(1017) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lvii

– Nėr knygų be korektūros klaidų, ir, esu įsitikęs, nėr autoriaus, kuris nenorėtų jų kokiu nors būdu pataisyt.
– Šneki lyg tinklaraščio įrašą pradėdamas.
– Atsiprašau. — Taip supuolė. Neseniai skaičiau Eugenijaus Matuzevičiaus greičiausiai už savus pinigus 1994-ais išsileistą rinkinį Sugrįžimų tyla (kaip ir Kaziui Bradūnui, Matuzevičiui šįmet irgi 100, gal pavyks ką parašyt, esu žadėjęs): Instituto bibliotekai šitą knygą M-čius padovanojo ne tik ranka ištaisęs korektūros klaidas, bet dar ir pastebėtų klaidų atitaisymą prie viršelio trečio puslapio priklijavęs. Savaitgalį pasiėmiau vėl pavartinėt „Baltų lankų“ išleistą Nykos-Niliūno Dienoraščio fragmentų trečią knygą (2001–2009 ir papildai iš 1940–2000). Iš 2004-09-21 įrašo (p. 165):

„Laikui užmušti“ Eilėraščių 1937–1996 knygoje ieškojau klaidų (greit nusibodo). Štai jos: visa „Rudens himno“ (72 psl.) data t.b. Berlin, 1945 – Tübingen, 1949; „Vienos pavasario dienos kadaise“ (319 psl.) 7 eilutėje vietoj parodyti t.b. parodyt; „Vaikystės imperijos“ (363 psl.) penktojoje eilutėje vietoj atjojo t.b. atjoja. Ir dar kad 1949 metais pridėto „Rudens himno“ moto tekstas turėtų būti: Fliege fort! fliege fort!

– Bet tai kad čia blusos.
– Geri eilėraščiai ypač turėtų būt be blusų. Ai, ir dar vienas dalykas, iš 2006-03-06 įrašo (p. 201):

Tik šiandien, t.y. po dvidešimt vienerių metų, atsitiktinai pastebėta korektūros klaida: Žiemos teologijos eilėraščio „Enchiridion Epicteti“ vienuoliktoje iš apačios eilutėje iškritusi paskutinio žodžio galūnė tos (t.b. neišreikštos). Klaida kartojasi visuose kituose leidimuose.
N.B. Be specialaus reikalo knygose paskelbtų savo eilėraščių aš niekad nebeskaitau.

– Vadinas, į tas korektūros klaidas, atsitiktinai rastas, žiūrėjo ramiai, kaip į neišvengiamybę.
– Gal. Bet jei jau pastebėta, kodėl neatkreipus ir skaitytojo dėmesio?
– Tai ką darysi?
– Sugalvojau. Va, du egz. atspausdinau, tereikia priklijuot prie priešlapių. O savam egzemplioriuj tai tiesiog knygoj pataisiau.