(1244) Eilėraščių istorijos, x: Aisčio „Lopšinės“ perkūrinys

Rimanto Šavelio atsiminimuos apie Paulių Širvį Geriu žalią tylą yra toks gabaliukas:

Kai Pauliui užeidavo geras ūpas, mėgdavo padainuoti. Turėjo gražų balsą ir savo dainų repertuarą.
       Žiūrėjom lemiamas futbolo rungtynes, žaidė „Žalgiris“ ir moldavų „Nistra“. Nuo rungtynių rezultato priklausė, ar „Žalgiris“ pagaliau pateks į tuometinę Tarybų Sąjungos futbolo aukščiausiąją lygą. Jaudinosi visi Lietuvos sirgaliai, jaudinomės ir mes su šeimyna žiūrėdami televizorių (rungtynės vyko Kišiniove). Bet smarkiausiai „sirgo“ Paulius. Pašokdavo nuo kėdės, mojuodavo kumščiu, bardavosi, kai mūsiškiams kas nepasisekdavo. Ir „Žalgiris“ laimėjo, rodos, 1:0. [Šita pastraipa akivaizdžiausias įrodymas, kad mūsų atmintis – tikrų tikriausia kūrėja-būrėja. Moldavų komandos pavadinimas maniškėj užsifiksavęs „Nistru“, ne „Nistra“; ėmiau googlint, ir perskaičiau sakinį: „1982 metais [„Žalgiris“] pasiryžo įkopti į Aukščiausiąją lygą ir pasiekė šį tikslą, užėmė Pirmoje lygoje pirmąją vietą (papildomose rungtynėse Simferopolyje 1:0 po S[igito] Jakubausko gražaus įvarčio nugalėjo Kišiniovo „Nistru“ ekipą).“ Širvys negalėjo žiūrėt tų rungtynių, buvo jau miręs (mirė 1979-ais). — Čia tik šiaip, visiškai tarp kitko.]

       Ta proga pasidarėm nedidelę šventę. O kai gerokai įsišėlom, Paulius reikšmingai atstatė smakrą, mostelėjo kumščiu ir uždainavo savo mėgstamiausiąją:

Ateis karaliūnas per žydintį sodą,

Ir takai bus žiedais obelų apsnigti.

Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis

Ir pernakt naktužėlę budėsiu aš čia...

       Kitų žodžių neatsimenu, bet šitą posmelį dainuodavom ir mes. Paulius mokėjo daug dainų. kartais užtraukdavo vokiškai, bet tada jam tekdavo dainuoti solo. (Metai, 2004, nr. 8/9, p. 55).

„Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ – pirma Jono Aisčio „Lopšinės“ (iš Intymių giesmių, 1935) eilutė; tokio posmo, koks užsifiksavo RimŠ atminty, tam eilėrašty nėr. Pirmos dvi eilutės primena Aisčio antro posmo pabaigą („Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą, – / Jam veja ir takai obelų nusnigti“); trečia ir ketvirta – kaip Aisčio pirmo posmo pirma ir ketvirta. 

— kaip galėjo atsirasti toks perkūrinys? Aišku, tai bus tik spėjimas. 1940-ais išėjo Jono Kuosos Aleksandriškio Poezija; Širvys ją turėjo, skaitė (gal lankydamas kontrolasistentų[*] kursus Gruzdžiuos, gal ir įstojęs pėstininkų karo mokyklon); kai tapo kareiviu, mėgino atkurt skaitytus patikusius eilėraščius; atmintinai nebuvo išmokęs, tik atskiros eilutės, vaizdai galvoj sukiojos, iš jų ir susidėstė, susikūrė tekstas, primenantis pirminį, skaitytąjį.

[* nežinojau, ką reiškia šitas žodis; radau: „kontrolasistentas atvažiuoja į ūkį, stebi karvių melžimą, pamatuoja primelžto pieno kiekį, paima mėginius kokybei nustatyti“, išeitų – karvių stebėtojas.]

1920-ųjų gimimo kartai, kad ir ko mokėsi, kad ir kaip susiklostė likimai, Kossu-Aleksandriškis buvo bene mėgstamiausias poetas.

Pasitaisas (2021 III 1) Visai ne ton pusėn buvo pasisukus mintis: ne kaip skaitytas tekstas Aisčio „Lopšinė“ papuolė Širvio atmintin, o kaip išgirstas – kaip daina. Kas pasuko mintį šiton pusėn? Sakinys iš 1983-iais rašyto Algirdo J. Greimo laiško Irenai Oškinaitei-Būtėnienei:

...štai vaikštau po savo kambarius ir neapsižiūrėjau, kaip ėmiau niūniuoti: „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ – eilėraštį, kurį kadaise mėgo Onutė [= a.a. žmona Ona Bagdonaitė-Greimienė, †1982]. (IrO-B, „Dialogo monologai: iš Algirdo J. Greimo laiškų 1958–1992 m.“, Kultūros barai, 1993, nr. 4, p. 61; Kultūros baruos buvo ir Oškinaitės-Būtėnienės rašinys „Keli bruožai O. Bagdonaitės-Greimienės portretui“, 1991, nr. 12, p. 51–53)

Širvys prieš karą išgirdo dainą ir įsiminė; gali būt, kad net nežinojo, kas žodžių autorius. Dainų tekstai daug dažniau yra „patobulinami“ negu kad, tarkim, atmintinai išmokti eilėraščiai. Visai gali būt, kad tas priedaininis posmas, kurį įsiminė RimŠ, toks ir buvo dainuojamas – ir vadintinas literatūrinės dainos varianto nuotrupa. — O melodija? Vargu ar beįmanoma atsakyt, ar skyrės Širvio ir Greimo „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ melodija.

Digresija (2025 I 8) Naujausiam, 2024-ų 8-am, Naujojo Židinio-Aidų numery yra [tikrai vertas perskaityt] Eglės Eidėnaitės rašinys „Je veux mourir: mikroistorija iš Greimo gyvenimo“, prasidedantis parinktom Aisčio „Lopšinės“ frazėm: „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“, „Tu mik, nebijok“ ir kt.; o pirmoj išnašoj – citata iš Greimo laiško Irenai Būtėnienei, ta pati kaip Pasitaise.

Greimą su pirmąja žmona Ona Bagdonaite, be kita ko, siejo Aisčio poezija. Iš Eidėnaitės straipsnio sužinojau, kieno poezija Greimą siejo su antrąja, Teresa Mary Keane, – Edgaro Allano Poe (34-oj išnašoj cituojama TMK-G: „desertui aš jam dažnai patiekdavau ‘Annabel Lee’!“). Poe, aišku, būdavo deklamuojamas angliškai.

Eidėnaitė rašiny pacituoja paskutinį Poe eilėraščio posmą lietuviškai. Originalo kalba jis toks:

For the moon never beams, without bringing me dreams
    Of the beautiful Annabel Lee;
And the stars never rise, but I feel the bright eyes
    Of the beautiful Annabel Lee;
And so, all the night-tide, I lie down by the side
Of my darling—my darling—my life and my bride,
    In her sepulchre there by the sea—
    In her tomb by the sounding sea. (cit. iš poetryfoundation.org)

Pacituoja mokytojo ir literato Algimanto Zeikaus (1933–2018) vertimą iš 2014-ais išleistos knygos:

Nes matau per naktis ne žvaigždes, o akis

    Mylimosios Anabel Li,

Mėnesienoj sapne ji aplanko mane –

    Mylimoji Anabel Li;

Taip sulaukę nakties širdimi prie širdies

Mes užmingam karste, bet toli nuo mirties –

    Mūsų meilės svaigios šaly,

    Tolimoj pajūrio šaly.

[toliau jau digresija, mintigaliai užparaštėj]  Pagrindiniam tekste gal verčiau būt buvę pacituoti tą posmą originalo kalba; juk studentės ir dėstytojo santykiai užsimezgė būtent per anglų: ji mokė jį tos kalbos; vertimo, aišku, irgi reikia, išnašoj. Bet ne Zeikaus būčiau pasirinkęs. Kazio Binkio – audringos, vėjus pamilusios sielos, Lietuvos jaunatvės vėliauninko, pasak Greimo žodžio 1942-ais Šiauliuose poeto mirties paminėjime-akademijoj. Vertimą, kurį Greimas galėjo būt skaitęs. Pirmoji publikacija buvo 1936-ų rudenį Motiejaus Miškinio redaguojamuos Švietimo keliuos (nr. 10, p. 599–600; ne skatiniai Greimui tuolaik greičiausiai buvo galvoj, baiginėjo tvarkyt būsimų studijų Grenobly reikalus), antroji – vokietmečiu dienrašty Į laisvę (1941 X 18, nr. 101, p. 4, su paantrašte „Iš paruoštos naujos eilėraščių knygos – originalinės ir vertimų poezijos“; šitą tikrai galėjo būt skaitęs):

Ir mėnulio šviesa man vis primena ją,

    Mano skaisčiąją Annabel-Li,

Ar žvaigždė kur nušvis, matos akys man vis,

    Akys dangiškos Annabel-Li;

Ir vienatvėj naktų aš su ja vis kartu,

Aš su ja, su dievaite manųjų sapnų, –

   Aš su ja amžinai ten toli

   Sarkofage pajūrio šaly.

(Binkio Raštų sudarytojas Adolfas Juršėnas vertimų tomo komentaruos: „Beje, K. Binkis labai mėgo E. Poe poeziją. Net paskutinę savo gyvenimo dieną, gulėdamas lovoje, jis taisinėjo savo pradėtą versti eilėraštį ‘Varnas’.“; t. IV, 2003, p. 672.) 

Tiesa, dar vieną „Annabel Lee“ vertėją prisiminiau – Greimo prietelių Aleksį Churginą; jo vertimas pirmąkart paskelbtas 1944-ais  Šiauliuos leistame literatūros almanache Varpai, kaip ir Greimo rašinys „Verlaine’as – žmogus ir poetas“ (prie rašinio pridėtų Verlaine’o eilėraščių vertėjas – Henrikas Radauskas). Churgino vertimo, kurį (beveik neabejotina) Greimas buvo skaitęs, paskutinis posmas:

Mėnuo skaidriai blyškus neša mano sapnus

    Pas gražiąją Annabel Lee;

Vos tik žvaigždės sušvis, – aš regiu jos akis,

    Gražiosios Annabel Lee.

Ir nakčia visados aš guliu šalia jos,

Kaip gyvybė, kaip siela, brangios, mylimos –

    Jos grabe, tolimoj šaly,

    nuolat skambančių marių šaly. (p. 141)

Ne, šito vertimo vis dėlto necituočiau, nors gal Greimas slapčia ir norėtų, kad būtų dar kartą primintas jo draugas, – dėl Churgino polinkio pagal savo skonį pagražint originalą visokiais papildais à la skaidriai blyškus.

P.S. Ši digresija be jokių pretenzijų; tiesiog pavyzdys, kas kartais ima dėtis —vg— galvoj skaitant/perskaičius.

(982) Iš popieryno, xxxv: Pauliaus Širvio laiškas Sniečkui

o laiško nėr Deimantės Kažukauskaitės-Kukulienės sudarytoj Širvio poezijos ir laiškų knygoj Aš beržas (2014; paskelbti šeši meilės laiškai Alpunei – Alfonsai Žegliūnaitei). Neminimas jis ir Valdo Kukulo studijoj Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos (2013; apskritai Sniečkus neminimas; dukart knygą pristatant, Mickevičiaus viešojoj bibliotekoj ir Maironio lietuvių literatūros muziejuj, sakiau, kad nieks nuodugniau nebuvo susipažinęs su Širvio kūryba ir gyvenimu už VK; taip; bet visko juk nė norėdamas nesuminėsi vienoj knygoj). 2007-ais išėjusioj atsiminimų knygoj Metai su Pauliumi to laiško irgi nieks nemini. — Visų rinktinių, aišku, neperžiūrėjau, o tokio dalyko kaip Širvio Raštai nėr buvę. Gal kur buvo atskira laiškų publikacija? Balažin, nors greičiausiai tas laiškas ištisai niekur nepaskelbtas.
— 1992-ų pavasarį Lietuvos ryte per du numeriu (kovo 17 ir 18) buvo paskelbtas Vytauto Tininio (1959–2015) straipsnis „Lietuva ir A. Sniečkus: 1955–1960 metai“.

Padažnėjo vadinamieji buitiniai nacionaliniai konfliktai, ypač Vilniaus parduotuvėse ir visuomeniniame transporte. Lietuviškai prakalbinus rusakalbį, neretai buvo atsakoma – „kalbėk žmoniškai“ („govori po čelovečeški“). [...]
1956 m. A. Sniečkus gavo pasipiktinusio poeto Pauliaus Širvio laišką, kuris pašto ryšių skyriuje negalėjo susikalbėti lietuviškai. „Aš kalbu apie didžiarusišką nacionalizmą, – rašė P. Širvys. –  Būtina apie tai kalbėti. Iki šio laiko buvo kalbama apie lietuvių buržuazinį nacionalizmą. Bet kas jį kursto? Ir vienus, ir kitus nacionalistus-šovinistus reikia išdeginti įkaitinta geležimi“. (LR, 1992-03-17, nr. 52, p. 7)

Prie kitų citatų yr nuorodos, prie šios – ne, bet neabejotina, kad laiškas saugomas Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriuje, nepriklausomybės pradžioj vadintame Lietuvos valstybiniu visuomenės organizacijų archyvu (gal Tininio knygoj Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai ar biografinėj apybraižoj Sniečkus: 33 metai valdžioje tas Širvio laiškas irgi cituojamas, su nuoroda). — Jei vėl būtų leidžiama kokia solidesnė PŠ knyga, kurioj ir laiškų skyrius rastųs, reiktų tą laišką Sniečkui paskelbt; ne tik meilės laiškus rašė (ir įsiplieksdavo ne tik tada, kai būdavo įžeidžiama kareiviška garbė [Algimantas Mikuta, „Širviada, arba Polinksmė Pauliaus apologija“, Metai su Pauliumi, 2007, p. 126]).
Patikslinimas1 (2017-11-22): LYA laišką paskelbė; Širvio citatą galima pasitikslint pagal originalą (Tininis skaitė laiško vertimą rusų kalbon ir atvertė).
Patikslinimas2 (2017-12-28): Reginos Laukaitytės parengta publikacija, kurioj ne tik tas Širvio laiškas yra (ne Sniečkui, pasirodo, o Vladui Niunkai): Paulius Širvys: „Štai atsirado užkariautojai, net nenori lietuviškai kalbėti“, Kultūros barai, 2017, nr. 12, p. 76–79.

(965) Epizodai, xvii: „Tykus buvo vakarėlis“ 1944-ų vasarą tarp apkasų netoli Kelmės

(Pradėjau skaityt pernai išleistą Jono Juškaičio Trauktis atsišaudant – pokalbių su atsiminimų inkliuzais [atsakymas į klausimą dažnusyk virsta pasipasakojimu] ir įv. rašinių rinkinį.)
Juškaitis prisimena Paulių Širvį, pagyrusį už eilutę „tautos verkia dainomis“, – jo vertinimu, žmogų su įgimta inteligencija, sudaužytą kare ir girtuoklių padarytą girtuokliu; ir perpasakoja tokį epizodą:

1944 m. vasarą, atmintiną ir man, patraukus 16-ąją diviziją į apkasus kažkur anapus Kelmės, jo ironišku apibūdinimu, „išlaisvintojų politrukai įsakė dainuoti lietuviškai, kelti patriotinius jausmus prieš pavergėjus“. Kareiviams uždainavus „Tykus buvo vakarėlis [, skaisčiai švietė mėnesėlis etc.]“, iš visų vokiečių apkasų pasigirdo tos dainos tęsinys „O tokioj tamsioj naktelėj [bijo eiti per lieptelį etc.]“. „Įsivaizduok, – sako man Širvys, sausindamas akis atbula ranka, – taip ir dainavom per naktį. Lietuvis prieš lietuvį.“ (p. 38)

Pamatytum tokį epizodą kokiam filme, dar imtum ir pasakytum: dirbtina, pritempta; nors vis tiek – jautresniam akis drėkinantis epizodas.

(798) Tarp kitko: apie žmogaus esmę

Išmesdamas kvietimą į poezijos ir muzikos valandą, skirtą Pauliaus Širvio 95-osioms gimimo metinėms (nenuėjau), prisiminiau, ką buvau prisiminęs, kai Literatūros ir meno 09-11 numery perskaičiau Širvio 1955-ais parašytą eilėraštį „Aisčiai, aisčiai!..“
Yra toks Jono Mikelinsko apsakymas „Žmogaus esmė“; datuotas: 1954 m. balandis ir 2000 m. gruodis; išsp. Metuose 2001, nr. 5/6, po to – tais pačiais metais išleistame rinkiny, pavadintame pagal šį apsakymą.

Andrius Cvirka, Pauliaus Širvio portretinis škicas
(Šluota, 1972, nr. 23)

Veiksmas, spėtina, vyksta būtent 1954-ų pavasarį. Pagrindinis veikėjas – mokyklų inspektorius (iš visko sprendžiant, autoriaus alter ego) atvyksta į nuošalų Žemaitijos miestelį. Apsistoja viešbuty, kambaryje randa knarkiantį girtą barzdylą, kuris vėliau prisistato esąs buvęs „liaudies gynėjas“.
(Apsakyme yra dvi siužeto linijos – viena susijusi su gimimu [pagrindinis veikėjas viešbuty kilus gaisrui padeda gimdyt jo direktorei], o kita – su mirtimi; ji šiuokart svarbi.)
Nesiplečiant: po kurio laiko paaiškėja, kad viešbučio kaimynas – ne exstribas, o tik tokiu apsimeta; tai tėvas partizano, kurio kūnas guli numestas prie stribyno; atvažiavo čia ketindamas kaip nors išgaut sūnaus kūną ir padoriai palaidoti. Pagalbos kreipiasi į mokyklų inspektorių. Tas sakosi niekaip negalįs padėti. Nebent...
Miestely tuolaik vyko laidotuvės – II pasaulinio karo veterano, vėliau tapusio stribu; į jas buvo atvykęs ir jo bendražygis, kurį pagrindinis veikėjas pažinojo, – garsus poetas Saulius Šerys („Kartu murdėmės pelkėse prie Liepojos, o paskui [...] susidėjo su tais...“), ir poetas po laidotuvių pakvietė mokyklų inspektorių susitikti, turįs pasiūlymą. — Kad per apsakymo veikėją Saulių Šerį galima būtų įžvelgt Paulių Širvį, autorius užuominų nepagaili.
Taigi „bandito“ tėvas ir mokyklų inspektorius nusprendžia, kad vienintelė galimybė atgaut numestą priešais stribyną kūną – kreiptis į Šerį, kad tas pakalbėtų su stribyno viršininku.
Susitikus:

– Tai kokį turi man pasiūlymą?
– Noriu pirkti iš tavęs siužetą, – be kokių užuolankų iš karto prisipažino [...] Saulius Šerys.
– Kokį?
– Tą kurį čia parašei ne ranka, o širdim ir galva. Negi neverta pagarsinti, kad šioje sumautoje gadynėje dar atsiranda žmonių, kurie be naudos sau sugeba ne tik gaisrą užgesinti, bet ir padeda naujam piliečiui užgimti?
[Pradžioj nesutikęs, pasikalbėjus pagrindinis veikėjas taria:]
– Sutinku, – pagaliau tyliai ištarė Albertas Daugėla. – Bet... ranka ranką mazgoja.
[...]
– Bus padaryta! – ryžtingai tarė Saulius Šerys. – Tavo draugas yra ir mano draugas, – kiek patylėjęs ir abiem šiurkščiom rankom suvertęs aukštyn ant akių smunkančius plaukus, jis iškilmingu balsu dar pridėjo: – Niekada nebūčiau patikėjęs, kad šitame nuošaliame Žemaitijos miestelyje atsiras žmogus, kuris suteiks man progą ir galimybę atskleisti ne tik poetišką, bet ir žmogiškąją esmę. [...] Rusų filosofas Gregorijus [turėtų būt: Georgijus] Petrovičius Fedotovas, kurį aš gerbiu ir kartais paskaitau, pasakė, kad žmogaus esmė yra mirusiųjų laidojimas. (Žmogaus esmė, 2001, p. 169–171)

Kitądien tėvas gavo leidimą išsikasti (jau spėtą užkasti „užmiesčio sąšlavyne“) sūnų ir kūną išsivežti.
----------------------
Nepasakyčiau, kad šis Mikelinsko apsakymas įsiminė dėl meninių dalykų. Dėl kitko. Ar išties Paulius Širvys yra bendrininkavęs, kad tėvams būtų grąžintas nukauto partizano kūnas?
O dėl filosofo Fedotovo, manau, Mikelinskas persistengė: na iš kur galėjo Širvys gaut „kartais paskaityti“ jo knygų, jei anas buvo emigrantas ir dar религиозный мыслитель? Tokio jojo pasakio viens du nepavyko rasti.

(669) Užparaštė, xcviii: dar vienas štrichas vėlyvojo sovietmečio Baudelaire’o vaizdiniui

is neišeina iš galvos nuo ketvirtadienio. Tebūnie užfiksuota.
2006-12-07 išėjusiam Nemune buvo du puslapiu Gasparo Aleksos atsiminimų ir kt. apie Algirdą Verbą.
2014-10-23 – du puslapiu Romo Daugirdo „Solo kvintetui“.
Kvintetas: Žvėryne gyvenę Verba, Jurgis Kunčinas ir (vienintelis tebegyvas) R.D.; prisijungdavo nuo kalno nusileidę Ričardas Gavelis ir Valdas Kukulas. Gerdavo ir šnekėdavos. Šnekėdavos gerdami. Gėrė šnekėdamiesi:

Nualinti oficialaus optimizmo putų, mėgindavome kiek atsiriboti nuo atgrasios aplinkos ir užsimiršti tarp likimo brolių. [...] Trumpam pasijusdavom beveik laisvi. [...] Vidinis nerimas, graužatis ir nepasitenkinimas savimi, laistomi alkoholiu, sukūrė Molotovo kokteilį, kuris sudegino bendražygius. (p. 10)

Ir tas vaizdinys, kuris įsipjovė atmintin:

Jau netoli finišo Algis vis prašydavo „merzavčiko“ (200 g degtinės buteliuko). Atnešdavau. Bet gerti nebegalėjo – vemdavo krauju. Pasikišdavo po pagalve. Sakė, tada jaučiasi ne toks vienišas. (p. 11)

Pagalvojau: ar kas iš kitu laiku gyvenančių bepajėgs suprasti tos šv. saviapgaulės (plg. šv. melas) esmę ir nuo vaizdinio pereit į portretą? – Dukart dalyvavau pristatant Valdo Kukulo studiją apie Paulių Širvį; abukart pasakiau: neįsivaizduoju, kad kas blaiviau galėtų parašyt. Verba, jo kūryba ir gyvenimas, regis, pasmerkti likt blaiviai neperskaityti.
(Atsiminimų fragmentai tekuria vaizdinį. Vis šis tas. Lukštas. Trynys – poezija. O ar kas raštu beperpras kiaušinį?)

(483) Užparaštė, lxvii: apie du vėju ir dvi gėli

Visai atsitiktinai šita mintis šmėkštelėjo.
Henriko Radausko eilėraštis „Gėlė ir vėjas“, pirmąkart išspausdintas Strėlėj danguje 1950-ais, jau cituotas percituotas, gimnazistų analizuotas peranalizuotas, net Vilniaus troleibusais važinėjęsis, kai kas jį ir atmintinai moka:

Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė „tuoj“, –
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos
Ir trankės klausinėdamas, kurios ji bus spalvos.

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, –
Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: „Balta, balta, balta!“

O jei jį ėmus ir sugretinus, kad ir mokyklinėj programoj, su Jono Strielkūno eilėraščiu iš rinkinio Po tylinčiom žvaigždėm (1982):

Šnabžda vėjas lauko gėlei
Vidury nakties:
„Tai iš ko tu prisikėlei,
Jei ne iš mirties?“

Šnabžda: „Kas gi tau belieka?
Vysti kuo greičiau...“
O gėlė nesako nieko,
Žydi tik skaisčiau.

Kokie skirtingi vėjai ir skirtingos gėlės, ir situacijos. Gretinimas man visada atrodė prasmingas dalykas. Be to, sugretinus galima ir šonan kryptelt, pvz., pasvarstant, kiek tiesos belikę tame pat rinkiny esančio Jono Strielkūno eilėraščio, dedikuoto Pauliui Širviui, posme:

Keičias laikas, keičias žmonija,
Skęsta amžiai ugnyje ir dūmuos.
Bet išlieka mūsų kraujyje
Amžinas aukštaitiškas graudumas.

Tikrai? Abejoju.

(457) Tarp kitko: a.a. Tomą Arūną Rudoką prisiminiau

Lygiai prieš metus mirė Tomas Arūnas Rudokas. Vėjo brolis (ir vėjo pamušalas). Paskutinis Antakalnio nepalikęs (čia gimęs ir miręs) romantikas.
Nebuvom bičiuliai ar draugai, tiesiog pažįstami. Retkarčiais užsukdavo pakeliui į centrą Institutan – pasišnekėt. Pakeikdavo valdžią, kad per mažai rūpinasi menininkais, „pasiskolindavo“ litą kitą.
Suprantu, kiekvienas esam unikalus, bet kartais mėgindamas nusakyt žmogų imi ir pasitelki kokius kultūriškai žymėtus sandus. T.A.R. – Jesenino brodiaga / Tarkovskio Stalkeris / irgi Antakalny gyvenusiam ir mirusiam Širviui giminingas lyrikas su Morrisono prieskoniu (Come on baby light my fire!). 
Literatūroj ir mene 2006-06-16 buvo išspausdintas Širviui dedikuotas Rudoko eilėraštis, kuris man tada pasirodė visai tikras pinigas:

Lauko gėlelės

                         P. Š.

Kare nebuvau –
Nežinau, ką žinau.
Jau viskas po visko,
Pasaulio žmogau...

Numirsiu kaip žiogas –
Tik žalias žmogelis.
Nė kapo – nė kvapo,
Tik lauko gėlelės...

(431) Susieji – ir [pasigalvoja], x

Parodos plakatas, nors jo čia galėjo ir nebūt; bet:
nežinojau, kaip kitaip / kurioj vietoj pasigirt, kad knygoj
Vieno projekto apkalta įdėti net keli tekstai iš šio tinklaraščio
(na va, jau ir geriau pasijutau, tuštybę patenkinęs)

Per Vlado Urbanavičiaus parodos atidarymą tekstilininkė Eglė Ganda Bogdanienė pajuokavo:

Yra menininkų, kuriuos galima atpažinti iš vieno žodžio. Tapytojas Vincentas van Goghas – tai ausis, režisierius Borisas Dauguvietis – auskaras, Salvadoras Dali – ūsai, skulptorius Mindaugas Navakas – kablys, o V[ladas] Urbanavičius – vamzdis. (cit. iš čia)

Ech, tos metoniminės sąsajos!
Perskaičius šias, vedančias Urbanavičiaus link, savaime prisidūrė kitos, iš literatūros pasaulio: Gogolis – nosis, Dickensas – Kalėdų eglutė, Binkis – pavasaris (bent man; „Taip lengva, taip gera, jauku ant krūtinės. [...] Ir juoktis, ir verkti, ir rėkauti noris“), o Širvys – beržas, „lietuviškas beržas su plieno dalgiu ant peties“.

Vakar popieryne – ir netikėk, žmogau, kad nepaaiškinamų dalykų nebūna – užtikau Kęstučio Balčiūno tekstą, kuriame irgi užfiksuotas vaizdinys  žmogaus su dalgiu ant peties:

Motkis
Ėjo 1941 metai. Frontas nuriedėjo toli į rytus. Visa mūsų šeima: tėvas Sebastijonas Balčiūnas, aš ir mano broliai Stanislovas, Vytautas, Gediminas buvome susėdę aplink stalą, pastatytą priešais gyvenamo namo duris po gražiu alyvų krūmu. Mama Antanina Balčiūnienė dėjo ant stalo pusryčius. Staiga išgirdome sodo krūmuose kažką šlamant. Netrukus pasirodė su dalgiu ant pečių Jurbarko žydas, dažnai lankęsis pas mus, visų žmonių Motkiu vadinamas. Tėvas jį pasodino prie stalo. Godžiai valgė Motkis pusryčius.
Jurbarko žydai vokiečių buvo sušaudyti. Tik Motkis pabėgęs slapstėsi mūsų alksnyne ir Lenktinės miške. Dalgiu maskavosi nuo negeros akies. Kas rytas, vos tik imdavome ruoštis pusryčiauti, pasirodydavo Motkis ir papusryčiaudavo pas mus. Mes gyvenome Šakių apskrities Kidulių valsčiaus Karališkių kaime, netoli Lenktinės miško.
Vis dėlto Motkis, matyt, neišsislapstė: kartą jį miegantį Lenktinės miške aptiko Palankinės kaimo gyventojas, visiems žinomas vagis Kazys Zymonas. Jis privertė Papiškių kaimo gyventoją Bendorių padėti nuvaryti Motkį į Kidulius ir perduoti jį vokiečiams. (Gimtinė, 1990, rugpjūtis, p. 1)

Nežinau, kažkaip stuktelėjo per galvą suvokimas, kad tam tikroj situacijoj dalgis ant peties gali tapt mimikrijos, susiliejimo su aplinka priemone.

(110) Tarp kitko: apie tekstą ir kontekstą

Nuolat paskaitinėju Levą Rubinšteiną, jo eses, skelbiamas grani.ru. Dvi citatos iš paskutinės „Tikimybių praktika“:

Любое высказывание, любой жест - художественный, общественно-политический, бытовой, какой угодно - обретает реальное содержание лишь в осознанном контексте. Важно не только то, что и как сказано, но и то, кем сказано, когда, по какому поводу и с какой целью. Более того, контекст высказывания часто бывает содержательнее и существеннее самого высказывания.
— — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — —
Если бы стихотворение "Мы живем, под собою не чуя страны" [Osipo Mandelštamo eilėraštis, sukurtas 1933-iais] было написано не тогда, когда оно было написано, а, скажем, после достопамятного ХХ съезда или тем более в годы перестройки, то это было бы уже совсем другое стихотворение. Потому что поэт и власть по-разному представляют себе, что "пора", а что "не пора". А поэту горе, слава и честь, если он высунется не "вовремя".

Be konteksto neįmanoma suvokt, kodėl toks populiarus buvo ir lieka Paulius Širvys ar kodėl kai kurie ašarodavo žiūrėdami Justino Marcinkevičiaus Mažvydo finalą. Šiais atvejais kontekstas tikrai содержательнее и существеннее negu pats tekstas. Tad visai suprantama, kodėl tik į tekstus žiūrėję Rimvydas Šilbajoris (į Širvio) ar Alfonsas Nyka-Niliūnas (į Marcinkevičiaus poetinių dramų) buvo tokie skeptiški. Prasmė anapus teksto.

(53.1) Pustrečios digresijos: Brazdžionis, Parulskis, Jacinevičius

(ii) Leonidas Jacinevičius: apie alkoholį ir miestiškąją prozą

Kailiukas, išsaugotas
nuo svetainės tekstai.lt pristatymo
(seni laikai)

Iš Samalavičiaus straipsnio pirma citata:

[...] Herkus Kunčius 2009-aisiais paskelbė „Pijoko chrestomatiją“ – šmaikštų ir grakštų, subtiliai ironišką romaną, kurio personažus ir nuolat trūkinėjantį pasakojimą vienija nenumalšinama aistra alkoholiui. Autorius, aprašydamas girtavimo įpročius, niuansuotai atskleidžia tiek sovietinės sistemos ypatumus, tiek dabartinės visuomenės „apdujusią“ kasdienybę. Sovietmečiu daug kas girtavo iš nevilties, kankinami beprasmybės pojūčio arba iš įpročio, o šiuolaikinė „atvira“, „pilietiška“ vartotojų visuomenė svaiginasi, kad užpildytų dvasinę tuštumą. (p. 22)

Skaičiau Pijoko chrestomatiją, tad drįsčiau paabejot, ar paskutinis A.S. sakinys „plaukia“ iš romano (net pirmiausia turint galvoj paskutinį gabaliuką „A propos“). Per daug tiesmuka būtų, ironija užmirštama, greičiau – sarkazmas („...Tiek negandų ištvėręs Rytų europietis turi teisę būti apsivėmęs-apsimyžęs, ir tai tik jo orumo įrodymas“, p. 137). Spėtina, kad romanas buvo tik pretekstas primint romantinį mitą. Apie jį, beje, yra Sigitas Geda užsiminęs 1993-ais per PDR:

Teisi buvo rauplėta, vis pagiriota rusistė mano vaikystės miestely:
– Rašyk, rašyk! Ištrauks ir tave kada paryčiu Vilniuj iš šiukšlių dėžės girtą...
Buvo laikai, kai jeseninščina dar garavo Lietuvoje. Jeigu valdžia mums neleidžia rašyti, tai reikia viešai sudeginti savo talentą... – sakydavo ir jaunas Vytautas Bložė. Sudeginti – tada reiškė ne ugnyje, o alkoholyje. (Poetinis Druskininkų ruduo, 1990–1999, 1999, p. 44)

Prisimenant H.K. romaną: metodas įsisavintas – karnavalizmas (įvairaus stiprumo: nuo light iki extra strong); personažai – karnavalo (šįkart tema – girtuoklystė) veikėjai; dalyvauja ir pats pasakotojas – Hercus Kuncius (Prosa) aus Litauen. H.K. – bene profesionaliausias pastišininkas.lt. Pijoko chrestomatijoj pasinaudota „kanalų poetikos“ stilizacijom: Euro Sport, Наше кино, History, National Geographic ir kt. Visko čia galima rast: ir à la pasakų, ir à la sovietmečio oficialiojo diskurso, ir à la porno Tik vyrams etc. Atsitiktinė mintis: H.K. pasakojimas primena žvejo pasakojimą apie savo laimikius: netiki, kad teisybė, bet vis tiek klausais – vaizduotės vingiai žavūs.
H.K. Pijoko chrestomatijoj sukurti geriantys personažai sietųs su Charleso Bukowskio pradėta (?) tradicija (nuo alkoholio priklausomi padarai, pijokai, ir tiek), o va Jurgio Kunčino sukurtieji – su Venedikto Jerofejevo (girtuoklėliai, šiek tiek romantizuojami, bent trupučio „meilės“ verti).
Košmaras, kiek raidžių prispaudžiau. O juk norėjau viens du – ir sukt prie Leonido Jacinevičiaus apysakaite pavadinto teksto Įsiklausymo valandos su paantrašte „Vienišiaus išpažintis“ (Metai, 1995, nr. 6; Jacinevičius mirė liepą, diena taip ir nepaaiškėjo, nes lavonas buvo rastas per ilgam laikui praėjus). Kitaip šį tekstą būtų galima pavadint „geriančiojo savistaba“ (apimanti ir sovietmetį, ir pirmuosius nepriklausomybės metus), kurioj keistai susipina alkoholio poveikio romantizavimas/mitologizavimas ir deromantizavimas/demitologizavimas (pirmojo vis dėlto daugiau).
(Dėl juoko galima pasakyt, kad mitų kūrimas [plg. cituotąją Bložės frazę apie susideginimą ir, tarkim, Sovijaus mitą] – nuo alkoholio daugiau ar mažiau priklausomų žmonių sritis [vargu ar verta minėt pavardes; bent viena, G.B., tikrai visiems atklysta iš atminties].)
Pluoštas citatų iš L.J. Įsiklausymo valandų (nesusilaikęs kai kur pridūriau komentarą):

Gėrimas – deja! – egzistavimo forma, panaši į augalų, grybų ar pelėsių egzistavimą. Paradoksalu tai, kad tokia egzistencija gelbsti nuo vergavimo aistroms ir nuo niekšybių. Geriantis žmogus neprotestuoja prieš esamą tvarką, o pasitraukia į susikurtą savąjį pasaulį. (p. 13) — Dėl juoko: prisiminiau tokią sklandžiusią mintį, esą viena iš Sovietų Sąjungos subyrėjimo priežasčių – 9-o dešimtmečio vidury vykusi kova prieš girtuokliavimą.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Sunku, kai ima persekiot per didelis tikrumas. (p. 14) — Šitą sakinį perrašydamas kažkodėl prisiminiau Andriaus Jakučiūno Tėvynėj sukurtąjį pasaulį. Be to, ir šiame L.J. tekste, ir A.J. romane pasakotojas yra paliktas žmonos ir bevaikis.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Gėrimas tebuvo apgaulė, skydas. Aš iškėliau savo silpnybę kaip mane galintį apginti ginklą. Gėrimas neleido man suniekšėti. Ar tai galima pavadinti kova su gundymais, prasčiokiškai ir įkyriai peršamais bendruomenės, kurioje gyveni? Gal ir taip. (p. 14)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Neigimas yra pamatinė alkoholizmo dalis. Manau, kad tai yra ne iki galo suvokto protesto forma, t.y. neigimas, nukreiptas prieš žmonių santykių sustabarėjimą, egzistencijos ir veiklos egoistinę esmę. (p. 15)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
[...] giliai pasąmonėje glūdi baimė, o gal net įsitikinimas, kad visiškai sveika savijauta iš esmės prieštarauja dvasiai, kad sveikas treniruotas kūnas siūlo fantazijai tik racionalius ir banalius sprendimus, neleidžia bent kiek priartėti prie transcendentinio mąstymo, nes būties suvokimas pirmiausia yra metafora. (p. 21)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Kelis kartus jau pasitaikė progų rimtai išgerti, bet po vienos taurelės abu kartus sugebėjau sustoti. Įsitikinau, kad net ir niekinga trisdešimties gramų dozė bjauriai veikia nervų sistemą. Po to būtina valandą nusnausti, kad susišukuotų nervai. Mėšlinas reikalas.
Nešokinėčiau naktį iš lovos, jeigu nejausčiau, kad viskas yra čia pat, visai greta, užtenka tik susikaupti ir panorėti. Beprasmiškumo pojūtį, įvairios rūšies baimes kelia ne kas kita, o ilgalaikis girtavimas. Pusmetį negėrus, tai turėtų praeiti, vėl atsirastų pojūčių aštrumas ir noras ieškoti ko nors įdomaus. (p. 22) — Taip, girtavimas sukelia beprasmiškumo pojūtį, o ne beprasmiškumo pojūtis verčia girtauti, bet kad dažniausiai labai sunku atskirti priežastį ir padarinį...
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Laikas teka kaip seilės iš miegančio girtuoklio burnos [...]. (p. 24) — fantastiškas palyginimas! ir dar vienas: [...] gėdingai apsinuoginusių emocijų pliūpsniai tarytum pridžiūvę vėmalai prie parketo. (p. 29)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Liūdnas paradoksas: pradedantis gerti žmogus paprastai yra įdomus ir žavingas; nuolat geriantis – retai; metęs gerti – banalus ir nuobodus, nes pats nebežino, kur jo esmė. (p. 28) — Nesąmonė!
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Jeigu gėrimas yra nuodėmė, tai tik todėl, kad tai pirmiausia yra bėgimas nuo tiesos. Tiesos, kad gyvenimas yra rūstus ir atšiaurus dalykas, kad jame reikia be paliovos grumtis už save ir tau brangintinus žmones. (p. 28)

Beje, keletą (?) metų po Jacinevičiaus mirties buvo teikiama Levo [t.y. Leonido] premija (ar tik ne L.J. žmona įsteigė?) – rašytojui, tais metais metusiam gert. Dingojas, kad Aidas Marčėnas yra tapęs jos laureatu (kitų neatsimenu, o gal jis vienintelis). Kiek pastebiu, jesininščina jau beveik pasitraukusi iš rašytojų bendruomenės; yra priklausomų nuo alkoholių žmonių, bet nieko panašaus į Širvio mitą („Ne viskas / Išgerta, / Ne viskas / Pragerta, – / Aš didelį / Lobį valdau“) nebematyt.

۩ ۩ ۩
Iš Samalavičiaus straipsnio antra citata:

Urbanistinė tradicija lietuvių prozoje yra palyginti sekli, šiuolaikinio miesto įtaką žmogaus egzistencijai yra nagrinėję vos keletas autorių. (p. 24)

Kas tie keletas? Dauguma pradėtų: Gavelis, Kunčinas, pridurtų: Ivanauskaitė, gal dar prisimintų: Markas Zingeris (Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius). Vargu ar užliptų ant liežuvio Antanas Škėma (argi Balta drobulė ne iš urbanistinės tradicijos? bet kad Vytauto Kubiliaus propaguota tezė apie vieną lietuvių literatūrą taip ir netapo pamatine) ar Algirdas Landsbergis...
O kas kelintas prie urbanistinės tradicijos prišlietų Leonidą Jacinevičių? Kas dešimtas? Nors Jūratė Sprindytė jį ir apibūdina kaip „miestiškojo mentaliteto reiškėj[ą] prozoje“ (LLE). Įspūdis toks: L.J. ir jo kūryba pasitraukusi iš aktualiosios (skaitomos, reflektuojamos) literatūros lauko, švelniai tariant, primiršta. Pagrįstai, t.y. todėl, kad ten nieko, verto dabarties dėmesio, nėra? Norint atsakyti, reiktų iš naujo perskaityt Rūgštynių lauką (1968), Keičiu gyvenimo būdą (1974), Arbatą penktą valandą ryto (1979), Tris meilės dienas prie jūros (1995) ar novelių rinktinę Persėja (1989, kurios redaktorius buvau; Solveiga Daugirdaitė, 2008-ais latvių leidyklai sudariusi lietuvių novelių antologiją, jon L.J. neįtraukė: kaip rašo Laiške redaktoriui (NŽ-A, 2008, nr. 7/8), buvo nusižiūrėjusi „Debesų garbanas“, bet galų gale neįdėjo). Bent porą knygų. Pamėginsiu (atsimenu, Arbata labai patiko, bet tada tebuvau 18-metis).
O čia noriu keliomis citatomis užfiksuot vieną L.J. tekstą, kur būtent svarstomos urbanistinės lietuvių literatūros problemos, – „Apsakymo herojus gyvena mieste“ (Nemunas, 1968, nr. 2, p. 51–52). Laikui bėgant viskas taip „apsibendrina“, kad susipainioja dešimtmečiai, susilieja takoskyros, procesai, kurie tuolaik atrodė labai ryškiai, „kontūringai“...

Ne taip dar seniai, epiškai tariant, penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo pradžioje, kada miesto žmogus mūsų novelistikoje išmoko ne tik planus viršyti, būti visur ir visada nepajudinamu optimistu (kartais pabarti netipiškus apsileidėlius), – išmoko pykti, mylėti, pergyventi, mąstyti ir dar daug kitų gerų dalykų, – kaimo gluosniai ir beržai staiga neteko buvusios pagarbos. „Jis rašo kaimo tematika“, – tuo metu toksai pasakymas turėdavo tokią pat naikinančią [sic!] prasmę, kaip kitados: „Jis rašo kaip Maironis.“
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
[...] mūsų novelistikoje (tuo labiau jaunųjų autorių) jau tvirtai apsigyveno miesto žmogus – dažniausiai tam tikros inteligencijos individas, kuriam pagrindines savo būties problemas lemta spręsti paknopstom neriant pro jį užgriūvančios įvairiausios informacijos, masinės kultūros renginių, buitinių-tarnybinių-šeimyninių reikalų bangas. [...] Bet ar dėl to, kad tos užgriūvančios bangos vieniems kaip vanduo nuo žąsinų, ar todėl, kad neturime didmiesčių pilnąja to žodžio prasme, apsakymų personažai su savo pretenzijomis ir pergyvenimais dažnai atrodo provincialūs.Toksai įspūdis pirmiausia susidaro dėl to, kad nėra personažų įvairovės. Atrodo, aklai įtikėję, jog dabartiniame apsakyme nebūtina kurti išsamią veikėjo charakteristiką, kad reikia vaizduoti eilinį, kasdienišką žmogų, tiesiog nepastebime, kaip apsakymuose, tarytum paskutiniai mohikanai, baigia išmirti bent kiek įdomesni žmonės. Supanašėję jų konfliktai, pasaulio suvokimas ir net vidinės charakteristikos. Kažkodėl įsigalėjo nuomonė, kad turiningą dvasinį gyvenimą tegali gyventi mokytojai, literatai, dailininkai ar muzikai, ir šie unifikuoti inteligentai klajoja iš apsakymo į apsakymą vienodai nervingi, ydingi ir taurūs. Toksai veikėjas pamirštamas vėliausiai po mėnesio, kol jo vietą kurio nors žurnalo puslapiuose užima kita analogiška būtybė.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Tasai miesto žmogus, ką bedarysi, ne taip toli yra pabėgęs nuo savo kaimo, ir tų ryšių nereikia nei pamiršti, nei ignoruoti, nes jie tebeturi savo atskambį dabartinio miestiečio psichikoje. Tuo labiau inteligento psichika jokiu būdu negali būti carte blanche, kur galima įrašyti kas tik patinka, jeigu to reikalauja siužetinė konstrukcija. Mano subjektyvia nuomone, verta akyliau pažvelgti į mūsų miestų gyvenimo ypatumus ir kultūros istoriją ir ne taip lengvabūdiškai pasiduoti pasaulinių standartų inercijai.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Stebint paskutiniųjų dienų mūsų novelistikos išraiškos formas, nerimą kelia tam tikra nacionalinių bruožų atrofija. Kartais atrodo, kad apsakyme įsigali kažkoks „bendraeuropietiškas“ vaizdavimo ir mąstymo būdas. [...] Ar reikia žūtbūt stengtis atradinėti tuos nacionalinius savitumus? Žinoma, ne. Bet nereikia jų ir pamiršti, nes tai be galo svarbus dabarties problemų įvertinimo „kodas“.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Šiandieną turbūt daugiausia skaitome apsakymų apie žmogaus vidinės tiesos ieškojimą. Moralinių, socialinių, politinių ir filosofinių problemų nagrinėjimas daugeliu atvejų vyksta psichologinėje plotmėje. Ir keistas dalykas! Tas psichologizmas taip dažnai būna suvaržytas oficialiųjų mąstymo normų, jog ir pati problema praranda savo prasminį krūvį. Vaikšto, pavyzdžiui, po apsakymus tokie šiuolaikiniai žmonės, konjako gurkšteli, apie egzistencializmą pašneka, pypkutę parūko, o jau merginos tik ir skleidžia aplink save pasaulinį nuobodulį bei nusivylimą. O kai įvyksta veiksmo, santykio ar nuotaikos išrišimas, paaiškėja, kad herojai vaduojasi [= vadovaujasi] devyniolikto šimtmečio moralės bei bendravimo principais.

Ar dabar ką nors naujo ir rimtesnio sugalvotumėm prikišt ano laiko (7-o dešimtmečio antros pusės) Lietuvoj kurtai novelistikai? Kita vertus, kalbėdamas apie novelių personažus, L.J. labai daug pasako ir apie pačius novelistus: nesukursi už save sudėtingesnio, komplikuotesnio įtikinamo personažo, deja. Pvz.: „[A]psakymuose [...] baigia išmirti bent kiek įdomesni žmonės. Supanašėję jų konfliktai, pasaulio suvokimas ir net vidinės charakteristikos. [...] unifikuoti inteligentai [...]vienodai nervingi, ydingi ir taurūs.“
Suprantu, retai kam beįdomu, kas ten kažkada toj mūsų literatūroj darės, dabar dominuoja klausimas: kas naujo? To laiko literatūros kūriniai vis dažniau tampa sovietmečio kultūros studijų šaltiniais. Tuo atveju jų estetinė vertė tyrėjui visiškai nesvarbi. Staiga prisiminiau, kad apie tai prieš beveik septynetą metų yra rašęs Sigitas Parulskis:

Pastaruoju metu vertinant lietuvių literatūrą vyrauja dvi tendencijos: visa (ar beveik visa) tarybiniais laikais kurta literatūra yra nieko verta, nes ji iš esmės buvo arba senamadiška agrarinė, arba ideologizuota oficiozinė, o liberalioji buvo kuriama tik keleto pavienių „pusdisidenčių“ arba egzilyje, už Atlanto. Antrasis variantas – atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje nesukurta nieko gero, kadangi tvyro slogus vertybinis (estetinis, moralinis etc.) chaosas, kurio vardas – postmodernizmas, profesionalumo lygis žemas, literatūros madas ir skonius diktuoja ne estetiniai kriterijai, o komercinė intuicija. Nėra labai svarbu, kurios stovyklos šalininkai teisūs (vargu ar tokiame ginče apskritai būtų galima paskelbti nugalėtojus), tačiau visą šį vaškinių figūrų muziejų, vadinamą „tarybinio laikotarpio literatūra“, iš tiesų metas inventorizuoti, kadangi tai būtų vienas iš būdų „sujungti“ šias dvi literatūras. (ŠA, 2003-05-31, „Ekskursija į vaškinių figūrų muziejų“)

Rašydamas „inventorizuoti“, spėju, S.P. turėjo galvoj „iš naujo perskaityti“.

P.S. Šio įrašo pirmoj digresijoj prisimenant Parulskio Laišką buvo minimas knygrišys Ferdinandas Saladžius. VGTU bibliotekos Galerijoj A 2009-12-14–2010-01-15 veikė pirmoji autorinė jo darbų paroda. Suprantu, šaukštai popiet, tai nors pasiskaityt galima, pvz., čia.