(1312) Eilėraščių istorijos, xiv: Henriko A. Čigriejaus „Liūdnas šuo“

— — — tai buvo seniai; norėjau rašyt: gal prieš kokius dešimt metų, bet žinodamas, kad atmintis – melagė, pasitikrinau, – jau prieš 15 su viršum, 2007-ų rudenį: Vilniuj ant sienų ėmė rastis poezija; pateikties būdas pats paprasčiausias – padidinta knygos puslapio kserokopija priklijuojama apyaukščiai, be kopėčių nepasieksi. Iš tų kopijų dvi gerai prisimenu, nes iš knygų, prie kurių prikišęs nagus.

Tilto gatvėj, jei eini nuo Katedros – po kairei, už tų metalinių vartų prie sienos buvo priklijuotas 11 puslapis iš Algimanto Mackaus Trijų knygų (išleido „Baltos lankos“ serijoj „Rinktinė lietuvių poezija“ 1999-ais) – „Netikėjimas“ iš rinkinio Jo yra žemė [o gal čia ars memorativa? gal kitas? nors ne, regis, šitas].

O ant „Skalvijos“ kino teatro reklaminio lango stiklo (prie įėjimo į antrą salę, už kampo – Jakšto gatvė), spėju, žmogus, kurio slp. 209, priklijavo 344 puslapį iš Vytauto Kubiliaus sudarytos antologijos Dvidešimto amžiaus lietuvių poezija antro tomo (t. 2 pasirodė 1995-ais, jau buvau išėjęs iš „Vagos“; t. 1 – 1991-ais), kurio vidury – Henriko A. Čigriejaus eilėraštis iš rinkinio Rudenio žiedas (1985): 

Liūdnas šuo

Žiūri į tolumas, jam nerūpi

Praeiviai, jų blauzdos ir kelnės,

Žiūri įsigalvojęs į didelę upę

Ir debesynų kalnus.

Žiūri į tolumas, ten kūrenas

Didelis laužas; ir visas jau sniegas

Sutirpęs, upe vaidenas

Laikas prabėgęs.

Viskas praeina ir viskas sudyla –

Širdys ir dantys – –

Ir būna gera po savo tylą,

Kitų nebauginant, vaidentis.

— taip, „viskas praeina ir viskas sudyla“, ne tik širdys ir dantys, ir popierius, ir lipni juosta sudyla, – kas likę 2023-ių vasarą iš puslapio su aa. HAČ eilėraščiu – dešinėj; štai ką pagalvojau: ar „Liūdnas šuo“ – ne ilgiausiai viešai matytas lietuvių poezijos kūrinys? 15 metų norintys ir turintys geras akis galėjo jį perskaityt. Rekordas? Nors žodžiai poezija ir rekordas nelabai susikabina. O va eilėraštis ir nuotrauka susikabino.

— Čigriejaus šuva greičiausiai iš poeto gimtų Vidugirių, šiaurės aukštaitis; o šuva, kurio atvaizdas šalia eilėraščio, – gal iš fotografo gimtų Sintautų, gal iš kokio aplinkinio kaimo, stambiau imant, iš Šakių rajono, taigi – sūduvis. Nusipirkau nuotrauką (33 x 26,5 cm) 2021-ų pavasarį iš naftalino.lt už 10 eurų; atspaudo antroj pusėj įrašas pieštuku: „Sotus gyvenimas“ / R. Vikšraičio. Išsiaiškinau: šita Rimaldo Vikšraičio nuotrauka priklausė (buvo padovanota?) Šakiuos gyvenusiam dailininkui ir fotografui (ypač mėgusiam selfius), fotoaparatų konstruktoriui Alfonsui Zokui (1929–2008); našlė nuotrauką internetinei sendaikčių parduotuvei davė.

Vikšraičio sugalvotas nuotraukos pavadinimas, aišku, ironiškas; manau, galėtų vadintis ir taip: „Gal sotus, bet liūdnas gyvenimas“.

Prieduras (2024 XI 15) Įlindęs Metų žurnalo internetinėn svetainėn radau tik ten skelbiamą tekstą iš ciklo „Dialogai su kūrėju“ – poetės, vertėjos iš ispanų Gretos Ambrazaitės (*1993) „Tamsioji Algimanto Mackaus materija“; pirmoj pastraipoj prisimenama tai, kas ir įraše paminėta – Tilto gatvėj kabėjęs Mackaus „Netikėjimas“:

Maždaug 2009–2012 m. Tilto gatvėje, prie Mokslų akademijos, ant pastato sienos kabojo savadarbiškai priklijuota plastikinė įmautė su Algimanto Mackaus eilėraščiu „Netikėjimas“. Jei atmintis neapgauna, aptikusi šį artefaktą pirmą kartą aptikau Mackų, ėmiau godžiai skaityti jo eilėraščius ir jaučiau, kaip jis mane, eiliuoti bandančią gimnazistę, stipriai veikė. Buvau kategoriška, ir Mackaus poezijos – taip, kaip girdėjau savo galvoje, ką ji reiškė man – nesuvokiau vadovėliniame istorinių, tautinių motyvų kontekste. Tikiu, kad poezijos gelmė – nepabijokime šito burtažodžio, kiekvienam atsiveria savaip; man pradžioje ji vėrėsi kaip patirties ir savotiško žaizdų susilietimo – atjautos, pažinimo laukas. Eksperimentams su kalba ir karnavalams joje ilgai buvau abejinga. Natūralu, lengviausiai įsileidžiame tuos, kurie tuo metu atitinka mūsų emocinį dažnį.

Pasigalvojo: ar buvo 209 galvoj šmėkštelėjusi mintis, kad jo akcijos „Vieši sekmadienio eilėraščiai“ pabarstyti tekstai kai kam gali tapt pirma pažintimi su poeto kūryba? gal ir taip.

(980) Vilniaus vaizdai, xxxi: migration says

 

Vakar iš ryto keliavau Migracijos valdybon.

Pasą reikia pasikeist.

Pakeliui (tarp Naugarduko 88 ir 90)

per keturias tvoros,

virš kurios spygliuota viela, dalis

2014-ų rudenį (?) atsiradęs užrašas:

← MIGRATION SAYS:

YOUR TIME IS NOTHING →

← [YO]U ARE A ½ OF A PERSON

BORDERS MAKE PROFIT →

Pagal ½ rašyseną sprendžiant, autorius 209?

Spėčiau, tas klaidų taisymas –

sudėtinė užrašo dalis.

Gerai sugalvota, dar vienas prasmės sluoksnis.
(Kas pasikeitė per dvejus su puse metų:
dviejų krūmų nebeliko, šaligatvis atsirado.)

Seniai bemačiau kokią naują 209 žinią.

Bet mažai judu, tad tikriausiai nepastebėjau.

Prasmingi užrašai dažniausiai būna.

(729) Visiškai tarp kitko: apie kovą, bent jau – jo pradžią

Gal šį įrašą reikėjo pavadint: kritinio realizmo poezija? — Kai šiandien priešpiet taip drėbė, pro miglas prisiminiau vieną trumpą verstinį eilėraštį. Pasitikslinau: Niels Lyngsø, danas, į lietuvių kalbą išverstas Loretos Vaicekauskienės; buvo puslapinė publikacija Literatūroj ir mene, 2006-09-29, p. 18. — Tas eilėraštis:

Esi čia
bet tavęs
vis tiek nėra
kaip pavasario kovo pradžioj

2015-03-24 dušimtaidevyni perrašė Nielso Lyngsø eilėraštį viešoj vietoj (atvaizdas iš čia):

(358) Užparaštė, xlvii: apie tvorą, 209, Šliogerį, valdžiažmogius ir kt.

ro tą tvorą šalia Konstitucijos prospekto šiokiom dienom pravažiuoju dukart – į darbą ir iš darbo. Dabar ji nieko nebesaugo, nes pastatas jau nugriautas. Bet dar gan aiškiai matyt uždažyta juosta, paslėpusi ten buvusį užrašą (209 ranka). Ir vis prisimenu Arvydą Šliogerį, kurio atminty presuotų drožlių plokštės virto lentom:

Šiandien, važiuodamas autobusu namo, į savo Pilaitę, pavargęs po paskaitų, beveik snaudžiantis, netyčia pakėliau galvą, dirstelėjau į dešinę pusę ir nustėrau: ant grubių lentų tvoros, saugančios didžiųjų kapitalizmo [= vėlyvojo socializmo] statybų liekaną, griūvantį gelžbetoninį monstrą, puikavosi vadinamasis graffiti. Štai jo turinys: „Ar kada nors ragavai korumpuoto valdžiažmogio kraujo?“ [Regis, frazė ilgesnė buvo? Patikslint galėtų nebent 209.] Kadangi nesu kraugerys, viduje net susigūžiau ir iškart įsijuslino frazė: tai štai kaip „atgimusios“ Lietuvos tauta myli savo „politinį elitą“! Ir kartu tai kalbos genijaus ištarmė: valdžiažmogis. Politikų nebėra, liko tik valdžiažmogiai. („Bulvės metafizika“, Metai, 2011, nr. 4, p. 132)

Valdžiažmogis jau užfiksuotas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne; Liudviko Jakimavičiaus sakinį nusiunčiau aš, nes, dingojas, būtent jis pirmasis šitą žodį pavartojo; vadinas, jam ir skirtas, Šliogerio manymu, kalbos genijaus titulas (pagrįstai/nepagrįstai – tai jau kitas klausimas).
Kai pagalvoji: ir kokių tik atsiprašant konsteliacijų galvoj neprisiranda užmetus akį į paprasčiausią tvorą. :)

(334) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, ix

Tiems, kurie dirba važinėdami viešuoju transportu?
Viešuoju transportu važinėja dirbantieji,
o nedirbantieji savo arba valdiškom mašinom?
(Dabar žinosiu, kaip turi atrodyt Vilniaus dirbantysis.)

– Ot įdomu, ar bent vienas Vilniaus viešojo transporto paslaugų atsiprašant tobulintojas/gerintojas naudojasi jo paslaugom?
– Nežinau kaip ir tu, bet spėjimai abiejų, jaučiu, tokie pat.

P.S. (be emocijų). Ir kaip neužmiršt, kad el. bilietas nebe mėnesinis, o tik 30 dienų galiojantis? (Rugpjūtis turi 31 dieną, vadinas, kitą mėnesį viską susitvarkyt reiks viena diena anksčiau.) O kad švieslentės (rodančios, kada kokia transporto priemonė atvažiuos) kada nors Vilniuj veiks tvarkingai – nebetikiu. Ir niekam, manau, net papeikimas nepareikštas.
P.P.S. (08-31, po darbo). Kokios eilės prie spaudos kioskų! Kaip anais laikais prie bananų. Žmonėm, manau, l. stipriai galvoj užfiksavę, kad bilietas tegali/turi būt mėnesinis.

Prieduras (dėl juoko). Už talonėlius galima sumokėt ir kortele, o už vilniečio kortelės papildymus – tik grynaisiais (bent jau taip buvo, kai 30 dienų bilietą pirkau, t.y. 08-23). Suprantama, grynaisiais atpilą (otkatą) atiduot/gaut patogiau.

P.P.P.S. (09-19). Greit ir rugsėjo 22-a, kada baigsis 30 dienų bilietas. Iš ryto pirkdamas cigaretes kioskininkės klustelėjau: „Ar dar vis vilniečio kortelę papildyt galima tik mokant grynaisiais?“ – „Taip. Bet jei ir turėtumėt grynųjų niekuo negalėčiau padėt. Šįryt du kartus pavyko susijungt ir papildyt – ir nutrūko ryšys.“
Prisiminiau vieną komentarą iš facebook.com/Meras.Zuokas, kurį užfiksavo dušimtaidevyni (percituoju):

Šiandien, Trečiadienis rugpjūčio 22 d, 10:00 kioskas prie Santariškių klinikų, viena judriausių visuomeninio transporto arterijų. Vieniečio kortelės nepardavė. sistema neveikia. 15:00 Jeruzalė – neveikia. 17:10, kioskas konstitucijos pr., priešais savivaldybę – sistema NEVEIKIA. praėjo 7 d. Tai yra FAIL

Liūdniausia, kad vilniečio kortelės funkcionavimo istorijos net nebesinori komentuot – totaliai beviltiškas užsiėmimas būtų.

(278) Vėl apie viešmenį: street art ir grafomanija

Kalvarijų 49, netoli turgaus

Vaižganto ir Goštauto g-vių kampas, buv. ligoninės siena?

Perskaičius Troyaus pasipasakojimą, kaip gaudė solomoniukus ir kuo viskas jam baigės, galvoj ėmė klostytis šitas įrašas – įsijungė atmintis.
Prisiminiau Algio Ramanausko inicijuotą akciją „Pagauti Solomoną“, pinigų rinkimą pagaviko premijai ir kuo viskas baigės; apie tai esu svarstęs (žr. antrą įrašo dalį) ir nuomonė nepasikeitė.
Prisiminiau, regis, „G&G Sindikato“ personos Svaro inicijuotą ne pelno siekiančią organizaciją „Laikas keistis“, kurios veiklos pradžia sutapo su pabaiga.
Prisiminiau ir dailėtyrininko Virginijaus Kinčinaičio tinklaraštį „Mental Image“, kurį vaizduojamojo meno istorijos pažinimo tikslais sekdamas užfiksavau štai šitą sankaupą – „street art & graffiti Paris“. – Mano supratimu, užfiksuota tai, kas kūrybiška ir laikytina menu. Va todėl kairėj ir dešinėj įdėjau nutraukimus to, kas irgi (+/-), mano akim žiūrint, laikytina menu ir už ką, esu įsitikinęs, nereiktų grasint perlaužt ranką (prisimenat viešosios reklamos akciją su perlaužta ir kraujuojančia ranka, laikančia aerozolinių dažų flakonėlį, kurią rėmė ir Vilniaus savivaldybė ir, regis, policija?).
Kai kurie dalykai visai nieko, – manau, tokią išlygą gal padarys ir tagintojų, kuriuos vadinu parašininkais, nekentėjai à la Troy. (Jie, tagų rašytojai, būtent paraše ieško profesionalumo, stiliaus ir pan. apraiškų; žr. čia.) O mano akis pritraukia ne viešosios kaligrafijos (regis, pagarbus apibūdinimas?) pavyzdžiai, o su homo susiję piešiniai; turiu nutraukimų kolekciją, aišku, toli gražu ne išsamią, ir net buvo šmėkštelėjusi mintis viešint tokių atvaizdų galeriją, pavadinus „žmogai ir žmogos ar jų dalys ant sienų, tvorų ir pan.“, kaip medžiagą socioantropologijos studijoms.
Ir kokia paralelė susidėstė, apie tai besvarstant? Ogi:

• tagintojai/parašininkai – mėgėjai rašyt, kuriuos literatūros tyrinėtojai (ne)visada pagrįstai pavadina grafomanais (pradžioj baisiai keikė, o dabar, regis, pripažįsta kaip reiškinį, – kaip savaime suprantamą); [išimtis, kurią liudiju, – 209; tagai, peržengiantys saviraišką; socialūs pranešimai apie savo nuostatas];
• atvaizdų paišytojai (street artininkai) – rašytojai, kurių tekstai dažniau pavadinami menu, o ne grafomanija; įvairūs lygmenys.

Suprantu, komplikuota, bet gretint skirtingus menus man rodos prasminga (pvz.: Buračas ir Simonaitytė); tebūnie – hipotezė; plėtotė, tikslinimas – atskiro įrašo reikalas.

(192) Vilniaus vaizdai, x: graffičiai (a) planingai, (b) oficialiai, (c) viešai – [ne]įmanoma?

a: Balandžio vidury susibūrė „ne pelno siekianti organizacija“ „Laikas keistis“, tuoj Veidiškėse atsirado puslapis tuo pat vardu. Misija – „Graffiti ir Street Art’o technikų pagalba kurti socialinę reklamą Vilniaus, o ateityje ir ne tik- mieste ant specialiai tam skirtu sienu ar paviršių.“ [Gražu, nors ir su klaidom.]
Sugalvota, kad užrašas būsiąs „Kiekvienas policininkas turi vardą“ ant tvoros Konstitucijos prospekto pradžioj, kur ilgai ilgai buvo klausiama: „20 metų. Gal reikia dar vieno Sąjūdžio – dainuojančių reformų? Esminių“. (Pravažiuojant į darbą ir iš darbo, šis užrašas man vis nuolat primindavo Herakleitą: pantha rhei – ποταμοῖσι τοῖσιν αὐτοῖσιν ἐμϐαίνουσιν, ἕτερα καἰ ἕτερα ὕδατα ἐπιρρεῖ.)

b: Balandžio 27-ą iniciatoriai prisikasė prie Zuoko:

Siandien buvom pas Mera. Sake kad ideja jam patinka, zadejo kad pades. Laukiam ziniu;). Ryt poryt bus aisku del leidimo ir sienos.

Gegužės 9-a:

Antradieni vėl eisim i Stiklo Boksta. Tikimės leidimas pagaliau bus gautas. Valdiški namai visda viska daro iš lėėėėėėėtoooo?;)

Deja, nieko daugiau „Laike keistis“ nepatikslinta.
Beje, kitur praktiškai tuo pat metu radau tokią mintį užfiksuotą (spėju, jos autorius greičiausiai nesusijęs su Svaro inicijuotu „Laiku keistis“):

Dvi savaites ji [ta pati tvora Konstitucijos prospekte turima galvoj] išpiešta (visuomenės pageidaujama tematika), dvi kitas — jokia: švari, plika. Ir vieniems gerai, ir kitiems. Pakaitom. Kokybiško kito varianto, beje, ir nėra, tai akivaizdu.

c: Gegužės 12-ą sumanymas įgyvendintas viešai, nors iškilo klausimas: ar visi raštiški leidimai buvo gauti (žr.: Astos Kuznecovaitės straipsnį „Piešinio ant sienos detektyvas“).
Sureagavo ir idėjos „2+2 savaitės“ autorius graffiti.puslapiuose.lt.
Juokingiausia reakcija – Artūras Zuokas per pirmą savo videokelionę riedžiu: „O! [...] superprojektas.“
a2?: Gegužės 25-ą pasiūlyta galvot apie naują užrašą. Komentaruose išdygo viena kita idėja. Deja, viskas rimo nurimo.
Paskutinis įrašas „Laike keistis“ – birželio 29-os:

Blogiausia yra tai kad turint reikalu su valdiskais namais be materialios naudos jiems...arba bent man taip atrodo....zodziu nera leidimo, nera jokios kitos sienos, kol kas niekas nejuda. Jei niekas nesikeis, tai viskas keisis kitaip. bet konceptas isliks tas pats.

Besibaigiant atostogom liepos pabaigoj grįžęs Vilniun, ant tvoros teradau labai jau daugiaprasmę frazę (žr. dešinėj). Manau, 209: my tag is guten Tag ranka (o ypač – galva).
Nesu nei viešai, nei slapčia nieko užrašęs ant sienos, tvoros ar kokio stendo (tiesa, vienąkart tokia mintis buvo sukirbėjusi). Ir tvarkos esu linkęs laikytis. Bet: ar tie visi privalomieji žingsniai (a–b–c) neprieštarauja pačiai graffičių prigimčiai? Na taip, leistina vieta būtų gerai, bet visa kita (su spaudos konferencijom [regis, buvo?] ir TV reportažais) – tikrai perviršis, norom nenorom primenantis PR. (Prasmingi darbai daromi tyliai ir anonimiškai? – Taip, per skambi frazė.)

P.S. (hipotezė) Jei teisingai susiejau informacijos trupinius, viena iš graffitininkų grupių vadinasi KGS-ais. Ką tos raidės galėtų reikšt? Ar ne tai, kas buvo didžiosiom raidėm užrašyta ant gelžbetonio plokščių tvoros Žvalgų gatvėj: „Komunizmas geriausia santvarka“ (kai mačiau, neturėjau fotoaparato; kai jau turėjau – tekstas buvo uždažytas)? Kita versija neateina galvon.

(160) Visiškai tarp kitko: apie ciklinį laiką ir Sacharovo atminimą

1
Į vasarą, rudenį ar žiemą tarsi įneri, įplauki, taip nejučia pasijunti ten besąs, o va pavasarin – lyg koptum į kokį kalnioką, vis ieškodamas: ko čia įsitvėrus? Ženklų. Man toks ženklas (jau kelinti metai) – Vilniun (iš užmiesčio šiukšlynų?) sugrįžtančios varnos. Vakar vakare vedžiodamas kalę girdžiu – Juozapavičiaus gatvės liepos kupinos varnų. Vadinas, lig pavasario jau visai netoli. (Mobilųjį telefoną teturėjau kišenėj – vaizdas prastokas, toks per daug meniškas; ≈19:00.)

2
Beveik sutapo: rašydamas apie monumentomaniją, Andrejų Sacharovą prisiminiau (esą: jei Rusų sąjunga labai geidžia paminklą statyt, tai tegu pirma padeda Sacharovo aikštę sutvarkyt ir šios asmenybės atminimą įamžint – 1991-ais buvo pastatytas stogastulpis su įrašu: „Sacharovui – dėkinga lietuvių tauta“; buvo / pražuvo supuvo). Beveik tuo pat metu 209 ėmės iniciatyvos ir pervadino Sacharovo aikštę skveru. Skveras, kai pagalvoji, tikrai tinkamesnis žodis tokio dydžio erdvę norint įvardyt. O toliau? 209 siūlo du keliu: arba institucinį (prašyt, reikalaut etc.), arba pilietinį (patiems imtis iniciatyvos: surinkt pinigų, susitart su skulptorium etc.). Antrasis, aišku, žavesnis. Bet: juo einant vis tiek tektų vaikščiot po savivaldybės, nieko negalinčios padaryt, kabinetus ir surankiot daugybę „tarpininkauju“, „neprieštarauju“, „leidžiu“ ir pan. Va kas nemaloniausia.
Ką manot?

(104.2) Vilniaus vaizdai, vi (tęsinys)

Apsirikti retkarčiais gerai. Va praeitą penktadienį grįždamas iš darbo, užuot įsispraudęs į 19 troleibusą, įlipau [paaiškėjo] į 9-ą, dar pasistebėjęs, ko anas toks erdvus. Kai viešojo transporto priemonė iš Lvovo gatvės pasuko į Kalvarijų, padariau išvadą: „Taip tau ir reikia; už žioplumą sumokėsi laiku.“ Išlipau Žaliojo tilto stotelėj. Perėjau gatvę. Ir – o! stebukle, – pamačiau, kad 46 autobuso tereiks laukt 5 minutes, – pasak švieslentės. Ji (vėl!) veikia.

Grįžęs namo, patikrinau, ką apie švieslentes, t.y. [nebe]šviečiančiuosius viešojo transporto judėjimo grafikus, esu jau rašęs: 2010-09-16 104 įraše prilyginau galinio vaizdo veidrodėliams; 209 ėmėsi veiksmų, aš – parašiau el. laišką savivaldybėn ir gavau atsaką (žr. 104.1 įrašą, 2010-09-27).
Patikrinęs nusprendžiau vėl parašyt el. laišką atsakingam žmogui Rimvydui Jančiauskui ir paklaust, ar ką konkretesnio turi pridurt prie anksčiau parašyto sakinio: „Stengiamės trūkumus pašalinti kaip įmanoma greičiau, tačiau šiuo metu konkretaus termino, deja, įvardinti negalėčiau.“ Gal jau sistema bunda iš komos?
Pirmadienį gavau atsakymą:

Sveiki,
Esame grąžinę darbui švieslentę ties Vilniaus Gedimino technikos universitetu, ten ji pajungta prie standartinio elektros tinklo, šios dvi prie Žaliojo tilto ir artimiausiu metu dar trys prie stoties – modifikuotas sprendimas tiek švieslenčių, tiek troleibusų el. linijos keitiklių – abu variantai – bandymai, kuriuo atveju ir kuriuo technologiniu sprendimu geriausiai eiti toliau siekiant užtikrinti stabilumą bet kuriomis oro sąlygomis.
Kol kas geriausiai pasiteisina pajungimas prie tradicinio el. tinklo, tačiau, kad jį atvesti visoms 40 švieslenčių, reikalingi kasybos darbai, techninių sprendinių suderinimai su skirstomaisiais tinklais ir t.t. Šiuo metu nuspręsta atlikti švieslenčių dislokavimo perplanavimą (atsirišant nuo troleibusų linijų, atsižvelgiant į keleivių srautus ir t.t.) ir nustatytose naujose vietose organizuoti tradicinio 220 atvedimą. Į naujas vietas planuojame perkelti švieslentes iki vasaros vidurio.

Pagarbiai / Regards
Rimvydas Jančiauskas
Vilniaus miesto savivaldybės administracija / Vilnius city municipal government administration
Informacinių technologijų skyrius / IT division, vedėjas / Head of Division
el. paštas / e-mail Rimvydas.Janciauskas@vilnius.lt, tel. / phone 211 2148, mob. / mobile +37069803938

Na, bent tiek. Nors tos švieslentės kur kas reikalingesnės, kai vėlai švinta ir anksti temsta, kai visai nesinori sukiot prie stotelės stulpo pritvirtinto rašytinio grafiko ir dar lygint su laikrodžiu. (Kiek papildomai visi tie laiške minimi pakeitimai, kasybos ir kt. darbai kainuos savivaldybei – nebeklausiau. Paprasčiausiai nesinori nervintis.)

(104.1) Vilniaus vaizdai, vi (papildas)

Įdėjęs 104 įrašą ir įkvėptas 209-o veiklos (kreiptis raštu), 2010-09-21 ir aš ryžaus, parašiau laišką už išankstinę viešojo transporto keleivių informavimo sistemą atsakingam asmeniui:

Labas vakaras,
Mane domintų toks klausimas:
Kada Vilniuje ims veikti viešojo transporto keleivių išankstinio informavimo sistema, t.y. atgis tie prie stulpų pritvirtinti ekranai?
Pagarbiai
—vg— (ir dar adresą pridūriau)

Šiandien gavau atsakymą:

Sveiki, atleiskite už delsimą atsakyti, tik šiandien grįžau iš atostogų.
Deja, su švieslentėmis turime nuolatinių techninių nesklandumų, kuriuos kartu su tiekėjais, el. maitinimo šaltinio keitiklių gamintojais mėginame efektyviai išspręsti, kad vėl sukabinus švieslentes žiemos metu netektų vėl jų nukabinėti ir taisyti.
Stengiamės trūkumus pašalinti kaip įmanoma greičiau, tačiau šiuo metu konkretaus termino, deja, įvardinti negalėčiau.

Pagarbiai / Regards
Rimvydas Jančiauskas
Vilniaus miesto savivaldybės administracija / Vilnius city municipal government administration
Informacinių technologijų skyrius / IT division
vedėjas / Head of Division
el. paštas / e – mail Rimvydas.Janciauskas@vilnius.lt
tel. / phone 211 2148
mob. / mobile +37069803938

Ką gi, oficialus atsakymas: nieko neaišku. Aišku.

(102) Vilniaus vaizdai, iv

ar padorumo?

Taip, 209, galėtų būt daugiau šiukšliadėžių, nors, pasižiūrėjus, kas daros aplink jau esančias, kiek visko primėtyta šalia, tenka klaust: kas svarbiau – požiūris į šiukšlinimą ar šiukšlių dėžių kiekis. Manyčiau, jei principai neleidžia šiukšlint, tai tą šiukšlę paneši ir 100 m ar net namo parsineši.
Beje, Lietuvoj esu matęs vieną gatvę, kur šiukšliadėžių gal jau net ir per daug: abejose gatvės pusėse kas kokius 20–30 m (Biržuos Vytauto gatvė nuo pašto ligoninės link).

Ir dar: dėl piliečio Algio Ramanausko iniciatyvos „Pagauti Solomoną“. Ir man nepatinka tie beprasmiai rašinėjimai, bet šita akcija yra skatinimo susidoroti pavyzdys. Išvadinus rašinėtoją urodu, galviju, šūdo gabalu, siūloma už premiją jį susekti, pagauti ir… įduoti policijai.
Esu svarstęs apie tuos užrašus. Mano supratimu, tai ne šiaip išsidirbinėjimai. Kodėl jis ar jie (grafologai galėtų pareikšt savo nuomonę) šitaip elgiasi? Sprendžiant iš akivaizdaus tų užrašų perviršio, darytina išvada: grafomanija, liguistas potraukis rašinėti viešose vietose. Manyčiau, ne medžiot kaip kokį pasiutusį žvėrį reiktų tą rašinėtoją, o pasiūlyt apmokėt psichologui ar psichoanalitikui, kuris sutiktų padėt žmogui atsikratyti šitos priklausomybės.
P.S. Nelabai tikiuos, kad kas pritartų tokiam požiūriui, bet: iš principo nepritariu pastangoms įvaryti baimę (baimė ir liguistas potraukis viename – sprogus darinys). Ir dar: ar pasiruošęs A.R. prisiimti atsakomybę, jei kartais koks premijos ištroškęs pilietis „sugaus“ niekuo dėtą žmogų?

(72) Tarp kitko: be2gether ir Marcinkevičiaus širdis

Baigės šėlsmai Norviliškių ganykloje, dingo ir reklama.
Paganyt vidinį gyvulį buvom kviečiami ar ne porą mėnesių. Kai tik akis užkliūdavo už teksto, kildavo mintis kur nors kampe sekant 209 pavyzdžiu užrašyt (po kanopa) baigiamąjį Justino Marcinkevičiaus eilėraščio posmą:

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu,
aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu,
aš prašau – tik nesumindžiokit širdies...

Taip, seniokiška; taip, ta pasivaikščiot išleista širdis (kokį vaizdą reklamdariai sukurptų?) griaudžiai juokinga; taip, gretinimas tiesmukas, bet: norėjos, ir tiek.

(47.1) Metų žodis: papildai

Net nežinau, prie kurios nominacijos priskirtinas, tad tebūnie Metų graffitis – vizualus signum temporis (Malūnų gatvės pradžioj, per tiltą Užupin einant matomas). Beje, Aistė Paulina Virbickaitė yra šiuo graffičiu pasinaudojusi kaip atspirties tašku tekstui, tik gaila, kad ten „nukadruotas“ atsakymas į priekaištą / pasiteisinimas: „Bla bla bla... – nu gi mes sakom!“ Tas angliškas bla bla bla, mano manymu, galėtų būt irgi išraiškingas laiko ženklas (jei atmintis nemeluoja, su šia fraze buvo padarytas ir vienos iš mobiliojo ryšio paslaugas teikiančių firmų reklaminis stendas – mačiau vasarą, o gal ir ne, nuo Pedagoginio tilto). Lokaliai globalusis plepėjimas? (Antras beje: palyginus rašyseną galima teigt, kad šis graffitis ir 34 įraše [„Susieji – ir pajunti malonumą, II“] užfiksuotasis – to paties žmogaus. Pagarba, 209!)

Metų žodis (dar kandidatų; krizės ir sunkmečio, kaip aiškių lyderių, net nesiūlau):
√ tūkstantmetis (būtina bent jau pasiūlyt)
√ prezidentė
√ LEO LT
√ VEKS (tebūnie kaip vienas žodis, juk net linksniuojamas buvo)
√ NDG (noriu pasiūlyt ir šią santrumpą – šįmet atidaryta Nacionalinė dailės galerija; Google iškart iššifruoja, pirma pozicija, nors mūsų galvose dar negreit ji taps tokia įprasta kaip, tarkim, ŠMC)

Metų posakis (irgi dar)
√ išmontuoti ir utilizuoti (dvi reakcijas į šį Kultūros ministerijos darytos apklausos (Ką daryti su skulptūrom panery) atsakymo variantą užfiksavau: Ramūno Gerbutavičiaus (o teksto pavadinimas vis dėlto idiotiškas: „Ministeriją puola naikinimo utėlės“) ir Laimos Kreivytės; šiokia tokia alter pars – troy’aus tinklarašty, daugiausia – komentaruose)
√ CŽV kalėjimo prielaida (labai juokingas, bent man)

Metų priešprieša:
√ kedžiofilija vs nekaltumo prezumpcija

P.S. O, džiugu, kad iniciatyva plinta! Nors š.m. pabaigoj šitas žodis paskui save tempia visokius gripus ir komplikacijas.