(1204) Užparaštė, clv: apie vieną Baudelaire’o eilėraštį proza

ra eilėraščių, kurie daugiau nei eilėraštis. — Užrašiau nepagalvojęs; o jei kas paklaustų: kas tas daugiau? Sunku atsakyt; gal: eilėraštis, kuris išnyra sąmonėj nebūtinai apie poeziją galvojant. — Vienas tokių, manyčiau, – Baudelaire’o „Enivrez-vous“ iš Paryžiaus spleeno (1869; pala, ar ne 150 knygai?) – „Svaiginkitės“ (pastebėjot, kad kartais pasakom „Svaiginkimės“?; suprantama kodėl). Šitam amžiuj, pastaruoju laiku, jei reikia vertimo – cituojamas Alfonso Nykos-Niliūno iš 1995-ais „Baltų lankų“ išleistos knygos (2-as leid. 2002):

Reikia visada būti girtam. Girtume yra viskas: tai vienintelis klausimas. Kad nejustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis.
Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienam savaip. Tik svaiginkitės.
Ir jeigu kartais rūmų laiptuose, žalioje griovio žolėje ar niūrioje savo kambario vienatvėje nubudę pajustumėte, kad girtumas mąžta arba visai praėjo, klauskite vėjo, bangos, žvaigždės, paukščio, laikrodžio, visko, kas bėga, kas dejuoja, kas ritasi, kas dainuoja, kas kalba, koks dabar laikas, ir vėjas, banga, žvaigždė, paukštis ir laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis! Kad nebūtumėte Laiko vergai ir kankiniai, svaiginkitės; svaiginkitės be paliovos! Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienas savaip.“ (Paryžiaus splinas, 2002, p. 91)

JM-M nuotr. iš tekstų.lt

O mano galvoj šito eilėraščio pirmas sakinys skamba kitaip: „Nuolatos reikia būti apsvaigus.“ Seniai; nuo studijų laikų. — Sekmadienį besikapstydamas popieryne radau išsiplėštą Literatūros ir meno lapą – 1981 IX 12, p. 12, rubrika jaunieji poezijos vertėjai:

Jaunas vertėjas Juozas Mečkauskas (g. 1954) prancūzų kalba susidomėjo Trakų rajono Pasamavio aštuonmetėje mokykloje. 1972 m. baigė Vilniaus VII vidurinę, 1977 – prancūzų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, kur šiuo metu dirba. Vertėją ypač žavi XIX a. prancūzų poezija.

Ir išspausdinti septyni Baudelaire’o eilėraščiai proza: „Uostas“, „Juokdarys“, „Pamišėlis ir Venera“, „Vienatvė“, „Kiekvienam sava Chimera“, „Svaiginkitės“, „Mėnesienos geradarybės“.

Svaiginkitės
Nuolatos reikia būti apsvaigus. Viskas slypi tenai – tai vienintelis klausimas. Kad nejaustumėt laiko siaubingo, kuris gniuždo jūsų pečius ir lenkia prie žemės, svaiginkitės be atvangos.
Bet kuo gi? Vynu, poezija ar dorybėmis, – kuo jums patinka. Tik svaiginkitės.
O jei kartais rūmų laiptuose, pakelės griovio žolėj, niūrioj kambario vienatvėj jūs pabusite svaiguliui aprimus ar išsiblaivė, paklauskite vėjo, vilnies, paukščio, laikrodžio, žvaigždės, viso, kas nyksta, viso, kas dejuoja, viso, kas grumena, viso, kas dainuoja, kas šneka, paklauskite, koks dabar laikas, ir vėjas, vilnis, žvaigždė, paukštis, laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis!“ Kad nebūtumėt Laiko kamuojamos aukos, svaiginkitės be atvangos! Vynu, poezija ar dorybėmis, kuo jums patinka.

Šitas amžinatilsį Juozo, vėliau ėmusio pasirašinėt dviguba Mečkausko-Meškelos pavarde, vertimas man, nemokančiam prancūziškai, (kaip čia pasakius?) „priimtinesnis“ negu Nykos; pirmiausia – dėl tos pirmos frazės, kuri, tarkim, lengvai susisieja su Broniaus Krivicko „Gera grožiu rudenio man svaigti“. Bet ne tik. (Vienintelis žodis, kliūvantis Juozo M. vertime, – „Viskas slypi tenai“; noris ne Kur?, o Kame?: „Viskas slypi tame“.)