(725) Visiškai tarp kitko: apie knygų mugę

Šįmet buvo pirma knygų mugė, kai nieko nenusipirkau.
Ir labai džiaugiuos atsispyręs pagundoms.
Visai gana perskaityt tai, kas užkabina; jokio noro dar ir turėti.
Ir ne tik todėl, kad praktiškai visos lentynos namie jau pilnos.
Nebematau jokios prasmės kaupti, greičiau atvirkščiai: malonu atiduoti, dovanoti.
Ir dar mintis sukirbėjo galvoj vakar grįžtant namo po Kosto Ostrausko Paskutinio kvarteto pristatymo.
Mūsų literatūrinis gyvenimas per daug ima priklausyti nuo mugių. Toks pliūpsnis knygų prieš mugę, o po to – atoslūgis, nieko vertingesnio; prieš naujuosius vėl šis tas pasirodo (nes taip įrašyta sutartyse su fondais ar dar kuo, kas remia leidybą).
Matyt, kitaip jau ir nebebus.

(686) Pakeliui namo, xii: aplink Shakespeare’ą/Shakespearą/Šekspyrą ir dar šis tas

T-19: Šiaurės Atėnai, 2005-02-05.

– išsiblaškėlis buvo Petras Babickas, bet rankraščiai atsirado,
rinkinys Geltona ir juoda išėjo, Vaižganto buvo išgirtas –
(Lietuvos aidas, 1930-08-16, p. 6)

[Čia šiaip, ne vietoj prae scriptumo ar motto]
Giedra Radvilavičiūtė, „Ilgas pasivaikščiojimas ant trumpo molo“:

Atstovauju patirtiniam rašymui – kiek nugyvenu, tiek ir užsirašo. Negali rašyti greičiau, kaip negali greičiau gyventi. (p. 1)

۩  ۩  ۩
Tradiciškai penktam puslapy – Sigito Gedos uždelstojo kasdienraščio publikacija („Iš mėlynųjų mansardų“). – 2002-10-18, penktadienio, įrašo fragmentas:

Vakare – žinia apie artimųjų mirtis.
Šįsyk tai Antanas Danielius.
Mirė ketvirtadienį vakare. Tiesiog sėdėjo ir sukniubo sofoje. Sirgo cukralige. [...]
Esu sukrėstas, vienas į kitą kreipdavomės „broli“! Jis dėl to labai susijaudindavo. Po baliaus vasario gale taip ir atsisveikinom. Lyg būčiau nujautęs.
Jis:
– Na ką tu, Sigitai! Mes dar gyvensim.
Džiaugėsi gavęs iš naujo versti „Romeo ir Džiuljetą“ O. Koršunovo spektakliui.

Va šitas faktas nebuvo užsifiksavęs atminty – kad Koršunovas būt prašęs kurią nors jo statomą Shakespeare’o dramą išverst iš naujo. (Dėl Hamleto esu murmėjęs.)
Esu skaitęs Antano Danieliaus verstą Karalių Lyrą ir Timoną Atėnietį (išleistos 1997), – tarp Churgino ir Nykos; gerai; ir ratio siūlas, ir užtektinai poetiška kalba.
Prisiminiau:

(a) Pirmąkart su išimtiniu DD [= didžiojo dramaturgo] asmenvardžio užrašymu susidūriau redaguodamas Giedriaus Viliūno sudarytą knygą Radauskas: Apie kūrybą ir save; Recenzijos ir straipsniai; Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje (išėjo 1994-ais). – Radauskas rašo: Rimbaud, Valéry, bet: Šekspyras; taip ir liko knygoj, – dera paisyt autoriaus valios.
(b) Šįmet LLTI išleido Kosto Ostrausko pomirtinę dramų ir kt. knygą Paskutinis kvartetas; joje ir trys K.O. laiškai į Parnasą, vienas jų – prasidedantis kreipiniu: Sir William. Tame laiške yra ir tokie du suskliausti sakiniai (p. 46):

(Tarp kitko, mums, lietuviams, Tu esi Šekspyras. Atpažįsti save?)

Gal tikrai, gal verta šiam asmenvardžiui padaryt išimtį ir rašyt: Šekspyras? Kaip kad daro ir lenkai: William Szekspir. Arba bent jau rišliam tekste „užmiršt“ paskutinę grafemą ir rašyt: Shakespearo dramos (kaip daro čekai, pvz.: Shakespearův rodný dům ve Stratfordu).
---------------------------------------------------
Prieduras. Vakar LLTI buvo įteikta trečioji Vytauto Kubiliaus premija – Marijui Šidlauskui. Paprašė, kad šį tą pasakyčiau (kaip tas anas).

(1) įlietuvinau Aristotelį: „Nors Platonas irgi iš Klaipėdos, bet teisybė svarbiau.“ (žr. 2.b)
(2) kažkaip visos kalbos vakar kilo į dangų kaip dūmas, neblaškomas vėjo, tad prisiminiau dvi konkretybes:

(2.a) M.Š. tekstą apie prof. Albertą Zalatorių („Lituanistikos keleivis ir kareivis“, Literatūra ir menas, 2008-08-01, p. 1) – nieks sąžiningiau nėr parašęs apie kritikos autoritetų autoritetą A.Z. (nieks, bent jau vakar vakare, šio teiginio nepuolė neigt). – Kai rašai, tegana būt paprasčiausiai sąžiningam, o jei susiduri su autorium akis į akį, ir jis paklausia, ką esi bemanąs apie jo kūrinį? – Čia jau reikia ir drąsos.
(2.b) prisiminiau ir vieną epizodą, kurio tikrumą galėtų paliudyt sėdėjusieji 2005-ų paskutinį rugpjūčio savaitgalį apie laužą Giruliuos, maždaug 100 m nuo Baltijos jūros: labai talentingas poetas parašė romaną, tas romanas išėjo. „Prastas tas Tavo romanas“, – įvertino autoriui kitąpus laužo sėdint kritikas M.Š. – Vien už tai vertas premijos.

À propos. Premijos vertinimo komisijos posėdžio protokole užfiksuotas vienas siūlymas, kuris, manau, neturėtų prasmegt tarp popierių: Danielius Mušinskas pasiūlė įsteigt Valdo Kukulo premiją jaunajam kritikui (jei tokia jau šįmet būt buvusi, žinau, ką būčiau pasiūlęs: Virginiją Cibarauskę).

(625) Tarp kitko: Salys Šemerys prisimena Vytautą Bičiūną + išnaša apie Kostą Ostrauską

Papildęs dar vienu tikslinamuoju komentaru įrašą apie nelemtąjį Entrée!, vėl paskaitinėjau Salio Šemerio atsiminimus Žmonės mano gyvenime (1997).

Šįmet VDA buvo ginamas bakalauro darbas apie Vytautą Bičiūną (1893–1942; sušaudytas Sverdlovske). Kadangi menotyra, suprantama: kaip dailininką ir meno kritiką (manau, sėkmingai apgintas).
O B-nas dar ir dramaturgas, dar ir teatralas, dar ir literatūros kritikas, dar ir žurnalistas, o dar ir politikas etc. Mano suvokimu, jis – pirmosios Lietuvos Respublikos kultūros lauko paraštės daugiadarbis personažas, kurio visą veiklą galėtų aprėpt literatūrologas+menotyrininkas+teatrologas+politologas.

Saliamonas Šmerauskas praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pabaigoj rašydamas atsiminimus (visas pluoštas datuotas 1970) užfiksavo tokį Bičiūno žodinį portretą: tai buvęs elegantiškai apsirengęs ir tobulai nusiskutęs malonaus būdo vyras; vidutinio ūgio, apskrito putlaus veido; kalbėjęs aksominiu baritonu, mandagiai, nieko neužgauliodamas ir nesididžiuodamas; gyvenęs Aleksote su labai gražia žmona. Toliau:

V. Bičiūnas domėjosi teatru ir bendradarbiavo „Vilkolakio“ repertuare. Jis buvo sukūręs pjesę „Varnalėšos“, kurios fabulą sudarė mano „Himno Mergelei“ komentavimas. (p. 17)

„Himno“ tiesioginį poveikį jau esu užfiksavęs; o dar buvo parašyta ir pjesė, tą eilėraštį komentuojanti?!
(Prabėgo nemažai laiko[*], kol perskaičiau tą B-no opusą.)
Pasirodo, tai yra komedija: Varnalėšos: 3 veiksmų piršlybos; pastatyta 1924-ais „Vilkolakyje“ (rež. Antanas Sutkus) ir 1928-ais „Vyties“ teatre (rež. B-nas); išsp.1931.
Kuo ten dėtas Šemerio tekstas? – Ogi jojo „Himnas“ tepanaudotas kaip [pseudo]laiškas senmergei ilgaliežuvei Katrei (kurią vaidindavo vyrai – 1924-ais Kazys Juršys, 1928-ais Stasys Petraitis) sužavėti/suvylioti („už vargamistrą Simparijoną pasirašė Šemerių Salys“, p. 34) – susižavėdavo! – Epizodas, ir tiek; ir jokios fabulos.
Kita atsiminimų pastraipa:

V. Bičiūnas buvo vienintelis kritikas, kuris atkreipė dėmesį į mano draminį kūrinį antrašte „Mirties mirtis“, kuri buvo atspausdinta „Keturių Vėjų“ pirmajame numeryje. Straipsnyje „Keturi Vėjai“, kuris buvo atspausdintas 1924 metų žurnale „Gairės“ Nr. 1 gana objektingai atsiliepė apie tą kūrinį. Tai buvo vienas iš padoresnių straipsnių apie mano kūrybą. Tame straipsnyje V. Bičiūnas pareiškė komplimentų mano kūrybai ir mano „Mirties mirtį“ sulygino su Leonido Andriejevo pjesėmis. (p. 17–18)

Nebesinorėjo ieškot to straipsnio, bet: perskaičiau. Išties Kazio Puidos redaguotų Gairių nurodytam numery yra Bičiūno recenzija apie Keturis vėjus;  p. 72–74 – apie Salio Šemerio ten išspausdintą Mirties mirtį svarstoma. Atsiliepiama gan palankiai: „Šis veikalas yra perdėm alegorija, bet alegorija ryški ir subtelinga. Nieko nėra nedasakyta. Visa vadinama savais vardais.“ Toliau teigiamybių ieškant: pagiriama dalis S.Š. neologizmų, kurie rodą „ir vaizdinę nuovoką, ir loginį autoriaus nuosakumą“.
O kaip su Leonidu Andrejevu? – Prastai (minimas, bet apie „sulyginimą“ nėra nė užuominos):

Imant gi iš esmės pačią Šemerio prozos temą, prisimena senelio-šykštuolio žodžiai iš L. Andrejevo dramos „Ne ubij“ . Jisai sako:
– Tu gąsdini mane mirtimi, o aš nebijau.
Nebaisi Šemerio „Mirties Mirtis“, nors jis sukviečia pagalbon visą jam prieinamą butaforiją [...]. (p. 73)

— Bet tai visiškai nereiškia, kad ėmiau skeptiškiau žvelgt į šio žmogaus prisiminimus. Tiesiog dar kartą pa[si]tvirtino: t.y. ars memorativa; atminties, bet: menas; perkuriame tai, kas buvo, taip, kaip „turėjo būt“. Viskas tvarkoj. Atsiminimai – atminties meniniai kūriniai –  fiction, o ne non fiction, ne dokumentinis žanras.
____________________________________________________________________

[*] Taip jau susiklostė, kad (kaip kultūrinis nekrofilas) tapau Kosto Ostrausko (1926–2012) pirmosios pomirtinės knygos redaktorium (pirmosios, bet, tikiuos, ne paskutinės pomirtinės knygos; K.O. laiškų rinkinys būtų tikras atgaivos šaltinis; ne redagavimą turiu galvoj). — Ir vis dar iš galvos nedingstantis klausimas: tai reikėjo ar nereikėjo komentuot  K.O. tekstus, pvz., finalinį antrojo dramų rinkinio (Paskutinis kvartetas; siuntinys – envoi – archyvan) kūrinį:

Envoi

Ich kokettiere mit dem Tod... –
nors ir nederėtų.
------------------
Komm du, du letzter, den ich anerkenne, –
kai jau nėra kitos išeities.
------------------------
Death, a necessary end. –
Turbūt, – negi taip ir tąsysies per omnia saecula saeculorum.
---------------------------------------------------------
O vis dėlto koks nuostabus nuotykis žmogaus gyvenimas!
(p. 279)

K.O. manė, kad skaitytojai patys pajėgūs suprast arba, jei nori, išsiaiškint. Parengėja manė kitaip.

(409) Tarp kitko: trupiniai apie Algimantą Mackų

Taip jau yr: laikui srūvant uz priekšu, visokie mintigaliai/faktigaliai grimzta nugrimzta, ramiai tyliai užklojami tokių pat nereikšmingai reikšmingų mintigalių/faktigalių. Atmintis kaip daugiasluoksnis pyragas. Ne; tortas?

2013-01-10, ketvirtadienį, buvau Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuj. Tądien ten atidaryta Virginijos Paplauskienės parengta paroda „Mes gimėme vieni...“ ir įvyko Algimanto Mackaus vad. atminimo vakaras (pavėluotai, turėjo įvykt 2012-ais [A.M. *1932-02-11; būt buvęs skirtas gimimo 80-osioms metinėms]. Dalyvavo ir prezidentas Valdas Adamkus.

Šito nežinojau. – Kai 1964-12-28, pirmadienį, apie septintą vakaro greitkely Route 66 netoli Chicagos įvyko avarija, atvykusi policija sumaitotam automobily rado du kūnus: vairuotojo vietoj – pagyvenusios moters, keleivio – jauno vyro. Ir jokių asmens tapatybės dokumentų. Jauno vyro kišenėj rado lapelį su užrašytu telefono numeriu. Paskambino. Atsiliepė Valdas Adamkus [tada dar Adamkavičius?]. Būtent jis atpažino avarijoj žuvus Algimantą Mackų ir „Margučio“ radijo stoties bei to paties pavadinimo žurnalo savininkę Liliją Vanagaitienę. (Tokios patirtys, matyt, neišsitrina iš atminties.)

۩  ۩  ۩

Algimanto Mackaus neskelbtų laiškų yra dar palygint daug, – padariau išvadą peržiūrėjęs parodą. (1) Jau Lietuvoj visi Algimanto Mackaus Kostui Ostrauskui rašyti laiškai (perspausdintieji iš Metmenų rinktinėj Ir mirtis nebus nugalėta, 1994, – pakarpyti, tokia buvo K.O. valia); (2) Yra neskelbtų A.M. laiškų žmonai Daliai Juknevičiūtei, Mariui Katiliškiui, Antanui Gustaičiui, Stasiui Santvarui (regis, dar kažkam, nebeprisimenu).
Jei kas sumanytų vėl leist A.M. įvairiatekstę, ne tik eilėraščių, rinktinę, „Laiškų“ skyrius tikrai turėtų išsiplėst. Taip pat turėtų pranykt nelemtasis „iš“ ir nusprendus perspausdint kai kuriuos A.M. pasisakymus – neapkarpyti tekstai yra Metmenų archyve Išeivijos studijų centre.

۩  ۩  ۩

Man rodos, kad mes nesiryžtame mėgint atsakyti į A.M. iškeltus esminius klausimus. Ką jis turėjo galvoj užrašydamas 1963-iais:

Rodos, jau sakiau: dviese esame vienas, keturiese – du, ir taip toliau. Esu Polineikas, esu Eteoklis, bet esu ir Kreontas. Kažkas dar priklauso nuo manęs. Ir tai palengvina gyventi.
Aš dar galiu uždraust palaidoti Polineiko kūną. („Iš užrašų apie egzilę“, in: Ir mirtis nebus nugalėta, 1994, p. 523)

Savivokos – kas aš esu – kvintesencija [?], – kol kas neiššifruota, neišskleista kitais žodžiais. Sofoklio ar Jeano Anouilh’o Antigonė kaip raktas? O kodėl gi ne. [Yra A.M. tekstas „J.A. Antigonės belaukiant“, rašytas 1954-ais; spėtina – Anouilh’o Polineiką, Eteoklį ir Kreontą A.M. turi galvoj.]

۩  ۩  ۩

P.S. Kol buvo gyva A.M. motina, Marcelė Mackuvienė, Illinois valstijos telefonų knygoj tebebuvo (1994-ų knygoj [Issued April 1994; tarp kitko: Area Codes 708 & 815] – dar tikrai) skelbiama:

MACKUS Algimantas
1229 50th CtCicero -------- 652-5539

Kas dabar atsilieptų paskambinus šiuo numeriu? – kartais pagalvoju. Tikriausiai būtų pranešta, kad tokio nėra.
Įrašo prieduras čia.

(266.2) Dar Mackaus: Škėmos Vieno ir kitų recenzija ir replika

Išėjus Mackaus rinktinei, iš Kosto Ostrausko 1995-ų rudenį gavau keletą išplėšų iš laikraščių su A.M. tekstais, kurių arba nepastebėjau versdamas laps po lapo Naujienas buv. Partijos instituto bibliotekoje, arba tuose komplektuose nebuvo kai kurių numerių. Iš viso keturi tik periodikoj teskelbti tekstai.
Šįkart – susiję su Antano Škėmos vaidinimo Vienas ir kiti pastatymu Chicagos lietuvių teatre. Skaitant „Vaidinimą, kuris neapvylė“ (Naujienos, 1953-11-23, p. 6; parašas: —A.A.) neužmirština: (a) jį rašė vos 21-erių jaunuolis [pala, bakalauras išeitų?], (b) girti Škėmą tuolaik reiškė užimti labai aiškią modernizmo, kai kam skambėjusio kaip keiksmažodis, adepto poziciją. Kitas Mackaus tekstas – poleminė replika „Argi tai ne aistra?“ (Naujienos, 1953-12-19, p. 6 ir 8; parašas: —A. Audrius) paliudija: (a) tikrai buvus asmenų, kurie turėjo aiškiai negatyvų požiūrį į Škėmą, (b) Mackaus drąsą arba akiplėšiškumą: vaikigalis šoka diskutuot su didžiai gerb. p. Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku ir net apkaltina jį nekultūringumu.

Vaidinimas, kuris neapvylė
Antano Škėmos „Vieno ir kitų“ pastatymo proga

Lapkričio 14-osios vakaras buvo maloni šventė ir gana reta išimtis sceninio meno mylėtojams. Ilgas žiūrovo laukimas, prasidėjęs po „Anna Christi“, šį kartą buvo apvainikuotas panašiais įspūdžiais, kokius žiūrovas išsinešė iš jau minėto O’Neill dramos, iš [Clifford Odets] „Raketos į mėnulį“ ir iš „Živilės“, nors pastaroji tebuvo daugiau pažadas negu rezultatas. Todėl „Vieno ir kitų“ pastatymo proga skverbiasi miela mintis: Antanas Škėma ateina vis labiau stiprėjančiais žingsniais.
„Vienu ir kitais“ norisi džiaugtis bei apie juos kalbėti ne dėl sentimento, kad šis vaidinimas yra savas (daug buvo savų, palikusių sunkų slogutį), bet dėl meninio išgyvenimo, dėl tosios tikrojo spektaklio atmosferos, kurią aną vakarą sukūrė Škėma, [rež. Stasys] Pilka, [dail. Telesforas] Valius, [akt. Vytautas] Valiukas ir jų kolegos.
Škėmos vaidinime atkurtas laikotarpis tebėra netolimas, žaizdotas daugelio mūsų žaizdomis, tačiau naujas savuoju sprendimu. Paliesdamas dar beveik degančiai aktualią temą ir ją pastatęs kitokiame, nešūkaujančio, neprakalbinio, bet tylaus humaniškumo spektre, Škėma vėl pademonstravo didelį sugebėjimą ir talento jėgą, kuri, deja, mūsų dramaturgijoje nėra labai dažna.
Dviejų veiksmų keturių paveikslų Škėmos vaidinimas savo konstrukcija primena neretai novelėje vartojamą kompoziciją.
Prologas (jame taip puikiai švysteli Valiukas [atlikęs pagrindinį Pranaičio vaidmenį], be abejonės, didžia dalimi ant savo pečių nešęs spektaklį) sukuria tą sunkią, kartkartėmis slegiančią ir visada įtemptą nuotaiką, kurios būdingiausios savybės yra netikrumas ir laukimas.
Pakilus uždangai po pirmojo paveikslo, žiūrovas pasijunta staiga grąžintas realion tikrovėn.
Pranaitis, mažo Lietuvos miestelio mokytojas, kurčios moteriškės trobelėn suveda savo gelbėjamus asmenis: Rimvydus, Alę ir Jurgį. Anapus trobelės sienų vyksta didžioji drama, privertusi juos ieškoti išsigelbėjimo. Fatališkame laukime išryškėja jų asmenybės ir santykiai. Šalia bendrojo skausmo jiems leidžiama išgyventi savąjį, be kurio nė vienas literatūros kūrinio žmogus nepalieka gyvas.
Taikliais sakiniais Škėma išveda savo veikėjus laukiman. Kiekvienas jų žiūrovui prisistato visomis charakteringomis savybėmis, veiksmo eigoje sukonkretėjančiomis bei įgaunančiomis ryškesnį pavidalą. Įtampa, pradžioje kiek silpnokai jaučiama, tolydžio auga. (Tvirčiau pabrėžiant bendrąją dramą ir gausiau pasinaudojant užsceniu, autorius galėjo ją ištiesti jau pirmuose momentuose, ypatingai, jog antrame veiksme, išskyrus Kačerausko įsibrovimą bei jaunojo vyro grįžimo iš žvalgybos momentus, stipriau plaka asmeninės dramos pulsas. Tikslesnė pusiausvyra nepakenktų, nors, iš kitos pusės, pastaba daugiau taikytina režisūrai.)
Visoje Škėmos kūryboje pastebimas neeilinis sugebėjimas kurti gyvus žmones. Prisimenant „Živilę“, krenta į akis stambi Škėmos dorybė, prašvitusi „Šventojoj Ingoj“ ir įkūnyta „Viename ir kituose“. Dorybė, kurios pasigendame daugelyje mūsų prozaikų: žodžio taupumas virsta būtinybe, be kurios sceninėje kūryboje toli nusiirti neįmanoma.
„Vieną ir kitus“ teisingai autorius pavadina vaidinimu. Tai yra labiau epizodinio pobūdžio darbas, pasižymįs visomis stipriomis dramos veikalo savybėmis. Erotinio motyvo pravedimas (Rimvydienė – Pranaitis) buvo įtikinąs, santūrus ir puikiai įrėmintas. Kalbamasis momentas tiek aktorių, tiek režisoriaus nebuvo nei nustelbtas, nei perdažytas. Vytautas Valiukas čia vėl neužmirštamai blykstelėjo savo teatrine kultūra ir talentu. Tačiau to tikrumo nesijautė jaunųjų Jurgio (J. Skomantas) bei Alės (N. Šalkauskaitė) interpretacijose. Veikalo atskirai neskaičius rizikinga būtų tarti, kieno kaltės čia daugiau esama: autoriaus ar režisūros. Galima tik pastebėti, jog Skomantas ir Šalkauskaitė tebėra formavimosi stadijoje, dar beveik be teatrinės mokyklos ir todėl jų vaidyba negalėjo būti aktoriui privalomo lygio.
Režisorius Stasys Pilka, atrodo, bent gana tiksliai Škėmą suprato ir perdavė. Spektaklio kūrime jam pavyko išvengti banalybės bei šablono. Nevienodo sceninio pasiruošimo aktoriai, kurių buvo aštuoni, vieni geriau, kiti silpniau atliko savo vaidmenis. Be anksčiau minėtos tikrai išskirtinos Valiuko vaidybos, šiame spektaklyje pažymėtinas Petkus, davęs kruopščiai atliktą vaidybiškai dėkingą Jaunąjį Vyrą. [Eglė] Vilutienė, turinti gerus aktorės davinius, autoriaus per menkai išryškintoje Irenos rolėje kartu su [Vytautu] Juodka antrame paveiksle sukūrė keletą įstringančių akimirkų, nors Juodkai ir šiose akimirkose dar nekaip sekėsi dikcija.
Retos mūsų scenoje pasirodė Telesforo Valiaus dekoracijos, žymiai paryškinusios viso spektaklio nuotaiką. Keli technikiniai defektai, kurie kiek išblaškė žiūrovą, reikia tikėtis, ateityje nebebus pakartoti.
Grynai vaidybinės spektaklio pusės įvertinimas priklauso scenos specialistams. Šiose eilutėse norėjosi pasidalinti keliomis mintimis apie patį veikalą bei pasidžiaugti kas kartą stiprėjančiais Škėmos žingsniais.

Ar tai ne aistra?

Gruodžio dvyliktosios „Draugo“ kultūriniame priede yra atspausdintas p. Ben[edikto] Babrausko straipsnis, pavadintas labai nekaltai skambančiu sakinėliu „Aistroms aprimus“. Tačiau, šį straipsnį perskaičius, paliko koktus atnaujinamos aistros skonis. Anot p. Babrausko: „Nei saiko, nei takto. Iš viso belieka tik tas žilas plaukas“.
P. Babrauskas, paliesdamas jau nuo seno opų mūsų teatrinių grupių klausimą, negailestingai plaka ne tik rež. Pilką ir raš. Škėmą, bet ir tuos žiūrovus, kurie iš Putino „Valdovo sūnaus“ spektaklio išėjo nuvilti. Pagal p. Babrauską, tie žmonės turėtų būti iš tų, „kurie nepakenčia klasinės muzikos nei operos“, vadinasi, absoliutūs nepramoginės kūrybos ignorantai. Gindamas „Valdovo sūnaus“ pastatymą, p. Babrauskas operuoja tokiais kriterijais:

Nors įėjimas buvo brangesnis negu paprastai, tačiau žiūrovai suprato, kad istorinis veikalas su originaliomis dekoracijomis ir apranga reikalauja nepalyginti daugiau išlaidų negu realistinis veikalas ar koks vaizdelis, – vien į premjerą jų prisirinko daugiau negu į kito veikalo tris spektaklius. Ne tik prisirinko, bet įdėmiai ir šiltai stebėjo ir klausėsi, nors toliau sėdintiems ne viską teko išgirsti. Bet juk tai buvo bene pirmutinis mūsų dramos spektaklis, kuriame dalyvavo daugiau negu tūkstantis žiūrovų!

Keista, jog cituotais kriterijais pastatymą vertina ne koks eilinis žiūrovas, bet kultūrininkas ir Rašytojų Draugijos pirmininkas.
Teatro mylėtojui nėra gal per sunku už spektaklį sumokėti keturis dolerius, tik už tą pinigą neatimama teisė reikalauti ne klojiminio, bet tikrai teatrinio spektaklio. Nors p. Babrausko išvedžiojimais remiantis šias eilutes rašantysis taip pat priklauso tiems, „kurie nepakenčia klasinės muzikos nei operos“, tačiau aiškumo vardan tebūnie leista priminti p. Babrauskui, kad net į Clevelando simfoninio orkestro koncertą geriausieji bilietai vos dešimčia centų prašoko keturis dolerius, o į tokių didelių menininkų kaip Cezare Siepi, Mischa Elman, Robert Casadesus ir kt. rečitalius bilietų kainos keturių dolerių netgi nesiekė. Turbūt ir p. Babrauskas neginčytų, jog tie keli pavyzdžiai meninės kokybės prasme nėra jokia paralelė „Valdovo sūnui“. Dar keisčiau šis reikalas atrodo prisiminus, kad aną teatro grupę remia pati bendruomenė. Nejau tas rėmimas reiškiasi tik iki įžūlumo keliamomis bilietų kainomis?
Toliau p. Babrauskas aiškina apie originalias dekoracijas bei aprangą. Atleiskite, tačiau šitokio nonsenso tikriausiai mūsų teatro istorijoje nėra buvę: istorinio veikalo, pagal p. Babrauską, dekoracijos ir apranga reikalauja daugiau išlaidų negu realistinio veikalo ar „vaizdelio“. Pagaliau ką norėjo pasakyti p. Babrauskas originaliomis dekoracijomis ir apranga? Ar tai, kad „Vieno ir kitų“ dekoracijos buvo pasiskolintos iš kitur (vadinasi, ne originalas), ar tai, kad dail. Valiaus sceninis apipavidalinimas buvo niekam tikęs? Arba apranga. Teprisimena p. Babrauskas „Fausto“ operoje Mefistofelio aprangą ir tegu ją palygina su Mauro kostiumu „Valdovo sūnuje“. Įdomu, ar ir čia esama originalumo?
P. Babrauskas pastebi, jog publikos premjeroje buvo pilna salė, kuri „įdėmiai ir šiltai stebėjo ir klausėsi, nors toliau sėdintiems ne viską teko išgirsti“. Išeitų, kad p. Babrauskas stebėjo ne tai, kas vyko scenoje, bet kas vyko salėje. Jeigu taip, tai p. Babrauskas gina spektaklį, kurį matė tik atsitiktiniais protarpiais.
Iš tikrųjų, kaip ten bebūtų, yra malonu, jog premjeroje dalyvavo tūkstantis žiūrovų, bet kai žiūrovų skaičius pasidaro mastu spektakliui vertinti, darosi skaudžiai juokinga. Panašiai, kaip tūlas mūsų tapytojas, savo garbę ir dydį mėgstąs matuoti parduotų paveikslų skaičiumi. Bet ir toliau aritmetika operuojant tenka pasakyti: antrame „Valdovo sūnaus“ spektaklyje salė buvo pustuštė. Nesitiki, kad ir pats p. Babrauskas tuo pagrindu mėgintų nuvertinti rež. Blekaičio pastatymus, dažniausiai jau labai negausius publika.
„Aistroms aprimus“ straipsnyje p. Babrauskas visur sąmoningai bei ironiškai pabrėžia „vaizdelį“. Ypatingo jo pykčio susilaukė rež. Pilkos pasakymas, jog Škėma yra didelių gabumų žmogus. Nors ir kaip p. Babrauskas nemėgtų ir gal net neapkęstų minėtojo rašytojo, yra aišku tik viena, kad tokių dramaturgų kaip Škėma mūsų literatūroje, bent šiuo metu, dar neturime. Lygiai daug neturime ir tokių „vaizdelių“ kaip „Vienas ir kiti“. Nesinorėtų galvoti apie Rašytojų Draugijos pirmininką, kad jis nebeatskiria geresnio veikalo nuo blogesnio, bet jo paskutinis straipsnis tokią mintį nejučiom pasiūlo.
Jeigu p. Babrauskas kai kam primena neturėjimą „nei saiko, nei takto“, tai jo paskutinį straipsnį galima drąsiai pavadinti nekultūringu. Asmeniškų sąskaitų suvedinėjimą su raš. Škėma (o tai jau pasidarė etiška, nes Škėma iš Rašytojų Draugijos išstojo) ir rež. Pilkos užpuolimą (žinoma, todėl, jog jis statė ne kieno nors kito, bet Škėmos veikalą) kaip tik ir tenka laikyti nekultūringumu.

Dar Mackaus: trys laiškai Daliai Sruogaitei
Dar Mackaus: Tennessee Williamso Stiklinis žvėrynas (apie pjesę ir pastatymą)

(266.1) Dar Mackaus: trys laiškai Daliai Sruogaitei

Neprisimenu datų. Jei ne žmogus, pasislėpęs už Kasandros slapyvardžio, gal net ir būčiau pražiopsojęs, kad vasario 11-ą Algimantui Mackui būtų sukakę 80. Išėjus knygai Ir mirtis nebus nugalėta (1994), mano rankas pasiekė dar šiek tiek A.M. tekstų. Nežinau, ar kas nors sugalvos perleisti tą rinktinę (na, vos papildytą), tad tiesiog: ką turiu – tą skelbiu čia, apie jokias ateitis negalvodamas.
Šiandien Tarptautinė radijo diena, o Mackus – radijušninkas, kaip ir Dalia Sruogaitė; juos siejo darbas – per „Margučio“ radiją transliuojama literatūrinė valandėlė „Pelkių žiburėlis“; rengė Mackus, dvi Dalios – Sruogaitė ir Juknevičiūtė – ir kt., nors eterin būdavo paleidžiama frazė: Paruošė sambūrio „Šviesa“ Chicagos skyrius. Iš D.S. esu gavęs trijų jai Mackaus rašytų laiškų kopijas, originalai greičiausiai adresatės archyve. Komentarų tiek, kiek manė esant būtina pateikti D.S. Apkarstyti tekstus kaip kokią kalėdinę eglutę – vis nurodant, kas (žmogus arba dalykas) yra kas ar kur išspausdintas – būtų ir nepagarbu juos skaitysiančiųjų atžvilgiu. :) Mackininkai, manau, teskaitys. [Knygos pabaigoj komentaruos smulkiu šriftu – taip, reiktų.]

1: 1956, rug[pjūčio? -sėjo?] 7

Miela Dalia,
ką tik gavau Tavo gromatą ir eilėraščius. Didelis ačiū. Labai skubu rašyti, nes laukiu atvažiuojant J[??]iaus. Važiuojame pas Bačiūną – į „Santaros“ suvažiavimą.
Dėl Sruogos valandėlės susisieksiu su Rūku. Manau, kad sutiks. Dėl vaikų valandėlių, manau, darykim kaip siūlai: viena – lietuvių autorių, kita – svetimtaučių. Fain, jog galėsi juos „įradijofoninti“.
Padariau provizorinį sezono planą, kurį Tau pridedu. Įrašyk savo numatytus vaikų valandėlių autorius. Šį kartą tebūnie 8 mėnesių sezonas. Nežinau, kaip Tau atrodys, bet, nenorėdamas per daug kartoti tų pačių autorių, šiais metais A (suaugusių lit. sekcija) sekcijon įvedžiau grynai Chicagoje gyvenančius autorius, kurių didelės dalies dar pas mus nėra buvę. Bendrai visas planas – paremtas tam tikrais ciklais: A – Chicagos autoriai (iš jų, manau, medžiagą gausiu originalią), A II – žymesnieji mūsų humoristinės kūrybos atstovai ir B – vaikų.
Pažiūrėk – kaip išrodo ir greit siųsk medžiagą pirmosiom vaikų valandėlėm. Jas būtų gera pradėti saviškiu.
Tad tiek šiam skubaunam[?] kartui. Parašysiu apie „Santarą“ grįžęs.
Viso geriausio
Algis.
1956. rug. 7 d.
P.S. Dėl vaikų valandėlių visai sutinku su Tavim, kad vaikams ne tik savi, bet tokie autoriai, kurie juos suįdomintų. Dėl „Aitvaro“ vėl bandysiu šnekėti.
Alg.
[P.P.S.] Beje, ar gavai iškarpas, kurias prieš keletą savaičių Tau su laišku išsiunčiau? Vieną vakarą man skambino p. Šeštokas. Sakė, kad jo prašei iškarpos iš „Vienybės“.

2: 1957, sausio 9

Miela Dalia,
šį rytą galvojau, kad ką-ne-ką, bet laišką Tau turiu būtinai, o būtinai parašyti. Tavąjį taip pat prieš keletą valandų su visais įvadais apturėjau. Įvadai OK. Tačiau kodėl, rašydama apie Zobarską ir minėdama Donelaitį, Savickį, Sruogą, dadūrei ir Radauską? Juk jį išvertus turbūt gautume Stefan George arba kokį lenkų estetikos balamūtą. Na, tiek to. Tegu ramiai mėsinėje miega jaučiai, išmėsinėti, moteriškai ar vyriškai surimuoti, tegu per bėgius ramiai ir klasiškai eina elektros srovė, tegu virtuvėje migdančiai ūžia primusas, o patefone – koloratūrinis sopranas iš La Traviata.[1]
Taigi, sunku atsigauti po senų ir naujų metų. Šiandien, keista, nuo to net galva skauda, pasijutau pagaliau blaivas. Teisinti už ilgą tylėjimą save būtų neprotinga. Tokis papuolė laiko metas, tokis miesto ūpas. Seniai Miškinis užgiedojo: „Mano meilė laimingai baigės – ji nuėjo linksma su kitu.“
Jeigu netyčia pastebėjai, atspausdinom Žiburėlio neva blankus, kurių krūva laukia Tavęs sugrįžtant. Prakeikta ta valanda, kurioje įkėliau koją Žiburėlin. Galva manoji pilna bėdų. Sekmadienį ir dar sekmadienį eina Rūkas. Kaip visada su tom ištraukom būna, taip ir šį rozą – negali skaityti x, negali skaityti y ir t.t., ir t.t. Nebaigta simfonija. Reikalingi bent septyni žmonės. Šiuo metu turiu tik šešetą. Dieve, padėk man. Taip pasakė Juodka, taikydamas į Annos Christi tėvo ausį.
Su vaikų valandėlėm, kurias man jau, ačiū, senokai atsiuntei, – tvarka. Grimus skaitys Gandrimas, o Milžinkapį Juodka su kokia nors moteriška būtybe arba pilnybe. Nežinau ką reikės skaityti man, kadangi Žiburėlyje esu retai girdimas. Visada man malonu klausytis skaitančių Dalių.
Už Stiklinį žvėrelį, aišku, esmi aš kaltininkas. Aš esu tas paibelis, kurs ten drukavojo, bet juk savęs žmogus nekoliosi. Kažkaip būtų nehumaniška ir, greičiausiai, neestetiška. Gal Tu turėtum kokią idėją vienam mašinėlės puslapiui apie Pelkių Žiburėlį Pelkių Žiburėlio skyriui, velnias mane nešė jį įtaisyti, Margučio visuomeniniam, politiniam ir kultūriniam žurnale. Jeigu turi, brauk, nes aš patsai nežinau ką ten rašinėti. Apie mane, kad locka, nerašyk, nes tą aš žadu atlikti pats. Šiuo metu rašau ilgą ilgą straipsnį apie savo eilėraščius ir aliejum atliktus tapybinius darbus, kuriuos žadu išstatyti Lietuvių Auditorijos meno galerijoj, nes dailininko Rūkštelės kūrinių paroda dideliam Stasio Tamulaičio nusiminimui jau uždaryta.[2] Teisingai pasakė ponas Keliuotis: iš rūkštelės likerio nepadarysi. Sapientis sat! (Gal ir teisingai iš Tamulaičio straipsnių /taip jis baigia kiekvieną savo straipsnį/ išmokęs išspelinau.)
Buto, kad locka, dar nesuradau. Butą surasti, tai ne karčemą. Reikia apgalvot, apsvarstyt ir apžiūrėt, ir nuomą užmokėt. Laimė, kad karčemos neima nuomos už sėdėjimą, tik už gėrimą. Kitaip būtų švarus krakas. Bet pagaliau, Dalia, ar ne mūsų tautosakos vyrai dainavo: „Kur aš nukeliausiu – nakvynėlę gausiu!“ O kad nenutoltumėm nuo lietuvybės, tam ir Bendruomenę sukūrėm, ir Dainų šventes rengėm.
Prieš pradėdamas šį lapą, noriu paaiškinti jo kilmę. Ant tokio popierio rašomi Margučio skelbimai apie gardų Mamytės sūrį ir apie Mažeika&Evans klientus. (Žinoma, apie tuos, kurie jų įstaigoje atsilanko tik vieną kartą. Pirmą ir paskutinį. Šitą sakinį, man atrodo, galėtų įdėti Draugas aforizmų skiltyje, kurioje spausdinamos Platono, Aristotelio, Šopenhauerio, Papini, Mauriaco, Barono ir kitų didžiųjų rašto žinovų mintys.) Gloria in exelcis Deo! Rodos, taip?
Kelečiai susilaukė Kelečiuko Lino Jono! Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt! Kudirkos himno, sako, dar nesuspėjo išmokti. Vaiko laukia ir p. Monkutė. Aš dar ne. Bus Žiburėliui prieauglio. Su jais gal padarysim geras muzikines valandėles. Skaitytojai, t.y. klausytojai, girdėjau, jų labai pasiilgę. Gerą daiktą, anot jų, malonu girdėti tūkstantį ir vieną kartą.
Prieš šventes praleidau ilgą savaitgalį Lemonte pas Katiliškius. Pasiutusiai gerą darbą Marius turi parašęs. Tačiau premijos nevertas, nes tai reikštų sulyginimą su Italijos vaizdais, Brazdžioniu, Mazalaite ir Radausku. Tokios negarbės net ir savo priešui, būdamas krikščioniškas pilietis, nelinkėčiau.
Tavo atsiųstus gabalus, Dalia, duosim taip: vasario 10 – Grimai, vasario 17 – Krėvė ir kovo 10 – Zobarskas. Kaip žiūriu, baisiai pasimušei priekin, kad mane pavydas ima, o jau toks nepavydus... (Vis tiek niekas nepatikės, jog teisybė.) Kodėl nepamėginti?
Žiburėlis ir toliau brazdėdamas rieda. Retkarčiais pasitaiko ir gana neblogos programos. Šiaip – nuobodybė. Vieną sekmadienį, kai lankiaus Lemonte, klausiausi programos. Pagalvojau, jeigu ten nesimaišyčiau, tikrai neklausyčiau. Palaiminti kantrieji, kurie ketvirtus metus 1 val. 30 minučių užsisuka radijušą. Anot Gedo, mama mia! Moralas tėra šitoks: ką pradėjai, baik. Mano supratimu, jei kitais metais nieks neišeis su latviais ir estais, kromelį būtų pats čėsas uždaryti. Didesnei dievų ir bažnyčių garbei.
Ar gavai atsakymą iš New York?
Asmeniškai gyvenu visai asmeniškai. Nei sėju, nei pjaunu. Jokiam fronte nieko naujo. Neatsimenu, kada esu bent gerą knygą perskaitęs. Kartais lošiu kauliukais ir turiu prisipažinti – sekasi. Atrodo, galėčiau būti pakenčiamas advokatas. Bendrai priėjau išvados, jog neapsimoka varginti proto – jį reikia tausoti, kad jis išliktų natūralus, nepasikeitęs, toks, koks buvo užgimus. Nes ramybė ir dangaus karalystė kūdikėliams.
Chicagoje šiandien pasnigo. Užpustė laiptus. Jaučiu, teks juos papucyti, kad koks padorus žmogėnas žandikaulio neišsinarintų. Arba aš pats, keliaudamas pavakary Vienybėn.
Tiesą rašai apie Chicagą. Atrodo, viskas buvo seniai ir viskas ne čia. Protingą žodį ištarė Dikinio Tomas Stikliniame žvėryne – laikas yra didžiausia distancija. O tą stiklinį balių, kad locka, suplėšyk – nekompromituok mano tenoro, kuris tą dieną tikriausiai buvo blogoje formoje. „Vesti la giubba...“
Su mielu noru, Dalia, atsiųsčiau Tau tų savo kavalkų, tačiau šiuo metu jie nėra reprezentaciniame apdare: subraukyti, taisyti ir vėl braukyti. Noriu šį tą keisti ir dėl visko juos turėti gatavus. Iš Civinsko knygelę atsiėmiau pataisymui, bet turbūt ji liks pas mane. Tegu, valgyt neprašo, o procentų neneša. Naujų gabalų, teisybė, turiu net 2. Tiek išsikepė per paskutiniuosius metus. Bet kas iš to? Geriau rašyti Dainavai operas. Už jas nors pinigą gauni. Pardaviau, beje, ir vieną seną straipsnį Užuolankai už 40 dolerių, o taip pat prižadėjau, jei paruošiu, ir eilėraščių už kokius 15–20 baksų. Griežtai, su labai neryškiomis išimtimis, laikausi savo poliso: be pinigo nė eilutės. O už pinigą ir Mahanojaus Saulei neatsisakyčiau.
Tai tokios neprotingos ir nuobodžios rokundos. Tiesa, būčiau užmiršęs pasiguosti: užsirūstinęs tapau ant studentų. Nachalai, ir daugiau nieko. Progą radęs, įgnybsiu. O jeigu pyktis praeis, gal ir ne. Tiek to.
Dar kartą ačiū, Dalia, už geras medžiagas ir geriausi linkėjimai p. Sruogienei, Gedui ir abiem vyriausiem šeimos nariam.
Iki.
Algimantas.
1957. sausis 9 d.
P.S. Nebūk kerštinga! Nekeršyk ilga tyla.
Alg.

——————————————————————————————————————
[1] Mano pastaba dėl Radausko: Pradžioj Algimantui Radauskas labai patiko, tačiau man išvykus dviem metam į Texas valstiją, Algimantas labai susidraugavo su Liūne Sutema, kuri Radausko nemėgo ir, kaip pati man sakė, lygindavo su Stefan George. Liūnė Sutema turėjo daug įtakos Algimantui ir, matyt, šiame laiške jau stipriai jaučiasi Liūnės požiūris. — Dalia Sruogaitė
[2] Kur Algimantas rašo apie savo „tapybinius darbus“ – tai tik juokai. Jis (kaip ir dauguma) Rūkštelės nemėgo, o pats tikrai niekad netapė! Taip pat nemanau, kad jis rašė „ilgą straipsnį apie savo eilėraščius“ – tai vėl pasišaipymas. — D.S.

3: 1957, kovo 29

Miela Dalia,
gyvas nebesu. Esu pusgyvis.
Kaip bjaurus skėrių būrys užpuola medžius, taip mane apgniaubė įvairios bėdos ir nemalonumai. Nuotaika tebėra nelinksma, ir, jei būtų kiek šilčiau, sodinčiau rachitinį nostalgijos medį.[1]  Anot Kėkšto, „mirtis sunki, o gyvenimas prastas“. Taip ir žmogus atsiduri nepatogioj pozicijoj: viena koja ant debesio, antra – ant mūsų tautinės trąšos, kurios, pravažiavus vežimui, ant plento atsirasdavo daug.
Medžiagą gavau. Didelis ir platus ačiū. Tuo būdu su vaikų valandėlėmis jau esame susitvarkę, išskyrus, žinoma, įvadus. Binkį duoti pabaigai man neišėjo. Jis eis balandžio 7 dieną, po jo duosime Vaičiulaitį, o gegužės mėnesį – Pulgį Andriušį bei motinos dienos progai skirtą Mackevičių-Nord. Taigi, Dalia, laukiu įvadų ir tariu padėką.
Rašei, jog Amerikos Balsas prašęs Žiburėlio programų. Žinia, iš dalies malonu. Tačiau panašus reikalas jau buvo praeitais metais po Landsbergio programų. Laiške jisai man minėjo, kad kažkas iš Balso prašysiąs kelių mūsų programų, bet nieko iš to neišdegė. Antra vertus, sakau visai nuoširdžiai, mano supratimu, gal jas daryti ir visai neverta. Lietuvoje gyvenančių tokiu dalyku nenustebinsi ir nepatiešinsi. Žiburėlių jie turi daugiau ir geresnių. Be to, abejoju, ar visi žmonės sutiks įskaityti jas. Tam priežasčių, man regis, gali būti visai rimtų. Taigi, čia tokia mano grynai asmeniška nuomonė.
Dabar dėl kito sezono. Fain, kad New Yorkas pagaliau atsiliepė. Aš dėl latvių literatūros jokio atsakymo nei iš Skujenieko, nei iš Nagio negaunu. Antrą kartą jų tikrai nebeprašysiu, o kitų žmonių tam reikalui nežinau. Be to, Dalia, rašau atvirai, kitą sezoną abejoju ar begalėsiu būti naudingas. Tas reikalas jau man yra atsibodęs iki kaulų. Be abejonės, Tau niekada neatsisakysiu padėti vienu kitu įvadu ar kartais Tave pavaduoti, tačiau ką nors daugiau daryti neišeis. Pagaliau, esu priėjęs tam tikrą ribą, kurioje man bepalieka trys išeitys: tapti sąžiningu fabriko darbininku, susiimti rankosna ir studijuoti arba nusipirkti pištalietą, nes iki dabar besitęsianti beprasmybė mane visai rimtai baigia nuvesti velniai žino kur. Jeigu teks tapti „fabrikantu“, jokios prasmės ir jokio tikslo man maišytis kitur nebus, jei pavyks pradėti studijuoti – tam nebus laiko, o jei trečia galimybė – tada visa savaime aišku. Iš viso, prisipažinsiu, nebenoriu nieko. Tik noriu išlaikyti pažadus.
Atleisk, kad vėl laiškas išėjo biznieriškas. Čia jį ir baigsiu. Patikėk, bet dabar rašyti man pasiutusiai sunku, o verkšlenti nesinori. Kam apkrauti kitus savo bėdomis. Tad dar kartą, Dalia, kad locka, neužsirūstink. Norėčiau, galvą padėjęs ant peties, gerai išsiašaroti, gal būtų geriau, bet ir tai (bandžiau) neišdega. Kažkas užšalę.
Tad iki
Algimantas
1957. kovas 29 d.

—————————————————————————————————————
[1] „Rachitinis nostalgijos medis“ – iš Škėmos „Baltos drobulės“. — D.S.

P.S. dėl Mackaus kitų laiškų. Kai rengiau knygą, akiraty tebuvo Metmenyse skelbti Mackaus laiškų Kostui Ostrauskui gabalai. Parašiau laišką klausdamas, ar leistų juos perspausdint ir gal galima būtų tą publikaciją praplėsti, papildyti ir pan. 1991-10-14 atsakė:

Taip, tas A. Mackaus laiškų ištraukas („Algimantas Mackus apie save ir dar šį tą“, Metmenys, nr. 41, 1981, p. 75–87) galite pakartoti savo ruošiamoje knygoje – nieko nepakeičiant, su mano įvadėliu, t.y. kaip išspausdinta Metmenyse. Tai ir yra svarbiausios bei įdomiausios, mano galva, jo laiškų vietos. Praplėsti tas ištraukas, tuo labiau skelbti laiškus ištisai šiuo metu neketinu – kai kas dar net ir dabar nespausdintina, didžioji laiškų dalis pilkai reikalinė ir ypač plepalinė, o aktualijos arba pasenusios, arba skaitytojui, ypač Lietuvoje, be išsamių komentarų būtų išvis sunkiai suvaikomos bei suvokiamos. Tiesa, norėčiau kada nors tuos laiškus išsamiau publikuoti, bet ne dabar.

Taip ir padariau: kas Metmenyse – tas ir knygoj. O išsamesnės publikacijos, deja, taip ir nebuvo. Ir greičiausiai nebebus; nebent jį tūno a.a. Kosto Ostrausko archyve. Tikrai turėjo būt A.M. laiškų Daliai Juknevičiūtei, ypač kai ji stažavosi Europoj; deja, kur jie, koks jų likimas – nežinau.
---------------------------------------------------
Dar Mackaus: Škėmos Vieno ir kitų recenzija ir replika
Dar Mackaus: Tennessee Williamso Stiklinis žvėrynas (apie pjesę ir pastatymą)

(254) Visiškai tarp kitko: apie spaliukus

Kolegė:
– Na, kas buvo spaliukai?
– Būsimieji pionieriai.
– Ot ir ne: „tai 1923 m. Rusijos komunistiniame režime sukurta organizacija, vaikams nuo 7 iki 9 metų“, – pacitavo iš Violetos Židonytės romano Liepų medaus nebus (2011) paaiškinimų.
– Ot ir taip: spaliukai nebuvo atskira organizacija. – Ir pacitavau iš Pradinuko (1983): – „Visasąjunginės V. Lenino pionierių organizacijos Nuostatuose parašyta:‘Pionierių draugovės ir būriai sudaro I–III klasės spaliukų grupes jaunesniesiams mokiniams rengti stojimui į pionierių organizaciją’. Taigi spaliukų grupės egzistuoja tik prie pionierių būrio, bet ne atskirai, tai ne speciali jaunesniųjų mokinių organizacija“ (p. 194).
Aišku, menkniekis toks netikslumas, tas vietininkas blogiau.
P.S. O va kad apie Kosto Ostrausko mirtį padoriai tepranešė vieninteliai bernardinai.lt (čia) – kituose taip ir liko pirminė informacija (mirė, tik dar nežinom, kada tiksliai), – manau, iškalbingas faktas: apie prioritetus ir pagarbos supratimą laaabai daug pasakantis.

(243) Užparaštė, xxiv: apie Škėmą ir estus

Taip jau būna, bent man: jei ilgesnį laiką kuo nors tikslingai užsiimi, tai kai baigi tą darbą, baigi tik lyg ir. Rengiant 300 Baltic Writers daugiau negu pusmetį žvejojau/grybavau mūsų kūrinių vertimus į kitas kalbas ir kritinius tekstus apie juos kitom kalbom. Knyga išėjusi, apie elektroninę versiją tik pasvajojama, bet va vis tiek negaliu numot ranka į tai, ką turėjau rast tada, bet neradau.
Popieryną bekedenant ir skaitinėjant: Lietuvos rytas, 1993-04-07, p. 10 (Kultūra), – Jokūbo Skliutausko (1925–2004) tekstukas „Literatūros konsulas Estijoje pateikė ‘Baltą drobulę’“; konsulas – vertėjas Mihkel Loodus; Valge palakas išėjo 1992-ais. Tai užfiksuota 300BW. Bet štai ką buvau pražiūrėjęs: Ülo Tontsas yra parašęs recenziją apie Škėmos Baltą drobulę, lygindamas ją su vienu geriausių estų egzodo romanų – Karlo Ristikivio (1912–1977) 1953-ais išleistu Hingede öö (Sielų naktis [Skliutausko straipsnely]; angliškai radau du pavadinimo vertimo variantus: All Souls’ Night ir Nights of the Spirits of the Dead). Taigi Škėmos Criticismo blokely turėjo būt dar viena bibliografinė nuoroda (vienintelė estiškai): Ülo Tonts, ‘Inimene liftis’ [Review of Valge palakas], Looming, 1992, 12:1712–1713. (Gal net būčiau pasiūlęs ir tekste apie Škėmą šią paralelę bent jau užfiksuot.)
Bet argi filologas čia gali imt ir padėt tašką? Kad tas Ristikivio romanas kada nors bus išverstas lietuviškai – šansų nėr. Tai bent jau smalsu, kas tai per kūrinys:

In the novel Hingede öö a first-person narrator moves about in unreal time and space (albeit with their own elusive internal logic); the mysterious house in which the narrative takes place is marked by an intense atmosphere and can be viewed as the room for the memories and conscience of the main character. Hingede öö is a record of the main character’s confused soul and frustration, an attempt to understand his situation and his past. The novel can be interpreted as illustrating the anguish of exile, but also as a grotesque vision of the modern world, comparable in that sense to the work of Hermann Hesse, Franz Kafka, Louis Carroll, and Samuel Beckett. (Epp Annus, 300BW, p. 262; dar galima pasiskaityt apie šį ir kitus Ristikivio romanus Ilsės Lehistės straipsny „Three Estonian Writers and the Experience of Exile“.)

Ir sugretinimą užtikau – Ivaro Ivasko straipsny:

[Ristikivio] romanas Vėlinių naktis [tikslesnis pavadinimo vertimas!] (1953) estuose yra viena iš skaudžiai nuoširdžių analizių, dėl kurių pripažįstamų ir nepripažįstamų motyvų buvo palikta tauta ir kraštas. Tai priartėja lygį metafizinio kvestionavimo kūriniuose tokių lietuvių, kaip Škėma, Ostrauskas, Nyka-Niliūnas ir Mackus.

O baigt šią užparaštę galima pasvajojant: gal vertėtų išverst tą Ülo Tontso recenziją? – manau, visai įdomu būtų pasiskaityt.