(1182) Tarp kitko: šis tas apie Bronių Krivicką – jo rankraščius, tėviškę ir kt.

1
Antradienį buvo pristatytas šių metų Poezijos pavasario almanachas, vadinas, jau išėjo. Yr jame ir —vg— rašinys apie Broniaus Krivicko du rankraščiu (BrKr 100-osios gimimo metinės, tai viena sudarytojų paprašė ką nors parašyt). Kadangi jokios sutarties su almanacho leidėjais nesu pasirašęs, jokio atlygio negavęs, tai lyg laisvos rankos, galiu skelbt, kur noriu (velniškai sunku tokius, sakytum, proginius tekstus rašyt; ne tik dėl grafofobijos; nesinori kartotis, be to, kažkokios bendrinės frazės kaip musės įkyriai lenda ir nori tūpt tekstan).

Br. Kr., F1-7477 ir F59-780
Yra toks 1951-ais parašytas Broniaus Krivicko (1919–1952) sonetas – negali sakyt, kad iš geriausiųjų, bet tinkamiausias kaip šio rašinio įžanga:

Kaip jūreivis, kai praryt grasina
Vėtroje jo laivą vandenai,
Bonką, užtaisytą aklinai,
Meta į bekraštį vandenyną:

Gal bent žinią vandenų plakimas
Kada nors išplaus ligi krantų, –
Taip ir aš, klaikios audros metu
Plaukdamas, kada nuožmus likimas

Nesiliauja mirtimi man grasęs,
Šiuos žodžius, vienan pluoštan surašęs,
Į neramų sūkurį metu,

Kad, jei vėtroj man pražūti tektų,
Kruvina banga bent juos išplaktų
Lig šviesių naujos dienos krantų.

Aišku, svarbiausia – ką parašai, kūrinys svarbiausia. Daliai rašytojų to ir užtenka, bent jau sako, kad gana. O kitiems noris, kad kūrinys būtų ir išgirstas ar perskaitytas, – ne tik sau juk rašytas. Bronius Krivickas – iš tų kitų. Jau gimnazijoj pradėjęs reikštis viešai – ir dalyvaut literatų vakaruose, ir spausdintis, ir redaktoriaus darbo ėmęsis: nuo šapirografu dauginto gimnazijos Literato iki svarbiausio kultūros leidinio karo metais – Kūrybos žurnalo (nebeišėjusio 1944-ų nr. 5 korektūros, saugomos nacionalinės Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuj, jo ranka taisytos) – žmogus staiga dingsta iš viešumos, bet nesiliauja kūręs, – aišku, kad noras dalintis savo kūryba išlieka.
     1944-ų pabaigoj, gavęs kvietimą atvykt į NKVD Biržų skyriaus būstinę, gimnazijos mokytojas Br. Kr. pasitraukia į viešo gyvenimo: slapstos pas žmones įrengtuos bunkeriuos ar girioj. Esu prisiklausęs nemažai istorijų apie krosnin metamus jo dovanotus sąsiuvinius su perrašytom satyrom nežinia kam beldžiantis į duris, apie stiklainiuos užkastus rankraščių pluoštus, kurių nebegalima rast, nes dingęs orientyras, tarkim, sodybos kryžius. Bet vis dėlto nemažai Br. Kr. rankraščių, „mestų neramian sūkurin“, pasiekė „naujos dienos krantus“. Du jo kūrybos pluoštus, dabar saugomus LLTI bibliotekos rankraštyne (signatūros rašinio pavadinime užfiksuotos) šįkart norėtųs prisimint.
     Iki 1951-ų rugpjūčio Biržų krašto partizanai laikės atskirai, nebuvo susisieję su Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu, nebedaug jų ir likusių buvo; tada Biržų girion atėjo pasiuntiniai nuo Panevėžio, iš Vyčio apygardos štabo su pasiūlymu: kurkit savo tėvūniją, tapkit mūsų apygardos dalim. Atsirado Pilėnų tėvūnija, bet joj neliko Broniaus Krivicko. Apygardos atstovai pasiūlė/pakvietė/pageidavo, kad keliautų su jais – tokių žmonių (su aukštuoju, humanitarų, turinčių redaktoriaus patirties) kaip oro reikia aukštesniam Sąjūdžio lygmeny (prisimintina: tuo laiku bene svarbiausiu partizanų ginklu buvo likęs žodis – sakytinis ar rašytinis, veiksmų būdavo imamasi tik užklupus priešui, ginantis). Prie Panevėžio atsidūręs Bronius Krivickas tapo LLKS Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities štabo Visuomeninės dalies viršininku Vilnium, kurio svarbiausias darbas – rūpintis spauda: nuo 1952-ų ėmė eiti daugiau patiems partizanams skirta Laisvės kova (dauginta rašomąja mašinėle, numeris apie 30 puslapių, galima sakyt, žurnaliukas), atgaivinta Aukštaičių kova, skirta platint žmonėse (dauginta rotatorium, dabartiškai šnekant, perlenktas A3 lapas, 4 puslapiai, laikraštėlis; iš principo toks, kokių leidyba buvo vėl atgijusi antrojo Lietuvos Atgimimo laikais). Ir dar vienas svarbus dalykas: atsirado nepalygint daugiau ryšių, net tokių, apie kuriuos anksčiau vargu ar buvo bent menkiausias pagrindas svajot: tarkim, tavo laišką paima, nuveža iki Kauno ir nepastebimai įmeta pašto dėžutėn.
     1952-ų rugsėjo 1-ą Kauno centriniam pašte buvo antspauduoti du laiškai. Ant vieno voko užrašyta: Drg. prof. Mykolaičiui-Putinui / Vilnius / Valstybinis Universitetas (šitas vokas išlikęs), ant kito (nors neišlikęs, bet adresatė sakė gerai prisimenanti): Diktorei D. Rutkutei / Vilnius / Radijas. Aišku, jokių atgalinių adresų. Dana Rutkutė iškart pažinusi rašyseną, profesorius, atplėšęs voką, pamatė: Br. Kr.
     Kodėl siuntė jiems? – Paprasčiausioji priežastis, kad nebūtina nurodyt tikslų adresą, gana: Universitetas ar Radijas; antra: žinojo, kad dirba būtent ten, darbovietėn atkeliavęs vienas iš laiškų nepastebimesnis. Kodėl Mykolaičiui-Putinui – suprantama: Rūsčių dienų autorius (beveik neabejotina, kad Br. Kr. šio rinkinio eilėraščius buvo skaitęs),  karo metais Universiteto literatų globėjas, norėjęs, kad Krivickas taptų jo, kaip profesoriaus, asistentu. Kodėl Danai Rutkutei? Br. Kr. buvo liudininkas tuokiantis Danai Rutkutei ir jo geram draugui Eugenijui Matuzevičiui 1942-ais Šv. Mikalojaus bažnyčioj Vilniuje, žavėjos ja kaip „Vaidilos“ ir Vilniaus miesto teatro aktore (1989-ais išklausiau pasakojimą ir apie šį laišką, ir kaip buvo dėl jo tardoma, nes kolega iš radijo pranešė atitinkamai įstaigai, ir kt.; deja, nusiųsti autorizuot atsiminimai grįžo su vertiktu, kad nespausdintini).
Tas laiškas – tai trys A4 formato lapai eilėraščių, abiejose lapų pusėse po dvi skiltis. Dana Rutkutė šitą pluoštą buvo davusi paskaityt ir Eugenijui Matuzevičiui (nors jau buvo išsiskyrę, Matuzevičius antrąkart vedęs). Broniaus Krivicko bičiulis nuo gimnazijos laikų juos perrašė mašinėle nurodydamas autorystę; vėliau vieną perrašo egzempliorių kartu su savo popieriais atidavė saugot Literatūros ir meno archyvan. Būtent iš šio pluošto buvo parinkta eilėraščių pirmajai Br. Kr. poezijos publikacijai 1989-ais Sietyno nr. 5 – liūdnų ir išdidžių, kaip įvardijo įžangos žody jo buvęs mokinys Biržų gimnazijoj prof. Vytautas Kubilius. Kelis iš tų eilėraščių paskelbus ir rajoniniam Biržiečių žodyje, gavau laišką iš palatvijo (perpasakoju): mano a.a. mama turėjo ir saugojo tokį eilėraščių sąsiuvinį, apie kurį nieko man nepasakojo; tame sąsiuviny yra eilėraščių, kurie paskelbti Biržiečių žody, vadinas, tą sąsiuvinį mamai padovanojo... (Rašytojų sąjungos leidykla ketino net išleist tą sąsiuvinį faksimiliniu būdu – labai daili, lengvai įskaitoma Br. Kr. rašysena, bet nieko neišėjo; dabar jis irgi saugomas LLTI bibliotekos rankraštyne.)
     Komplikuočiau susiklostė laiško-eilėraščių pluošto Vincui Mykolaičiui-Putinui istorija. Kad ir toks buvęs, išgirdau iš rezistencijos istoriją tyrinėjusios Nijolės Gaškaitės, šį faktą užfiksavusios ir knygoj Žuvusiųjų prezidentas (1998). Mėginau ieškot tikrindamas įvairių archyvų katalogus. Nieko. Gal sunaikino manydamas, kad tai gali būt įkaltis? Juk jautė, kad yra sekamas, ir išties buvo sekamas, net atliekamos kratos Vilniaus bute, kai išvykdavo į Kačerginę. Ir tik neseniai, prieš trejetą metų, atsitiktinai, vartydamas LLTI bibliotekos rankraštyne esančio Mykolaičio-Putino fondo inventorinę knygą skilty Autorius pamačiau: Br. Kr. – Taip, tai tas iš miško prie Raguvos per Kauną Vilniaus universitetan atkeliavęs laiškas, net vokas išsaugotas; Emilija Mykolaitienė jį atidavė kartu su kitais a.a. vyro popieriais, tik tvarkęs archyvą žmogus neišrašė kataloginės kortelės, nes eilėraščių autorius be pavardės, o katalogas pagal asmenvardžius.
     Nesijaučiu pajėgus leistis poezijos analizėn (Rita Tūtlytė puikiai yra Krivicko poeziją analizavusi), tad tik keli mintigaliai, atsispyrus nuo tų iš viso šešių lapų.
     1952-ų rugsėjo pradžioj Vilnių pasiekę poezijos pluoštai – greičiausiai paskutiniai, perrašyti Broniaus Krivicko ranka. Bet spekuliacijos apie „testamentiškumą“ (žuvo rugsėjo 21-ą), manyčiau, būtų nieko vertos: Br. Kr. gyveno nuolat suvokdamas, kad šita diena gali būt paskutinė. Nebent pasvarsčius, kas ir kodėl pasirinkta perrašyt? Pirmiausia: kūriniai nesikartoja; pluoštų struktūra panaši: pradžioj iš eilėraščių, po to iš sonetų. Abu prasideda rudeniu: „Rudens lygumose“ (Putinui) / „Rudens gitara“, „Rudens melodija“ (Rutkutei).
     Pluoštas Rutkutei – „lengvesnis“, lyriškesnis, daugiau apie meilę, ypač parenkant sonetus, ir įvairesnis – dar priduriama iš vad. eiliuotų margumynų poilsio valandai ir keturi Goethės vertimai („Mignon“, „Kristutė“, „Džiaugsmas ir kančia“, „Mylimojo artuma“); nors įterpta ir tekstų, iš kurių galima suprast, kokioj situacijoj atsidūręs poetas: sonetai „Mano dienos nebūtin pasvirę“, „Kai kovoj kelies tu į ataką“, perrašyta ir vieniša viltingoji „Nauja pilis“ (1951).
     Pluoštas Putinui – „sunkesnis“, filosofiškesnis, jei tinka šis žodis: „Žiaurusis Dievas“, „Šaulio tragedija“, skirta Čiurlioniui, ilgieji „Šėtono monologai“ (1946) ir „Jo atsakymo žodis“ (1951; šie eilėraščiai suvoktini kaip diptichas); noras pasakyt, kaip suvokia pasaulį, jo prigimtį – vykstanti amžina dviejų lygiaverčių pradų – dieviškojo gėrio ir šėtoniškojo blogio – kova; ir iš sonetų parinkti daugiausia tie, kurie atskleidžia lyrinio subjekto santykį su Juo. Kadangi tekstai datuoti, net galima mėgint įžvelgti lyg ir raidą: maištas, jo įveika per meilę ir Dievą, išdidus susitaikymas su likimu; žvilgsnio trajektoriją: žemė–dangus–žemė.
     Pagalvojau: jei tik šie du Broniaus Krivicko poezijos pluoštai būt išlikę? Ir jų užtektų susidaryt paskutinių septynerių kūrybos metų vaizdą (nėr nė vieno poetinio teksto, datuoto 1952-ais; užėmus svarbias pareigas, neliko laiko kūrybai?).
     Ir dar (prisiminus Br. Kr. diplominį darbą apie Jono Aisčio idėjų pasaulį). Aisčio poeziją, grubiai tariant, dažniausiai perlaužiam į ankstyvąją (pro homo) ir vėlyvąją (pro patria); Krivicko poezija šiuo požiūriu beetapė: abu dalyku, ir žmogus, ir tėvynė, rūpi sykiu. O mums jo poezijoj? Norėdami pristatyt tautos atsparą okupacijai, renkamės atitinkamus eilėraščius: kova, laimėjimas net per mirtį ir pan. O ar ne svarbiau patirt, kad kova, net mirtina kova neužgožia amžinųjų žmogaus egzistencijai kylančių iššūkių: klausimų apie save ir kitą, apie Jį?
     Ir antrąkart dar. Tarkim, Kazys Bradūnas kas? – poetas žemininkas. O Bronius Krivickas? – žemininkų kartos poetas. Na ir ką? Argi ne taip? Žemininkai tie, kurių kūrybos skelbta antologijoj, o kiti – jų bendrakarčiai. Nežinau, bet šis argumentas primena galimą teiginį, kad rašytojai tie, kurie priklauso Rašytojų sąjungai.
     Ar būt pagadinęs antologiją 1950-ais sukurtas sonetas (siųstas Putinui) žmogaus, pajutusio skirtumą buvimo ant žemės ir po žeme, žemėj (ir žuvusio po žeme, bunkery):

Gera žemėj. Mes prie jos krūtinės
Visada prigludę artimai.
Gera žemėj. Žemė mūs namai,
O padangtė jų – dangaus žydrynės.

Gera žemėj. Kai jos kelią kuklų
Miname su meile ir džiaugsmu,
Prasivėrę mum lig gilumų,
Šviečia erdvės, kupinos stebuklų,

Kad nuo šito siauro žemės tako
Vis matytum, kaip žvaigždynai teka
Ir kaip saulė keliasi rytais,

Ir, žėruojant ugniai jų slaptingai,
Tu ant kelių pultumei maldingai
Po žydrais Jo šventnamio skliautais.

Beje, Arūno Sverdiolo kalbinamas Juozas Girnius yra sakęs: Mamertas Indriliūnas (1920–1945) šiaip jau būt buvęs tinkamiausias rašyt Žemės lydimąjį straipsnį; jis ėmęsis tik todėl, kad nebuvę kam kitam siūlyt.
     P.S. Kai 1993-ais Sietynas išleido Broniaus Krivicko raštų pirmą tomelį, nusiunčiau ir Alfonsui Nykai-Niliūnui. „Broniaus laikysena, jo aktyvus pesimizmas (Jūsų [parašytos] biografijos perspektyvoj) visiškai sutampa su tuo, ką jis man kalbėjo 1944 m. liepos mėnesyje sutiktas Kaune. Jis buvo tipiškas veiklos žmogus – blaivus ir praktiškas nenuorama“ (iš 1994 IX 2 laiško). Visokių epitetų prie Br. Kr. lipdyta; aktyvus pesimistas, manyčiau, vienas tiksliųjų.

2

Arūno Švelnos nuotr. iš panskliauto.lt

Praeitų metų pabaigoj Panevėžio krašte buvo Vitos Savickienės straipsnis apie Bronių Krivicką „Aplenkti iškilius savo mokytojus sutrukdė pareiga tėvynei“ [kaip tas „sportinis“ mąstymas įsiėdęs kalbon]. Pradedama nuo BrKr gimtųjų namų Parvalkuos/Pervalkuos, ir nuotrauka įdėta. Nekaip atrodo tas gimtinio namo galas iš gatvės pusės. Mėginau el. laišku klaust vieno žmogaus Pasvaly: gal ką žinąs, ar minint 100-ąsias metines pavyks ką nors padaryt, tarkim, kokį atminimo ženklą pritvirtint, bent šiek tiek tą namo galą patvarkyt? Atsakymo nesulaukiau; greičiausiai nieks nepasikeitę, kaip ir 2015-ais: „Broniaus Krivicko tėviškėj joks atminimo ženklas nepriimamas“ (taip parašė Parvalkuos gyvenusi aa. Vitalija Kazilionytė 737 įrašo komentare). — Ir nieko čia nepadarysi. Jei nenori žmonės, tai nenori. Ne visada taip gražiai viskas susiklosto, kaip BrKr draugo Mamerto Indriliūno, kurio 100-metis kitąmet, atveju – jo tėviškę Gataučiuos turiu omeny.
— minėtas rašinys apie Krivicką buvo perskelbtas lryte.lt pakoreguotu pavadinimu: „Pranokti iškilius mokytojus sutrukdė pareiga tėvynei ir sovietinių smogikų ranka“. Ir sulaukė vienuolikos komentarų (žinodamas, kad po kurio laiko jų neliks, XII 20 padariau printscreenus). Anksčiau tik kažkaip teoriškai pasigalvodavo apie tai, kas rašo komentarus populiariuosiuos portaluos. Šįkart konkrečiau: ar rašantieji išties taip mano, ar tyčia rašo norėdami paerzint, ar rašo tai, už ką kas nors moka, o gal čia kokia programa, atpažinusi raktinius žodžius skelbiamam tekste, parenka iš ruošinių ir įdeda?

P.S. (2024 VII 8) Birželio pabaigoj Parvalkuos buvo pastatytas informacinis stendas apie BrKr; bičiulė Bronė L. el. laiškelį parašė, kad Pasvalio krašto muziejaus paskyrą facebooke pasižiūrėčiau.

Stendas ne per toli, bet ne greta gimtinio namo.

Padėkojęs už žinią, be kita ko, ir tokį mintigalį subaksnojau: „O svajonę, kad gal kada gimtinio namo bent tam gale, kur į gatvę, atsiras BrKr muziejėlis, manau, reikia palaidot. Nelemta. Taip viskas klostos. Yr, kaip yr.“

(841) Laiškų dėžę tuštinu, ii: Vytauto A. Jonyno atsiminimai apie Bronių Krivicką

isokių sumanymų būta; tiksliau tariant, visokiausių neįgyvendintų sumanymų.
Vienas jų, praeitam amžiui baigiantis sukiojęsis galvoj, buvo toks: parengt atsiminimų apie Bronių Krivicką ir Mamertą Indriliūną rinkinį.
Nemažai buvo išspausdinta Sietyne, dalis – tik iššifruota, bet nesutvarkyta, be to, dar ėmiau prašinėt, kad parašytų.
Kreipiaus ir į istoriko prof. Igno Jonyno sūnų Vytautą A. Jonyną (†2004-03-24 Ottawoj) bei Moniką Bernotavičiūtę-Jonynienę (†2007-03-16 ten pat) prašydamas prisimint minėtus asmenis, su kuriais tuo pat metu studijavo, ir, jei tik išeitų, leistis į lankas – prisimint ir aplinkos žmones, jaunystės laikų nuotaikas, ir kt., taip pat klausiau, gal turi nuotraukų, tinkamų atsiminimų knygai.
Štai Jonyno laiškas ir jo atsiminimai (renkant tekstą pasigalvojo: ar yra dar kas užfiksavęs žvilgsnį į ateitininkus iš šono?; dažniausiai juk savi savus prisimena).

Montréalis 1999 birž. 9 d.

Gerb. pone Gasiliūnai,
Nekas išėjo, kaip matysit, iš mano bandymo papasakot skaitytojams apie tarpukario jaunimo nuotaikas bei mentalitetą. Pikčiausia tačiau, kad man nepavyko prikalbint Monikos parašyti savuosius atminimus. Girdi, jos plunksna pernelyg aprūdijusi, o berti trivialybių ji nenorinti. Net kai siūliau jai padėti, prasimanęs klausimų lapelį, vis vien jai pasimatė tai baisia laiko (kuris kuičia senatvėj) gaišatim.
     Žinoma, ji prisimena Bronių kaip labai mielą kolegą korporantą [t.y. ateitininką šatrijietį], pašnekovą, palydovą, ne, dink Dieve, kavalierių-dūsautoją. Aš vaizdavausi Bronių kaip jukinusį Moniką savo sąmojum, bet jai jis prisimena kaip Aisčio ir Radausko posmų deklamuotojas.
     Toji mano rašinio dalis, kurioj aš kalbu apie pažintį su Krivicku, Monikai pasimatė dalykiška, ne kokie fantazijos pramanai. Kai dėl bendros mano straipsnio trajektorijos, jos nuomone, tenka jį patikėti jūsų visiškai nuožiūrai. Su tuo aš pilnai sutinku.
     Tikiuosi, kad per daug nevėluoju ir neapviliu.
     Tiktai dabar man toptelėjo mintis, kad Bradūnai neabejotinai remia jūsų projektą. Perteikit Jiems mudviejų su Monika linkėjimus.
                                                                                                                                                                                                                        VytJonynas
P.S. Nuotraukų Monikai nepavyko išsaugoti.

Trumpa mano pažintis su Bronium Krivicku 
Neprisimenu kuris išminčius (o gal šiaip etiketo sergėtojas?) yra pareiškęs, kad apie save pliaukšti esą nekultūringa, nemandagu ir paprasčiausiai nepadoru; bet man kitaip neišeina. Kaip kiekvieno ilgiau užsibuvusio šioj žemėj piliečio, mano atminties koridoriuos apstu visokių dūlėsių bei trūnėsių. Deja, nekas iš jų susilipdo, norint prisiminti, kas dėjosi prieš penkiasdešimt su viršum metų. Tenka gudraut išprotavimais. Atstatinėt laiko ir vietos koordinates. Prisimint, kas tave, naivų jaunuolį, tuomet guodė, džiugino ar žeidė, kokiais prietarais tikėta, idant išryškėtų patikimesnis požvilgis, kaip sueita sąlytin su žmonėm, su kuriais, pagal visas logikos taisykles, nepriderėjo suartėt.
     Iš esmės manoji pažintis su Bronium Krivicku yra geriausias tokio atsitiktinumo pavyzdys. Užtat tikiuosi, kad visi mano lankstai, digresijos nepykins skaitytojo, nes tik jais vienais galiu atkurti laikmečio dvasią.
     Tai va, nebuvo jokio logiško pagrindo mums sueiti ir suartėti. Pernelyg daug kas mus skyrė, nors gyvenom tuose pačiuose miestuose. Ir socialinė padėtis, ir pasirinktas studijų objektas, ir pasaulėžiūriniai dalykai ar, sakysim, užsiangažavimas visuomeninei veiklai. Aš buvau vienišius miesčioniukas, taurus Žaliojo Kalno sūnus. Bronius augo ir mokėsi provincijoj, Biržų, jei neklystu, gimnazijoj. Mano pasirinktoji studijų šaka buvo romanistika, atseit prancūzų kalba ir literatūra. Bronius studijavo (net ne tam pačiam fakultete) būriškąją lituanistiką. Manęs nesugundė nei skautai, nei jokios madingos korporacijos. Tuo tarpu Bronius nuo pat gimnazijos dienų priklausė pusiau pogrindinei ateitininkų organizacijai. Vėliau pasirinkdamas bene pažangiausią jos padalinį – „Šatrijos“ korporaciją.
     Kitaip sakant, maišėmės skirtinguos mikrokosmuos, nors aš priklausymo ideologiniam vienetui reikšmingumą ėmiau suvokti gana vėlai. Būtent, kai įstojęs į Karo Mokyklą kandidatu į aspirantus, buvau nugrūstas atlikti pirmojo apmokymo pėstininkų pulke Kėdainiuos. Jei ne toji karinė prievolė, būčiau galėjęs ir toliau ignoruoti Teologijos-filosofijos fakulteto auklėtinius bei auklėtines. Mano draugų ir pažįstamų tarpe to katalikiškojo fakulteto reputacija buvo nekokia ir į jo studentus žvelgėm pašaipiai. Netgi silpnoji lytis netraukė savęspi. Nespėjusios įsisavinti flirto ir koketavimo menų kresnutės pirmakursės trenkė mums, kaip sakydavom, „kaimiška sveikata“. Bet jų mutacija būdavo nuostabiai greita. Retai kuri po devynių dešimties mėnesių kuo skirdavos tiek rėdysena, tiek stotu nuo mūsų Laikinosios Sostinės aušrokių ar kazimieriečių.
     Kitaip buvo vyrų atveju. Jų rėdysena ir laikysena išlikdavo nepasikeitusios. Dažnai jie pasilaikydavo net tarmišką tarseną, ypač broliai žemaitėliai. Bet užvis labiau pasižymėdavo konformizmu, prieraišumu prie tradicinio mintijimo, keliaklupsčiavimo prieš autoritetus, ypač dvasininkijos šulų atveju. Žodžiu, jie puikiai atatiko stereotipą, sakantį, jog „jie išėję iš kaimo, bet kaimas iš jų neišdvankęs“.
     Visa tai atsivėrė man atsidūrus pirmą kartą apskrities mieste, stažuojant pulke ir susidūrus su mažaraščių puskarininkių mailium. Gera prisiminti, kad Lietuvos kariuomenėj „diedovščinos“, bent tokios kaip raudonojoj armijoj, nebuvo, bet šūksniai à la „Čia tau ne universitetas!!!“ skardėdavo dažnokai. Mes, naujokai („šlapumas“, kaip sakydavo baigiantys prievolę), sudarėme gana mišrią publiką ir daug kas buvo nauja. Kadangi tuo metu dar tebesiautė Ispanijoj pilietinis karas, atokvėpio tarp pratimų metu užvirdavo debatai ir neišvengiamai atsiskleisdavo visame plotyje ideologinė sklaida; ar, teisingiau, jos nebuvimas. Ir, žinoma, nepakanta skirtingai nuomonei.
     Savaime aišku, bematant išsiskyrė rėksmingumu pats atžagareiviškiausias elementas, nustelbdamas nuosaikiau, kritiškiau galvojančius.  Jų elgsena vien patvirtindavo mano išankstinius įsitikinimus. Paradoksalu, kai aš užsiminiau vėliau Monikai apie tuos šatrijiečius, jinai sutiko, kad tai buvę „trenkti“ vyrukai, bet paaiškino man, kad jie neturėję jokio svorio korporacijoj. Visi, girdi, iš jų šaipęsi, ypač iš pasinešusių į  prievaizdas ir drausminimą, varinėjimą išpažinčių.
     Buvo, kaip netrukus pastebėjau, dar kita grupė ateitininkų, su kuria man nesisekė užmegzti patvaresnio ryšio. Ją sudarė nebe karštakošiai ekstremistai ar sielų žvejai, bet ramūs, paslaugūs ir kupini panabažnystės šventos jaunuoliai. Tą polinkį į dievotumą, jei ne mistiškumą, jie, matyt, buvo įsigiję nuo mažens, natūraliai. Nuo mažens nebuvo jiems atgrasi ir kunigija, kaip kad man, kauniečiui šaligatvio padarui. Nelaimei, ilgainiui visa tai išsivystydavo į užsisklendimą viename siaurame rate. Jie bodėjosi kitų pakraipų spauda ar tezėmis; daugiau mažiau baidėsi veikalų, įrašytų Indeksan, ir apskritai jų apsiskaitymas būdavo vienakryptis.
     Kita vertus, tas konformizmas turėjo neginčytinų pliusų. Ir tada, ir vėliau, kai buvome nublokšti stažuot į toliausias pagaires, aš įsitikinau, kaip paveikiai, be jokios trinties tie zakristijose brendę žmonės įsijungdavo į vietinę bendruomenę. Kai mes, vienišiai, nuobodžiaudavom nežinodami kur dėtis ir ką veikti, jie būdavo kviečiami į vaišes, šokius ar jaukias pavakares klebonijoj. Kaip savi žmonės, įkinkyti į tuos pačius pavalkus. Ar, teisingiau, nelinkę iš jų ištrūkti.
     Paradoksalu, bet manoji nuomonė apie katalikiškojo fakulteto auklėtinius, pačioj pradžioj nekitusi, tolydžio pradėjo aižėti. Priežastis buvo to landaus jaunimo polinkiai į savišvietą ir saviveiklą. Pradžioj kažkas (Bradūnas?) paskolino man Antruosius Vainikus. Ėmė regztis pašnekesiai nebe apie respublikonus ir Alcázaro didvyrius, bet apie savo raštiją. Kažkas susimokė su pulko auklėtiniu, grojančius orkestre, Juozu Padleckiu (vėliau pasivadinusiu Indra ir tapusiu solistu ir kompozitorium), ir susitvėrė mūsų sekstetai/oktetai. Tų entuziastų dėka – jų tarpe buvo studijuojantys konservatorijoj dainininkai bei instrumentalistai, netgi vienas vilnietis Juodosios Magijos Maestro – rudeniop buvo surengtas Kėdainių visuomenei visai šaunus literatūros ir meno vakaras, kuriame dalyvavo ir mūsų literatai.
     Apmaudu, kad mano atmintis tiek sušlubavusi, kad nebežinau, kas jie tokie buvo. Esu tikras, kad kartu su manim Kėdainiuose kareiviavo Pranas Kozulis – gerokas originalas, bet užvis pagarsėjęs savo „mutiniu“, tokiu plutų ir pasaldinto vandens srėbalu. Bet ar susipažinau su Kaziu Bradūnu tenai, ar vėliau, nebeprisimenu. Panašiai su Eugenijum Matuzevičium. Prisimenu jį bampsint kažkokį dvieilį per šūdoplaką (taip mes vadindavom tankinę rikiuotę). Skambėjo tarytum kažkas rašyto bažnytine slavų kalba, kol supratau, kad tai tarmiška erotinė talaluška. Žinau tik tiek, kad nebūtinai buvojimas būryje suartina žmones. Manojoj laidoj aspirantais buvo Kazys Bradūnas, Paulius Jurkus, Eugenijus Matuzevičius, Pranas Kozulis, Julius Kaupas ir kiti, bet faktiškai per tuos metus susibičiuliavau vien su Julium Kaupu. Kitos pažintys liko kepurinės.
     Kai grįžom į Aukštosios Panemunės kareivines, visi tie debiutuojantys rašytojai ir toliau rodė tą patį veržlumą uzurpuodami Kariūno puslapių erdvę, kartais prasikalsdami kokčia propaganda. Neįtikėtinas jų nuopelnas tačiau buvo tai, kad jie išsiprašė iš Mokyklos vadovybės, kad leistų mums vykti visu būriu į valstybinės literatūros premijos įteikimo vakarą, nors laureatė – Saliomėja Nėris  – jame ir nepasirodė.
     Jei tenka pasiklysti visose šiose digresijose, tai pirmiausia todėl, kad volens nolens turiu prisipažinti, kad, nežiūrint susidarytų pažinčių su pavieniais asmenimis, ateitininkijos pasaulis liko man svetimas. Kai vokietmetyje jie vėl atkuto imdami rengti savo literatūrines popietes, aš jų nelankiau. Faktiškai galutinai nuo prietarų apie šatrijiečių „dogmatiškumą“ mane išgydė Monika ir Alfas Nyka-Niliūnas, supažindindamas su savo draugais. Taip pat Teatro seminaro sueigos, kuriosna buvę šatrijiečiai lankėsi dar bolševikmetyje.
     Pirm sutikęs Bronių Krivicką žinojau, kad jo esama aštrios plunksnos eseisto, laimėjusio pripažinimą savo straipsniu apie Joną Kossu-Aleksandriškį. Studentės mėgdavo pabrėžti, jog tą straipsnį labai išgyręs prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, pramatydamas Krivicką savo asistentu. Reikia pripažinti, kad visa tai anaiptol nepaskatino Broniaus puikybėn ar kokion retorikon ex cathedra. Bent man Krivickas niekad nesudarydavo įspūdžio, jog jo esama siaurų pažiūrų asmens. Brukančio kitiem savo kategoriškus teiginius.
     Žvelgiant iš nūdienės perspektyvos, beveik daros graudu, kaip anuomet mažai buvo galimybių įsisiausti neklaidingumo apsiautalan. Juk nebuvo tada jokių prašmatnių egzistencializmo, struktūralizmo, postmodernizmo ar semiotikos altorėlių, kad, pasisavinus liturginę jų kalbą, būtų galima mistifikuoti auditoriją. Daugių daugiausia buvo galima blykstelt savo erudicija  pacitavus Walzelio, Ermatingerio, na, dar Benedetto Crocės pavardes, kurių šiandien niekas nebemini.   
     Taigi dažniausiai sutikdavau Krivicką Teatro seminaro sueigose, nors tikriausiai jis maišydavos ir kitur; auditorijose, kuriose skaitydavo  nuostabius savo kursus apie Gogolį ir Dostojevskį Motiejus Miškinis. Gal buvo jis Paryžiaus Komunos minėjime, kur meninę dalį atliko būsimojo Švedo ansamblio branduolys. Gal užsukdavo į prof. Karsavino filosofijos įvadą, nežinau.
    Maloniai nustebinusioj mane savo atsiminimų knygutėj Dana Rutkutė rašo, kad šalimais jos vienu metu gyvenę du, jos akimis, labai rimti vyrai biržiečiai – Eugenijus Matuzevičius ir Bronius Krivickas. „Jie buvo išsilavinę, bendraudavo su žymiaisiais to meto literatūros žmonėmis, žinodavo, kas įdomaus ir vertingo vyksta universiteto auditorijose“ [Mano jaunystės teatras, 1994, p. 8]. Nesunku sutikti su šia atestacija, nors mano atmintyje Broniaus Krivicko figūra toli gražu nesigiminiuoja su Eugenijum Matuzevičium, bet veikiau su Mamertu Indriliūnu. Ištikimu jo „ginklanešiu“ ir geraširdžiu vaikinu, pelniusiu visų prielankumą savo W.B. Yeatso vertimais, kuriuos kažkaip visi mokėjom atmintinai, ypatingai „Innisfree“. Juos dažniausiai visur matydavai drauge.
     Niekas turbūt negalėtų prisiminti, ką kiekvienas yra porinęs Teatro seminaro posėdžiuos ar ką dėstęs savo referate. Niekas neišliko atmintyje nei iš tos popietės, kurioj Krivickas skaitė savo pjesę Pušį ant kalno – išskyrus tai, kad ją sukirto prof. Balys Sruoga. Man ji buvo irgi svetima savo buitiškumu ir dvasia. Pernelyg primenanti panašaus sukirpimo natūralistines pjeses kaip Blaumanio Indranai (Sruogai toks natūralizmas buvo peilis). Aš pats tikriausiai nebuvau jos gynėjas. Nerodė jokio solidarumo su autorium nei auditorijoj sėdėję šatrijiečiai. Paties Krivicko reagavimo į nepalankius atsiliepimus nebeprisimenu. Žinau tik tiek, kad jeigu mano pasisakymas ir nebuvo jam mielas, jis neparodė man jokios pagiežos.
     Kartkartėmis tekdavo susitikti studentų šokių vakarėliuose. Manęs niekas taip ir nebuvo išmokęs „irstytis“, kaip sakydavo Kaupas, o Monika buvo anuomet aistri šokėja. Tai, būdavo, aš laikau jos paltą („meškos kailį“) ir šnekučiuojuos su tokiu pat prastu šokėju kaip aš Krivicku. Aptardavom koncertus, spektaklius, literatūrą, pasirodžiusius debiutus laikraščiuos... Dažniausiai mudviejų nuomonės sutikdavo.
     Vienas tačiau pokalbis įsirėžė ilgam. Vieną dieną Bronius pareiškė, kad jį sužavėjęs Leono Švedo rinkinys ir kad būtinai turėtumėm mudu su Monika su juo susipažinti.
     Kadangi studentai pažinojo mane kaip ilgametį Teatro seminaro narį, pasitaikydavo man kada ne kada susilaukt prašančių susipažint su rankraščiu. Dažniausiai tai būdavo kokios pjesės mašinraštis, nors buvo man atnešęs savo Vizijas ir Mačernis. Jos, tarp kitko, man patiko ir mano pastabos mudviejų santykių nesutrikdė. Ar Krivickas buvo davęs kitiems pasiskaityti savo Pušį ant kalno nežinau, bet man to rankraščio jis nebuvo patikėjęs.
     Tačiau jam regimai knietėjo pažinti mūsų nuomonę apie Leono Švedo lyriką, kuri, jo manymu, esanti pranašesnė už kitų debiutuojančių poetų kūrybą. Jo entuziazmas buvo toks didelis, jog mes pravarėm pro moglius visus jaunuosius lyrikus – Kazį Bradūną, Vytautą Mačernį, Horacijų Nyką-Niliūną, Pranę Aukštikalnytę, Henriką Nagį ir t.t. Nė vienas jų, Krivicko nuomone, neprilygstąs Švedui.
     Kadangi man pačiam patikdavo Švedo eilėraščiai, skelbti spaudoje, mudu radome bendrą kalbą, nors aš negaliu atspėti, kodėl to pašnekesio prisiminimas iki šiol mane persekioja. Kaip žinom, tas Leono Švedo rankraštis pasimetė karo vėtrose. Vienas kitas posmelis pasirodė Sietyne ir leidžia spėti, kad autoriaus neviltis ir apokaliptinės vizijos buvo tikrai nauji tonai mūsų tuometinėje poezijoj. [*] Gal net autentiškesni negu Henriko Nagio „metafizinis sielvartas“.
     Bet gal būta ko kito. Rodyti draugam, kas sukurpta, yra banalus reiškinys. Kas kita, kai pasišaunama žūtbūt įtikint kito kūrėjo kūrybine galia. Tuo žestu įrodomas pasitikėjimas kito kritiko įžvalga ir literatūrine nuovoka. Tai neabejotinai pakuteno mano savimylą, bet taip pat leido mums su Monika pajust, kad Krivicko asmenyje turime tiesų žmogų ir ištikimą draugą. O tokių jausenų blyksniai niekad gyvenime ne per dažni.
     Bet gal tas pošnekis ženklino tašką, kada pasimirė sava mirtim mūsų jaunystė, kada pasimatė nebeverta sielotis naujų talentų pripažinimais ir kitais nerimtais užsikepimais.
     Monika yra įsitikinusi, kad paskutinį kartą buvom susitikę su Bronium, Antanu Strabuliu, galbūt Nyka ir kitais kažkokiam Kauno kieme. Krivickas tada jai pareiškęs savo apsisprendimą niekur nesitraukti, stoti į miško brolių eiles.
     Kaip išranki ir nepatikima mūsų atmintis! To susitikimo aš visai neprisimenu, nors pati situacija visiškai reali. Visi buvom tuomet pasimetę, gyveną iliuzijom, laukią patarimo, pilni kraupių nuojautų, kad būsimoji priespauda bus dar aršesnė nei pirmoji. Visiem aidėjo ausyse paprastų žmonių pašnibždos, kad „Ponai bėėgaa!“
     Nežinau, ar Bronius buvo perėjęs kokį karinį apmokymą, parengtį, bet pats faktas, kad jam pavyko ilgai būt neišduotam, liudija, kad žmonės juo tikėjo, jį gerbė, slapstydami ir globodami.

*] — Leono Švedo mašinraštinis eilėraščių ir sonetų rinkinys Likimo šalys, datuotas 1944-ais, niekur nedingo, turėtų būt saugomas Literatūros ir meno archyve, Eugenijaus Matuzevičiaus fonde. Sietyne (nr. 8, p. 124–129) buvo paskelbta ne vienas kitas posmelis, o devyni sonetai iš to rinkinio. Antrojo pasaulinio karo antroj pusėj rašyti Švedo eilėraščiai nepateko rinktinėn Poezija (1995), ten tik kurti jau Lenkijoj 1946–1982-ais. Vargu ar kada išeis kas nors panašaus, kaip „Versmių“ serijoj buvo antologija Lietuvių sonetas (parengė Henrikas Bakanas, įvadas Viktorijos Daujotytės, 1985). Leono Švedo egzistencinio apmąstymo sonetai (taip vadindavos jųjų publikacijos karo metų periodikoj, pvz.: Naujoji Lietuva, 1944-03-26, nr. 73, p. 5), kaip ir Broniaus Krivicko po karo kurti sonetai, būtini šio žanro panoramoj.

(739) Pakeliui namo, xix: prisiminiau a.a. Eugenijų Matuzevičių

Paskutinės E.M. poezijos rinktinės (2014) viršelis;
PP laureatu E.M. buvo paskelbtas 1971-ais

Tiesiog atsitiktinumas: teko pasiknist dėžėj, ant kurios užrašyta „—vg— rašgaliai visokie“, nes reikėjo rast eilėgalių iš jaunystės, kurių pažadėjau perskaityt minint a.a. Marcelijaus Martinaičio 79-ą gimtadienį. Bevartydamas visokias liekanas, užtikau ir 7 meno dienose 1994-06-24, p. 11 išspausdintą in memoriam (tokio pobūdžio tekstai turi būt parašyti staigiai, tad išsamumo ir dalykiškumo kriterijai jiems vargu ar taikytini):

Eugenijus Matuzevičius
1917, gruodžio 24 – 1994, birželio 20

Tarp šių dviejų dienų esantis brūkšnys (ne tik pagal gramatiką turintis būti ilgasis) simboliškai reiškia gyvenimą. Poeto, vertėjo, redaktoriaus, kultūrininko. Aukštaičio. Kruopštaus ir pareigingo žmogaus.
Pirmasis Eugenijaus Matuzevičiaus eilėraščių rinkinys pasirodė 1941-aisiais [išleido Lietuvos TSR valstybinė leidykla]. Bet pradžia daug ankstesnė – Biržų valstybinės Antano Smetonos gimnazijos trūšioje kultūrinėje dirvoje, iš Bernardo Brazdžionio perimtame polėkyje. Paskui Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetai, moksladraugiai – Vytautas Mačernis, Kazys Bradūnas, Paulius Jurkus, Pranutė Aukštikalnytė, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas, šiek tiek vyrėlesnis Leonardas Žitkevičius [1]. Pirmoji nepriklausomos Lietuvos augintinių karta, ištikta tragiško likimo.
Eugenijaus Matuzevičiaus jis nenubloškė nei Rytuosna, nei Vakaruosna. 1946–1953: Grožinės literatūros leidyklos redaktorius, vėliau Rašytojų sąjungos literatūrinis konsultantas, 1961–1972: „Literatūra ir menas“. Ir – pastangos padėt gauti darbo iš tremties grįžusiems literatams; suvokiant, kuo gali viskas baigtis, išsaugotas 1952 metais į rankas papuolęs klasės draugo partizano Broniaus Krivicko eilėraščių pluoštas [2]; ir nenuilstamas rūpestis (vis gražiuoju, kolegiškai spustelint tartu ar rašytu žodžiu leidyklą) Vytauto Mačernio knyga [3]...
Ir dar vienas dalykas: atkūrus nepriklausomybę, pasirodė dvi Eugenijaus Matuzevičiaus eilėraščių knygos; ir nė karto nebuvo kreiptasi į Kultūros ir švietimo ministeriją, kad paremtų.
Paskutiniais gyvenimo metais Eugenijus Matuzevičius ėmėsi peržiūrinėt savo didžiulį archyvą – rengėsi rašyti atsiminimus. Keli epizodai – apie gimnazijos laikus, apie „Šatrijos“ meno kuopą – buvo išspausdinti. O vėlesni laikai greičiausiai liko nepaliesti.
Liko poezija, liko nudirbti darbai. Liko darbštaus tarnautojo savajai kultūrai šviesus atminimas. Liko nebaigtų darbų. Amžiną atilsį duok mirusiam, Viešpatie, ir Amžinoji šviesa jam tešviečia.

[1] Apie Matuzevičių ir Žitkevičių yra Algirdo Butkevičiaus straipsny „Dviejų poetų bičiulystė“. Beje, ten pateikti E.M. laiškų pavyzdžiai, galima sakyt, klasikiniai; tik vienas dalykas neatsispindi – E.M. turėjo silpnybę: jo manymu, raktinius laiško žodžius dar būtina pabraukti įv. spalvų pieštukais/flomasteriais, dažniausiai – raudonais; gautuosius E.M. laiškus esu atidavęs Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekos archyvan.

[2] Pirmoji atsipeipalojančioj Lietuvoj Broniaus Krivicko poezijos publikacija – Sietyne, nr. 5, 1989, buvo parengta remiantis perrašu spausdinimo mašinėle: 1952 metais Eugenijaus Matuzevičiaus (pirmoji) žmona Dana Rutkutė į radiją gavo laišką su Br[oniaus] Kr[ivicko] eilėraščiais ir vertimais. Eug. Mat. tatai perrašė ir (greičiausiai po trijų dešimtmečių) atidavė Literatūros ir meno archyvan kartu su kitais savo popieriais. Rūta, Liudviko Jakimavičiaus žmona, ten dirbusi, tuos nuorašus užtiko. Skelbėm neatsiklausę E.M. leidimo (bijojom: o jei pasakys, kad dar per anksti, dar ne laikas?); Vytauto Kubiliaus, Br. Kr. mokinio, įžangos žodis buvo lyg ir apsauga, jei kartais kiltų kokių kontroversijų. [Beje, tais pat 1952-ais Br. Kr. laišką gavo ne tik Dana Rutkutė (Krivickas buvo liudininkas per jųjų vestuves karo metais), bet ir prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, – sklido kalbos, kad Putinas išsigandęs ir sunaikinęs ar dar kaip kitaip pasielgęs su tais rankraščiais. – Nieko panašaus: tas laiškas, net su voku, po Putino mirties Emilijos Mykolaitienės buvo perduotas dab. LLTI BR ir ten saugiai gulėjo, ir inventorinėn knygon buvo įrašytas, bet: kataloge nebuvo kortelės, – kad Br. Kr. = Bronius Krivickas, atsispindi tik nuo praeitų metų; Rutkutei ir Putinui atsiųstieji poezijos pluoštai skiriasi; būtų galima / reiktų apie tai parašyt išsamiau.]

[3] Rašydamas turėjau galvoj Mačernio knygą Po ūkanotu nežinios dangum, kurią „Vagos“ leidykla išleido1990-ais. Beje, iš pokalbių su a.a. Kaziu Bradūnu likęs toks miglotas įspūdis, kad:  traukdamiesi iš Lietuvos, bičiuliai teturėję tik Vizijas (jos ir buvo išleistos 1947-ais), o tai, kas dar atsirado ten 1961-ais išleistoj Poezijoj (knygoj, su kuria norėjo būt palaidota Mačernio motina), – įvairiausiais būdais persiųsta anapus Eugenijaus Matuzevičiaus. (Tiesioginių paliudijimų neturiu užfiksavęs.)

Ir kodėl man atrodo, kad E.M. kuo puikiausiai suvokė savo poetinės kūrybos [ne per didžiausią] vertę ir – energiją, bent jau gyvenimui artėjant pabaigop, skyrė talentingesnių bičiulių (Mačernio, Žitkevičiaus, Krivicko [ir kt.]) kūrybos išsaugojimui irba sklaidai? – Jei neklystu, blaivu ir gražu; manyčiau.