(1186) Pakeliui į darbą, xxi: apie konferenciją ir dar šį tą

Prisispausdini visokių popierių – kvietimų, programų – manydamas: o gal pavyks nueit? Aišku, nei pavyksta, nei ką. Besiknaisiodamas po kuprinę užtikau praeitą savaitę, ketvirtadienį ir penktadienį, VU ir VDU vykusios konferencijos „Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Bronius Krivickas: likiminiai kartos pasirinkimai“ programą. Apie 30 pranešimų, Krivicko pavardė minima pavadinimuos keturių:

• Dalia ČIOČYTĖ „Broniaus Krivicko poetinio subjekto laikysena ‘dūžtančiose formose’“ (VU)
• Dalia JAKAITĖ „Buvimo katarsis Alfonso Nykos-Niliūno ir Broniaus Krivicko eilėraščiuose“ (ŠU)
• Indrė ŽAKEVIČIENĖ „B. Krivicko ir V. Šlaito pasirinkimai: metafora prieš nuogą žodį“ (VDU)
• Eugenija VALIENĖ „Bronius Krivickas iš šiandienos perspektyvos: kūrybos recepcija ir refleksija viešajame diskurse“ (VDU)

Nykos-Niliūno ne visuos likusiuos, dešimties, buvo ir bendresnių, ir kitom temom. Ne, ne kabinėtis norėdamas pradėjau skaičiuot; tiesiog šiaip mintigaliai ėmė sukiotis galvoj.
Likiminiai kartos pasirinkimai nebuvo tik du – arba iš Lietuvos, arba į mišką; buvo toks pasirinkimas kaip Eduardo Mieželaičio, irgi 1919-ais gimusio, apie kurio kūrybą pranešimą skaitė Elena Baliutytė; buvo ir kitoks – kaip Alberto Dilio (1920–2000), perėjusio Karagandos lagerį, – Tėvą konferencijoj prisiminė dukra Ona Dilytė. Suprantu, konferencijos organizatoriai pavadinime paminėjo pavardes gimusių prie 100 metų. Gal lengviau gaut paramą, jei jubiliatams skirta konferencija? Kitąmet vėl: „Henrikas Nagys ir Gediminas Jokimaitis: likiminiai kartos pasirinkimai“? Nežinau, matyt, nemoku projektiškai galvot. Jei apie kartą, jos atstovų pasirinkimus, tai vis dėlto reikia imt maždaug 1917–1922-ais gimusius, kad ir Eugenijus Matuzevičius, ir Leonas Švedas, ir Jonas Sereikis, ir Pranutė Aukštikalnytė, ir nemažai kitų papultų, – va tada pasirinkimų/apsisprendimų spektras gali išsiskleist.
O kad apie Nyką kalbėjo dvigubai daugiau žmonių negu apie Krivicką – viskas labai suprantama: (a) Nyka mirė 2015-ais, dešimtą dešimtį įpusėjęs, Krivickas žuvo 1952-ais, 33-ejų nesulaukęs (pagal dabartinę sampratą – jaunasis rašytojas); rašytiniai palikimai ir įvairove, ir apimtim kaip reikiant skirias, (b) Nykos tekstai – ir eilėraščiai, ir dienoraščiai, ir kt. – „tinkamesni“ visokiems apkalbėjimams, interpretacijoms: būties erozija etc. – ir iš kairės, ir iš dešinės, ir iš viršaus, ir iš apačios gali ieškot prieigų, kaip sakoma, o Krivicko akistata su nebūtim šiek tiek trikdanti, estetikon neatskiriamai įsiterpia etika, lyg įpareigojanti labai atsakingai rinktis aptariamuosius žodžius. — —
— dešinėj – Nyka, 1948-ais Freiburge nupaišytas Viktoro Simankevičiaus (1921–2006); šitas atvaizdas buvo įdėtas prie jo eilėraščių publikacijos Aiduos, 1979, nr. 1, p. 3. Neatsimenu, kad kur kitur piešinys būtų buvęs skelbtas (gal ir buvo); mano supratimu, taip ir turėtų atrodyt Praradimo simfonijas parašęs ir išleidęs poetas :) (Antrasis Nykos eilėraščių rinkinys Orfėjaus medis išėjo 1953-ais jau Amerikoj.)