų ašakų... (p. 130)

Istoriosofinė įžvalga, apgalvotina.
(1) Priešprieša: Lietuva vs pasaulis; mes ir – ne kiti, o kìta; mes esame potencialus grobis – pasaulio grobis. Jei norime išlikti, turime būti kuo vargingesni?
(2) Ar nepervertiname savęs manydami esą jau taip geidžiamas kąsnis? Ar nedemonizuojame to pasaulio, kuris sykiu regisi esąs alkanas grobuonis, bet švelniagomuris?

(483) Užparaštė, lxvii: apie du vėju ir dvi gėli

Visai atsitiktinai šita mintis šmėkštelėjo.
Henriko Radausko eilėraštis „Gėlė ir vėjas“, pirmąkart išspausdintas Strėlėj danguje 1950-ais, jau cituotas percituotas, gimnazistų analizuotas peranalizuotas, net Vilniaus troleibusais važinėjęsis, kai kas jį ir atmintinai moka:

Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė „tuoj“, –
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos
Ir trankės klausinėdamas, kurios ji bus spalvos.

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, –
Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: „Balta, balta, balta!“

O jei jį ėmus ir sugretinus, kad ir mokyklinėj programoj, su Jono Strielkūno eilėraščiu iš rinkinio Po tylinčiom žvaigždėm (1982):

Šnabžda vėjas lauko gėlei
Vidury nakties:
„Tai iš ko tu prisikėlei,
Jei ne iš mirties?“

Šnabžda: „Kas gi tau belieka?
Vysti kuo greičiau...“
O gėlė nesako nieko,
Žydi tik skaisčiau.

Kokie skirtingi vėjai ir skirtingos gėlės, ir situacijos. Gretinimas man visada atrodė prasmingas dalykas. Be to, sugretinus galima ir šonan kryptelt, pvz., pasvarstant, kiek tiesos belikę tame pat rinkiny esančio Jono Strielkūno eilėraščio, dedikuoto Pauliui Širviui, posme:

Keičias laikas, keičias žmonija,
Skęsta amžiai ugnyje ir dūmuos.
Bet išlieka mūsų kraujyje
Amžinas aukštaitiškas graudumas.

Tikrai? Abejoju.

(351) Užparaštė, xlv: apie smagią atminties išdaigą

Važiuodamas darban prisiminiau.
Tai buvo daugiau negu prieš savaitę, jei nepamečiau laiko nuovokos.
Coll. S.D. įeina į biblioteką su naujausia Granausko knyga rankose ir pradeda:
– Kaip pavasaris atkiunta, / Ašen atkiutau...
– Man tave čia Dievas siuntė,  / Tik mane ne tau! – Aistis, o ką?
– Žiūrėk. – Ir atverčia knygos puslapį su motto – šiek tiek pakeistom paskutinėm dviem cituoto posmo eilutėm, po kuriom parašyta: Jonas Strielkūnas.
Ir dar pridūrė: paskambinusi leidyklos galvai V.S., tas – autoriui; Granauskas šventai įsitikinęs: Strielkūnas!
Viskas kuo puikiausiai paaiškinama:  Granauskui a.a. Strielkūnas – geriausias lietuvių poetas; kas iš poezijos yra jo galvoj – pirmiausia ir siejas su šiuo poetu; visai tikėtina, kad Strielkūnas yra citavęs tą Aisčio dvieilį Granauskui; ir tebeskamba jis prozininko atminty Strielkūno balsu; būt poetas gyvas – greičiausiai būt paskambinęs, pasitikslinęs; deja.
Atmintis ne prastesnė kūrėja už vaizduotę – įtikinamesnių dalykų sukuria.

(275) Visiškai tarp kitko: apie vieną antologiją ir Google sugestiją

2012-02-24 Maskvoj, Jurgio Baltrušaičio namuos, buvo pristatyta Georgijaus Jefremovo lietuvių poezijos vertimų antologija („nuo Antano Strazdo ir Juliaus Janonio iki Tomo Venclovos ir Neringos Abrutytės“). Kaip vadinas, radau paties vertėjo svetainėj – В начале – муравей.^[*^] Beliko išsiaiškint, kur, kas ir su kokia data išleido (vis dar kaupiu bibliografiją, kuri praverstų rengiant 300 Baltic Writers 2-ą leidimą ar internetinę versiją). Pagooglinau. Radau viršelio atvaizdą ir net įžangą, ir koks tiražas. Nedega, vėliau sužvejosiu trūkstamus duomenis, kai bibliotekos knygą įtrauks į savo katalogus.
O vienas galvoj besisukiojantis klausimas vis vertė šypsotis: ir kas gi išmokė Googlę vietoj lietuvių siūlyt latvių??? Sakytum, žodį литовской būčiau surinkęs klaidingai, bet kad ne – teisingai; tai kodėl siūlo?

^[*^] Antologijos, dedikuotos a.a. Jonui Strielkūnui, pavadinimas atverstinas: Pradėsim nuo skruzdės – deja deja, jau irgi a.a. Albino Bernoto (mirė likus 10 dienų iki antologijos pristatymo) eilutė.

(217) Užparaštė, xxi: vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt

Nuotraukos iš Nemuno fragmentas

Ketvirtadienio Nemune Gasparas Aleksa per du puslapius 70-mečio proga primena a.a. Algirdą Verbą: pokalbis ir 8 neskelbti eilėraščiai + jų rankraščių faksimilės (internetinė versija čia; net keista, kaip operatyviai šįkart atsirado numerio medžiaga virtualioj erdvėj).
Suprantu, kad visokios etiketės niekai, bet kartais, kai reikia ką pasakyt striukai drūtai, visai praverčia. Verba – vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt išsikristalizavo iš jo paties minties (1996-03-30):

Mane gelbsti geležinė ritmika, klasikinė forma. Aš niekada nebūsiu Strielkūnas. Jis savo lygį išlaiko. Mano kelias kitas. Mane žavi Baudelair[e’]as. Kaimas iš mano gyvenimo dingo – tiu tiū!.. Teisybė, Žvėryne rytais gieda gaidžiai, o dieną gali pamatyti triušius, palaidus šunis ir... daug girtuoklių!

Ir šešių eilučių iš rankraščio:

Ak, tie dūdų orkestrai!
Vėl į kalnelį nubliaus.
Dėjau ant jų aš skersą,
Dar pagyvensim, brolau.
— — — — — — — — — —
Aš norėjau numirti ant kryžiaus,
O greičiausiai – užteks pagriovy...

Ne pagriovy, Raseinių ligoninėj mirė, 2000-ais. Taip, paskutinis gyvenimo dešimtmetis jau priklauso postsovietiniam laikui, bet jis tebuvo sovietinio tąsa, apie A.V. gyvenseną ir poeziją šnekant.
(Tarpukario Baudelaire.lt – Leonas Skabeika; jei kas imtų gretint su Verba, kad ir pasaulėvokos lygmenis, gal kas įdomaus išeitų?)
Alfas Pakėnas bernardinuos.lt sieja Verbą ir Širvį. Nežinau; kad abu ugnį gesino ugnim, t.y. buvo girtuokliai („aлкоголизм – излечим, пьянство – нет“, prisimenant Sergejų Dovlatovą), – taip, bet jų poetika, ergo, ir pasaulėvoka, vis dėlto skiriasi, ir stipriai.
Man Verba kaip poetas prasidėjo nuo mokyklos baigimo metais išėjusio rinkinio Aprišu obelį (1980). Iki šiol atsimenu:

Krapnoja įstrižai. Tai šiaurė rūksta,
Nuodinga lyg sieros rūgšties garai.
Tai prakaitas iš geležies, tai druską
Iškėlė surūdiję ežerai.

Bet čia tik šiaip.

(17) Lietuvos miestelių balsai

Ankstesniam įraše, kur atsispirta nuo Miesto IQ š.m. birželio numerio, norėjos kur nors paminėt dar vieną tekstą, bet kad būtų nukrypta nuo perliukų temos, tad, nors sunkiai, susilaikiau. Pasilikau šiam įrašui, bet jį reikia pradėt iš toliau.

Prieš keletą mėnesių, tuoj po knygų mugės, vadinas, vasario antroj pusėj, kai galvoj susijungė kartkartėm per Svobodą girdimi „Голоса больших городов“, Ričardo Šileikos vardo provincija nr. 345 (2003), Viktoro Rudžiansko 2005-ais išėję miesteliai.lt ir šiųmetis Vytauto Balčyčio fotoalbumas Lietuvos miesteliai, kibirkštelėjo: o kodėl neįbalsinus bent dalies Lietuvos miestelių? Net vad. kepurę, t.y. įžangą buvau sugalvojęs: [visada ta pati] gama į viršų [moters balsu: Lietuvos miestelių balsai] gama į apačią x miestelio vargonais [nes miestelio daugmaž sinonimas bažnytkaimis; pavadinimas su patikslinimu, kur tas miestelis, etc.]. Etc. – tokia audiokasa, pinama iš konkrečiame miestely įrašytų garsų ir balsų: bažnyčioj, šventoriuj, knaipėj ir kitur. Visa medžiaga turi būt sąžiningai iš ten – net varnos, jei prireiktų, pvz., kuriant Vabalninko balsą, turi kranksėt būtent tos, kurios pulkais suka apie bažnyčios bokštus. Audiokason būtų įpinamas ir kaspinas – poetinis ar prozinis su tuo miesteliu susijusio žmogaus balsas: jei Vabalninkas – tai tiktų Jono Strielkūno skaitomas eilėraštis kad ir apie Paryžiaus gatvę; jei Saločiai – Henriko Algio Čigriejaus, jei Čekiškė – kas be ko, Rudžiansko, jei Siesikai – aišku, Romo Railos, jei Taujėnai – gal pavyktų prisikalbint Kęstutį Navaką; savo balsu įdėt šiek tiek istorinių žinių; pradėt nuo Aukštaitijos, pakeliui kurpiant mintis apie kitų regionų miestelius.
Visai nebloga idėja (net dabar tebemanau), bet... Todėl savotiškai jausdamasis skaičiau Miesto IQ vyr. redaktorės pavaduotojo Dainiaus Genio surašytą birželio numerio redakcinės skilties pastraipą:

Visai neseniai „Miesto IQ“ pradėjo naują projektą, siekiantį savitu kampu, kitaip pristatyti kai kuriuos šalies miestelius. Parodyti juos ne taip, kaip esame įpratę matyti iš Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos bokštų. Pamėginsime pažvelgti taip, kaip juos regi vietiniai gyventojai ar iš ten kilę žmonės, parodyti originalų, kitokį jų portretą. Tad neatsitiktinai svarstymams apie kitokias miesto puses paskyrėme šio žurnalo numerį.

92–98 p.: Giedra Radvilavičiūtė, „Gimtojo miesto skiepai“. Apie Panevėžį (vis dėlto miestas, ne miestelis, kaip žadėjo vyr. red. pav., nes miestelis – tai maždaug nuo 500 iki tūkstančio gyventojų). Smagus skaitinys, kaip absoliuti dauguma G.R. surašytų. Šmaikščių, graudžių ir kitokių istorijų papasakota, bet skaitant varpelis dzingteldavo ties kvapu ir garsu:

Kažkas yra sakęs, kad ilgainiui iš šalių ir daiktų lieka tik kvapai. Iš miestų – irgi. Panevėžys atmintyje kvepia spirito gamykla prie Nevėžio, muilo ir mėsos fabrikais. Cukraus, stiklo ir tiksliosios mechanikos gamyklos nekvepia niekuo, gal todėl pražuvo ir atsiminimuose (p. 93).
Kai sekmadienio tyloje, tik riebiai, benzino spalvomis tviskančiai musei bukagalviškai atsidaužiant į stiklą, skaitydavau „Tris muškietininkus“, Beržų gatve pracaksėdavo arklys, iš kaimo vežantis į turgų žmogų ir jo šeimos išgyvenimui būtinas parduoti prekes, dažniausiai bulves. Arklio kanopų caksėjimo patentas, kad ir kur tą garsą po to būčiau girdėjusi, priklauso Panevėžiui (p. 95; užfiksuota ir daugiau garsų, bet šitas ryškiausias).

Kol teksto įspūdis palygint šviežias, gan daug ką atsimeni, o kas darysis tolstant? Įtariu, išliks vienas apibendrinamasis (?) sakinys: Radvilavičiūtės Panevėžys – spirito, muilo ir mėsos kvapas ir arklio pasagų caksėjimas.
Baisiai daug, kažkaip iš esmės.