(1180) Eilėraščių istorijos, vi: Gintos Remeikytės „Pasiklausykite Evangelijos pagal Jonę“

egužės 5–7 dienomis vyko Pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Kodėl? Nes šitie metai tokie – pasaulio lietuvių, tai reikėjo ką nors sugalvot. Ir sugalvojo.
Ir manęs klausė, ką būtų galima pakviest. Be kita ko, buvau prisiminęs tokią knygą – 1986-ais Chicagoj išleistą jaunųjų poezijos rinkinį Keturi; tie keturi – Jolanta Malerytė (*1957 Plungėj, su tėvais išvykusi iš Lietuvos 1974-ais), Vainis Aleksa (*1958 Chicagoj), Saulius Kubilius (*1960 Adelaidėj) ir Gintarė Remeikytė (*1962 Chicagoj); šią knygą recenzavo Marija Stankus-Saulaitė ir Rimvydas Šilbajoris; visų keturių eilėraščių yr tekstuose.lt.
Bet nėr tame rinkiny vieno Remeikytės eilėraščio, kuris buvo šiek tiek išmušęs iš vėžių kai kuriuos poezijos mylėtojus, panašiai, kaip prieš du dešimtmečius Algimanto Mackaus Neornamentuotos kalbos generacijos „Hermetiška daina“, kurioj sapnuojami homoseksuališki angelai ir lesbianiškos teresėles. 1982-ais buvo išspausdintas jos eilėraštis „Pasiklausykite Evangelijos pagal Jonę“, ir ne kokiuos liberaliuos Metmenyse, o ateitininkų leidžiamoj ir kun. dr. Kęstučio Trimako SJ (1930–1960–2013) redaguojamoj Ateity (nr. 6, p. 206) su įžangos žodžiu:

Ar pagalvojame, kad Dievas yra belytis, taigi – nei vyras, nei moteris. Ir todėl nebūtinai „Jis“.
Ar pagalvojame, kad Jo „Žodis“ savo dieviškoje prigimtyje yra belytis, taigi – nebūtinai „Jis“. Nebūtinai „Sūnus“...
Kas būtų atsitikę, jei Dievas būtų siuntęs moterį išganyti pasaulį?... Ką būtų dariusi Ji ir kaip su Ja būtų pasielgę Gėrio priešai?...
Nepagalvojome?... Bet apie tai pagalvojo šio eilėraščio autorė... — Red.

     Pasiklausykite Evangelijos pagal Jonę
     Kristus buvo Kristė.
     Ji gimė Betliejaus karvidėje.
     Dvyliktais metais Ji su žyniais disputavo.
     Vestuvėms Ji iškepė grubios rugių duonos,
            kurią išmirkė vyne.
     Glostydama švelniai, ligonius gydė.
     Verkdama į vakarienę sukvietė brolius ir seseris,
            plovė jų kojas ir jas išbučiavo.
     Kareiviai ją išžagino ir pririšo
            išskėstomis kojomis tarp kedrų ties upeliu.
     Ji prisikėlė ir pagimdė žmogų.
            Girdėjote Viešpatės žodį.
            Amen.

Kitąmet, 1983-iais, kun. Trimakas parengė ir išleido brošiūrą Moteris ir Kristus, kur sudėjo reakcijas į šį eilėraštį ir pats jį, kaip išplėstinį palyginimą, išnagrinėjo. Šį eilėraštį ir kun. Trimako komentarą prisimenu iš Šiaurės Atėnų – 1993 VI 11 numery buvo publikacija „Eilėraštis, sukrėtęs išeiviją“. — O kas būtent sukrėtė?

Minėtą šokiruojantį eilėraštį Ginta Remeikytė, rodos, pirmą kartą paskaitė 1981 metų Lituanistikos seminare. Paskui jį išsispausdino “Ateitis” su tam tikru redaktoriaus įvadu. Eilėraštis sukėlė nemaža sujudimo ir diskusijų, ypač ateitininkijoje. Vieni jaudinosi, piktinosi, grasino redaktoriui. Kiti mėgino ginti ir redaktorių, ir autorę. Daugiausia, atrodo, žmones šokiravo ne kokios nors teologinės hipotezės, ne galimybė Kristui priimti moters kūną, bet pora eilėraščio žodžių ar vaizdų: žodis “išžaginimas” ir “tarp dviejų kedrų išskėstomis kojomis pakabintos moters” vaizdas. („Atsiųsta paminėti“, Laiškai lietuviams, 1983, nr. 4, p. 143)

[P.S. Minėto rašytojų suvažiavimo proga išleista knyga Egzodika su, mano galva, netikslia paantrašte: Pasaulio lietuvių rašytojų antologija. Na, gerai, atskiriam rašytojus pagal tai, kur jie gyvena – Lietuvoj ar ne Lietuvoj, tą Nelietuvą pavadindami pasauliu. Kas yra antologija? – manyčiau, gražiausių, įdomiausių etc. gėlių puokštė, suskinta tam tikroj pievoj – šiuo atveju, Nelietuvoj. Ir prasideda vis dėlto pagrįsti klausimai: jei puokštėj yra Londone gyvenanti Zita Čepaitė, kodėl nėr ten pat gyvenančios Paulinos Pukytės; jei yra Danijoj gyvenanti Neringa Abrutytė, kodėl nėr Belgijoj gyvenančios Agnės Žagrakalytės; etc., etc., etc. Jei paantraštė būtų kuklesnė – tarkim, Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo dalyvių kūrybos pavyzdžių antologija, tokių klausimų nekiltų (bet palyginus suvažiavimo programoj esantį dalyvių sąrašą ir antologijos autorių sąrašą tokia paantraštė irgi neatrodo tikusi).
Nors nereiškia, kad jokių. Skirstyt lietuviškai kuriančius rašytojus ne pagal jų talentą, o gyvenamąją vietą – visiškas formalizmas, tai tos pačios kultūrinės semiosferos subjektai; skambiai tariant, lietuvybė jų savastis, pirmiausia per kalbą; kita grupė, per žingsnį, du ar daugiau nutolusi, būtų tie, kuriems lietuvybė jau tik vad. šaknys. — Ne, nenoriu ir bijau leistis į tolesnius svarstymus; tik šiaip šį tą užfiksavau.]