(1251) Iš atostogų: Semeniškių naujosios kapinės

dešinė Semeniškių naujųjų kapinių pusė
(atsimenu, ant betoninio stulpelio pasilipęs fotografavau)

Paskutinė atostoginės išvykos diena (VII 23) labai tiršta buvo: Obeliuos – Laisvės kovų istorijos muziejus, tada į Ilzenbergo dvarą pačiam palatvijy (sūris su spanguolėm labai skanus), o iš ten jau Semeniškių link. Pervažiavus Papilį, ėmiau galvot: na, kapinės turėtų būt ne per didžiausios, peršukuosim ir rasim, kur prieš metus parvežtą Joną Meką palaidojo; važiuodami aplenkėm keleivinę – autobusą, kitaip sakant. Važiuojam, po kairei kapinės, prie jų – moteris; išlipęs dar sėjau paklaust, kur Mekų kapai; įėję sukit į dešinę; ir privažiavo autobusas, pasirodo, čia ir sustoja – vos spėjau padėkot.

Jau kaip reikalas popiet buvo: saulė po truputį žemyn, ir jokio vėjelio; tokia tyla ir ramybė – nepapasakosi, tik įvardint gali. Įeini pro vartelius, suki dešinėn pirmu taku ir eini iki trečios nuo krašto eilės; ten keturi Mekai ir dvi Mekienės ilsis; iš dešinės pradedant: brolis Petras (1915–1995), brolienė Ona (1921–1978), brolvaikis Milvidas (1945–1960; „Nieks nepasakė / kad žemėje tu / svečias kad gy / venti teks taip / neilgai“ – suvažinėjo girtas šoferis), JonM (1922–2019) ir tėvai – Povilas (1870–1957) ir Elzė (1887–1983). Pagalvojau tada: o Adolfas (1925–2011) tikriausiai negrįš, gal ir nenorėjo. Mekų vyresniųjų antkapy iškalta: „Ilsėkitės ramybėje / tarp ošiančių pušų / Liūdi vaikai“. Pušys aplink kapines tąsyk tylėjo; ir kalbėtis norėjos kažkaip beveik pašnibždom.

P.S. Jau važiuojant Biržų link, vėl pervažiavus Papilį su dviem bažnyčiom, paklausiau draugės: žinai, kuo skirias katalikų ir reformatų bažnyčios? – mažesnės? kuklesnės? – katalikų visos su titulais, o reformatų – tik vietovardis pavadinimo pradžioj; nežinau, ar yr prasmės tai turėt omeny apie katalikus ir reformatus, žmones, galvojant.

— bene skaudžiausiai, o gal net pikčiausiai, kad ir pridengdamas kokiu juokeliu, Jonas Mekas reaguodavo, jei kas šnekėdamas ar rašydamas pasakydavo ar parašydavo ne Semeniškiai, o Semeliškiai ar Semeliškės; atsimenu, vienąkart (ar ne Literatūroj ir mene į tokią kliurką reaguodamas) net buvo išlinksniavęs: Semeniškiai, Semeniškių, Semeniškiams etc. Su šypsena į tokius JonM atitaisymus žiūrėdavau; žinau, kad žmonėm maišos n ir l: jau seniai nebereaguoju, jei kas pavadina Virgilijum, ne Virginijum. — Kodėl prisiminiau šitai? Pernai Kultūros baruos per kelis numerius ėjo Kazio Sajos prisiminimų apie žmones gabaliokai „Juos šiek tiek pažinojau“. Nr. 7/8 ir apie Joną Meką buvo: kaip 1967-ų pabaigoj JAValstijose lankydamasis su broliais Mekais pirmąkart susitiko; grįždamas, aišku, vežės ir knygų.

„Semeliškių idilės“ ir Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“ buvo vienintelės knygos, kurių Maskvos oro uoste nekonfiskavo saugumiečiai. [...]

Jonas Mekas prašė, kad „Idiles“ [greičiausiai 1955-ais Brooklyne Aidų išleistas] perduočiau jo motinai. Jau turėjau automobilį, todėl vieną dieną, aplankęs tėvų kapus prie Pasvalio, nusprendžiau pasukti Biržų link – paieškosiu Semeliškių. Radau apnykusį kaimą ir sodybą, kurioje šeimininkavo Mekų mama, iš veido ir pagal būdą labai panaši į sūnų Joną.

Pasodinusi mane galustalėj, paprašė, kad iš tų „Idilių“ šiek tiek paskaityčiau [o Saja geras skaitovas, tikrai; jei kas esat girdėję, kaip savo kokį apsakymą skaito, manau, pritarsit]. Klausėsi, jaudinosi ir mano gimtąja tarme vis kartojo:

– Kaip jis viską atamena... Viską, viską.

Taip visą poemą ir perskaičiau. Netrukus apie savo apsilankymą Semeliškėse parašiau Jonui Mekui. O jis savo poetiškame, šiek tiek gal net perdėtame padėkos laiške užsiminė, kad esu jau penktas žmogus, kuriam jis dovanoja savo pirmąją knygą, prašydamas perduoti ją Mamai.

Apie sūnų Adolfą ji manęs kažkodėl nieko neklausė. Gal šis neįrodė, kad irgi viską atamena? (p. 90–91)

Matyt, ir atsiminimus prieš publikuojant skaičiusiam žurnalo redakcijos žmogui neužkliuvo Semeliškės; būt atkreipęs atsiminimų autoriaus dėmesį – argi būtų prieštaravęs prieš tokius pataisymus? Bet iš esmės žiūrint, juokai tas apsirikimas dėl vietovardžio; ne vieta, o kaip žmonės prisiminti svarbiausia. [Patikslinimas (2022 IX 29) Ne per seniai „Alma littera“ išleido naują Kazio Sajos knygą Pėdsakai: Tiesos ir prasmės gyvenime beieškant. Skyrely, besivadinančiam taip pat kaip publikacijų ciklas Kultūros baruos, – „Juos šiek tiek pažinojau“, yra ir tekstas apie Joną Meką (p. 109–111). Čia viskas gerai: knyga – „Semeniškių idilės“, Meko gimtinė – Semeniškiai. Pagalvojau: ar pats rašytojas pastebėjo apsirikęs, ar redaktorė Bronė Balčienė atkreipė dėmesį į apsirikimą? Didesnė tikimybė, manau, kad antras variantas.]

— — Semeniškių senųjų kapinių, kur lyg ir turėtų būt palaidotas Edvardas Jokūbas Daukša (jį, eiles rašiusį biržietiškai ir lenkiškai, bene pirmoji rimtai pristatė Rokiškio senosiose kapinėse palaidota Regina Mikšytė), nebesiekėm, nes dar vienos kapinės tądien laukė – Biržuos Liepų gatvės gale (privatus susitikimas). Apie Semeniškių senąsias pasiskaityt galima – prieš dešimtmetį a.a. Jonas Dagilis (1934–2019) Šiaurės rytuos yra rašęs.

(1249) Iš atostogų: senosios Rokiškio kapinės ir vienišųjų Sniegiuos

2020 VII 22, 11:15;
lietaus debesys artinas, bet viską spėjom apžiūrėt
                                                                                                                                              

Trečios kapinės, kurias praeitą vasarą norėjau aplankyt, – senosios Rokiškio.

Galima sakyt, visą gyvenimą LLTI dirbusi literatūros istorikė Regina Mikšytė mirė 2000 XI 5; atsisveikinom toj šarvojimo salėj, kur Antakalnio gale, už klinikų Neries link; kūną išvežė palaidot Rokiškin, šalia tėvų (nevažiavau). — Nebeatsimenu, 2019-ų pabaigoj ar 2020 pradžioj (nesvarbu) LLTI išleido Virgilijos Stonytės parengtus prof. Vandos Zaborskaitės Dienoraščius. 2005 VII 31 įrašas:

Vakar buvome nuvažiavusios į Rokiškį. Seniai norėjau jį pamatyti, ypač jo garsiąją bažnyčią. [...] Bet svarbiausia – suradome (didelėmis Virgos pastangomis) Reginos ir jos tėvų kapus – Su grauduliu stovėjau prie kuklaus Reginos kapo su kukliu pavardės, vardo ir gyvenimo datų įrašu – Įsivaizdavau gedulines pamaldas ir egzekvijas prie jos karsto gražioje, tviskančioje jos gimtinės bažnyčioje – Gražus jos tas grįžimas į namus – Bet pernelyg kuklus kapas, net neužrašius, jog ji – literatūros istorikė – juk pakankamai iškili – Lyg rokiškėnai, Rokiškio gimnazija galėtų imtis iniciatyvos, pasitarę su giminėmis –

Prie miesto aikštės tebestovi medinis Mikšių namas, kuriame buvo vaistinė – (p. 190; ta neįprasta skyryba: tarp sakiniai – brūkšniai; kas čia, iš kur čia? Vėliau skaitydamas irgi Virgilijos S. parengtą prof. VZ laiškų ir laiškų jai knygą „Tai aš, rašau...“ atkreipiau dėmesį, kad taip pat sakiniai atskiriami per karą ir tuoj po karo rašytuos Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės laiškuos, žr. p. 86 ir toliau; būdas atskirti sakinius, bet išsaugoti tekstą kaip vientisą minčių pynę? tinka rašant laiškus ir dienoraštį? nežinau; įdomus dalykas)

Sakom: Regina Mikšytė, ir iškart prisijungia: Antanas Baranauskas; ir dar vienas jos nuopelnas literatūros istorijai: XIX amžiuj lenkiškai rašytų dalykų pristatymas, įvedimas, įjungimas; ne tik lietuviškai rašyti dalykai sudaro lietuvių literatūros istoriją – jos parengta „Vagos“ leistai „Versmių“ serijai rinktinė Ant upės krašto blindelė auga (1987) buvo vienas žingsnių, plečiant sąvoką mūsų literatūra. O dėl paminklo kuklumo – spėčiau, tokia buvo pačios Reginos Mikšytės valia, vargu ar reiktų ją mėgint taisyti. — Bet jau nuklydau šonan.

— Perskaitęs tą prof. VZ įrašą dienorašty, pagalvojau: greičiausiai nerasčiau RegM kapo arba baisiai ilgai tektų ieškot; ką daryt? Ėmiau iš parašiau el. laišką Rokiškio krašto muziejui – paprašiau papasakot, kaip rasti RegM kapą. Atsakė: papasakot būtų sunku, paprasčiau – parodyt. Sutartu laiku prie kapinių vartų jau laukė p. Marytė M. – nulydėjo, parodė. Žodžiu dėkojau, dar ir užrašau: nuoširdžiausiai ačiū! — Manau, būtų galima rast ir pačiam, vadovaujantis štai tokiu patarimu: eini pagrindiniu taku to už koplyčios matomo ąžuolo link; iki ąžuolo likus porai porai trejetui metrų sustoji ir pažvelgi dešinėn – akys iškart užkliūva už aukštos tujos: Mikšių kapavietė prie pat tos tujos.

Grįždami dar stabtelėjom prie Vajegų kapavietės (prie koplyčios dešinėj, nuo vartų žiūrint): su Vytautu V. (1919–2007) susirašiau keliais laiškais rinkdamas žinias apie Bronių Krivicką (kartu mokės Biržų gimnazijoj, 1944-ų pabaigoj šiek tiek bendravo kaip kolegos mokytojai lituanistai); apie Eleną Naginskaitę-Vajegienę (1925–1997) esu šį tą užfiksavęs tinklarašty.

Jei vardindamas reikšmingiausius regioninius kultūros leidinius nepaminėsi Prie Nemunėlio, na, arba visiškas užuomarša esi, arba daug prarandi jo neskaitydamas (tarkim, Matildos Olkinaitės dienoraštį tam žurnale galėjai perskaityt 2008-ais, o knygoj paskelbtas tik visai neseniai). O pradžioj, 1989-ais buvo laikraštis – Lietuvos kultūros fondo Rokiškio rajono visuomeninės tarybos leidinys, tarp kurio rengėjų ir autorių – Alfonsas Keliuotis, Vajegos ir kt. — Per pirmąjį karantiną ano pavasario pabaigoj tarp popierių radau 1989-ų rugpjūčio Prie Nemunėlio numerį, kur per visą pirmą puslapį AlfK str. „Rūpinkimės savo krašto kultūra ir jos paminklais“, o kas netilpo – pabaigta ketvirtam; šalia straipsnio pabaigos – įdėtos dvi nuotraukos su tokiu prierašu:

Šiandien nieko nebenustebinsime pasakojimu apie nugriautus paminklus, sunaikintas kultūros vertybes, piktžolėmis apžėlusias kapines. Gal mes jau pripratome?

Štai prieš jus dvi nuotraukos, darytos 1988 metų rudenį. Pirmoje – taip atrodo invalidų kapinės Sniegiuose. Dauguma vardų ant kuklių paminklėlių jau išnykę... Antroje nuotraukoje – neveikiančios žydų kapinaitės netoli Ratkūnų.

Mirusiems skirta atmintis turi būti ilgesnė už paskutinio artimo žmogaus gyvenimą. „Kiekvieno žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs...“ – nepaseno šie žodžiai, mes negalime užmiršti jų reikšmės.

— 1989-ais žodis invalidas dar buvo vartojamas; o kas Sniegiuos laidoti, kaip tos kapinės atrodo dabar? Ir išsiaiškint, ir pamatyt norėjos. — Ten buvo laidojami jokių artimųjų neturintys sutrikusios psichikos žmonės, gyvenimą baigę Skemuose; palaidotųjų ir vardus pavardes, ir gyvenimo datas galima perskaityt (pradžioj asmenvardis ir datos, kaip supratau, buvo betoniniuose luiteliuose iškalamos; dabar visur, ir prie ankstyvųjų kapų, šlifuoto akmens plokštelės, galima lengvai įžiūrėt, na, kartais kerpes tenka nubraukt); ant kalnelio pradėta laidot, jei gerai įsidėmėjau, 1970-ais; vėliausias palaidojimas – 2002-ų. Atmintin vienas vardas įstrigo, nebuvau skaitęs/girdėjęs, kad ir toks žmogui būtų duotas – Biovita Meginytė / 1908–1972. — O prieš tai? o po to? – nežinau. Šalia, po dešinei yra jau visai nebeprižiūrimos kapinaitės, kur vienam akmeniniam postamentėly įžiūrėjau 1884, kitam 1909 (žr. nuotr. dešinėj); gal ten iki 1970-tinių laidojo?

Jei sugalvotumėt aplankyt tas vienišųjų kapines Sniegiuose ir važiuotumėt iš Rokiškio, teveda jus Waze ar kokia kita programėlė; kai vedlė rodys ar sakys, kad jau atvažiavot, jau Sniegiai, nesustokit ir dar pavažiuokit į priekį kokį puskilometrį; tos kapinės gerai matomos, prie pat žvyrkelio kairėj pusėj (mes nebesiryždami važiuot toliau pasukom į kairę ir atsidūrėm aklikely, teko grįžt iki kryžkelės ir eit į sodybą klaust kelio; moteris paaiškino: dar pavažiuokit į priekį).

(1242) Iš atostogų: nebesančio Šiaulių kaimo tebesančios kapinės ir kt.

Lietuva, 1919 VIII 8, nr. 172, p. 2

2019-ais „Bonus animus“ (kitaip: Remigijus Misiūnas) serijoj „Liudijimai“ išleido Vienuolio straipsnių rinkinį Iš karo korespondento užrašų (sudarė ir įžangos straipsnį parašė RemM; perskaičiau [jau reikia sakyt] praeitų metų pavasarį). Rašyta 1919–1920-ais, skelbta Lietuvos dienrašty; kaip signum temporis galėtų būt tas dešinėj įdėtas kreipimasis.

Kai pradėjau galvot apie atostogų maršrutą, prisiminiau vieną Vienuolio 1919-ais rašytą reportažą, paskelbtą ten pat, iš kur paimtas tas kreipimasis. Rašinys vadinas „Iškilmingos gegužinės“ (nepasirašytas, tik nurodyta: mūsų karo korespondento; gal lėmė ir saugumo sumetimai? kad kas nors nenukneckintų korespondento? neramūs laikai juk buvo). Pradžią pacituosiu (iš knygos):

Sekmadienį, liepos 27 d., Didžiojoj Rubikių ežero saloj Šiaulių ir Rubikių sodžių piliečių buvo surengtos iškilmingos gegužinės garbingai žuvusiems karžygiams – Pirmojo pulko Antrosios kuopos viršilai Liudvikui Bižukui ir Pranui Grušauskui – atminti.

       Šie du karžygiai paguldė savo galvas už Tėvynę gegužės 23 d., susikovę Šiaulių ir Rubikių laukuose su 15 kartų gausesniu priešininku. 20 lietuvių užpuolė 300 rusų ir būtų juos išvaikę, bet, bėgdami per kalnus, bolševikai pamatė, kad lietuvių maža, ir, susivertę atgal, pradėjo pyškinti iš kulkosvaidžių. Pirmasis kritęs keliomis kulkomis pervertas viršila, o netrukus ir Grušauskas. Kiti tos pačios kuopos kareiviai dar šaudėsi daugiau kaip valandą ir nukovė keturis bolševikus. Pasitraukdami pasiėmė ir savo draugų lavonus, kuriuos paskiau šiauliečiai ir rubikiečiai iškilmingai palaidojo savo kapinėse.

       Apie tos kuopelės bolševikų užpuolimą žmonės pasakojo stebuklus ir, kad tik mūsiškiai būtų užpuolę bolševikus iš kito galo sodžiaus, būtų visus ir į nelaisvę paėmę.

       Abu garbingai žuvę karžygiai ilsisi Šiaulių sodžiaus kapinėse, ant Rubikių ežero kranto, labai gražioj ir poezingoj vietoj. Jų kapas aptvertas dailia tvorele ir laikinai pastatytas medinis kryžius su metaline kančia ir padėtas toks parašas: „Čia ilsisi Tėvynės gynėjai, kurie žuvo už Tėvynę ir šalį: Pirmojo pulko II kuopos viršila Liudvikas Bižukas ir tos pačios kuopos Pranas Grušauskas. Mylėk draugystę, gulėk žemėse, jaunyste. Žuvo 7 val. ryto, 23 d. geguž. 1919 m.“ (p. 42)

Renginio tikslas buvo – surinkt pinigų akmeniniam paminklui. Kaip ten viskas vyko 1919-ų liepos paskutinį sekmadienį galima pasiskaityt ir neturint knygos po ranka, yr epavelde.lt tas Lietuvos numeris (aktyvi nuoroda po kreipimusi).

— Ar pastatė tvaresnį paminklą? – šmėkštelėjo klausimas. – Greičiausiai pastatė. – O kaip atrodo? – Reiktų nuvažiuot ir pasižiūrėt.

Šiaulių kaimo Anykščių seniūnijoj nebėr, išregistruotas; senosios kapinės dabar Rubikių kaimo teritorijoj, veikiančios, – pasisėmiau žinių iš anykštėnų.lt. 

Prisipažįstu: nebuvau buvęs Rubikiuos iki šios vasaros, siauruku iki galinės stotelės irgi nevažiavęs. Tad išvažiuodami iš Utenos pasikliovėm navigacine programėle. Ir nuvedė ji iki informacinio stendo.

Radęs ESAME ČIA, ėmiau ieškot kryžiuko (sutartiniuos ženkluos toks yr); nėr aplinkui. Kurion pusėn pėdint? Neaišku.

Informacinio stendo apačioj – Anykščių regioninio parko telefonas užrašytas. Ėmiau ir paskambinau. Matyt, nemokėjau paaiškint, ko ieškau, nes atsiliepęs vyras nieko negalėjo patart (retai, matyt, kas nors apie kapines ir klausinėja).

Velnias! ir ką daryt? – Pirmiausia reikia parūkyt. Užsidegęs cigaretę užlipau ant gelžkelio pylimo (mašinų stovėjimo aikštelė apačioj), dairaus – ir staiga viskas tapo aišku: kur baigias bėgiai, šiek tiek kairiau, kapinės. Stende kryžiukas turėjo būt ten, kur žodžio ESAME pirma raidė.

Tai paknopstom ir nudūmiau kapinaičių link.

Tikriausiai ir bus tos, kurių ieškau?

Nors prie vartų jokios lentelės, kas per kapinės, bet vos įėjęs supranti – taip, čia Šiaulių kaimo kapinės. Nes iškart pamatai paminklą, perrištą trispalve juostele.

Dar ir ąžuolas šalia kapo. Gal kai statė paminklą ir jį pasodino? Vadinas, galima sakyt – šimtametis, nors ąžuolui tiek visai nedaug.

Užrašą perskaityt gali tik iš arčiau →

Viršila – ne Bižukas (kaip ir laikrašty, ir knygoj rašoma), o Biriukas.

Ir gatvė, einanti nuo kapinių, – Biriuko.

Rubikiuos būdamas ir išmaniojo neturėdamas negalėjau pagooglint viršila Biriukas (Bižuką anksčiau buvau googlinęs – ta pati Vienuolio korespondencija, labai sustriukinta, buvo perskelbta Amerikoj, Drauge, ir dar citatą iš min. korespondencijos maironiečių leidinėly rado).

Pasirodo, neaplankiau dar vieno, visai šalia buvusio, paminklo, skirto Nepriklausomybės kovoms (cit. iš str. apie LiudB anykštėnuos.lt):

L. Biriuko žūties vietoje Rubikių ežero šiauriniame krante, tarp ežero ir siaurojo geležinkelio, 1938 m. buvo pastatytas Nepriklausomybės kovų paminklas (projekto autorius Benjaminas Jakševičius). Paminklo priekinėje plokštumoje buvo kario galvos su šalmu profilinis bareljefas ir įrašas: "Čia – 1919. V. 23 – kovoj su bolševikais žuvo I DLK Gedimino pulko virš. Liudas Biriukas".

Sovietiniais metais paminklas buvo sudaužytas ir užkastas, bet 1988 m. jo liekanos rastos ir paminklas restauruotas, jį pašventino Anykščių klebonas Albertas Talačka. Prie šio paminklo vyksta patriotiniai renginiai.

— ką gi, štai ir priežastis dar kartą apsilankyt Rubikiuos.

[Kas pikčiausia, kad durnai pasielgiau. Taigi galėjau prašyt el. laišką ar paskambint AntV iš Anykščių – būtų apšvietęs; bet ne: vis pačiam noris surast.]

1938-ais pastatyto, Atgimimo laikais atstatyto paminklo nepamačiau, bet ką kita radau, tiksliau – neberadau.

Išėjus pro kapinių vartelius, akys užkliuvo už tvorele aptverto tujų guoto. Kas ten galėtų būt? Kieno nors kapas? Bet kodėl ne kapinėse?

Priėjau, pradariau vartelius, praskleidžiau tujas ir pamačiau  →

Kryžiaus atgimstančiai Lietuvai stovėta. Greičiausiai nupuvo (dar tų tujų, vėją sulaikančių, nebūt buvę, gal ilgiau būt pastovėjęs; gal žemėn įleistas galas nelabai gerai buvo impregnuotas – tada juk skubėta kryžius statyt), nugriuvo ir tikriausiai kas nors (gal net kapinių prižiūrėtojas) pasirūpino, kad negulėtų – kur nors išvežė. O gal ir kitaip viskas buvo; tik spėju.

Ar kas nors yr mėginęs suregistravęs tuos (atsiprašau už palyginimą) lyg grybai po lietaus Atgimimo laikais dygusius kryžius? — Patikrinau Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre pagal vietą: Ribikiai. Keturi dalykai: minėtųjų karių savanorių žūties vieta, jųjų kapas, knygnešio Jono Tumo kapas ir sala, kurios teisinė apsauga panaikinta 2015-ais. Nėr jokio kryžiaus. Sunyko nespėjęs tapt kultūros vertybe, o gal buvo apsispręsta iš principo neįtraukt, nes medis greit sunyksta. Nežinau.

Šiaulių kaimo kapinės buvo antros, kurias aplankiau 2020 VII 21, antradienį (pirmos – Utenos senosios).

P.S. (2021 I 8) Adresantui leidus, patikslinimas ir pora patarimų iš anykštėno AntV el. laiško:

(1) Rubikių bendruomenė renka aukas naujam kryžiui (žr. skelbimą, fotografuota 2020 XI 29 →).

(2a) Kaip rasti savanorių žūties vietą? Išeities taškas – ta mašinų stovėjimo aikštelė prie galinės siauruko stotelės. Reikia eit (Anykščių link) palei bėgius kaire puse ir po šimto kito metrų pasimatys prisikėlęs paminklas.

(2b) [Nepasirašęs komentatorius teisus:] Vaižganto brolio kapas senojo Rubikių kaimo kapinaitėse, o jų reik ieškoti visai netoli nuo tos vietos, kur Anykšta pradeda savo kelią iš Rubikių ežero.

Gal kam pravers?

(1237) Iš atostogų: senosios Utenos kapinės

2020 VII 21

etai eina į pabaigą, lyg ir savaime iš atminties ima kilt tai, kas (kaip čia pasakius?) įstrigo; ne, gal: verta būtų už(si)fiksuot. — Pavasarį su drauge ketinom pavažiuot iki Krokuvos, bet prasidėjo koronavelniava; atostogoms teko pasirinkt kitą maršrutą. Ir visai neblogas susidėliojo: Utena–Anykščiai–Rokiškis–Biržai; aplankant nusižiūrėtas kapines.

Aplankyt Alfonso Nykos-Niliūno kapą (pirmąkart) Utenos senosiose kapinėse labai norėjos pernai, kai buvo 100-metis (Broniaus Krivicko aplankiau). Na bet geriau vėliau negu išvis ne. Tik štai koks klausimas visad iškyla: ar pavyks rasti (ne kapines, konkretų kapą)? Ne kartą, ir ne tik man, manau, yra tekę ieškot ir – nerasti. Tad pasiruošiau: atsispausdinau nuotrauką, kuri buvo pridėta prie 2017-ų vasarą internetinėj Utenos dienoj paskelbto rašinio. Aišku, kaip atrodo paminklas, be to, medžiai fone gali padėt susiorientuoti.

Nepasakosiu, kaip ieškojom lygindami fotografiją su tikrove; radom gan lengvai, medžiai labai padėjo. Norintiems rast be nuotraukos rankoj, patarimas toks: įeini pro pagrindinius vartus nuo bažnyčios; eini pagrindiniu taku žiūrėdamas dešinėn; Čipkų kapavietė apie kapinių vidurį, gal truputį prieš vidurį. (Filologinio sukirpimo žmogui greičiausiai dar norėsis aplankyt bent du kapu: Karolinos Praniauskaitės, mentorkos Antoniego Baranowskiego, – tuo pačiu taku dar į priekį, medinis aukštas koplytstulpis kairėj pusėj; ir Rapolo Šaltenio – lengviausia rast į kapines įėjus iš kairės pusės, tos, kur prie mašinų stovėjimo aikštelės, – už stambaus raudonojo granito kryžiaus akys pačios užkliūva.)

Prieduras Tarsi per maža patarimo, kaip rast Nykos-Niliūno kapą senosiose Utenos kapinėse prie bažnyčios. Praeitų metų pabaigoj, rengdamas Mamerto Indriūno raštus, dar kartą perverčiau XX Amžių – gal rasiu kokį pražiūrėtą jo tekstą, kokią recenziją? Ne, neradau, bet radau porą Alfonso Čipkaus rašinių – įspūdžių iš atgauto Vilniaus. Vienas apie Katedrą (žr. 1940 II 15, nr. 38, p. 10), o kitas – labai tinkantis kaip prieduras prie šito įrašo – apie pirmąjį apsilankymą Rasose (1940 VI 27, nr. 144, p. 10; parašas: Alp[as] Čipkus; rašinys pateiktas pagal laikraščio principus – nemanau, kad pats autorius buvo nurodęs, kokios frazės ar sakiniai turėtų būt pateikti paryškintu šriftu, gal ir paantraštės nebuvo užrašęs; ženklas prieš tekstą – (XX) – reiškia, kad tai paties leidinio, sava medžiaga, o „[k]as be to ženklo, visiems buvo aišku – valdiška“).

Tylos kapinės

Didžiųjų Tautos žadintojų amžino poilsio vietose. Ties pilkųjų didvyrių kryžiais

(XX) Karas! Nuolatos girdime kartojant šį žodį. Tačiau gyvendamas Vilniuje karo nuotaiką tegali pajusti tik laikraščius beskaitydamas, žiūrėdamas į jų aliarmuojančias antraštes. Ir kyla tolimų laukų, pilnų baltų medinių kryžių, vaizdas, matytas kažkur, rodos, prie Verdeno.
       Bet Vilnius visuomet priverčia žmogų užmiršti. Slinkdamas siaura gatve, niekaip negali įsivaizduoti, kad gali būti kur nors žiaurios ir žūtbūtinės kovos, nes čia vaikščioja daugybė žmonių, kurie rodosi kažkaip keistai susisvajoję. Daukšos gatvėje mane užkalbina svetimas žmogus, ne vilnietis, atvykęs pažiūrėti tų vietų, apie kurias jam pasakojo motina. Jis pasisiūlo kartu aplankyti Rasų kapines, tylius kalnus, nusodintus jau žalsvais medžiais ir baltais kryžiais.
       Gera slinkti su svetimuoju nuotaikingomis ir gražiai sutvarkytomis Rasų priemiesčio gatvėmis. Ten ir tylos daug daugiau, kaip kituose tyliuose Vilniaus priemiesčiuose.

Iš kairės pusės matyti nuostabiai balta ir elegantiška Misijonierių bažnyčia.

Gatves iš abiejų pusių supa niaurios ir negyvos tvoros. Rasų gatvėje, kiek toliau, įdomus namas, su keliais klasinio stiliaus portikais. Toks tylus, ramus. Žmogus iš viso nesiinteresuojąs, kas juose gyvena, mirė, ar gyvens, o tik stebi ir gėries. Čia niekur negali pamatyti tos priemiesčio netvarkos. Tai kažkoks ramybės kvartalas, primenąs Paryžiaus Montmartre kapines su Baudelaire ir Alfred de Musset kapais. [Palyginimas, išduodantis, kad autorius studijuoja romanistiką.]

Nusipirkau šitą nuotraukėlę per ebay; kitoj pusėj:
Vilniuje Basanavičiaus kapas 1940 m.
Bet negi pasitenkinsi žmogus tokiu datavimu?
Galima perskaityt, kas parašyta ant vieno iš kaspinų;
tą vainiką 1940 IV 28 padėjo Lietuvos Atgimimo Draugijos
skyrių atstovai, susirinkę suvažiaviman (žr. d-jos
leidinio Tėvų žemė ta proga pasirodžiusį numerį).
Tą pavasarį vyko daug panašaus pobūdžio renginių,
ir beveik visad vienas iš darbotvarkės punktų –
vainiko padėjimas prie Basanavičiaus kapo.
Pavasarį pasipylė ir moksleivių ekskursijos Vilniun.
Spėčiau, nuotraukoj, datuotinoj:
1940-ų gegužės pradžia, – vienas iš atvykusių moksleivių.

Štai ir kapinės.

Įėjus pro vartus, pasuki į kairę takeliu, vedančiu į kalnelį, ant kurio raudonuoja gotiško st[iliaus] kapinių koplyčia. Mano bendrakeleivis ją pastebi ir daug intensyviau ima kilti aukštyn. Pasiekęs ją, jis staiga atsigręžia į dešinę ir ištaria: D a k t a r a s   J o n a s   B a s a n a v i č i u s. Juodas niaurus kapo akmuo, papuoštas kukliais vainikais. Ant viršaus gyvų baltų gėlių puokštė. Gėlės truputį apvytę. Prie puokštės, baltam kaspinėly įrašyta keletas jau neįskaitomų žodžių. Kažkoks praeivis paaiškina, kad tas gėles atnešė kažkokios mažos mergaitės ir padėjo ant kapo.

Susitelkę stovim ties kapu to žmogaus, kuris mumyse prikėlė Vilniaus ir gimtosios žemės meilę.

       Aplinkui puošnūs paminklai, meniškos statulos. Vienoj vietoj jaunuolis su švyturiu, ten kitur angelas, angelas, skrendąs su kūdikiu šviesiais padrikais plaukais... Štai garsaus Lelevelio kapas, sunkus ir šaltas Tado Vrublevskio paminklas su bronziniu bareljefu, pritvirtintu prie juodojo marmuro. Povilas Višinskis...

2019 VI 20; vis pagalvoju: o kaip
atsirado šis vienišas nežinomo kareivio kapas
šalia Čiurlionio, ar yra išlikę kokių nors žinių,
kaip ir kur žmogus žuvo? Kodėl buvo
palaidotas čia, o ne Naujosiose Rasose, kur ilsis
palaikai savanorių, žuvusių per Nepriklausomybės
kovas? Šiaip ant kryžių dažniausiai tiksli
žūties data, o čia – tik metai.

       Atsimenu, mačiau paveikslą, kuriame buvo atvaizduota siela, atėjusi pasižiūrėti paliktų namų jai mirus. O tas paveikslas buvo Čiurlionio – iš jo nemirtingojo ciklo „Laidotuvės“. Ir, štai, dabar stoviu prie paskutinio to didžio menininko sunkaus gyvenimo kūrinio, kurį, deja, nebe jis pats sukūrė. Tai jo kapas, nes aiškiai parašyta:

M. K. Čiurlionis.

Kai žiūri į jo kapą ir žinai jį jau mirusį, junti jį šalia savęs, įnešantį daugiau šviesos į kažkada matytus nuostabius jo paveikslus.
       Šalimais medžiai ir nematomos rankos ir akys pro tuos medžius, kaip nuotaikingame jo paveiksle „Miško muzika“. Kapuose slankioja vaikai, kurie siūlo pirkti gėlių. Kažkokios moterys su kastuvais. Jos kalbasi, ginčijasi ir klegasi kurčiu balsu, primenančiu kuosų klegėjimą, rodos, gimtojo miestelio kapinėse, arba mirties žingsnius iš Maeterlincko dramų. Paniuręs senis kasa kažkam duobę ir su kirviu negailestingai kapoja pasitaikančias medžių šaknis.
       Su tylinčiu svetimuoju slankiojame toliau po kapines. Sustoju prie miniatiūrinio paminklo. Mažutis angeliukas, toks ramus nerūpestingas, prisiglaudęs prie šalto kolonos kapitelio, iškalto iš akmens.
Tas angeliukas toks geras ir mažas, primenąs anuos nuostabiai malonius kūdikius patenkintais veidais švelniomis plačiomis nosimis ir lūpomis. Bet ten jis prisiglaudęs prie šaltos akmens kolonos, lyg prie motinos, ir turbūt sapnuoja. Vėl. Niūrus akmuo, šaltas ir daugelio metų prislėgtas. Jame menkos raidžių žymės, o aplinkui išsiskleidę žolynai. Nei vardo, nei pavardės. Raidės nusitrynė, ir jau nebegalima visko gerai įskaityti. Perskaitau tik tragiško džiaugsmo ir žudančios vilties pilną pasakymą: „Aš esu ramybė ir niekados nemirštančio pavasario namų aidas“.

Kampe didelį juodą paminklą supa kareivių kapai,

narsių savanorių, kritusių už šios žemės laisvę. Ir tau rodosi, lyg tas paminklas būtų motina, o jie vaikai, aplink ją rateliu susirinkę. Tik kryžiai skirtingi. Vienų jų puošnesni, kitų menkesni. Kažkas juos išskyrė, nes ant jų paminklėlių skirtingomis kalbomis užrašyta. Juos atskyrė, bet kodėl? Visgi dabar jie draugai, kovoję ir kritę už viską žadančią laisvės idėją, pro domo sua. Žemė ten kažkodėl daug žaliau apsiklosčiusi, daug sodresnės gėlės, turbūt todėl, kad jie buvo jauni.
       Paliekame kapines su svetimuoju ir grįžtam vėl į ramias ir prievakario tyloje skęstančias gatves. Palikę Rasų kalvas su kukliais baltais kryžiais ir skaudžios vilties pilnais žodžiais: „Aš esu ramybė ir niekados nemirštančio pavasario namų aidas“.

Digresija Čiurlionis ir žemininkų karta. Ar būtų pagrindo svarstyt, kuo jų požiūris skyrėsi, tarkim, nuo neoromantikų kartos? Pvz., plg. tą pačią dieną (XI 17) gimusių eilėraščius: Salomėjos Nėries „Šaulį“ ir Broniaus Krivicko „Šaulio tragediją“. — Nežinau, greičiausiai nelabai ką reikšmingo pavyktų išsiaiškint.

(643) Iš atostogų: trys natiurmortai

— — nieko nereikia kurt, viskas susikuria, tereikia pastebėt, – labai paprasta — —

(499) Iš atostogų, iii: Saločiai

Per atostogas teko būt septyneriose kapinėse, jei gerai suskaičiavau; kaip vasaros mėnesiui, visai nemažai. Mėgstu kapines, ars memorativa; o fotografuot kapinėse nemėgstu, nežinau kodėl.
Bet būdamas Saločiuos dukart nesusilaikiau.

← Pamačius prie žaliai dažyto kryžiaus varžtais pritvirtintas JK rankas, – cinikas, taip, cinikas, – prieš akis iškilo reklaminis parduotuvės „Varžtų pasaulis“ plakatas: va šita nuotrauka ir tekstas (žodžiai varžtų ir pasaulis įkomponuoti viršuj, kairėj ir dešinėj): „Mūsų prireiks visais atvejais“ (užrašyta ant Kristaus krūtinės?).
→ Saločiuos šalia, gal tiksliau būtų sakyt: priešais, taip, tiksliau, – vietinių žmonių kapines yra Raudonosios armijos kareivių kapinės; mano močiutė (tėvo mama, nesu jos gyvos akyse matęs, tik nuotraukoj, griežtai žvelgiančią; mirė, kai tėvas dar nevedęs buvo, kariuomenėj tarnavo) palaidota už tų kareivių kapinių, tai per jas ir einam jos kapo link.
1944-ų vasaros pabaigoj Saločiai ėjo iš rankų į rankas, praktiškai visas miestelis sudegė/susprogo. Nugalėjusiųjų kareiviai, aišku, palaidoti. Kur užkasti nugalėtieji – nežinau; nežinau, ar apskritai buvo palaidoti.
Per pusantro šimto žuvusiųjų Raudonosios armijos kareivių įvardinti: (a) tik pavardė, (b) pavardė + vardo raidė, (c) pavardė + vardo ir tėvavardžio raidė; ir tik vienintelis – dviem pilnais žodžiais: eilinis Ядырды Курбан.  Ne tik šįmet, ir anksčiau pagalvodavau: iš kur buvo kilęs šitas prie Saločių žuvęs žmogus? – Jei galit, padėkit.
Beje, keturias dienas trukusius mūšius dėl Saločių („mušėsi kaip pragare“) dienorašty yr aprašęs Kazimieras Zalensas (1924–1993); stebėjo būdamas gimtuosiuos Puškoniuos (Nuotrupos, 2009, p. 17–19).
P.S. Dar šis tas iš š.m. liepos 17-os užfiksuota čia (batautojo patirtys).

(492) Iš atostogų, ii: Jokūbavas

Prae scriptum. Niekada nebuvau buvęs Jokūbave. Tad grįždami nuo jūros nusprendėm pakreivuliot: Palanga–Kretinga–Gargždai, o tada jau A1-u namo. Tarp Kretingos ir Gargždų ir yra Jokūbavas, kur stovi paminklas Aleksandrui Stulginskiui.

architektas Edmundas Giedrimas, skulptorius Motiejus Narbutas, 1991

Mano supratimu, visai gerai tas paminklas atrodo; ir aplinka gražiai sutvarkyta.
Na, buvai, pamatei, ir kas iš to?

Nežinau, gal ir kvailokos, bet, į tą paminklą žiūrint, ėmė galvoj sukiotis tokios mintys: Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais trys prezidentai buvo: Smetona, Stulginskis ir Grinius (Staugaičio ar Merkio, prezidentavusių po dieną dvi, nelabai išeina vadint prezidentais); jei apie to laiko prezidentus kalba užeina, tai pirmiausia vieni Smetoną, kiti Grinių prisimena (na, kam kokios vertybės atrodo svarbiau), o Stulginskis – Vasario 16-osios akto signataras, Steigiamojo Seimo pirmininkas, 1922–1926 prezidentas – vis lieka lyg šešėly, tarsi jam prezidentaujant nieko tokio ir neįvyko: nei iš jo kas valdžią atėmė, nei jis atėmė. Smetonai pasisavinus valdžią, 1927-ais išvažiavo iš Kauno Jokūbavan ir ramiai ūkininkavo; prieš tapdamas diplomuotu agronomu, ketvertą metų mokęsis kunigų seminarijoj, dar ir teologiją bei filosofiją Innsbrucke; nuo noro perprast Dievą, prie noro perprast žemę.
1941-ų birželį jį ir suėmė Jokūbave, be teismo kalino iki 1952-ų, tada nuteisė dar 25-erius kalėti; 1954-ais paleistas iš kalėjimo, bet ištremtas, tik 1956-ų pabaigoj leista grįžti į Lietuvą. 1957–1960 dirbo Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stoty; paskui išėjo į pensiją (ir pati stotis perkelta į Babtus), 1962-ais palaidojo žmoną, ėmė vis stipriau šlubuot širdis, mirė 1969-ų rugsėjį (devynis mėnesius galėjo būt vadinamas: paskutinysis gyvas Vasario 16-osios akto signataras; Petras Klimas mirė 1969-ų sausį). Bet tai tik biografijos faktai, o ne žmogaus gyvenimas.
Jau grįžęs Vilniun prisiminiau vieną tekstą, kuriame užfiksuota ir šiek tiek Aleksandro Stulginskio gyvenimo – dr. Vincas Maciūnas, remdamasis laiškais dukrai, kuri buvo atsidūrusi JAV, 1970-ais per ateitininkų surengtą Stulginskio minėjimą perskaitė pranešimą „Aleksandras Stulginskis savo gyvenimo saulėlydyje: Keli brūkšniai iš jo laiškų“ (Rinktiniai raštai, 2003, p. 817–819).
Iš 1959-03-20 laiško dukrai dr. Aldonai Juozevičienei:

Greitai paaiškės, kaip padarysiu su daržais. Gal pavyks taip sutvarkyti, kad aš jų visai nusikratysiu. Ne taip sunku būtų jas [t.y. daržoves] išauginti, kiek keblumų susidaro jas parduoti. Pačiam vykti į turgų ir laiko nėra, ir nepatogu, o per kitą asmenį parduodant susidaro nuostolių. [...] Fiziniai aš dar gana stiprus, nepalyginamai stipresnis negu mano amžininkai, bet dirbti daugiau 2 metų nenorėčiau, nes darbo sąlygos, santykiai su bendradarbiais yra nelabai malonūs; įžūliai lipa kitam ant kulnų (o jų net keliolika). Darbas arti miesto, visi čionai veržiasi. Mieste savo specialybėje darbo gauti neįmanoma, ypač mano amžiuje [74-eri]. [...] Manau, kad per tuos du metu man pavyks gauti šiokį tokį butelį, nes ilgiau gyventi kambariuke 2½ metro ant 2½ metro yra labai sunku. Jau dveji metai, kaip gyvename tame kambarėlyje, o šeimininkas, nors ir žadėjo, nepajėgia net fortkelės lange įtaisyti... Šį pavasarį turbūt bus galima gauti sklypą namui pasistatyti toj vietoj, kur man labai patinka, bet toji statyba mane labai baugina. Čia reikia turėti ir daug laiko, ir nepaprasto apsukrumo, ko man labai trūksta. [...] Pagalios visas santaupas į namelį sudėsi, gal ir sveikatą prarasi – kas tuomet iš namelio. Nors praeitais metais buvau labai užsidegęs, bet dabar pradedu ataušti – tai ne mano amžiui. Mano idealas būtų senatvėje turėti nors mažą darželį ir jame triūstis, bet turbūt tatai paliks svajonių srityj.

Graži Lietuvos Respublikos prezidento svajonė buvo, bet taip ir liko svajone.

P.S. Nereikėjo man vakar to prašymo-klausimo formuluot [„Prašyčiau įvardinti Prezidentą, kuris daugiau negu dvejus metus su savo sergančia žmona gyveno 2,5 m iš 2,5 m nuomojamam kambary be orlaidės?“], atsiprašau, suklydau. (Ypač atsiprašau Ingos, kuri atspėjo; ne, netikslus žodis.] Niekur dviejų mėginimų spėt (gal Grinius? gal Stulginskis?) taip ir nepasitelkiau (įrašą peržiūrėjo apie 40, jei logika šiuo atveju galioja, vadinas, 30 su viršum galbūt galėjo reaguot: nežinau; čia jau seno bambeklio pastaba: dabar reaguot nežinau tikriausiai ne fasonas; turi žinot arba tylėt [jei nežinai]).

(484) Iš atostogų, i: kaip tėvas kriaušes nuo paukščių gina

Prae scriptum. Per atostogas visokių įspūdžių prisigaudai. Pagalvoji, gal ir užfiksuoti juos būtų neprošal. Bet kad rimtesnių darbų krūva laukia. Todėl, jei pasiseks, bent šį tą smagesnio/įdomesnio pasistengsiu čia pateikti (ir jokių ataskaitų papunkčiui – iki gruodžio pabaigos dar toli).

iš tėvo sukauptų atsargų:
šita moldaviškai čigoniška muzika buvo išleista 1976-ais

Pradėsiu nuo labiausiai pralinksminusio dalyko.
Jokia naujiena, kad žmonės paukščius, pirmiausia špokus, nuo sirpstančių vyšnių ar nokstančių vaisių mėgina nubaidyt ant pagalių prikabinėdami nebereikalingų CD – ir sukiojas, ir blizga. Sako, šiek tiek padeda.
Tai va, nuvažiuoju per atostogas į Biržus aplankyt tėvų, žiūriu, ir tėvas sugalvojęs, kaip kriaušes nuo paukščių saugot. Neturėjo žmogus CD, tai ėmė ir prikabinėjo LP – ir ne tik įprastinių, bet ir tų lanksčiųjų (flexi disc).
Klausiu, ar padeda. – Padeda! Ir dar kaip, šitų labiau bijo negu tų blizgančių blynelių. Prie anų jie jau pripratę. Matai, kaip nereikia nieko išmest – žiūrėk, kaip prisigadijo. Ir dar atsargų turiu.

Reiktų didžiam melomanui Kęstučiui Navakui parodyt: LP – jėga!

(101.5) Iš atostogų: Bartuvos euroregionas

Išvažiuojant iš Palangos, draugė (nemėgstanti klaidžiot kur akys veda) užsuko į Informacijos centrą (dirba nuo 9:00) ir grįžo su lankstinuku ir gautu patarimu: jei dar nematėt, apžiūrėkit prie Darbėnų kuriamą japonišką sodą.
Apie tokį euroregioną nieko nežinojau (pasirodo, įkurtas 2000-ais), apskritai nieko apie tokius regionus. Pasirodo, čia visai rimtas dalykas:

Tai laisvanoriška, geografiškai apibrėžta pasienio regionų sąjunga, dažniausiai suformuota iš kelių besiribojančių valstybių administracinių vienetų ir paremta “atvirų durų” bei lygybės principu. Bet kuris euroregionas remiasi šalių lygybės, bendrų interesų, geros kaimynystės tarp kaimyninių šalių pasienio bendruomenių, laisvanoriškumo principais.
Euroregionas - tai ne tik bendrų dvišalių ir daugiašalių projektų įgyvendinimo plotmė, tačiau ir aplinka, kurioje skirtingų šalių pasienio regionų atstovai gali keistis idėjomis, patirtimi, išdiskutuoti bendras problemas ir bendru sutarimu siekti jas išspręsti. Bendras darbas gali ne tik pagyvinti regionų plėtrą, tačiau ir išsklaidyti nepagrįstas kaimyninių regionų bendruomenių abejones vieni kitais bei vyraujančius stereotipus.
Teisinis euroregionų kūrimo ir egzistavimo reglamentavimo pagrindas yra 1980 m. pasirašyta Europos Konvencija dėl tarpregioninio bendradarbiavimo tarp teritorinių bendrijų ir valdžios institucijų, kuri dar yra vadinama Madrido konvencija. Lietuva, įsipareigodama skatinti tarpregioninį bendradarbiavimą, konvenciją pasirašė 1997 metais. (Algirdas Astrauskas)

Na, tikriausiai ir pinigų iš ES fondų lengviau gaut, jei kreipiamasi euro- vardu.

Tą kuriamą sodą radom palygint lengvai – tereikia stabtelt prie parduotuvės Darbėnuos ir pasiklaust. Taip ir pasakėm mus pasitikusiai moteriai, kuri, kol ieškojom 16 Lt („pigu, kai bus viskas baigta, bilietas kainuos ne 8, o kokius 30 Lt“), susirado ilgą rodomąją lazdą ir ėmė aiškint, kas jau yra ir kas būsią (jei įdomu, galima pasiskaityt čia; žinia, pasirodo, paskleista ir Japonijoj: „Saitama man building Europe’s largest Japanese garden in Lithuania“).
Palydėdama kuriamo sodo link, šeimininkė išvertė užrašą akmeny: „Don’t want too much“. Teisinga mintis. Kol kas ten tikrai visko ne per daug, yra erdvių; o kai bus baigta, įtariu, bent man bus visko per daug. Japonai taupo žemę. Galima nusipirkt bonsų įvairiausių, bet, kaip jau fiksavau, man gražesni pačios gamtos, o ne žmonių sukurtieji.

Vidurkely tarp Darbėnų ir Kretingos, vos pasukus į dešinę – Dimitravas. Priverčiamųjų darbų stovykla, kurioj teko pabūt ir senosios literatūros tyrinėtojui Jurgiui Lebedžiui. Skulptūra tebestovi, bet nei kam ji skirta, nei apskritai kas čia prieš karą ir per karą dėjos – nieko, jokios informacijos. (Radau visai įdomų Audros Venckuvienės str. Vakarų eksprese.)
Recenzuodamas Modesto Kuodžio brošiūrą Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m. (2007), Castoras&Polluxas savo tekstą baigė bravūrišku pasažu (ŠA, 2007-10-27):

Įdomiausia, kad aš pats, perskaitęs šią brošiūrą ir pažvelgęs į save iš šono, suvokiau, jog beveik niekuo nesiskiriu nuo konclagerio kalinių. Pasilyginkite ir jūs.

ATIDUOTIESIEMS Į PRIVERČIAMOJO DARBO ĮSTAIGĄ DIENOS LAIKO PASKIRSTYMAS
nuo spalių mėn. 1 d. iki balandžio mėn. 1 d.

6 val. kėlimas
6–6.30 val. guolio, kambarių sutvarkymas ir prausimasis
6.30–7 val. rytinis patikrinimas, rikiuotė ir tautos himnas
7–7.30 val. pusryčiai ir pasiruošimas darbui
7.30–12.30 val. darbas
12.30–14 val. pietūs ir poilsis
14–18 val. darbas
18–19 val. grįžimas nuo darbo, įrankių valymas, jų sutvarkymas, rūbų valymas, jų patvarkymas ir prausimasis
19–19.30 val. vakarienė
19.30–20.30 val. liuoslaikis
20.30–21 val. vakarinis patikrinimas, paliepimai ir tautos himnas
21–6 val. nakties poilsis

Na, jei vietoj „darbas“ būtų įrašyta „akmenų skaldymas“ – kažin ar jau taip būtų panašu; kita vertus, Kuodžio brošiūroj sustojama 1940-ais; tai, kas vyko karo metais, nelyginamai baisiau.
Nežinau, kas tuo turėtų pasirūpint, bet vis dėlto informacinis stendas Dimitrave turėtų atsiras. Nieko nenoriu pasakyt blogo apie būsimus japoniškus SPA, bet gali atsirast žmonių, kurie domėtųs ir Bartuvos euroregiono memorialinėm vietom. Gal.

Kretinga. Kasmetinis ritualas suvalgyt ką nors bulvinio kavinėj, kuri vadinasi „Vyninė“, o joje esantis televizorius rodo LTV (kol laukėm, pasiklausiau Giedriaus Subačiaus ir Dariaus Kuolio svarstymų apie lietuvių kalbos spindesį ir skurdą). Viskas jau po kelis kartus apžiūrėta, tad teliko apsukt aplink Rotušės aikštę lėtu žingsniu, vos vos į šoną pasukant.
Žemaičiai drovūs žmonės, padariau išvadą pamatęs Kretingos „Amsterdamo“ iškabą. Ir kuklumu nesiskundžia – kebabai čia aukščiausio lygio.

Išsiaiškint, kam dabar priklauso didžiulis tuščias exviešbutis „Mėguva“ to pat vardo gatvėj, taip ir nepavyko – dviejų šalia jo esančių batų parduotuvių darbuotojos nieko nežinojo. O kodėl nepavertus jo socialiniu būstu? Nors gal Kretingai to nereikia.
Rotušės aikštėj kabėjo tarp medžių įtemptas plakatas su dviejų nuotraukų atspaudais; viena iš jų – bajoraitės Paulinos Mongirdaitės (1865–1916?) – štai šita (dešinėj) – ta pati aikštė apie 1910-us. Pasidomėjau žmogum, įdomu.

(101.4) Iš atostogų: graffičiai LT ir LV

Prae scriptum. Taip jau būna: capt tą, capt tą, ir niekas nepabaigta. Nes nesi niekam įsipareigojęs. Dar ir maironianos įrašų reikia padaryt, ir kultūros istorijos trupinių iš 1905 metų likę nesulasiota, o ir per atostogų šį tą buvau užfiksavęs...
Tebūnie šįkart graffičiai. Jei jie talentingai ir deramoj vietoj nupaišyti/užrašyti, mano manymu, tai miestų puošmena. Tarkim, einant pro visokių žaidimų aikštelę šalia Baltojo tilto – akys džiaugias: gyviau, žmoniškiau viskas atrodo. Įdedu kelis pavyzdžius vasarą matytų darbų – visai gražu, bent man.

Laukuva, prie pagrindinės miestelio sankryžos. Be šito piešinio tas xx metų stovintis silikatinių plytų nepabaigiamasai objektas atrodytų dar nykiau, jei tik įmanoma. O herbas nupieštas meistriškai (heraldikos specialistai galėtų paliudyt; aš lyginau su pritvirtintu prie šalia stovinčio pašto).

Kairėj: Palanga, Vytauto gatvė, prie namo nr. 65. Juokais pagalvojau: vietoj oficialių memorialinių lentų toks, portretinis, priminimo būdas būtų l. žavus: sustoja žmonės, svarsto, kas čia toks. Kad nesusigraužtų, reiktų prilipint mob. tel. nr. – paskambinai, ir patvirtina arba paneigia tavo spėjimą. Sakot, pasityčiojimas iš atminimo būtų? Be abejo, kaip kas supranta atminimo įprasminimą – kam pompastika, kam netikėtumas labiau prie širdies.

Dešinėj: Ryga, Eksporta iela. Pavyzdys, kaip tekstas įgauna papildomų prasmių: reklaminiai stendai tušti, sunkmetis, toks jau tas gyvenimas.

Jūrmala. Jei pajūry atsidursit pro šokančius fontanus ir pasuksit kairėn, besigrožėdami dumbliais nepražiopsokit rodyklės „Peldvieta Majori“ – pamatysit laiptus ir viršuj stovinčią nebeveikiančią sovietmečiu statytą sanatoriją (gal kokią sąjunginės reikšmės buvo?) – graffitininkų ypač pamėgtą. Apipaišyta visa aplink. Kaip matyt pirmam vaizde (dešinėj), ir iš Ukrainos žmonių būta; kaip matyt antrame (žemiau kairėj), net lietvamzdžių dalys išgrožintos. Be tų piešinių tikrai tik siaubo filmus filmuot tokiam statiny.

Dešinėj: Mintauja (arba Jelgava), Akadēmijas iela, ant 7 namo sienos atgręžtos, į mašinų stovėjimo aikštelę. Įžiūrėjau adresą www.rafcrew.lv, bet kad jis niekur nevedantis. Nežinau, šitas graffitis man jau net per profesionalus atrodo…

Post scriptum. Tai yra tikrasis viešųjų erdvių humanizavimas, o ne tie burbulai, grandinės ir kt. po Vilniaus tiltais.

(101.3) Iš atostogų: pelkė, k. Vytautas, t. Stanislovas (ir prieduras)

Jei kas klaus, ką verta būtų aplankyt/pamatyt Šiaurės Lietuvoj, neabejodamas (nuo šiol) atsakysiu: Mūšos tyrelį (beje, týrelis – ne vietovardis, kaip gali pasirodyt užmetus akį į stendą, o šiaip žodis, reiškiantis pelkę). Joniškio rajone. Vienas iš 39-ių telmologinių draustinių, esančių Lietuvoj. Man – pirmas.
Iš čia išteka Mūša, upė, kurion turėtų būt išpilti mano pelenai (jei vaikai paisys tėvo valios).

Įeinant (malonus atsitiktinumas) gervės klykė kaip Beno Rupeikos radijo laidos „Kaip žmonės gyvena“ atsklandoj. Ačiū dievui, ES pinigai dar neįsisavinti, jokio lentinio tako nėra, tad patiri retą malonumą – žirglioti aukštapelke, kai reikia galvot, kur čia koją saugiai pastačius. Gailių kvapas, puikiai derančios spalvos (žr. nuotrauką: ar koks koloristas galėtų prikibt?). Retenybės: pvz., pirmąkart de visu – saulašarė (rosera intermedia), įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą; mintanti vabzdžiais. Arba lietuviškas bonsas – pušis aukštapelkėj, kuri, bent man, net gražesnė už kuriamame Japoniškame sode esančius (nusipirkt galimus). Skonis: tekšė (rubus chamaemorus) – kaip nesaldinta obuolienė. Pelkės vidury – Miknaičių ežeras (vienintelis tikras Joniškio rajone); tokiam rudam vandeny dar nebuvo tekę maudytis.

Išeinant (užsukus į sukaltą palėpę perkąst po ilgo grįžimo tyrelio šonu) – laukinių širšių – genialių architekčių – kūrinys, įtaigojantis jas lygint su
Antoni Gaudí (pastarojo nenaudai, aišku; išankstinė nuostata: žmogus – ne kūrybingiausias padaras šiam pasauly; mes tik geresni ar blogesni mokiniai). Praktiškesnis žmonės šį tyrelį apibūdintų kaip spanguoliautojų rojų (didžiausias laukas!).

Už poros kilometrų nuo draustinio – Juodeikiai, garsūs k. Vytautu ir t. Stanislovu.
Paminklas Vytautui pastatytas 1936-ais, išlikęs per sovietmetį (taip ir nepavyko išsiaiškint, vienas iš kelių). Niekas tokiais dalykais nesidomi, bet man sukirbėjo: ar tai ne vienas iš žemaūgiškiausių Vytauto skulptūrinių atvaizdų Lietuvoj; ir veido išraiška keistoka pasirodė – ne per daug mąsli. Pagooglinus: nurodoma, kad skulptūra stovi šalia Šv. Jono Krikštytojo medinės bažnyčios, pastatytos 1920-ais (pvz., čia). Netikslu: paminklą ir bažnyčią skiria kelias; tiksliau būtų rašyt: šalia pradžios mokyklos, 1932–1934-ais dr. Antano Buivydo statytos.
O šalia bažnyčios, šventoriuj, stovi namelis, kuriame 1957–1960-ais gyveno t. Stanislovas Dobrovolskis. Viskas sutvarkyta taip, kaip derėtų siekiant pagerbti asmenį; šalia namelio, kaip priklauso, – kryžius (daugiau žr. čia ir čia). – Nors velniukas ir paklausia: o kur tam namely miegota – lovos (vietos jai) tai nėr?

Prieduras
Pasidžiaugiau, neprošal ir paliūdėti.
Pabiržėj (Biržų g. 9) stovi namas, kuriame yra gyvenęs vysk. Vincentas Sladkevičius. Liūdnokas vaizdas. Namas nebegyvenamas, imantis irt, elektros laidai nukirpti, kieme karaliauja dilgėlės. Kiek pavyko išsiaiškint (gatvę šluojančios merginos, pasisakiusius, kad ne vietinė, žinios), būsimajam kardinolui išsikėlus, čia gyvenusi šeimininkė, kuri iškeliavo į senelių prieglaudą. Nežinau, kaip ten su nekilnojamojo turto priklausomybėm, bet bent jau kartą kitą kieme dalgiu galėtų pašvitruot ir savivaldybės pasamdytas (kad ir per darbo biržą) žmogus. Ar kas iš Pabiržės parapijiečių (iki bažnyčios koks 100 m).

P.S. Namo istorijos tęsinys, iki pabaigos, čia.