(1058) Tarp kitko: kelios nuotraukos iš Mokslo dienų

[Pirmosios Lietuvos Respublikos paskutiniam dešimtmečiui baigiantis, gimnazistai iš esmės telkės apie du leidiniu – Ateitį arba Mokslo dienas. Ateitį esu išžiūrėjęs, joj bendradarbiavo, ją prenumeravo, supaprastintai tariant, tie, kuriems svarbiau buvo Dievas, ateitininkai, o MDienas – tie, kurie pirmenybę teikė tautai; Ateity tikrai nebūt buvęs skelbiamas toks posmas, skirtas Tautos Vadui: „Širdį gerą, širdį skaisčią, / Mylinčią neši, / O Tavasis meilės žodis – / Lyg malda šviesi“ – MDienoms, protautininkiškam moksleivių leidiniui, tiko. Nebuvo noro to žurnalo študijuot. Bet, pasirodo, ten irgi įdomių dalykų esama – coll. Pranas Vasiliauskas į MDienas buvo kuriam laikui paniręs.]

Beieškant nepamesto
Beieškodamas, ko nepametęs, perskleidžiau visus periodinio spaudinio Mokslo dienos numerius. Tai buvo Lietuvos Mokytojų Sąjungos leistas „mėnesinis iliustruotas Lietuvos moksleivių žurnalas“, ėjęs 1937–1940 metais. Nuo pirmo iki paskutinio numerio (iš viso pasirodė 42) jį redagavo mokytojas, rašytojas, kalbininkas Leonas Kuodys (1902–1975). Beversdamas puslapį po puslapio (beje, nustebau – daugelio numerių puslapiai buvo nepjaustyti, vadinasi, per 80 metų niekas to komplekto nebuvo vartęs!), pastebėjau, kokį didelį dėmesį redaktorius skiria lietuvių literatūrai ir ypač moksleivių grožinei kūrybai, literatų būrelių (jų nariai dažniausiai vadinami literatūrininkais) renginiams ir leidiniams. (Po įsivesta rubrika „Būrelių laikraštėliai“ nuolat buvo pristatinėjami moksleiviški laikraštėliai bei žurnaliukai, daugelį jų plačiai atverčiant ir visapusiškai įvertinant. Kai kurie šių leidinukų jau yra pražuvę, tad apie juos šį tą galime sužinoti tik dėka toliaregiškos Leono Kuodžio, kaip redaktoriaus, politikos.)
Bet aksinas šiam rašinėliui atsirasti kilo dėl žurnale publikuotų lietuvių rašytojų įdomių nuotraukų bei foto paliudijimų apie intensyvų literatūrinį (ir kitokį) gyvenimą to meto mokymo įstaigose. Norėtųsi kai kurias fotografijas pristatyti „Šis tas apie šį tą“ skaitytojams. Taigi:

√ 1937 metų nr. 4 (p. 217) publikuojama Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861–1943) nuotrauka Lietuvos Motutė G. Petkevičaitė mažose dienose, daryta – sunku ir suvokti – 1867 metais! Tai yra, aišku, vienas pirmųjų lietuvių rašytojų atvaizdų, užfiksuotų foto technikos priemone. (O kas buvo pats pirmasis? Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas?..) — [Būsimosios rašytojos ir visuomeninkės nuotrauka įterpta į jos atsiminimus „L. Ivinskis – mano pirmasis mokytojas“, kuriuose prisimena ir tai, kaip turėjusi išmokt atmintinai eilėraštį apie Vytautą: „Książe Witold nie próżnował / Na litewskim tronie“ etc.; apie šį eilėraštį esu šį tą užfiksavęs. Bene įspūdingiausias šitų atsiminimų epizodas – apie tai, ką Petkevičaitė išvydo kabant pas Ivinskį ant sienų. Jai atrodė, kad tai paveikslai; viename buvusi pavaizduota „smailianosė boba su kepurėle, išskėtusi abi rankas, – nors dešinioji buvo lyg nuo peties atitrūkusi. Boba buvo pavirtusi su kėde; kėdė man priminė šuns atvaizdą. Šiaip dar buvo matyti tos [bo]bos plačių plačiausias sijonas.“ (p. 217). O išties tai buvęs Europos žemėlapis: bobos galva – Ispanija, kepurėlė – Portugalija ir t.t., „o platusis sijonas – Rusija, kuriai priklausanti tėvynė – Lietuva“. Pagalvojau: kaip reaguotų dabartiniai vaikai, išgirdę apie tokį įsivaizdavimą? Bet vargu ar jis pasirodytų esąs tinkamas mokyklinei programai – dėl žodžio boba.]
√ Tų pačių metų nr. 10 kriptonimu J.Ž. pasirašytas tekstas „Maironio tėviškėje (Raseinių gimnazijos ekskursijos įspūdžiai)“ iliustruojamas nuotrauka Raseiniškiai ekskursantai prie Pasandravio rūmų, kuriuose augo Maironis (p. 533). Šiais laikais, jei neklystu, iš tų „rūmų“ belikę tik pamatai...


√ 1938 metų nr. 2, p. 96 esančioje nuotraukoje Biržų gimnazijos literatūros būrelio surengto aštuonių gimnazijų literatūros ir muzikos vakaro svečiai su šeimininkais tarp 86 užfiksuotų personų turėtų būti ir tame vakare dalyvavę bei pirmaisiais smuikais griežę Pranė Aukštikalnytė, Vytautas Mačernis, Paulius Drevinis, Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius... („Št apie št“ leidėjas ir redaktorius galėtų paskirti kokią nors literatūrinę premijukę pirmajam, suradusiam nuotraukoje bent jau ką tik išvardintus autorius. Kad būtų lengviau ieškoti, informuojame, jog tame pačiame numeryje (p. 101–102) publikuojama minėto vakaro apžvalga „Literatūros ir muzikos paradas Biržuose“, atlikta K. Tymuko [spėčiau, Kosto Tymuko (1920–1982), tapusio inžinierium; dešinėj – jo nuotr., skelbta MDienose 1939, nr. 3, p. 155, kaip laimėjusio konkursinio rašinio II premiją]). — [Vargu ar reikia žmones skatint akis gadinti: jei žvelgtumėm į nuotraukos originalą, būtų lengviau. Ką įžiūrėjau: Biržų literatūrininkų pirmininkas EugM, „savo eilėraščiais privertęs auditoriją susikaupti“, sėdi antroj eilėj antras iš dešinės; „visus linksmai nuteikusio savo novele“ BrKr plika galva šviečia viršutinėj eilėj maždaug per vidurį; ilgakasė Pranutė Aukštikalnytė – regis, trečioj eilėj VI iš dešinės; o VytM, „didingai prabilusio apie mirties paveikslą ir damą par excellence“, deja, akys neranda; renginys vyko net dvi dienas, gal kai kurie žemaičiai išvažiavo namo nesulaukę, kol bus fotografuojamasi? — Šito literatūros vakaro atspindys yra ir 1938-ų kovą išleistame Biržų gimnazijos literatūrininkų būrelio laikraštėlyje Literatas, nr. 1(4): p. 2 – Aukštikalnytės eilėraštis „Sugriuvus tėviškė“, p. 3 – Mačernio „Mirties Paveikslas“ (beje, tai, regis, vienintelė eilėraščio publikacija, rankraštis greičiausiai neišlikęs, nes knygoj Po ūkanotu nežinios dangum nurodyta, kad eilėraščio tekstas – būtent iš šio šapirografuoto leidinėlio.]

Tam pačiam Mokslo dienų numeryje yra dar dvi grupinės jaunųjų literatų nuotraukos:
√ p. 105 nuotrauka Telšių gimnazijos II.12 literatūros vakaro dalyviai. Pirmoje eilėje neabejotinai klūpo Vytautas Mačernis. — [Prieky centre, beveik neabejotinai, Pranutė Aukštikalnytė; kam spaudžia ranką VytM? Spėčiau: Stasiui Šneideriui-Diemedžiui iš Panevėžio, kaip ir PrA-tė.]
√ p. 118 publikuojama nuotrauka su tokiu aprašu: Kauno III gimnazijos aktyviausi literatininkai su globėja mokyt. P. Orintaite. Iš kairės į dešinę: O. Kostiukovas, A. Savickis (vicepirm.), G. Anužytė (sekret.), V. Maknytė ir E. Mieželaitis (pirm.). A. Savickis – tai, aišku, rašytojo Jurgio Savickio sūnus, Danijos sostinėj gimęs būsimasis dailininkas Augustinas Savickas.

√ 1938 metų nr. 12, p. 675 yra nuotrauka Tauragės gim-jos literatūros būrelio surengto Žemaitijos moksleivių dainos, muzikos ir literatūros vakaro programos dalyviai su globėjais ir svečiais. Tos nuotraukos dešiniajame krašte, antrasis, žiūrint iš apačios į viršų, regis, Vytautas Mačernis. (Kadangi nuotraukų su Mačerniu nėra daug, tai Mokslo dienų puslapiuose paskelbtos dvi ar trys fotografijos su poetu gali kokiu nors požiūriu sudominti jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojus bei jo asmenybės ir poezijos gerbėjus). — [Šalia Mačernio, spėčiau, Henrikas Nagys; centre su balta apykaklaite – viešnia Bronė Buivydaitė. Šį žemaičių moksleivių kūrybos vakarą aprašė pats Mačernis – tekstas yra šitam tinklarašty, net mėginau rengt komentarus.] 
√ 1939 metų nr. 2, p. 122 atkreiptas dėmesys į Vytauto Mačernio balsą: „Mačernis paskaitė eilėraščių. Jo balsas ir vykę eilėraščiai padarė gerą įspūdį.“ — [Gal tai pirmas kartas, kai paminėtas VytM balsas; prisiminiau Alfonso Nykos-Niliūno mintį: „Iš visų galimų Mačernio portretų jo pažinimui, mano nuomone, šiandien būtų naudingiausias balso portretas.“ Toliau: „nei prieš Mačernį, nei po jo niekur neteko girdėti tokio sugestyvaus balso. Jo balsas keitė žodžio prasmę, grąžino jėgą žodžiams – paliegėliams [...]. Tokį balsą turėjo turėti mistikai ir šventieji“ etc.; žr. Temos ir variacijos, 1996, p. 108–109. / Beje, to paties Mažeikiuos vykusio literatūros ir muzikos vakaro apraše užfiksuota būsimojo Sodybų tuštėjimo meto autoriaus gal viena pirmųjų viešų nesėkmių: „joniškietis Avyžius nuobodžiai skaitė ilgą ir įdomią novelę ‘Sielvartas ir grioviakasys’. Dėl blogo skaitymo publika negalėjo novelės sekti. Dėl publikos nuovargio buvo sutrumpinta programa.“]

mokytojo Petro Bliumo nuotr.

√ 1939 metų nr. 3, p. 155 rasime Lazdijų gimnazijos mokinio B. Labensko portretą. Benediktas Labėnas (Labenskas)-Kariūnas yra vienas garsiausių Lietuvos partizanų vadų. Jį 1949 III 7 miegantį bunkeryje nušovė Kostas Kubilinskas, liaudyje geriau žinomas kaip talentingas vaikų poetas. Žūties metu, pavaduodamas išvykusį Dainavos apygardos vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, laikinai ėjo jo pareigas. Nepriklausomoje Lietuvoje Labėnas-Kariūnas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Benediktas Labenskas buvo taip pat žinomas literatas, spausdinęs periodikoje savo poeziją, prozą, publicistiką, kritiką. Jo kūrybos yra ir Mokslo dienų puslapiuose. 2000 metais išleista šio kario ir rašytojo poezijos ir prozos rinktinė Žygiuojanti tauta.
√ 1939 metų nr. 4, p. 203 vėl publikuojama Gabrielės Petkevičaitės-Bitės nuotrauka – šįkart su Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleive M. Slavinskaite, rašinio (p. 202–204) „Pas Tautos Motinėlę – Bitę Petkevičaitę (Jos 78 m. sukaktuvių proga)“ autore.
Ratas užsidarė. — [Ratui užsidarius, pagalvojau apie Bitės įvardus: Lietuvos Motutė, Tautos Motinėlė. Nebuvo stabtelėjus mintis prie Bitės kaip Lietuvos motinėlės; labai prasmingas įvardas; galima būtų dažniau pasitelkt. Be to, jos, kaip jaunuomenės rėmėjos, veikla susisieja su tuo, ką darė Matica srpska ir kitos XIX amžiais antroj pusėj atsiradusios Maticos – čekų, kroatų, moravų, slovėnų etc.]

— Ačiū, Pranai, už triūsą, ir mane paskatinusį galvą pakrapštyt.

(1018) Tarp kitko: kaip lietuviai pirmą savo enciklopediją mėgino parengti, i

 jeigu į Vasario 16-ąją būtumėm atėję turėdami enciklopediją? (Plg.: latviai į XX amžių įžengė jau turėdami Dravnieko konversācijas vārdnīcą, 1903-iais pradėjo leist antrąją.)
Ar dabar vis tiek ginčytumėmės, kaip geriau lietuviškam tekste rašyt, tarkim, ne lietuvių asmenvardžius – taip, kaip jie patys rašo, ar kaip mes turėtumėm juos ištart? Ir kodėl man atrodo, kad nekiltų jokių net abejonių, nes kaip daryt jau būt buvę apsispręsta daugiau kaip prieš šimtą metų, jau turėtumėm tradiciją.
(Senokai tokie anokie aistoriški klausimai galvoj sukiojas, vis rinkaliojau medžiagą apie pirmą nepavykusį bandymą parengt ir išleist enciklopediją lietuvių kalba. 2002-ais Lituanisticoj, t. 20, buvo Violetos Černiauskaitės straipsnis apie tatai, bet toks apžvalginis. O mane mėsa, liesesnė ar riebesnė, labiau domina, tai, kas pirminiais šaltiniais vadinama; „smulkmenos“ – kad ir toks dalykas, kaip būt buvę rašomi įv. asmenvardžiai ir vietovardžiai, ir pan. Gal ir per daug šitam įraše citatų – nemažas pundelis popierių susikaupė, ir dar toli gražu ne viską sužiūrėjau, kol tariau sau: gana; – atsiprašau, bet bus toks citatų kolažas [Žibuntas Mikšys įtikino, kad minkštumo ženklo nereikia]; gal kam nors kas nors pravers? Ir plano jokio neturiu, tik punktyras galvoj.)
— Ar kada yr tekę ką nors kritiškesnio skaityt ar girdėt apie Lietuvių mokslo draugiją? Bent aš neprisimenu, tad vietoj įvado – Analfabeto slapyvardžiu prisidengusio Mykolo Biržiškos pasvarstymas ir pasiūlymas, surašyti 1910-ų ankstyvą pavasarį:

Lietuvių Žinynas.
Štai jau 4-tas visuotinas Lietuvių Mokslo Draugijos susirinkimas, pradedąs ketvirtus jos gyvavimo metus. Keletas paskaitų, daug plojimo, oficijališki valdybos pranešimai, nekartą mandagumo dėlei jų kritika, vienas-kitas sumanymėlis, žadėjimas kitais metais daugiau nuveikti. Valandėlę gyvenam šiokioj-tokioj mokslo atmosferoj. Pasibaigė susirinkimo posėdžiai, praeina dar 2–3 savaitės, ir mūsų šviesuomenė užmiršo apie mokslo reikalus... ligi kito tokio-pat susirinkimo!
     Kitų siūloma sumanymai, ir aš pranešiu savą. Jų tiek kilo, tiek niekais nuėjo, jog lyg-ir baugu būtų su nauju išsišokti... Bet dar esu jaunas, gyvenimo smūgiai dar neišblaškė mano svajonių, su tuo sumanymu slepiuos jau bene apie dešimtį metų, – bent sykį reikia jį svietui parodyti!
     Mūsų šviesuomenė negyvena mokslo kultūra. Mokslu užsiimą žmonės kas sau darbuojasi, užsidarę, išsiblaškę. Mokslo draugija tai yra labiau formališkas, negu stiprus vidurinis jųjų susirišimas. Dauguma netiek pati jai ką-nors duoda, kiek išnaudoja jos vardą ir rinkinius savo specijališkumui. Dar silpniau draugija susirišusi su platesniąja šviesuomene. Gauna iš jos skatikus, bet ir pati jai ne-kuo teatsilygina. Sykį per metus pasirodanti „Lietuvių Tauta“, viena-kita paskaita Vilniuje, valdybos atskaitos ir pranešimai – iš tokios tatai, grynai akadėmiškosios pusės stoja prieš mus mokslo draugija. Ją giria, gerbia, net kartais perdaug iškelia, daug-ko iš jos laukia, ko jinai dar ilgai neįstengs mums suteikti, bet kartu ji virsta, vieno-kito akyse, vien apdulkėjusių knygų ir senovės daiktų rinkiniu. Lyg-ir kįla augštyn, akadėmėja, bet kartu didžiai reikia daboti, kad „minia“ šalinties nuo jos nepradėtų. Mokslo tyrinėjimas Lietuvos ir lietuvių dabarties ir praeities, šiandieninėms sąlygoms tebesant, galės plėtoties tiktai tuokart, jei mūsų draugija bus nuolatinai ir angštai susirišus su naujakultūre, arba, kaip kiti sako, tautiškai susipratusia visuomenės dalim. O toks ryšys tebesiranda bendrame darbe.
     Kad toks bendras darbas dar galimas, kad minėtasai ryšys, tiesa, draugijos vardu, bet ne darbais tebepalaikomas, dar nenutrūko, parodo šioks-toks pinigų įplaukimas Mokslo ir Dailės Draugijų namams pastatyti. Bet, viena, šį sumanymą laikraščiai labai reklamuoja, kita – tat grynai piniginis darbas ir pati draugija šiame atvėjyje yra kasininkė, bet ne mokslo-kultūros vadė. Mano gi siūlomasai mokslo ir kultūros darbas, kuriame, draugijai vedant, mūsų šviesuomenė galės dalyvauti ir karštai juo rūpinties, tai lietuvių žinyno (enciklopėdijos žodyno) suruošimas.
     Jo parūpinimas reikalauja, kad įtemptume visas savo žinias, kokias turime iš Lietuvos istorijos, literatūros, ekonomijos, etnograpijos, filologijos, gėograpijos, botanikos ir t.t. Maža to! Dabartinis mūsų mokslo stovis neleidžia mums pasitikėti savo jau įgytomis nuo kitų žiniomis, reikalauja, kad mes čionai-pat jas pertikrintume. Tai ne šovinistiškas išdidėjimas, tai ne išanksto nutartas paniekinimas viso, kas svetima, tiktai liūdnu prityrimu įgautas ir bene visų jau su mokslu šiur-tur susidūrusiųjų išduodamas mūsų žinijai testimonium paupertatis. Tiesa, šis-tas jau dabar daroma: draugijos knygynan pakliųva viena-kita ligišiolei nežinoma knygelė ar rankraštis, dainų ar žodžių sąsiuvinėlis, pamažėl auga arkyvas, muzėjaus rinkiniai, vieno-kito užrašoma dainos, kasinėjama pilekalniai, dulkinamasi arkyvuose ir arkyvėliuose ir t.t., bet vis tai daroma dažniausiai ne sistėmiškai, lyg-ir privatiškai. Tyrinėjimų suosekmės, išskyrus madai ar „politikai“ parūpusias mokslo šakas, daugiausiai pasilieka neskaitlingų „akadėmininkų“ „sferose“. Kas kita rengiant žinyną. Tasai sistėmiškasai darbas ir mokslininkus tarp savęs suartįs ir, reikalaudamas iš šviesuomenės netik piniginės, bet ir nemažos intelektualinės pašalpos, užinteresuos jos platesnius sluogsnius, stipriau už ką-kitą suriš juos su draugijos varomu darbu, pakels juose mokslo kultūrą, išplės jo veikimo ribas, palengvįs mokslo tyrinėjimus, skubįs jo paties plėtojimąsi. Tai, žinoma, ne vieniems-dviem metams darbas; gal-būt, visai šviesuomenės kartai prisieis jį kelti ant savo nugaros. Gal tat ir geriau... Jauskime mokslo sunkumą!
     Nebijokim, kad tuo sumanymu neužkenktume „Tautos namams“. Lai ir toliau aukos bus jiems renkama. Tuo tarpu žinynui, kurio išleidimas irgi reikalaus nemažų lėšų, dar nerinkim: kai pabaigsim namams rinkti, jam pradėsim. Bet jau dabar rengkimės prie darbo! Susekim, kaip kitur enciklopėdijos sustatoma. Apsvarstykim skyrius. Peržiūrėkim jų „skyles“. Pristatykim prie darbo senus ir jaunus mokslininkus, šviesuomenę. Neužmirškim jaunuomenės jiegų. Pasirūpinkim „Lietuvių Tautą“ kuogreičiau bent bertaininiu laikraščiu paversti, kurs sukoncentruotų tą visą darbą. Rinkim knygas ir rankraščius tamtikru, prie žinyno išleidimo pritaikintu planu. Visur, visame-kame turėsim tamtikrai susitvarkyti.
     Jei ne šįmet, tai kitais metais, už 2–3 m. vistiek prisieis mums tas darbas pradėti. Tat galvokime! (Visuomenė, 1910, nr. 5, p. 169–171)

Nemini MykB-ka savo rašiny Amerikos, vadinas, dar nežinojo, kad ir ten apie enciklopediją galvojama. Ir ne tik galvojama, bet ir imamasi parengiamojo darbo, kurio rezultatas ne ateities miglose skendi, o aiškiai įsivaizduojamas – apimtys, pinigai ir kt. paskaičiuota.
Kriptonimu G.P. pasirašytas (greičiausiai Gabrielės Petkevičaitės) straipsnis Lietuvos žiniose (1910-10-20/11-02, nr. 83, p. 1 ir 2), parengtas remiantis iš Chicagos gauta informacija, tik pabaigoj pridėta savų pasvarstymų:

firminio blanko kepurė

Naujas amerikiečių sumanymas.
«Lietuvos» leidėjas A. Olševskis sumanė leisti Čikagoje (Amerikoje) enciklopediją lietuvių kalba.
     Enciklopedija ta ketina išeiti trijuose dideliuose tomuos, 600 puslapių kiekvienam tome. Visoje enciklopedijoje ketina sutilpti apie pusantro milijono žodžių. Medžiaga gi, šitai enciklopedijai skyriama, bent svarbesnioji jos dalis, ketina būti pirm «Lietuvoje» spauzdinama. Leidėjas tikisi tokiu būdu susilauksiąs sakomųjų straipsnių kritikos ir, prieš spauzdinant juos enciklopedijoje, galėsiąs nurodomas kritikos klaidas atitaisyti.
     To didelio veikalo leidimui A. Olševskis skyria 25.000 rub. ir prireikus daugiau, vienam raštų apmokėjimui ketina duoti į pusaštuntą tūkstantį rubl.
     Ypač rupi leidėjui, kad kaip galima geriaus butų parašytas skyrius apie Lietuvą ir lietuvius.
     Tuo tikslu kviečia jis bendradarbiauti šitus lietuvius-rašytojus.
     1. Dr. J[onas] Basanavičius. Lietuvių tauta. Lietuvių pasakos, papročiai, žaislai; numizmatika.
     2. M[ykolas] Biržiška. Lietuvių rašytojai; Duonelaitis, Poška, Klementas ir kiti.
     3. K[azimieras] Būga. Alfabetas. Lietuvių, latvių ir prūsų kalba; mytologija; Lietuvos vietų vardų etymologija.
     4. Kun. [Pranciškus] Bučys. Katalikybė.
     5. P[eliksas] Bugailiškis. Kauno gubernija, jos miestai, miesteliai, jų aprašymas, statistika.
     6. A[ndrius] Bulota. Lietuviai atstovai Rusijos dumoje. Duma.
     7. Kun. A[leksandras] Dambrauskas. Bažnyčios dalykai Lietuvoje; vyskupai ir įžymesni kunigai; lietuvių kalba bažnyčioje; matematika; esperanto.
     8. P. [t.b. Juozas] Damijonaitis. Lietuvių mokykla; vadovėliai.
     (9. Prof. A[lexander] Doritsch [bulg.: Aleksandăr Dorič]. Senbulgariškoji kalba; slavų kalbos.)
     10. L[iudas] Gira. Vilniaus ir Gardino gub., jų miestai, miesteliai, aprašymas, statistika. Baltgudžiai.
     11. Dr. K[azys] Grinius. Suvalkų gubernija, jos miestai, miesteliai, jų aprašymas, statistika.
     12. Aug[ustinas] Janulaitis. Valstiečių judėjimas Lietuvoje. Simanas Daukantas.
     13. Kun. A[ntanas] Kaupas. Lietuvių katalikų bažnyčios ir parapijos Amerikoje. Sociologija.
     14. J. Kurmelis [= Juozas Tūbelis]. Agrikultūra; ūkis Lietuvoje; ūkio draugijos.
     15. P[etras] Leonas. Teisių dalykai Lietuvoje; bendrijos, valsčiai, gminos.
     16. [Povilas] Matulionis. Lietuvos girios; flora.
     17. P[ranas] Mažilis. Medicina.
     18. G[abrielė] Petkevičaitė. Teatras Lietuvoje. Moterų judėjimas Lietuvoje.
     19. M[ikas] Petrauskas. Lietuvių muzika, dainų melodijos.
     20. Kun. [Antanas] Petraitis. Astronomija.
     (21. Prof. J[an] Rozwadowski. Lygintinė kalbotyra. Lenkų kalba. Kašubai, polabai.)
     22. Kun. [Adolfas] Sabaliauskas. Lietuvių muzikos instrumentai.
     23. J[uozas Adomaitis-]Šernas. Etika; aistetika. V. Kudirka. „Varpas“ ir jo įkurėjai.
     24. J[urgis] Šaulys. Politiškoji ekonomija.
     25. Dom[as] Šidlauskas. Vartotojų draugijos Lietuvoje.
     26. Ig[nas] Šlapelis. Lietuvių dailė.
     27. Dr. J[urgis] Šlapelis. Lietuvių knigynai ir knigynėliai.
     28. Dr. J[onas] Šliupas. Lietuviai Amerikoje, laikraščiai, draugijos.
     29. Kun. J[uozas] Tumas. Lietuvių laikraštija. Lietuvių tikėjimiški papračiai, apeigos. Numas.
     30. L[iudas] Vailionis. Biologija. Lietuvos gyvija.
     31. Vidūnas. Prūsų lietuviai. Filosofija, teosofija.
     32. A[ugustinas] Voldemaras. Lietuvos historija; lietuvių literatūros historija.
     33. Prof. E[duardas] Volteris. Etnografija. Latvių tauta ir literatūra. Lietuvių teatras Peterburge.
     34. Kun. [Juozapas] Žiogas. Archaiologija.
     35. A[ntanas] Smetona. Lietuvos ekonominiai dalykai. Lietuvos bankai.
     Kitus dalykus ketinama imti iš kitų tautų enciklopedijų, kaip iš geriausios anglų kalboje „Enciklopedija Britanica“, iš Brokhauzo enc. ir kitų.
     Šį darbą atlikti, o taip-pat sutvarkyti visą medžiagą paima ant savęs žinomas irgi Lietuvoje vyras Kl. Jurgelionis, dabar antrasis „Lietuvos“ redaktorius.
     Visam sumanymui belieka tik linkėti geriausio pasisekimo ir kuogreičiausio įvykimo. / [...]
     Gali vien čia išsiskirti pažiūras apie tai, ar ne geriau būtų tokius didelius pinigus aukavus pamatiniam veikalui enciklopedijai, kurioje būtų vien pati Lietuva ir lietuviai iš kiekvieno atžvilgio nuodugniai ir rimtai nagrinėjami. / [...]
     Bet svarstant vien šių dienų, t.y. trumpesnio laikotarpio naudą—žmogus bevelytum beveik išvysti ir tokį veikalą, koks yra gerbiamojo A. Olševskio sumanytas.
     Juk paskutiniais laikais išaugo taip Amerikoje, kaip ir pas mus Lietuvoje jau dideli savamokslių buriai, kurie nemoka kitos kaip lietuvių kalba ir kaskart balsiau ima reikalauti savo tolesniam plėtojimos visokių šaltinių. Jų balsas gal ir greitesnio aprūpinimo reikalauja, nekaip tųjų, kurie ir kitose kalbose pasiskaityti yra išmokę.

Kitame tuolaik dukart per savaitę išeinančių Lietuvos žinių numery (1910-10-23/11-05, nr. 84, p. 1 ir 2) savo nuomonę išdėstė Augustinas Janulaitis, kaip ir Petkevičaitė-Bitė, ir kiti, gavęs leidėjo ir bankininko Antano Olszewskio 1910-10-12 surašytą „atsišaukimą“ – pasiūlymą bendradarbiauti. Iš principo pritaręs sumanumui, AugJ-tis imasi reikalo:

Pirmiausiai apie turinį. Žada ji būti enciklopedija, apims visas mokslo šakas, bet Lietuvos skyrius būsiąs kuoplačiaus aprašomas. Sunku būtų sutikti su tokiu medegos padalijimu.
     Kuolabiaus mūsų šviesuomenei stoka pažinimo Lietuvos dabartinio padėjimo, jos praeities ir visų jos gyvenimo pusių. Reikėtų atkreipti atidžią į tai. Lietuvos enciklopedija turėtų tat atlikti. Ji gi galėtų supažindinti mūsų visuomenę su savo kraštu, su savo žmonėmis, galėtų būti akstinu jaunuomenei toliaus tyrinėti. Nežinant savo krašto, sunku būti veikėju, kitaip jis virs cimbolu barškančiu. / [...]
     Juk galima kokius du tomu ar net visus tris vienos Lietuvos reikalams pavesti, o vieną visiems kitiems. [...] stoviu už vien Lietuvos enciklopediją, o jeigu galima leisti ir abelnąją (lai nesistebi žodžiui) enciklopediją, tai skyrium.

Beje, panašią nuomonę kaip Petkevičaitė-Bitė, kaip Janulaitis turėjo ir Kazimieras Būga, kitų metų pavasarį (1911-04-08/22) laiške KlJ-niui rašęs:

Enciklopedijos sumanymui aš nelabai tepritariu. Manaip mums reikalinga visai kitokia enciklopedija: Lituanologijos enc. Bendrosiomis žiniomis mes galime naudoties ir iš svetimtaučių enciklopedijų. Lituanologijos enciklopedijon turėtų eiti visa tatai, kas paliečia plačiausiai Lietuvą. Tokion enciklopedijon aš šį tą parašyčiau. (Rinktinai raštai, t. III, 1961, p. 928; pirminė publ.: Literatūros naujienos, 1935-01-05, nr. 1, p. 3)

(Vietoj padėkos Aurelijui Giedai už padovanotą savo knygą Manifestuojanti Klėja: istorikai ir istorika Lietuvoje 1883–1940 metais: o Augustinas Voldemaras blaškės (iš KlJ-nio laiško JB-iui 1911-05-05): „P-s A. Voldemaras nesiėmė dirbti, vien neišsitikėdamas mūsų galėjimu išleisti kadir ir mažoj skalėj encyklopedïą. Manytume, jog, sužinojęs išleidimą įvyksiančiu, rašyti imsis. Lietuvos-gi historïos daliai jį vieną tematome daugiausia tinkamu esant. Trokštame tad, kad Tamsta turėtum jį bendradarbių skaičiuje“, LLTI BR, F2-1043.)
Ir Bitė, ir Janulaitis, ir Būga, ir net Voldemaras, nors abejonių turėjo vis dėlto bent jau iš principo neatsisakė bendradarbiaut toj KlJ-nio rengsimoj enciklopedijoj. Viskas tvarkoj. — Bet juk reikia, kad kas ir išsišoktų. Lapkričio pradžioj stryktelėjo viešumon Juozas Gabrys, net penkiuos laikraščiuos Lietuvoj ir Amerikoj pasiskelbdamas, esą jis ir pirmesnis, ir ambicingesnis (skaičiau Lietuvos žiniose per du numeriu: 1910-11-13/26, nr. 90, p. 2; 1910-11-17/30, nr. 91, p. 1 ir 2). Labai ilgas surašas. Jei trumpai, maždaug taip: mintį leist enciklopediją jis išdėstęs Tėvynės Mylėtojų Draugijos susirinkime (galima suprast, anksčiau, negu pasklido žinia apie Olszewskio-Jurgelionio ketinimą), o „tuli Amerikos biznieriai matydami enciklopedijos reikalą pribrendusiu, užsimanė pasinaudoti juomi savo naudai užbėgdami T.M.D. už akių“; ir Gabrio sumanymas esąs daug didesnis ir rimtesnis: abelnoji 10–12 tomų enciklopedija, ir visi tekstai pačių parašyti – jokių vertimų ar kompiliacijų. — Atsakydamas (atsakymas irgi ilgas, per du numeriu: LŽ, 1910-12-31/01-13, nr. 104/105, p. 2 ir 3; 1911-01-06/19, nr. 2, p. 1 ir 2) KlJ-nis paaiškino, kad Olszewskiui imtis enciklopedijos pasiūlęs vis dėlto anksčiau, nei vyko tas TMD susirinkimas, – 1909-ų vasarą ir pamėgino paskaičiuot, kiek Gabrio įsivaizduojama enc-ja kainuotų – milijonų reiktų, o „mes neturime nei milijonierių, nei milijonais vartančių draugijų. [...] T.M. Dr-jos enciklopedija gali būti tik tolima tos draugijos svajonė.“
Beje, o kai kam atrodė, kad išvis, bent kol kas, jokios enciklopedijos nereikia. — Jau, galima sakyt, post factum, Olszewskio-Jurgelionio enc-jos rengimui sustojus, savo nuomonę išdėstė Ramūnas Bytautas (LŽ, 1912-09-04/17, nr. 104, p. 2 ir 1912-09-06/19, nr. 105, p. 2; aišku, baisiai negražu įtarinėt, bet minčių visokių kyla: kodėl filosofiją prižiūrėt buvo pasiūlyta Vydūnui, o ne Bytautui, enciklopedijose filosofu vadinamam? galėjo žmogus pajust nuoskaudą? galėjo; bet gal ir visai be pagrindo toks įtarimas):

Kilus pernai enciklopedijos sumanymui, burelis rašytojų, susispietuvių apie „Aušrinę“, pripažino jį bergždžiu ir nutarė kreiptis į visuomenę ir leidėją su kitu sumanymu. Bet del tulų priežasčių nutarimas nebuvo įvykintas. Enciklopedija pradėta rengti, visuomenei visuotinai užjaučiant. Tečiau pastaruoju laiku enciklopedijos leidimo darbas, matyti, įra. Laikraščiai išnaujo ima svarstyti visą dalyką. Todel tariuos neprošalį busiant pakelti ir musų balsą. / [...]
     [...] enciklopedija netur savarankės reikšmės. [...] Tai pagalbinė knyga, kuria naudojamasi beskaitant kitas mokslo knygas. Tuo tarpu tų kitų knygų, kurioms talkon turėtų eiti enciklopedija, pas mus visai dar nėra. [...]
     Taigi, del enciklopedijos žuvimo mes neprivalom dideliai liusti ir stengties atgaivinti šį visą sumanymą. Vietoj enciklopedijos lietuvių kulturos dirvonuose mus laukia du tikrai gyvu ir vaisingu darbu: išleisti gerą svetimžodžių žodyną ir pagaminti kuodaugiausia mokslo vadovų. [...] vadovus iš visų mokslo šakų ir pirmiausia iš perdėm pas mus apleistų filosofijos ir sociologijos.

— Kaip sumanytojas KlJ-nis įsivaizdavo (o leidėjas pritarė) tą tritomę enciklopediją konkrečiau? Jau aišku, kad dalis straipsnių būtų rašoma, o kiti – verčiami/kompiliuojami. Iš jau cituototo KlJ-nio 1911-05-05 laiško JB-čiui:

Dabar apie encyklopedïos proporcïas. Nemanome paimti vieną kokią encyklopedïą (ar encyklopedïukę) ir ją ištisai išversti. Tuo nedaug pasitarnautume. Norime, kad mūsų encyklopedïa atitiktų aktuališkiems lietuvių reikalams, delto ne tik lietuvišką dalį, bet ir visą encyklop. manome tam taikyti, tad ir savas proporcïas turėti. Neimame vienos, bet keletą encyklopedïų vertimui ar kompilacïai. Tarp vertėjų ir kompilatorių padaliname darbą ne mechaniškai nuo A iki B, nuo B iki C ir tt., bet pagal skyrių – žmonėms tuose skyriuose daugiaus ar mažiaus išmanantiems. [...] Už paveizdą systemui pasirinkome vieną tritomę Amerikoj išleistą cyklopedïą, būtent: The Student’s Reference Work, a Cyclopædia for Teachers, Students, and Families. By Ch[andler] B. Beach, A.M. New York and Chicago. 1906. Šios cyclopedïos systemas yra iš rųšies mažų encyklopedïų, šiek tiek plateliau išguldančių pamatinius mokslų dalykus ir perdaug nesileidžiančių į begales smulksmenų. [...] aplamai sakius, užtenka to: rengiame ne encyklopediškąjį žodyną, bet encyklopedïą, taigi aiškiname ne žodžius, bet dalykus. (LLTI BR, ibid.)

Reikalai pajudėjo: apsitarta, kas kokį skyrių prižiūrės, nemažai daliai parašytinų dalykų autoriai rasti, net terminas nužiūrėtas: viskas turėtų būt parašyta ar parengta maždaug per dvejus metus, iki 1913-ų pavasario.
(O tai kaip su tais vardais būt buvę? Būtumėm nedvejodami JAV sostinės vardą rašę Washingtonas, kaip prez. Washingtono pavardę. Trupučiuko kantrybės prašyčiau.)
— T.b. (toliau bus, kaip rašyta tuolaik laikraščiuos)