(917) In memoriam: Vitalija Kazilionytė, *1963, †2016-11-18

asvalio Vitalija mirė (mažiau nei per metus vėžys sugriaužė); laiškų iš parvalkų@gmail.com nebebus.
Kultūrininkė (kiti įvardai per siauri pasirodė).
Neabejoju, kolegės iš Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos parengs Krašto kultūros dokumentavimo centro vedėjos bibliografiją, kurioj bus ilgai ir sunkiai rengta knyga apie Julijoną Būtėną Sakalas parskrido (2008), kiti rašiniai; kas be ko, Vitalija – kaip nuo 1999-ų einančio Pasvalio krašto kultūros ir istorijos pradžioj laikraščio, po to žurnalo Šiaurietiški atsivėrimai spiritus movens, kaip pasvalia.lt viena iš galvų.
Bet dar liks darbų, kurių neįmanoma užfiksuoti. Gal net ne darbais tai vadintina. Tarkim, priminimas Ohio u-to prof. Algiui Mickūnui, kad jis iš Kriklinių. Ir t.t.: tartis, kalbėtis, prašyti, priminti (kaip supratau, intravertei tai nebuvo labai lengva). Ne, tai ne Vitalijos darbas buvo – toks jos gyvenimas buvo: dirbi, vadinas, gyveni. Kultūrininko gyvenimo paskirtis: kad tai, kas, tavo manymu, reikšminga ateičiai, nedingtų, kad būtų išsaugota; nors abejonių temdomas, bet tikėjimas: praeities prireiks ateity.
Žmogus, kuriam atkurtoji Lietuvos nepriklausomybė buvo esmingai svarbi: kaip pamatinė sąlyga gyvent taip, kaip nori, ir dirbt tą, ką nori. Kaip bendraamžis, galėčiau pasakyt: vis dėlto mes laimingi, kad bent dalį, ir nemažą dalį gyvenimo nugyvenom laisvoj valstybėj.
Šiandien palaidojo tai, kas iš žmogaus liko, Parvalkuos, prie giminių, – taip dailiai aprengtą ir net lūpas vos padažę (iškart krito į akis, nes gyvos su padažytom nėkart nebuvau matęs). Jei kas tiki, kad kada nors prisikelsim, tai galima būtų pajuokaut: pirmas Vitalijos darbas bus nusipraust, persivilkt ir – kada autobusas? – Pasvalin, bibliotekon, kur dar ir tas, ir tas, ir anas liko nebaigta. Nes nepabaigiama. Kultūros pabaigt negalima, nebent – pribaigt, ir tada būtų visiem rami galva.
P.S. (11-22) Čia rimtas in memoriam.