(1263) Eilėraščių istorijos, xi: Maironio „Eina garsas“ parafrazė + prieduras iš Strielkūno

šitą nuotrauką įsigijau per pirkį.lt; užrašas antroj pusėj pieštuku:
Krekenava, bažnyčios šventorius, Vinco Matulaičio darbo paminklas Maironiui
kiek išsiaiškinau, nuotraukos autorius – Marijampolėj gyvenęs chirurgas,
be to, kolekcininkas ir fotografas Petras Zaronskis (1922–200?);
po mirties ir jo surinktos, ir paties darytos nuotraukos pasklido;
kada tiksliai fotografuota – neaišku; beveik neabejotina: dar sovietmečiu;
radau Vinco Steponavičiaus straipsnelį „Ką mena Krekenavos bažnyčios
šventorius“ (XXI Amžius, 2005 II 9, nr. 11, p. 5), kuriame rašoma:
„Šventoriaus pakraščiais auga Maironio, kuris Krekenavoje 1915–1918 metais
gyveno, kūrė, pasodinti klevai, uosiai, liepos. Viename kleve yra
mediko V. Matulaičio sukurtas Maironio medinis bareljefas su užrašu:
‘... 1918 metais Maironis čia medžius sodino ir Lietuvai giesmes kūrė. 1971’.
Sovietmečiu bareljefas buvo dingęs, dabar vėl savo vietoje.“
Taip, dabar vėl savo vietoje, tik nebėr saulutės virš stogelio,
jei gerai įžiūrėjau.

iek girdėjau, rengiami akademiniai Maironio raštai (nežinau, kada juos pamatysim). Įdomioji dalis tokio pobūdžio raštuos – komentarai: tekstologiniai (ką taisė, kaip taisė etc.), o dar įdomiau kūrinių radimosi ir gyvavimo istorijos. Esu rašęs apie Maironio „Eina garsas“ genezę, tatai turėtų būt papasakota ir raštų komentaruos, bet pagalvojau: o ar bus fiksuojamos parafrazės – perkūriniai, pri(si)taikymai? Gal ir ne, nes labai jau išsipūstų tie raštų tomai. — Praeitų metų pabaigoj išsitraukiau iš lentynos ir vėl perskaičiau Stasio Ylos Žmones ir žvėris Dievų miške (2-ą leidimą, 1991-ų, tiražas 30 000 egz.; su Aleksandro Kantvilo piešiniais, Vytauto Merkio baigiamuoju straipsniu apie autorių; „Šviesa“ išleido, prastas popierius, kaip ir absoliučios daugumos tuolaik pasirodžiusių knygų, kai kuriuos puslapiuos tekstas labai blankus); norėjos atgaivint atminty aplinką, kurioj rados kun. Ylos tekstai, Gedimino Mikelaičio sudėti knygon Žodžiai iš Dievų miško: pamokslai, paskaitos, maldos, Štuthofas, 1943–1944 metai (2018, o perskaičiau tik pernai). Galėjo „Odilė“ perleist ir kun. Ylos atsiminimus, pagalvojau, vos ne kaip kokį dvitomį; tik visai neseniai sužinojau, kad Žmones ir žvėris perleido „Briedis“, bet su piešiniais, kurių stilistika tiesiog pjaunasi su atsiminimų stilistika; Sruogos Dievų miškui tokios karikatūros gal ir tiktų. — Atsiprašau, nukrypau. Grįžtu prie Stutthofo kacetininkų.

1943-ių balandžio 28-ą pasikeitė „cholernos litewskos bandos“, pasak kapo Wacławo Kozłowskio (pakarto 1946-ais Gdańske), statusas: „Iš ryto dar buvome darbo vergai, o vakare – jau prominentai, kaceto aristokratai“ (p. 112).

Pradžioj nelabai leido mums kieme maišytis, kad nepiktintume dirbančiųjų, bet kai daugumas kalinių persikėlė į naująją stovyklą, tos laisvės užteko. Sukame, būdavo, po du ir kalbamės, ir guodžiamės, ir vis svajojam apie grįžimą į laisvę kaip toj anuomet parafrazuotoj Maironio dainoj:

Eina garsas nuo Malburgo:

Reiks namo važiuoti;

Viens žaizdotas, kitas šlubas –

Kam juos atiduoti?

Pasilikit, broliai, gyvi,

Širdžių negraudinkit:

Mes sugrįšim nepražuvę

Jūsų pasiimti.

Jau ir vasara praeina,

Nebgied vieversėliai.

Vis negrįžta nuo Malburgo

Mūsų haeftlingėliai.

Saulė leidžias, gula lovon,

Su niežais kovoja,

 Atsikėlę vargdienėliai

Vienas kitą tvoja. (p. 110)

Kun. Yla nepamini, kas šitos Maironio parafrazės autorius; greičiausiai – kolektyvinė kūryba; gal ir Sruoga prisidėjęs.

Sruoga Ylos atsiminimuos – l. įdomi tema; ir dar dingtelėjo: Ylos Žmonės ir žvėrys – tikrai atsiminimai, o Sruogos Dievų miškas – autobiografinis romanas; Sruoga – per literatūros pamokas, Yla – per istorijos. Kad ir atsirėmus į Ylos svarstymus apie sovietų ir nacių konclagerių skirtingus tikslus: „Rusų kacetų tikslas – sutelkti masinę darbo jėgą, vokiškų – mases naikinti. Masės žūva ir rusų kacetuose – iš begalinio pervargimo, alkio, moralinės grėsmės, o čia jos specialiai naikinamos badu, mušimu, šalčiu. Rusai maitina kalinius blogai, blogiau nei visą tautą, tačiau nori, kad jie galėtų būti darbingi, kad iš jų išspaustų didesnius darbo rezultatus; bent specialistai pas rusus susikuria geresnę padėtį, geriau išsilaiko. Tuo tarpu vokiečių kacetuose šimtai specialistų, geriausiai paruoštų ir kvalifikuotų, dirba visiškai nenaudingą darbą; [etc.]“ (p. 133) – argi neverta pasvarstyt tema? Beje, kieno atsiminimais (išverstais į vokiečių kalbą?), rastais lagerio SS bibliotekoj, remdamas Yla sprendžia apie sovietinius lagerius, taip ir neišsiaiškinau („Tai buvo moters – rusės išgyvenimai vienoje Sibiro priverčiamųjų darbų stovykloje. Išgyvenimai gana sunkūs, vietomis net klaikūs“, ibid.; tik tiek apie knygą).

Digresija dėl juoko Šita nuotrauka iš LM, 2001 IV 27, nr. 17, p. 2;
balandžio 20-ą Mokytojų namuos vyko Knygų pavasaris; atsimenu,
ką pardaviau Jonui Strielkūnui – ką tik LLTI išleistą Lietuvių literatūros
enciklopediją (su coll. Rita Repšiene buvom tapę pardavėjais)

Prieduras Galvoj ėmė sukiotis tokia parafrazė – Tikėjimo išpažinimo fragmento: tikiu poetų bendravimą; nežinau, kas jos autorius; gal Geda? nežinau. Šita parafrazė iššoko pagalvojus apie Joną Strielkūną ir Maironį. Maironis Strielkūną lydėjo nuo tada, kai išmoko skaityt: „Tėviškėje skaitydavau prieškarines romantiškas istorijos knygas, taip pat Maironio poeziją“, – yra sakęs kalbinamas Vilmos Kaladytės („Poezija nėra istorija“, Dienovidis, 2001, nr. 10, p. 18). Toks būtų lyg ir įvadėlis pasvarstyman apie vieną JonS eilėraštį, kurį radau iš Metų (2007, nr. 11) išsiplėštoj publikacijoj; 2002 VIII 20 parašytą:

Kai pasiunta žaibai,
Kai padangėj grubiai
Išprotėjęs perkūnas užgroja,
Pajunti, kad grabe
Ir šlovė, ir garbė.
Tavo siela prieš angą sustoja,

Kur išeit jai reikės
Ar sugrįžt prie riekės,
Kurią pirmą šioj žemėj ragavo.
Kyla aukštas dangus,
Vysta menkas žmogus
Lyg žolynas prie naujo angaro. (p. 12–13)

Skaitai – ir galvoj ima deklamuotis Maironio „Milžinų kapų“ ir „Uosio ir žmogaus“ pirmi posmai; ritminė posmų struktūra tokia pat, o ir rimai:

plg. užgroja–sustoja / dūmoja–balnoja:

Kur lygūs laukai,
Snaudžia tamsūs miškai,
Lietuviai barzdočiai dūmoja;
Galanda kirvius,
Kalavijus aštrius
Ir juodbėrį žirgą balnoja.
—    —   —    —    —    —   —
Amžiaus ilgus metus
Augo uosis gražus,
Ir augo, ir lapais žaliavo;
Tarp pakalnių plačių,
Tarp beržų, drebulių
Viršūnės jis nelenkė savo.

„Skausmo balso“ pabaiga, kur surimuotas žmogus ir dangus:

Ir nelaimingas tas žmogus,
Kurs veido ašara neplovė:
Jam uždarytas bus Dangus!

„Tavo siela prieš angą sustoja“ – prieš bromą, atvertą ing viečnastį (Maironis žodį anga vartojo būtent vartų reikšme, plg. eilutes iš jau cituoto „Skausmo skundo“: „Deja, ten už aukštų, už galingų angų / Nuo Jugurtos laikų nesunku pirkt draugų“). Apie mirtį tas Strielkūno eilėraštis, paprastai sakant; pokalbis su Maironiu apie mirtį. Du esminiai žodžiai, sukabinti fonikos: anga vs angaras; Maironis: po mirties siela žengs pro angą amžinybėn; Strielkūnas: ta amžinybė – lyg koks užrakintas angaras, nusibaigsim prie jo, ir tiek. — Taip taip taip, viską suprimityvinau, sakykit: primetė vg savo nuomonę Strielkūnui; gal, tikriausiai; bet kad dažniausiai taip būna poeziją skaitant: randi, ką nori rast, eilėraštis kaip pretekstas pačiam apie ką nors pagalvot.