(959) Maironiana: tas Nežinomas asmuo žinomas

Prae scriptum 2014-ais „Naujasis lankas“ išleido knygą, pristatančią „patį didžiausią ir unikaliausią Lietuvos literatūros ir kultūros istorijoje radinį“: Maironis, Pavasario balsai: 1920 metų leidimo maketo fotografinė kopija (rengėja ir įvadinio teksto autorė – Virginija Babonaitė).
Padėka pradedama: „Pirmieji padėkos žodžiai tariami Nežinomam asmeniui, išgelbėjusiam nuo pražūties ir išvežusiam Jono Mačiulio-Maironio rankraščius iš Lietuvos“ etc. (p. 5) Iš Pratarmės: „Nežinomas asmuo, suvokęs ‘Pavasario balsų’ V leidimo maketo reikšmę mūsų šalies kultūros istorijai bei Dainiaus asmeniui, išsivežė jį iš Lietuvos. Kartu buvo išvežta ir Maironio rankraštinė knyga – poema ‘Mūsų vargai’ (dabar tėvų pranciškonų nuosavybė).“ (p. 9) Iš parengėjos Įvado:

Tyrinėdama šių rankraščių atsiradimo Amerikoje versijas galiu teigti, kad Nežinomas asmuo, suvokdamas jų neįkainojamą vertę ir svarbą Lietuvos kultūros istorijai, traukdamasis nuo antrosios sovietų okupacijos pasiėmęs išsivežė į Vakarus (leidinio rengėjos prielaida – iš Maironio namų). Stengdamasis išsaugoti rankraščius, tasai žmogus atnešė juos į „Darbininko“ spaustuvę Niujorke (pranciškonų teigimu, apie 1950 m.) ir atidavė t. Pranciškui Gedgaudui OFM. Šis perdavė juos istorikui t. Viktorui Gidžiūnui OFM, kuris tiek vienoje, tiek kitoje knygelėje įdėjo savo asmeninius antspaudėlius. Jis siekė, kad Maironio magiška žodžio galia pasitarnautų lietuvių savasties svetimoje žemėje išsaugojimui, todėl nusprendė „Pavasario balsų“ maketą perduoti Pauliui Jurkui ne tik saugoti, bet ir paskelbti. Šio leidinio rengėjai teko laimė susipažinti ir bendrauti su P. Jurkumi, žadėjusiu unikalųjį maketą perduoti MLLM. Deja, mirtis neleido jam to padaryti (užgeso 2004 m. balandžio 9 d.). Tik po kelerių metų pavyko prikalbinti jo dukrą Dainą leisti tėvo archyvinį rinkinį peržiūrėti ir dalį atsirinkti iš pradžių Bostone, o vėliau Niujorke (kur ir buvo surastas maketas). (p. 11–12)

Aidai, 1945-11-15, nr. 8, p. 8

To paties Maironio autografo atvaizdas
2014-ais išleistoje knygoje

Savaitgalį bekilnodamas popieryną stabtelėjau prie vienos išplėšos – Literatūros ir meno 1991-01-05 numerio p. 3/4; perlenkta taip, kad aišku: pasilikau dėl p. 4 skelbto Kazio Bradūno teksto „Maironiškasis įvadas: Iš autorinio rečitalio Maironio literatūros muziejuje, Kaune, 1990.IX.10“. Ši pastraipa paskatino įjungt galvą:

1945 metais, man redaguojant Miunchene kultūros žurnalą „Aidai“, spalio mėnesio pabaigoje vieną dieną užėjęs redakcijon Vilniaus universiteto studijų bičiulis Vytautas Saulius parodo man neįsivaizduojamą dalyką: jis turi visą glėbį autografinių Maironio rankraščių – nemažai eilėraščių ir poemos „Mūsų vargai“ rankraštinį originalą. Tada minėjom 60 metų sukaktį nuo pirmo Maironio eilėraščio pasirodymo „Aušroje“. Ta proga „Aiduos“ išspausdinom vieną Maironio eilėraščio rankraštinę faksimilę su tokia pastaba: „Neseniai redakcijai teko žvilgterti į pluoštą mūsų didžiojo dainiaus rankraščių. Paskirų eilėraščių ir visos ‘Mūsų Vargų’ poemos rankraščiai labai nuotykingu būdu yra atsiradę išeivijoje. Juos paskutinėm vokiečių okupacijos dienom vienas poezijos mylėtojas už pasakišką sumą nupirko Vilniuje iš lenkų. Lenkų rankose rankraščiai atsirado iš išplėštos privačios tilžiškių Jagomastų bibliotekos“ [1945-11-15, nr. 8(10), p. 8; be autografo nuotraukos, dar paskelbti eilėraščiai „Vakaras ant Keturių Kantonų ežero“ ir „Užmigo žemė“; puslapinė publikacija pavadinta „Gyvasis Maironis“]. Visą Jagomastų šeimą vokiečiai sušaudė Vilniuje [1941-08-23 Paneriuose]. Vytautas Saulius prieš kelerius metus [1987-08-04] mirė Čikagoje. Kur dabar yra minėti Maironio rankraščiai? O gal jie jau čia – Maironio literatūros muziejuje?

Jokios pastabos prie publikacijos nėr. Nieko daugiau nesigirdėjo apie Vytautą Saulių kaip Maironio rankraščių gelbėtoją. Tai, pamaniau, imsiu ir parašysiu el. laišką MLLM direktorei Aldonai Ruseckaitei. Perpasakojęs, ką Bradūnas muziejuj tuolaik kalbėjo, paklausiau, gal jau žinoma, kur tie Sauliaus turėti rankraščiai? — Susirašinėjusi su našle Sauliene, bet daugiausia dėl Mačernio Vizijų leidimo; o dėl Maironio, mananti, kad ten galėjęs būt tas rankraščiais apklijuotas, t.y. papildytas, 1913 metų Pavasario balsų leidimas, iš kurio buvo surinktas ir Enzio Jagomasto Tilžėj 1920-ais išleisdamas naujas PB leidimas.
Atsakiau, kad visai tikėtina (nes logiška), ir įsitikint nesunku – tereikia palygint „Nedaugel mūsų“ autografo nuotrauką, buvusią 1945-ų Aiduose, su to paties eilėraščio atvaizdu Virginijos Babonaitės parengtoj knygoj.  Taip, tas pats rankraštis.
Taigi: Nežinomas asmuo = Vytautas Saulius. Kaip tie rankraščiai (ir PB, ir Mūsų vargų) atsidūrė pas pranciškonus? Spėčiau, Saulius juos pardavė; o pinigus panaudojo leisdamas liuksusines Radausko ir Nykos eilėraščių knygas.

(276) Užparaštė, xxx: apie knygų rengėją ir leidėją Vytautą Saulių

Rezignacinis prae scriptum: Kiek žmogus ketini padaryt prasmingų (= gerų?) darbų ir nepadarai, kiek mėgini nepri(si)šiukšlint, o pri(si)šiukšlini! Ir kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau ketintų, bet nepadarytų darbų; tuo [suvoki esąs] daugiau pri(si)šiukšlinęs [rezignacijos pabaiga].
Va iš dėželės su visokiais laiškais (vienos iš dėželių) ištraukiau lapą, daugiau kaip prieš dešimtmetį rašytą,  – 2000-12-12 laišką Alfonsui Nykai-Niliūnui (atsispausdinau 2 egz., vieną pasilikau). Prisistatęs kas esąs, ėmiau dėstyt:

Gal Jums teko girdėti, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas baigia rengti Lietuvių literatūros enciklopediją. Ir manęs vieno kito straipsniuko paprašo. Ir va visai neseniai susigriebė, kad neblogai būtų įtraukus knygų rengėją ir leidėją Vytautą Saulių. Paprašė paieškoti duomenų ir parašyti (esą man ir derėtų, be to, esam gimę to paties mėnesio tą pačią dieną – svaresnį argumentą vargu ar besugalvotum). Kad toks buvo, žinojau jau seniai, ir jo leistų knygų esu skaitęs, žiūrėjęs (ir į vandenženklius prieš šviesą), čiupinėjęs, bet kai pradėjau kapstyti ieškodamas konkretesnių dalykų – beveik nieko neradau, išskyrus Leonardo Andriekaus vėluojantį lyg ir nekrologą Aiduose...
Straipsniuką atsisakiau rašyti (būtų tiek pat žinių, kiek yra rašinėly Knygotyros enciklopedijoj), bet ramybėj šios temos nenoriu palikti, o gal ji manęs nepalieka. Tada ir pagalvojau, kad reikia kreiptis į Jus – juk ir Jūsų porą knygų [Orfėjaus medį ir Balandžio vigiliją] Saulius išleido, vadinas, pažinojot.
Jeigu pavyktų tiksliau atkurti jo gyvenimo eigą (tarkim, gimęs Rygoj, o kur pradžios ir vidurinį mokslą ėjo, kur Lietuvoj gyveno, kada ir kokiam fakultete Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose mokėsi etc., etc.), apie jį kaip žmogų, kaip leidėją (jo santykius su autoriais), kaip bibliofilą (jo biblioteką) ką nors daugiau sužinoti – būtų galima ir straipsnį parašyti.
Tad ir kreipiuosi į Jus dvejopos talkos: gal galėtumėt apie Vytautą Saulių ką nors iš asmeninės patirties prisiminti? O kitas dalykas – gal prisimenat, kur buvo kas nors apie Saulių rašyta (jam gyvam esant ar jau po mirties)?

Jokio atsakymo į šį laišką nesulaukiau. „Žmogus, kuriam už viską labiau rūpėjo grožinio rašto estetinis spausdinimas“, liko nepaminėtas LLE. Mano kaltė. O gal kas galėtų pasirūpint padoria V.S. biobibliograma? Sauliuvienė buvo, gal ir Saulių Jr. (bent vienas/-a) yra? Gal juos galima rast ir dar ką nors sužinoti?
P.S. Subjektyvius pastebėjimus fiksuojantis žmogus visai neseniai klausė:

Norisi paklausti, kiekvieno, kuris rašo asmeninį tinklaraštį, nebūtinai kažkam labai plačiai, kad būtinai būtų masės gerbėjų, narciziškumo apraiškos ir susireikšminimo, to garbės troškimo ir t.t., koks rašymo tikslas? Kodėl ir iš kur tas poreikis rašyti? [etc.]

Atsakau: be kita ko, ir iš noro išpažint savo nuodėmes.