(1263) Eilėraščių istorijos, xi: Maironio „Eina garsas“ parafrazė + prieduras iš Strielkūno

šitą nuotrauką įsigijau per pirkį.lt; užrašas antroj pusėj pieštuku:
Krekenava, bažnyčios šventorius, Vinco Matulaičio darbo paminklas Maironiui
kiek išsiaiškinau, nuotraukos autorius – Marijampolėj gyvenęs chirurgas,
be to, kolekcininkas ir fotografas Petras Zaronskis (1922–200?);
po mirties ir jo surinktos, ir paties darytos nuotraukos pasklido;
kada tiksliai fotografuota – neaišku; beveik neabejotina: dar sovietmečiu;
radau Vinco Steponavičiaus straipsnelį „Ką mena Krekenavos bažnyčios
šventorius“ (XXI Amžius, 2005 II 9, nr. 11, p. 5), kuriame rašoma:
„Šventoriaus pakraščiais auga Maironio, kuris Krekenavoje 1915–1918 metais
gyveno, kūrė, pasodinti klevai, uosiai, liepos. Viename kleve yra
mediko V. Matulaičio sukurtas Maironio medinis bareljefas su užrašu:
‘... 1918 metais Maironis čia medžius sodino ir Lietuvai giesmes kūrė. 1971’.
Sovietmečiu bareljefas buvo dingęs, dabar vėl savo vietoje.“
Taip, dabar vėl savo vietoje, tik nebėr saulutės virš stogelio,
jei gerai įžiūrėjau.

iek girdėjau, rengiami akademiniai Maironio raštai (nežinau, kada juos pamatysim). Įdomioji dalis tokio pobūdžio raštuos – komentarai: tekstologiniai (ką taisė, kaip taisė etc.), o dar įdomiau kūrinių radimosi ir gyvavimo istorijos. Esu rašęs apie Maironio „Eina garsas“ genezę, tatai turėtų būt papasakota ir raštų komentaruos, bet pagalvojau: o ar bus fiksuojamos parafrazės – perkūriniai, pri(si)taikymai? Gal ir ne, nes labai jau išsipūstų tie raštų tomai. — Praeitų metų pabaigoj išsitraukiau iš lentynos ir vėl perskaičiau Stasio Ylos Žmones ir žvėris Dievų miške (2-ą leidimą, 1991-ų, tiražas 30 000 egz.; su Aleksandro Kantvilo piešiniais, Vytauto Merkio baigiamuoju straipsniu apie autorių; „Šviesa“ išleido, prastas popierius, kaip ir absoliučios daugumos tuolaik pasirodžiusių knygų, kai kuriuos puslapiuos tekstas labai blankus); norėjos atgaivint atminty aplinką, kurioj rados kun. Ylos tekstai, Gedimino Mikelaičio sudėti knygon Žodžiai iš Dievų miško: pamokslai, paskaitos, maldos, Štuthofas, 1943–1944 metai (2018, o perskaičiau tik pernai). Galėjo „Odilė“ perleist ir kun. Ylos atsiminimus, pagalvojau, vos ne kaip kokį dvitomį; tik visai neseniai sužinojau, kad Žmones ir žvėris perleido „Briedis“, bet su piešiniais, kurių stilistika tiesiog pjaunasi su atsiminimų stilistika; Sruogos Dievų miškui tokios karikatūros gal ir tiktų. — Atsiprašau, nukrypau. Grįžtu prie Stutthofo kacetininkų.

1943-ių balandžio 28-ą pasikeitė „cholernos litewskos bandos“, pasak kapo Wacławo Kozłowskio (pakarto 1946-ais Gdańske), statusas: „Iš ryto dar buvome darbo vergai, o vakare – jau prominentai, kaceto aristokratai“ (p. 112).

Pradžioj nelabai leido mums kieme maišytis, kad nepiktintume dirbančiųjų, bet kai daugumas kalinių persikėlė į naująją stovyklą, tos laisvės užteko. Sukame, būdavo, po du ir kalbamės, ir guodžiamės, ir vis svajojam apie grįžimą į laisvę kaip toj anuomet parafrazuotoj Maironio dainoj:

Eina garsas nuo Malburgo:

Reiks namo važiuoti;

Viens žaizdotas, kitas šlubas –

Kam juos atiduoti?

Pasilikit, broliai, gyvi,

Širdžių negraudinkit:

Mes sugrįšim nepražuvę

Jūsų pasiimti.

Jau ir vasara praeina,

Nebgied vieversėliai.

Vis negrįžta nuo Malburgo

Mūsų haeftlingėliai.

Saulė leidžias, gula lovon,

Su niežais kovoja,

 Atsikėlę vargdienėliai

Vienas kitą tvoja. (p. 110)

Kun. Yla nepamini, kas šitos Maironio parafrazės autorius; greičiausiai – kolektyvinė kūryba; gal ir Sruoga prisidėjęs.

Sruoga Ylos atsiminimuos – l. įdomi tema; ir dar dingtelėjo: Ylos Žmonės ir žvėrys – tikrai atsiminimai, o Sruogos Dievų miškas – autobiografinis romanas; Sruoga – per literatūros pamokas, Yla – per istorijos. Kad ir atsirėmus į Ylos svarstymus apie sovietų ir nacių konclagerių skirtingus tikslus: „Rusų kacetų tikslas – sutelkti masinę darbo jėgą, vokiškų – mases naikinti. Masės žūva ir rusų kacetuose – iš begalinio pervargimo, alkio, moralinės grėsmės, o čia jos specialiai naikinamos badu, mušimu, šalčiu. Rusai maitina kalinius blogai, blogiau nei visą tautą, tačiau nori, kad jie galėtų būti darbingi, kad iš jų išspaustų didesnius darbo rezultatus; bent specialistai pas rusus susikuria geresnę padėtį, geriau išsilaiko. Tuo tarpu vokiečių kacetuose šimtai specialistų, geriausiai paruoštų ir kvalifikuotų, dirba visiškai nenaudingą darbą; [etc.]“ (p. 133) – argi neverta pasvarstyt tema? Beje, kieno atsiminimais (išverstais į vokiečių kalbą?), rastais lagerio SS bibliotekoj, remdamas Yla sprendžia apie sovietinius lagerius, taip ir neišsiaiškinau („Tai buvo moters – rusės išgyvenimai vienoje Sibiro priverčiamųjų darbų stovykloje. Išgyvenimai gana sunkūs, vietomis net klaikūs“, ibid.; tik tiek apie knygą).

Digresija dėl juoko Šita nuotrauka iš LM, 2001 IV 27, nr. 17, p. 2;
balandžio 20-ą Mokytojų namuos vyko Knygų pavasaris; atsimenu,
ką pardaviau Jonui Strielkūnui – ką tik LLTI išleistą Lietuvių literatūros
enciklopediją (su coll. Rita Repšiene buvom tapę pardavėjais)

Prieduras Galvoj ėmė sukiotis tokia parafrazė – Tikėjimo išpažinimo fragmento: tikiu poetų bendravimą; nežinau, kas jos autorius; gal Geda? nežinau. Šita parafrazė iššoko pagalvojus apie Joną Strielkūną ir Maironį. Maironis Strielkūną lydėjo nuo tada, kai išmoko skaityt: „Tėviškėje skaitydavau prieškarines romantiškas istorijos knygas, taip pat Maironio poeziją“, – yra sakęs kalbinamas Vilmos Kaladytės („Poezija nėra istorija“, Dienovidis, 2001, nr. 10, p. 18). Toks būtų lyg ir įvadėlis pasvarstyman apie vieną JonS eilėraštį, kurį radau iš Metų (2007, nr. 11) išsiplėštoj publikacijoj; 2002 VIII 20 parašytą:

Kai pasiunta žaibai,
Kai padangėj grubiai
Išprotėjęs perkūnas užgroja,
Pajunti, kad grabe
Ir šlovė, ir garbė.
Tavo siela prieš angą sustoja,

Kur išeit jai reikės
Ar sugrįžt prie riekės,
Kurią pirmą šioj žemėj ragavo.
Kyla aukštas dangus,
Vysta menkas žmogus
Lyg žolynas prie naujo angaro. (p. 12–13)

Skaitai – ir galvoj ima deklamuotis Maironio „Milžinų kapų“ ir „Uosio ir žmogaus“ pirmi posmai; ritminė posmų struktūra tokia pat, o ir rimai:

plg. užgroja–sustoja / dūmoja–balnoja:

Kur lygūs laukai,
Snaudžia tamsūs miškai,
Lietuviai barzdočiai dūmoja;
Galanda kirvius,
Kalavijus aštrius
Ir juodbėrį žirgą balnoja.
—    —   —    —    —    —   —
Amžiaus ilgus metus
Augo uosis gražus,
Ir augo, ir lapais žaliavo;
Tarp pakalnių plačių,
Tarp beržų, drebulių
Viršūnės jis nelenkė savo.

„Skausmo balso“ pabaiga, kur surimuotas žmogus ir dangus:

Ir nelaimingas tas žmogus,
Kurs veido ašara neplovė:
Jam uždarytas bus Dangus!

„Tavo siela prieš angą sustoja“ – prieš bromą, atvertą ing viečnastį (Maironis žodį anga vartojo būtent vartų reikšme, plg. eilutes iš jau cituoto „Skausmo skundo“: „Deja, ten už aukštų, už galingų angų / Nuo Jugurtos laikų nesunku pirkt draugų“). Apie mirtį tas Strielkūno eilėraštis, paprastai sakant; pokalbis su Maironiu apie mirtį. Du esminiai žodžiai, sukabinti fonikos: anga vs angaras; Maironis: po mirties siela žengs pro angą amžinybėn; Strielkūnas: ta amžinybė – lyg koks užrakintas angaras, nusibaigsim prie jo, ir tiek. — Taip taip taip, viską suprimityvinau, sakykit: primetė vg savo nuomonę Strielkūnui; gal, tikriausiai; bet kad dažniausiai taip būna poeziją skaitant: randi, ką nori rast, eilėraštis kaip pretekstas pačiam apie ką nors pagalvot.

(844) Užparaštė, cxix: chronologinė smulkmena ir dar šis tas

eliskart buvau klausiamas: tai kur anksčiau išspausdinti Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai – jūsų Sietyne ar Pergalėj?
Atsakydavau: kiek atsimenu, Sietyno pirmas numeris išėjo šiek tiek anksčiau negu Pergalės aštuntas. Bet atmintis gali būt didi melagė. Reikia ko nors konkretesnio. Taigi: Pergalės nr. 8 pasirašytas spausdinti 1988-07-15; kad jau išėjo – pranešta Literatūroj ir mene 1988-08-06; maždaug tuo laiku numeris turėjo pasirodyt ir spaudos kioskuose. (NB! LM Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros įvardinti kaip „lietuvių tautos martirologijos dokumentas“.)

O Sietynas? Atrodo, kad nieks iš rengėjų nepasižymėjo, kada pirmąkart pavartė tą pirmąjį blyną. Pasitarę padarėm išvadą: pirmas numeris išėjo liepos antroj pusėj, labiau į pabaigą. Pratarmė, pavadinta Vedamuoju, nedatuota (tai būtų maždaug tas pat, kaip pasirašyta spausdinti; kitų nr. Pratarmės datuotos). Kad jau išėjo – viešai pranešta 1988-08-02 Sąjūdžio žiniose (nr. 16, p. 3; žr. dešinėj). Nors turinį pažadėta atskleist kitame numery, truputį užtrukta; 1988-08-08 pasirodžiusiame nr. 18 paprašyta:

SIETYNAS – ką tik pasirodęs unikalusis mūsų kultūros fenomenas, reikalauja išsamesnės anotacijos ar recenzijos. Tą neužilgo ir ruošiamės padaryti. Pakentėkite, bičiuliai. (p. 4)

Rašinys apie žurnalo debiutinį numerį SŽiniose paskelbtas 1988-08-13 (nr. 21, p. 3). Ėmiau ir paklausiau, ką pats rašėjas – Arūnas Sverdiolas – prisimenąs. Atsakė:

Parašyti apie Sietyną, jei neklystu, manęs paprašė Arvydas Juozaitis. Jis tada darė tūkstančius dalykų iškart, sėdėjo mirtinai pavargęs ir nieko aplink nematydamas savo namuose Žvėryne (ten buvo toks kaip ir štabas) tarp vėliavų, daugybės įeinančių ir išeinančių žmonių tampomas į visas puses. Aš tokių rašinėlių nerašydavau ir dabar nerašau, bet tai buvo tokia kaip ir deklaracija – parašyti, o svarbiausia, pasirašyti Sąjūdžio žiniose, tai ir padariau, ko prašomas. O gal tai Darius Kuolys manęs paprašė? Nebepamenu. Šiaip ar taip, Juozaitis tarp vėliavų autentiškas. (el. laiškas, 2016-01-25)

Sverdiolo tekstas pasirodė esąs vertas būt perbaksnotas. Nes: (a) šiokių tokių prisiminimų sukėlė, (b) dar vieną Grinkevičiūtės atsiminimų publikavimo istorijos aspektą atsirado proga patikslint; žr. ↓ 3].

— dail. Šarūnas Leonavičius —

Sietyno pirmasis
(vietoje recenzijos)

Ar įmanomas mūsuose nepriklausomas kultūros žurnalas? Dabar įmanomybės ribos prasiplėtė bent tiek, kad šį klausimą galima kelti praktiškai, nebepiktnaudžiaujant bevaisiais prolegomenais. Tai ir pamėginta padaryti išleidžiant jaunųjų kultūros mėnraščio [1] „Sietynas“ pirmąjį numerį. Įvadiniame straipsnyje pabrėžiamas apsisprendimo žengti žingsnį momentas, šiandien svarbiausias kiekvienam. Taškas, iš kurio pradedama judėti, nurodomas visiškai tiksliai, apibūdinant gajumo pagrindą visuomenės teorijos, kuri, kritikuodama grynąsias teorijas ir apnuogindama jų nesimpatiškas šaknis, taip droviai slepia savąsias (nors ir ciniškai jas demonstruoja!) – valios atrofiją:

Kuo labiau senka valios pastangos, tuo patrauklesnė regisi asmens priklausomumo nuo istorinių aplinkybių teorija. Ne mes renkamės laiką, o laikas renkasi mus, tad beviltiška priešintis: sveikas protas pataria prisitaikyti ir paklusti. Laisvė – tai įsisąmonintas būtinumas, ir mūsų priedermė – padėti realizuotis tai neišvengiamybei. Silpstant kūnui ir dvasiai, tolydžio labiau ir labiau pasikliaujama savaime suprantama istorijos raida. Sėkla krito, ir daugiau ničnieko nereikia: potencialiai tobuliausia visuomenės tvarka natūraliai ir be prieštaravimų rutuliojasi, iš idealo virsdama realybe; visa, kas atsitinka, privalo atsitikti ir pateisinama didžiu tikslu. Žmogus – ne laisvas asmuo, o istorinio materializmo atskleistų dėsnių vėpūtinys.

Šios teorijos produkuojamas visuomenės paveikslas tapo toks įprastas akims, kad ne vienas jame per klaidą apsigyveno ir neblogai jaučiasi.
     Vis dėlto, atrodo, kai kam abejonės kaupėsi, nes vedamojo [2] autorius kuo paprasčiausiai stato fatalizmo teorijai priešpamatinį teiginį: „Joks determinizmas nepanaikina dorinės atsakomybės“ (beje, manau, šią tezę aiškinti ir grįsti – pirmučiausias ir rimčiausias filosofų uždavinys) ir šiuo siauručiu tilteliu pereina prie savosios atsakomybės:

Dabartinė padėtis verčia apsispręsti: tyla bei pasyvumas nūnai sergsti ir stiprina totalitarizmu grįstos visuomeninės sistemos pamatus, pateisina ir įteisina dvasinę asmens vergovę. [...] Šis leidinėlis – tai žingsnis savęsp, savo istorijos ir rytdienos link, mėginimas atverti netikėjimo ir nihilizmo suskliaustą širdį bendraamžiams ir amžininkams, pastanga tylos, skepticizmo, ironijos nuvargintomis lūpomis jeigu ne teigti, tai bent klausti. [...] Ar nebus viena iš mūsų humanitarinės – ir ne tik humanitarinės – kultūros merdėjimo priežasčių ta, kad nedrįstame ar negalime, paprasčiausiai neturime kur kalbėti tiesiai ir atvirai? Taigi telieka už durų išoriniai ir vidiniai cenzoriai – tikėsimės, jog atvirumas, daugiabalsiškumas, nuomonių pliuralizmas bei polemikos įkarštis išskirs „Sietyną“ iš viso šiandieninės spaudos srauto, plūstančio tai siauresne, tai platesne, bet visados ideologinės konjunktūros krantuose išsitenkančia vaga.

Iš tikro, šiandien tokios vietos neturime, nepaisant to, kad, sakysime, bet kuri pirmojo „Sietyno“ numerio medžiaga galėtų pasirodyti valdiškoje spaudoje (viena jau ir pasirodė [3]) – šioks-toks mūsų pusiau laisvės paradoksas.

     „Sietyno“ savivoka ir jo kryptis aiški. Leidėjų apsisprendimo istorijoje netrūksta nė komiško, nors rimtu veidu dėstomo epizodo – flirto su kaprizingąja Partija-ir-Vyriausybe, kuriai niekas negalime likti abejingas, nors retas gali pasigirti susilaukęs jos palankaus dėmesio:

Aiškiai suvokta atsakomybė ir realių sąlygų neturėjimas jai pasireikšti paskatino patiems griebtis to, ko iki šiol lankstydamiesi prašėme valdžios vyrų. Veik prieš metus jaunųjų kultūros leidinio programa, komjaunimo vadų palaiminta, buvo įteikta L. Šepečiui – tyla. Prieš porą mėnesių dėl leidinio likimo drįsta raštu pasiteirauti R. Songailos – ir vėlei tyla. Nūnai norime širdingai padėkoti respublikos vadovams už nebrandžiai jaunystei duotas  gyvenimo pamokas: išties, laisvės neprašoma, jon einama. [4]

Tad pasakyta viskas, ištarta net tai, kas baisiausia mūsų pusiau maginės galvosenos krašte – vardai. Leidėjai gali tikėtis: jei atspėjo teisingai, ežerai nukris jiems ant galvų. Be abejo, jie tai žino ir gal todėl patys griebėsi maginio ginklo – nepaskelbė savo vardų. [5] Magijos žinovas nesu, bet racionaliojoje plotmėje tokia gynyba, žinoma, visiškai nerimta. Antra vertus – ji sukelia sunkumų „ne tik tautiečiams, bet ir kitataučiams“, kuriuos žurnalas kviečia bendradarbiauti – į ką gi kreiptis? Aš, pavyzdžiui, norėčiau pradžiai pasiūlyti Česlavo Milošo vertimėlį. [6] O recenzuoti šį leidinį visuotinų patarimų ir visuotino „geriau žinojimo“ aplinkybėmis, man rodos, lyg ir nelabai skoninga, gal netgi ne visai padoru – reikia tiesiog kaip išmanant jį paremti.

1] — Kad leidinys jaunųjų [tvarkytas] – taip, rengėjams 1988-ais tebuvo 26–29-eri, o kad mėnraštis [bus] – graži svajonė buvo: jūra rodės ligi kelių – kas čia tokio, imsim ir kas mėnesį parengsim po numerį, ir nereikia mums jokių etatų, jokių atlyginimų, jokios atskiros patalpos redakcijai; aišku, pervertinom savo jėgas, kita vertus, laikas keistas buvo – ne tik jauniems atrodė, kad viens du galima kalnus nuverst. Neperiodinis leidinys – taip, atgal žvelgiant, reiktų tiksliai vadint Sietyną.
2] — Traukias iš vartosenos vedamasis, gal net galima sakyt, kad pasitraukė; dabar – redakcijos skiltis ar pan. O tada visiems be jokių aiškinimų buvo suprantama, kokio pobūdžio ir kurioj leidinio vietoj tokie tekstai guli. Iki perestrojkos nieks, išskyrus kokius kom. partinės organizacijos sekretorius, kuriems priderėjo rengt įv. ofic. dokumentų aptarimus, jų neskaitė, o vėliau imta skaityt – tarkim, kokia LKP CK pozicija vienu ar kitu svarbiu klausimu, t.y. ar bent kiek skiriasi nuo transliuojamos iš Maskvos. Sietyno pirmo nr. pratarmę (vėliau šį žodį tevartojom) įvardindami vedamuoju, norėjom ir paironizuot, nors dabar tatai jau nebeįrodomas dalykas.
3] — Būtent Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus ir turėjo omeny A.S. Jųjų publikacija Pergalėj atsirado Kazio Sajos iniciatyva; ir pavadinimas Lietuviai prie Laptevų jūros – ne autorės, o rašytojo sugalvotas (prieš porą metų K.S. pasakojimą apie tai esu išklausęs). O Sietyne skelbtieji vadinas taip, kaip buvo užrašiusi pati autorė, neutraliai – Atsiminimai. Bet: visus apklausiau, ir nė vieno galvoj nelikę, iš ko gavom D.G. tekstą. Viena aišku: ne iš K.S. Tai galėjo būt vienas iš Domo Akstino, sovietmečiu draustų tekstų leidėjo ir platintojo, padarytų nuorašų (kito varianto nepajėgiu sugalvot).
4] — 1980-tiniams perlipus vidurį, vad. jaunieji tikrai savo rankose turėjo vienintelį leidinį – Veidus, tvarkomus Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininko Vaidoto Daunio, kuriuos „Vaga“ leisdavo kartą per metus. Ėmė rastis norų, kad reiktų dažniau pasirodančio leidinio. Ir geresnės kokybės popieriaus, nes kiek gi galima jaunuosius dailininkus rodyt tik juodai baltus. Iniciatyvos ėmėsi V.D.: rašyt visokius raštus visokiom instancijom institucijom, tos rašė kitom etc. Viskas judėjo laaabai iš lėto. Kitaip ir negalėjo būt – planinis ūkis, subordinacija. Kad kas nors neužstrigtų, potencialusis redaktorius V.D. net į Komunistų partiją įstojo. Krantų pirmas numeris išėjo 1989-ų sausį.
5] — Perrašinėdamas A.S. tekstą šitoj vietoj stabtelėjau: kaip nepaskelbė?! Na, po vedamojo nėra pavardžių, bet taip ir turi būt, vedamasis atspindi bendrą leidėjų nuomonę; o kas leidinį renka ir tvarko, tai juk visada nurodydavom. Pasirodo, ne visada. Išsitraukiau savus Sietynus; pirmo numerio – du egzemplioriai; vieno pačiam paskutiniam puslapy surašytos šešios pavardės, o kito – tas puslapis tuščias. Gediminas M., bendravęs su žmonėm, kurie spausdino žurnalą, irgi prisiminė, kad buvę, galima sakyt, du tiražai: pirmas mažesnis (be rengėjų pavardžių) ir antras – didesnis (su pavardėm).
6] — A.S. išverstos Miłoszo „Išvados iš besibaigiančio amžiaus patirties“ buvo paskelbtos antram Sietyne, p. 94–100.

Digresija (netolima) Ieškodamas kuo tikslesnės datos, kada pasirodė Pergalės 1988-ų nr. 8, nutariau užmest akį į Vytauto Kubiliaus dienoraščius: gal jis užfiksavęs? Deja, ne. Dalia Grinkevičiūtė minima tik vienąkart ir visai kitame kontekste, tiksliau – komentare šio įrašo:

1988 IX 15 / Saulius Žukas taip demagogiškai užkliudė ir mane. Bet dar labiau toks grubus santykis su Marcinkevičium: supriešina jo lyrikos gerumą su Lenos salų tragedijos iškėlimu. Tas perėjimas – nesuderinamas, tarsi koks dirbtinis persiorientavimas¹. (Dienoraščiai, 1978–2004, 2007, p. 68–69)

Puslapio apačioj Janinos Žėkaitės paaiškinimas →
Komentaras pro šalį. Dėl dviejų apriorinių  priežasčių: (a) Žuko recenzijoje, ne rugpjūčio, o rugsėjo 3 LM išspausdintoje, Kubilius išvis neminimas, tad niekaip negalėjo būt užkliudytas, (b) kad reaguotų į tai, ką skaitęs vos ne prieš dvi savaites?, – ne tokia dienoraštinių užrašų, bent jau Kubiliaus, prigimtis.
– Kas čia turima galvoj?
1988-ų rugsėjo 13–18 dienomis vyko IV lietuvių literatūros vertėjų ir leidėjų konferencija, kurioj turėjo dalyvaut ir Kubilius. Toj konferencijoj kalbėjo ir Žukas (pagal reakciją spėtina, kad 09-15). Jo pranešimas, pavadintas „Nepasitikėk viršeliais“, buvo išspausdintas Literatūroj ir mene 1988-10-01, p. 5.
Kubiliaus užkliudymas (pačioj pradžioj):

Liūdni pasidarė lietuvių samprotavimai apie savo literatūrą. Lietuvių literatūra krizėje – tai savijauta žmogaus, kuris ilgus dešimtmečius apsimetinėjo esąs visai sveikas, veiklus ir net klestintis – iš dalies jis toks ir buvo, – bet šiandien, kai tenka pasverti vakardienos vertę, daug kas apsinuogino. Pasimetimas, atramos ieškojimas – būdingas jaunosios mūsų literatūros bruožas. Bet ar nepasimetę ir rimti kritikai, literatūros žinovai? Pasak V. Kubiliaus – Brežnevo laikais Lietuvoje nebuvo pakirsta poezijos šaknis, nors pats Kubilius pripažino, jog pernelyg aukštai pakilo mūsų poezija virš žmogaus ir gyvenimo, kad akivaizdžiai matoma vidinio veiksmo atrofija, kad tiesa poezijoje nebuvo liečiama, o tik nujaučiama. Man atrodo, kad jau vien tai yra literatūros ligos požymiai – argi vien tik poeto išsiuntimą į lagerį vadinsime šaknų pakirtimu.

Dėl Marcinkevičius vs Grinkevičiūtė komplikuočiau. Gal kalbėdamas Žukas ir minėjo Justino Marcinkevičiaus lyriką, bet spausdintam tekste to konkretaus supriešinimo nelikę:

Nenorėčiau lengvai priimti minties, šiandien tapusios lakia fraze: mes galime greitai pasikeisti – nepasitikiu tokiais greitais pasikeitimais, rašytojui tai ne persirengimai, bet kūrybinių nuostatų keitimasis. Ta proga galima prisiminti kitą svarbų mūsų moraliniam atsinaujinimui tekstą – kai kam jau anksčiau žinomus, bet daugumą tik dabar sukrėtusius D. Grinkevičiūtės atsiminimus, – tiesa, kokia ji bebūtų žiauri, turi tapti naujosios mūsų vertybių sistemos pagrindu. Kitaip sakant, šiandieninė poezija (apskritai literatūra) jau nebegali kalbėti apie gyvenimą taip kaip vakar [šitoj vietoj Žukas galėjo įterpt: apie gyvenimą kaip švelnų prisiglaudimą, ir tai tas pat kaip Justino Marcinkevičiaus paminėjimas], tarsi nežinotų apie diplomatinius suokalbius ir lietuvių tragedijas prie Laptevų ir kitų šiaurės jūrų. 

Dienoraščių ir laiškų komentavimas – sunkiausias (be jokių: bene ar pan.) darbas rengiant tekstą spaudai; ir, matyt, nėr publikacijos, kurios komentarų nebūtų galima / nereiktų tikslint.

P.S. (2025 I 12) Beje, Grinkevičiūtės atsiminimų publikacijos Sietyne ir Pergalėj aptartos Dalios Satkauskytės straipsny „A sense of change: projections of the Lithuanian literary field in 1988 (based on material from the literary journal Pergalė)“, Journal of Baltic Studies, vol. 56, issue 2, 2025, p. 335 (References sąraše yra ir šis tinklaraščio įrašas); lietuviškam straipsnio variante „Negrynas laikas: literatūros kritika 1988 m. (žurnalo Pergalė atvejis)“, in: Virsmo link: vėlyvojo sovietmečio literatūros socialumas ir estetinė raiška (sud. Rimantas Kmita, LLTI, 2024), p. 368–369.