(675) Visiškai tarp kitko: replika in memoriam skaitant

Šios dienos Literatūroj ir mene – Valentino Sventicko in memoriam Romualdui Granauskui „Kas baigiasi, kas prasideda“:

Pradėsiu nuo to, kas šiandien, Romualdui Granauskui išeinant, mūsų prozoje turbūt baigėsi. Tai žmonių kalbos gyvybė, sakinio, pokalbio, nutylėjimo tikrumas...

– Pala! Taigi Henrikas Algis Čigriejus dar gyvas!

... tikrumas, įtraukiantis žemaičių tarmę ir jos intonacijas.

Na taip, Čigriejus aukštaitis.

(674) Murmuratio, iii

[Buvau jau primiršęs šitą įrašų „žanrą“.]

Pretekstas Išlipus iš A-4G Sietyno stotelėj. Močiutė anūkei:
– Oi, toks gražus, [išgirdau šitą kablelį] ir pasimetęs...– apie šuniuką, rudą kudlotą (man tai jis nepasirodė esąs gražus ar negražus, net nepagalvojau apie tai), bindzenantį šaligatvio pakraščiu Pilaitės link.

Murmuratio Nežinau, gal esu linkęs per daug tirštint spalvas, bet vis noris – tokiais atvejais – murmėt:
– Jums gaila todėl, kad gražus pasimetė, o ne kad pasimetė? O jeigu šunėkų šunėkas? Taip jam ir reikia? – Jums gaila todėl, kad talentingas numirė, o ne kad numirė? O jei bešeimis girtuoklis? Taip jam ir reikia?
Kas svarbiau? Gražus, talentingas – pasimetė, numirė.
Kas svarbu? – Atsakymas turėtų būt prieš svarstymus.

(673) Pakeliui namo, xi: jei rašyčiau dienoraštį

autoportretas (šiuolaikiškai: selfie)
2014-10-29

Esu rašęs, nesijuokit.
Net kelis kartus esu mėginęs.
Bet kas pribaigia?
Vieną dieną neturi ką parašyt, kitą dieną – turi, bet neturi kada, ir pagalvoji: joks čia ne dienoraštis, o juk norėjai rašyt dienoraštį.

Šiandien ėmė ir paskambino Ričardas Š. Norįs trumpai patrukdyt.
Sulaukiau: perdavė – tikrai nustebau – šįmet išėjusį Dianos Paklonskaitės antrąjį eilėraščių rinkinį Lakštingalų Airijoj nėr su dedikacija (ir aš prisimenu labai šiltai);
per š.m. PDR gavo užduotį; dar ir priminė šį tą: atspausdino tinklaraščio įrašą ir prirašė: „Sulaukei!“
Ir dar maišeliuosna įpilstytų smėlio pavyzdžių padovanojo.

----------------------------
Važiuodamas T-19 pradėjau skaityt. Ciklo „Naktinė pamaina“ paskutinė eilutė:

estetiškai pakvimpa realybė (p. 24)

Atsparos eilutė. (Nors tik trečdalį rinkinio perskaičiau, ryt rytui pasilikau.)
Keistas žodis sukiojas galvoj, skaitant D.P. poeziją: adekvati. – Ir neparašysiu jokios recenzijos, nors turėčiau.
----------------------------
Prisiminęs peršviečiamą dėžutę, ant kurios užrašyta „šileikos smėliai“, jon papuls naujosios dovanos, – pagalvojau: į dangų žvelgia ieškantys bendrybių, o į žemę – skirtybių.
– Spalva; nenusakoma, tik matoma. (Cheminė sudėtis taip pat turėtų skirtis, kas be ko.)

(672) Pakeliui namo, x: apie senstančio svajonę

T-19; Literatūra ir menas, 2004, gruodžio 24, p. 2; Alis Balbierius, esės „Skaitmeninė visata“ pradžia:

Galbūt pradžioj buvo ne žodis, ne vaizdas, o skaičius...
Galbūt skaitmeninių technologijų atradimas ir nepaprastai spartus jų plitimas yra ne kas kita, kaip grįžimas į pradžią, į visatos įsčias.

Vis labiau pasiilgstu geometrijos, pasak apibrėžimo, matematikos dalies, tiriančios erdvinius ryšius. Kol buvau jaunuolis, geometrija (dar biologija) gal net labiau jaudino protą/vaizduotę negu Bložės poezija.
Geometrija labiau negu algebra.
Atsimenu, kai baigiau vidurinę, gavau tokį/tokią pažymėjimą/pažymą, atrodo, taip pavadintą: „už labai gerą algebros ir geometrijos mokymąsi“.
Stojau į lietuvių; pateikdamas dokumentus, ir tą popiergalį parodžiau:
– Bet jūs juk į filologiją stojat! Šitas negalioja.
O vis dėlto, kai pagalvoji, koks popierius apie labai gerą chemijos mokymąsi (ergo, žmogus ir gerą nosį turi) turėtų galiot stojant į filologiją, – gal ims ir atsiras žmogus, parašęs studiją apie kvapus lietuvių literatūroj. – Tikrai įdomu būtų paskaityt. Nėr tokios studijos.
P.S. Apskaičiuokite posmo [prasminį] tūrį. Jono Strielkūno ketureilis, parašytas 2005-11-02:

Vėlinių saulė tokia skaisti.
Gal kitąmet regės ją kiti
Ir prisimins lyg tarp kitko mane
Vėlinių saulės ramiam skaistume.

J.S. mirė 2010-ais. Bene prasmingiausiai jį prisiminė vienmetis a.a. Romualdas Granauskas – Pasijose pagal Joną.
(Mes vis: apie mirusius gerai arba nieko; o gal tikrai sąžiningiau būtų, kaip, regis, Voltaire’as siūlė: apie gyvuosius – pagarbiai, apie mirusius – teisybę?)

(671) Iš popieryno, xxi: pastabos 1992-ų pradžios tekstų paraštėse

Buvo metas, kai —vg— rašinėdavo tekstus, reaguodamas į esamąjį laiką. Ir kur dėsies, jei, nors ir puse galvos, dirbi laikrašty.
Šiaurės Atėnuos 1992-02-07 buvo paskelbta „Redaktoriaus skiltis“ (p. 2, parašas: Juozas Tiškus; senelis – Juozas Tiškauskas [1900–1983]):

Pastabos paraštėse 

1
Vis nesiliauja (ir dar, matyt, ilgai nesiliaus) ginčai dėl pastarųjų penkiasdešimties mūsų gyvenimo metų vertinimo. Kas „daugiau davė“ Lietuvai – aktyvioji ar pasyvioji rezistencija? Bene paskutinis toks bandymas – Liudo Truskos straipsnis „Garbė ir gyvastis“ 1992-01-18 Literatūroje ir mene, kuriame polemizuojama su Algirdu Patacku, pareiškusiu, jog „kompromisai davė daugiau žalos negu naudos“. Truska baigia tokiu sakiniu: „Lenkiant galvą prieš mūsų disidentų idealizmą, pasišventimą Lietuvai, savęs išsižadėjimą, reikia konstatuoti, jog tautą išlaikė ir pažadino ne tiek jie, kiek kompromisais susitepę rašytojai ir žurnalistai, menininkai ir mokslininkai“ (išskirta mano). Žodžiu, mažiau – daugiau.
Bet ar iš esmės tinka, kalbant apie šitokius dalykus, „svarstyti“? Tai yra, ant vienos lėkštelės dėti vienų nuopelnus, o ant antros – kitų, ir žvelgti į rodyklę. O gal – vis dėlto – užtektų įvardinti nuopelnus (bei ne-nuopelnus) ir vienų, ir kitų? Ir nesiimt sverti, kurie „sunkesni“?
Kuriuo keliu eiti, – kiekvienas pasirenka pats. Buvo Justino Marcinkevičiaus kelias, buvo LKB kronikos leidėjų kelias. Kas ką galėjo, pajėgė, tas tą darė. Vieniems dabar atrodo, kad teisingesnis ir reikalingesnis buvo pirmasis, kitiems – kad antrasis kelias. Tad ar yra prasmės bandyt įrodinėti, jog aš teisus, o tu klysti? Gal neatimkim darbo iš Aukščiausiojo. Net ir jam turbūt sunku.

2
Beveik prie to paties – įvairiai argumentuojami reikalavimai, prašymai, siūlymai etc. atlikti viešą atgailą.
Ar neparyškintų šito dalyko Levo Karsavino 1952-ais Abezės lageryje užrašytos mintys?

Žodis „atgaila“ yra netikslus graikiško žodžio „metánoia“ vertimas. Tas žodis tiksliau išverstas reikštų – protausenos pakeitimas. [...] Kadangi atgaila – tai savo kaltės ir atsakomybės įsisąmoninimas, ji įeina į protausenos pakeitimo sąvoką kaip jos dalinė reikšmė. Mūsų laikai reikalauja, kad krikščionybės idėja būtų iš naujo suvokta. Todėl vėl aktuali tapo pirminė Evangelijos žodžio reikšmė: pakeiskite protauseną.
[...] Pakeisti protauseną – tai pirmiausia tiesiogiai perprasminti savo gyvenimo turinį. [...] Tačiau sakyti, kad pakeisti protauseną lengva, reikštų klaidinti. Protausenos pakeitimas – procesas. Tą kelią surasti nesunku – reikia žengti tik vieną žingsnį, bet jis pats – visas gyvenimas.

Gal neprošal visiems apie tokią metánoia pagalvoti? Pirmučiausia apie savo „atgailą“, t.y. savo gyvenimo įprasminimą? Nebent kai kas jaučiasi esąs daugiau negu žmogus. Aišku, tai kiekvieno asmeninis reikalas. 

3
Paskutiniam Metų numery – Julijos Maceinienės dienoraštis, paskutiniam Nemuno numery – Anastazijos Konaverskytės-Sučylienės „Iš mirtininkės užrašų“, paskutiniam Literatūros ir meno numery – Stasio Pilkos atsiminimai apie Vienuolį ir Antano Gustaičio apie patį Pilką [šitą publikaciją aš parengiau]. Tai tik iš periodikos ir tik pačios paskutinės publikacijos. Gal kam ir nusibodo tie atsiminimai, jau pro gerklę lenda. O su tais, kurie skaito ir šitokio pobūdžio publikacijas, drįsčiau pasidalint viena kita mintim.
Tokie dalykai, manyčiau, ne tik laiko ir likimų liudytojai, ne tik „įdomybės“, bet ir (ar ne svarbiausia?) patys gerieji pagalbininkai, ropščiantis iš depersonalizuotos istorijos sampratos. Antra vertus, padedantys mums patiems sugrįžti istorijon, įgalinantys suvokti, kad mūsų gyvenimas vis dėlto yra tąsa, kad kultūroje „progresas“ iš esmės neįmanomas. Pagaliau – paskata įveikti savąjį kultūrinio (ir egzistencinio) nepilnavertiškumo kompleksą, išdidžiai pakelti galvą, aišku, neišleidžiant iš akių šiandienybės – kad vėl netektų nuleisti.

Paklausiau savęs: ar vertinimo kriterijai per porą dešimtmečių pakito? Atsakiau: ne. – Gal didžiuotis reiktų? :)

(670) Užparaštė, xcix: apie vieną bareljefą

L.e.doc.p. Juozo Tumo lietuvių literatūros paskaitų brošiūra – Draudžiamasis laikas: Antanas Baranauskas, 1835–1902: su A. Baranausko atvaizdu ir trimis pavyzdžiais – išėjo 1924-ais.
Kad atvaizdas – ne nuotrauka, o bareljefas, aišku. Atsakymą, kas autorius to bareljefo, – Baranausko tyrėja a.a. Regina Mikšytė užfiksavo savajam brošiūros egzemplioriuj: Antanas Aleksandravičius.
Ir Petras Katinas yra rašęs:

Baigęs mokslus Čikagoje, pasiilgęs tėvynės, A. Aleksandravičius išvyko į Europą. Aplankęs kelis Europos miestus grįžo į Simną, vėliau vėl nuvyko į Suvalkus, pas savo geradarį kun. V[incentą?] Aleksandravičių [jei tas, 1853–1926]. Pastarojo paprašytas jis sukūrė įspūdingą vyskupo A. Baranausko bareljefą.

Bet nieko konkrečiau. Tad R.M. nurodyta data – 1912 – ir vieta – Gudelių bažnyčioj – reikšmingas patikslinimas.
Kad kurdamas bareljefą skulptorius žiūrėjęs į nuotrauką, kuri panaudota A.B. versto Šv. Rašto publikacijos Raštuose viršely, regis, neabejotina. Bareljefe vysk. Antano veido išraiška gal net ekspresyvesnė negu nuotraukoj.
Yra Gudelių Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioj tas bareljefas, tik kokybiško atvaizdo niekur nesu matęs; aišku, geriausia būtų pamatyt savo akim; regis, tai išraiškingiausias vysk. A.B. bareljefas (būtent: bareljefas).

P.S. (užfiksuoju, nes tikrai užsimirš; jau buvau užmiršęs, bet šis įrašas atgaivino atmintį) Vartydamas Reginos Mikšytės rankraščius, mačiau lapelį, kuriame užfiksuota, esą Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugoma Antano Baranausko nuotrauka, buvusi per „Titaniko“ katastrofą 1912-04-14 nuskendusio kun. Juozo Montvilos lagamine. [Ir nieko daugiau; nei signatūros, nei komentarų; gal kas susigundys šitos – tikrai istorinės – nuotraukos paieškom?]
– Ir dar: gal kas nors ką nors žinot, kaip „vystėsi“ šita istorija?

(669) Užparaštė, xcviii: dar vienas štrichas vėlyvojo sovietmečio Baudelaire’o vaizdiniui

is neišeina iš galvos nuo ketvirtadienio. Tebūnie užfiksuota.
2006-12-07 išėjusiam Nemune buvo du puslapiu Gasparo Aleksos atsiminimų ir kt. apie Algirdą Verbą.
2014-10-23 – du puslapiu Romo Daugirdo „Solo kvintetui“.
Kvintetas: Žvėryne gyvenę Verba, Jurgis Kunčinas ir (vienintelis tebegyvas) R.D.; prisijungdavo nuo kalno nusileidę Ričardas Gavelis ir Valdas Kukulas. Gerdavo ir šnekėdavos. Šnekėdavos gerdami. Gėrė šnekėdamiesi:

Nualinti oficialaus optimizmo putų, mėgindavome kiek atsiriboti nuo atgrasios aplinkos ir užsimiršti tarp likimo brolių. [...] Trumpam pasijusdavom beveik laisvi. [...] Vidinis nerimas, graužatis ir nepasitenkinimas savimi, laistomi alkoholiu, sukūrė Molotovo kokteilį, kuris sudegino bendražygius. (p. 10)

Ir tas vaizdinys, kuris įsipjovė atmintin:

Jau netoli finišo Algis vis prašydavo „merzavčiko“ (200 g degtinės buteliuko). Atnešdavau. Bet gerti nebegalėjo – vemdavo krauju. Pasikišdavo po pagalve. Sakė, tada jaučiasi ne toks vienišas. (p. 11)

Pagalvojau: ar kas iš kitu laiku gyvenančių bepajėgs suprasti tos šv. saviapgaulės (plg. šv. melas) esmę ir nuo vaizdinio pereit į portretą? – Dukart dalyvavau pristatant Valdo Kukulo studiją apie Paulių Širvį; abukart pasakiau: neįsivaizduoju, kad kas blaiviau galėtų parašyt. Verba, jo kūryba ir gyvenimas, regis, pasmerkti likt blaiviai neperskaityti.
(Atsiminimų fragmentai tekuria vaizdinį. Vis šis tas. Lukštas. Trynys – poezija. O ar kas raštu beperpras kiaušinį?)

(668) Pakeliui namo, ix: prisiminiau Joną Usačiovą

prie Tuskulėnų rimties parko stotelės, 2014-10-06

T-19 vartinėdamas Metus, 2011-ų balandžio numerį; tiksliau, užkliuvęs už Donato Petrošiaus (atsakymų į žurnalo anketą) pastraipos su ironijos atspalviu:

Maištauti vertėtų nebent prieš tuos rašytojus, kurie žiloje senovėje įstojo į Rašytojų sąjungą ir nustojo rašyti. Ne tik literatūrą apleido, bet apskritai pasitraukė į šešėlį. Jei paskaičiuotume, labai gausi turėtų būti ta J.D. Salingerio kelią pasirinkusių rašytojų brolija. Ar kas bandė skaičiuoti, kiek tokių RS sąvaduose? Argi nesmalsu, ką jie rezga? Gal, susipažinus su jų veikla, prieš juos ir verta būtų maištauti? (p. 107)

Atsimenu, 2001-ais, kai visai atsitiktinai atsidūriau radijuj (vietoj pensijon išėjusio Valentino Strazdelio, rengdavusio „Literatūros akiračius“), pirmas darbas buvo sumedžiot kiekvieno rašytojų suvažiavimo proga išleidžiamą brošiūrą, kurioj yra visų sąjungos narių sąrašas (su adresais, telefonais). – Sumedžiojau; regis, Janina R. padovanojo.
Tą brošiūrą skaitydamas suklusau: pasirodo, nepriklausomos Lietuvos Respublikos Rašytojų sąjungai priklauso ir Jonas Usačiovas, prozininkas/prosewriter, gyvenantis Sausio 13-osios gatvėj. Tas autorius, apie kurį tekalbėjo per paskaitas VU (1982-ais ar 1983-iais?) Liudvika Lisenkaitė – lietuviškojo soc. realizmo dėstytoja; – 1956-ais išėjo romanas Nemunas laužia ledus. Pirmas ir paskutinis kūrinys; 1956-ais J.U. buvo priimtas rašytojų sąjungon; po to – nieko.
Vis pagalvodavau: ar dar gyvas? Kartkartėm kai kurių rašytojų sąjungos narių paklausdavau: ar jūs ką nors apie J.U. esat girdėję; tebegyvas? – Atsakymas: Deja [etc.] – Žmogus tebebuvo gyvas, mirė 2013-11-20; in memoriam = cv tepaskelbė Nemunas (2013, nr. 41, p. 23), LM – tik užuojautas (kiek prisimenu).
O aš už Jono Usačiovo buvau užkibęs.
Kalbindamas radijui Alfonsą Bieliauską ir Jurgį Tornau, ėmiau ir paklausiau apie jį.
Iš pokalbio su Jurgiu Tornau (2004-ų rugpjūtį; J.T. mirė 2005-11-20):

– Dar apie vieną rašytoją norėčiau Jūsų užklaust. Dabar Lietuvos rašytojų sąjungai priklauso Jonas Usačiovas su vienintele knyga, tai yra 1956-ais išėjusiu romanu Nemunas laužia ledus. Kai kalbėjau su Alfonsu Bieliausku, jis užsiminė, kad jeigu ne Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius Jurgis Tornau, tai vargu ar būtų pasirodęs ir tas vienintelis. Ar tiesa, kad jūs esat, na, stiprokai pridėjęs ranką prie to romano?
– Tiesa. Matot, kas buvo: jis kai atnešė tą rankraštį, buvo, žinoma, nesutvarkytas, bet atskiri epizodai labai gyvi, padaryti taip gyvenimiškai, bet nesijungė, tai reikėjo kam nors sujungti. Nenorėjau, kad kas nors iš rašytojų prirašytų savo, galvojau, tegu jis būna. O jis draugas to nepaisė, per vieną suvažiavimą dėkojo Tornau, kad jam padedu, o aš kaip tik norėjau, kad jam būtų, tegu būna, tegu išeina. Bet paskui jis ėjo ne pirmyn, o atgal, mes laukėm, kad augtų žmogus. Gal neteisūs buvom, nežinau, bet šiaip norėjosi, kad tai būtų jo romanas, kad jis atsispirtų ir dar parašytų, gali dar redaktorius šį tą pataisyt, norint galima padėti žmogui, bet reik dirbti pačiam, o kai nori gatavą gauti, tai visai kitas dalykas. 

Ar užtenka dviejų paliudijimų, kad būtų galima enciklopedijose prie Jono Usačiovo parašyt:
1956-ais išėjo romanas Nemunas laužia ledus (bendraautoriai Jonas Usačiovas ir Jurgis Tornau)?

(667) Lietuviškų knygų TOP 10, 1935

Dvisavaitinis rašytojų laikraštis Literatūros naujienos 1935-ų vasarą (nelabai tinkamu metų laiku) surengė dešimties geriausių lietuviškų knygų rinkimus („vyriausiu akstinu buvo knygos propaganda ir skaitytojo skonio tyrinėjimas“). Išplatinta net 9500 lapelių, ir nuo gegužės 20-os mėnesį buvo galima balsuot, t.y. siųst redakcijon savo dešimtukus. Grįžo tik 425 lapeliai. Rezultatai paskelbti 1935-07-01 išėjusiam numery:

Boriso Jermolajevo šaržas
(Kuntaplis, 1935-06-30, p. 3)

Skaitytojai išrinko 10 literatūros gražuolių

1. Altorių šešėly Vinco Mykolaičio-Putino (3530 taškų),
2. Frank Kruk Petro Cvirkos (1385),
3. Viešnia iš Šiaurės Antano Vienuolio-Žukausko (1376),
4. Karjeristai Juozo Grušo (1112),
5. Siegfried Immerselbe atsijaunina Igno Šeiniaus (977),
6. Ieškau gyvenimo draugo Liudo Dovydėno (771),
7. Kuprelis Igno Šeiniaus (736),
8. Svečiuose pas 40 tautų Mato Šalčiaus (561),
9. Dainavos šalies senų žmonių padavimai Vinco Krėvės (499),
10. Imago Mortis Jono Kossu-Aleksandravičiaus (437).

Jei būt buvę nuspręsta rinkt ne dešimtuką, ilgesniajame sąraše būt ėmę daugėt poezijos:

11. Šarūnas Vinco Krėvės,
12. Varnos prie plento Antano Miškinio,
13. Tarp dviejų aušrų Vinco Mykolaičio-Putino,
14. Pėdos smėly Salomėjos Nėries.

Du prieduru (dėl jų ir rados šitas įrašas)

(α) Nesiliauja manęs stebint prel. Dambrauskas-Jakštas. Jo reakcija į šitąjį dešimtuką iš dalies nuspėjama: Cvirkos Franko Kruko stilius esąs nenatūralus ir tiek nežmoniškas, kad nebaigęs romano skaityti; nebaigęs ir Šeiniaus Siegfried Immerselbe atsijaunina; dėl Putino – idėjiniai nesutinkąs ir nebranginąs Altorių šešėly, tai esąs gal pamfletas, gal satyra, bet – ten esą talento. O štai kas nustebino:

Jeigu aš būčiau rinkęs 10 literatūros gražuolių, tai Liūnę Janušytę būčiau pastatęs į antrą vietą. Tik dabar perskaičiau jos feljetonų rinkinį [Ant ko ir pasirašau...] ir turiu pasakyti, kad jos kūrybą beskaitydamas vis daugiau įsitikinau, jog jinai verta lietuviškojo Zoščenkos vardo. (Apžvalga, 1935-07-14, p. 2)

Na išties dešimtukas su Janušyte antroj vietoj daug geriau atrodytų. Bet taip manė tik Jakštas, kuriam tikrai pritartų Solveiga D., Korektūros klaidos antru leidimu besirūpinusi.

(β) Gal patarimas (kad ir Metų knygos rinkimus rengiantiems), jei ne – fakto konstatavimas. – Visai gerai tie gražuolių rinkimai 1935-ais buvo apgalvoti. Rinkikų laukė dvi premijos. Viena tam, kas įdomiausiai parašys, kodėl būtent tą knygą mano esant geriausią. Mėnesį nemokamai paatostogaut žurnalistų sąjungos viloj Giruliuose galėjo Kamajų pradžios mokyklos mokytojas Vladas Varneckas, 10 taškų skyręs Putino romanui:

Ogi todėl, kad aš, paprastas mirtingasis, ne kūrėjas ir ne kunigas, Putino įtikintas, pajutau su Vasariu sunkią luomo pareigos naštą ir išgyvenau su juo tą faustišką luomo pareigos ir kūrėjo polėkių dvasinę kovą. Ne kunigas – tapau kunigu mintimis. Ne kūrėjas – gyvenau kūrėjo emocijomis. Ne Vasaris – gyvenau ir jutau kaip Vasaris. O taip įtikinti ir paveikti gali tik tikra kūryba.

Kita premija – mėnuo atostogų Birštone su išlaikymu ir voniomis – buvo paskirta burtų keliu, tiesiog už dalyvavimą (pelnė Stropelių pradžios mokyklos vedėjas Stasys Vilkys).
Neblogos premijos.

(666) Visiškai tarp kitko: apie kanceliarines priemones

Iš ką tik perbėgto Aušros Kaziliūnaitės eilėraščių rinkinio mėnulis yra tabletė (kuriame, pasirodė, per daug sapnų ir dangų; be to – galbūt pasvaideno? viliuos, – iš kai kurių užteksčių trinktelėjo ne itin malonus kvapas – kažkokio pilozopinio H₂S; ir visai nereikėjo to K.P. teksto viršely: „kuriama nauja estetika, vienijanti filosofines, menines ir revoliucines tendencijas [etc.]“ – baikim juokus):

tarp poeto ir tušinuko
galėtų būti šis tas bendra

kai tušinukas neberašydavo
jo šerdelę pakeisdavo nauja

kai poetas neberašydavo
jo paklausdavo kas nutiko

dabar

kai tušinukas neberašo
jį išmeta (p. 88–89)

Tik tiek.

(665) Pakeliui namo, viii: atvirlaiškis Ričardui

– atvirlaiškio recto pusė

– atvirlaiškio verso pusė:

Žinai, R., kadangi kartais esu pravardžiuojamas lit-rologu,
tai pirmiausia pasakysiu:
Tavo (sub)objektyvistiškasis realizmas, kaip jį įvardintų koks dr. Ramutis K.,
nuostabiai tinka atvirlaiškiams; puikiai, idealiai.
Kas negerai?
Jį noris pasitelk ir atsakymams, bet:
tai ne mano stilius; todėl ir negauni kol kas atsakymų;
kol nerasiu atsakymų stiliaus.

P.S. Štai kaip dabar, šiandien vakarą, atrodo tas šermukšnis,
į kurio atvaizdą buvai sureagavęs:

– Po velnių! Aš irgi geidauju išvysti – savo akimis, savo akiniais – tokių raudonintėlių šermukšnių.

P.P.S. Tavo atvirlaiškiai saugut saugutėliai, įaplankinti. (Jei prireiktų.)

(664) Pakeliui namo, vii: klausimas ir galbūt galimas atsakymas

T-19, prieš išmesdamas peržvelgiau Metus, 2008, nr. 10.

– Ir iš kur, kaip, kodėl randas tas mokytojo gyvent sindromas? „Pareiga“ kito žmogaus gyvenimą – ne tik artimojo ar gyvojo, bet ir mirusiojo – „įvertint“?
Iš Donelaičio tyrinėtojo dienoraščio:

pakeliui į darbą, iii
— taip, ankstesnė buvo jau surūdijusi,
bet su kableliu reikiamoj vietoj :)

1951 08 12 [įrašo autoriui jau 30 su viršum, nebe mažvaikis]
Mirė senas pensininkas Isenflamm. Daugelį metų jis dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą. Labai kuklus, darbštus žmogus. Mokiniai, kurių vienas kitas išliko, gerai atsiliepia apie jo darbą. Išėjęs į pensiją, žmogus užsidarė savo bute, savo bibliotekoje, ir ilgai, tyliai seno. Kai jis mirė, pradėjo įvairūs mėgėjai pirkioti jo knygas. Kažkokia tolima giminaitė senutė, globojusi karšinčių, pardavinėjo jas pigiai „laidotuvių išlaidoms padengti“. Kartą kitą ir aš buvau ten apsilankęs. Paskui toji senutė mirė, bute apsigyveno svetimi žmonės. Senojo Isenflamm neliko nė pėdsako. Jis neturėjo šeimos, vaikų, kurie saugotų jo atminimą. Jis mąstė ir rašė, bet rašė knygų paraštėse, ant atsitiktinių lapelių. Pirkęs kelias knygas, radau labai išmintingų įrašų. Bet jo dvasinis pasaulis sudužo į skeveldras drauge su atsitiktiniams žmonėms išparduotomis knygomis. Joks biografas neatstatys to pasaulio visumos, nors ji galėjo būti be galo vertinga. Taip dingo žmogus. Jis padarė tai kaip mokytojas. Tačiau ir čia neturėjo tikrų dvasinių pasekėjų, kurie būtų neleidę jo knygoms, jo minčių palikimui žlugti. Niekas neatsiliepė jam mirus. Jį pamini kai kas kaip „gerą mokytoją“, bet nė vieno širdyje neliepsnoja ryškūs jo dvasios bruožai. Per kuklus buvo žmogus, per tylus. Neišryškino savęs niekam, šiuo ar kitu būdu. Gal nenorėjo savęs kitiems primesti. Bet kas kita būti fanatiku, o vėl kas kita, rodos, sau žmogumi, ryškiu savimi. Mokytojas turėtų savimi uždegti mokinius – tiek čia galimybių! Tiek problemų kiekviename žingsnyje! Stok, parodyk, kaip viskas nėra paprasta, ir tegul kankinasi, tegul bręsta. Sudaužyk dvasinį nepaslankumą, miesčionišką nuotaiką. Jei dvasia gyva, tegul tai pajunta visi aplinkui! Pagaliau užrašyk, pakelk savo mintis ir patyrimą. Tai visai nėra fanatizmas. Tegul užmiršta, bet būsi nors iš savo pusės padaręs ką galėjęs. O jeigu teigiamai paveiksi nors vieną žmogų, tavo bus ne veltui gyventa. Po kuklumo žiedu kartais slapstosi ištižimas. Tegu nors šitai primena senąjį Isenflamm. Aš jo nepažinau. Tik jo užmarštis mane sujaudino. Nuostabu: ir tokia tamsa, kaip užmarštis, štai veikia skatinančiai. (p. 117–118) 

Iš Leono Gineičio dienoraščio. „Teisingiausiai“ gyvenusio ir „išmintingiausiai“ mąsčiusio lietuvių literatūros istoriko.
Klausiau savęs: iš kur tas sindromas? – Iš įsitikinimo, kad tik mano gyvenimo būdas, kelias, principai ir vertybės yra „teisingi“?

(663) Visiškai tarp kitko: dėl juoko ir dėl knygos

2014-10-02

2014-10-14

Raviu/retinu biblioteką. Panašiausia: kaip morkas.
Žiūriu, dvi Antano Ramono (kurį visai neseniai buvau prisiminęs) rinktinės Vasario upės (2007) egzemplioriai lentynoj viens šalia kito.
Gal kas norit, gal kam reikia vienos?
Padovanosiu, bet:
tam/tai, kuris/kuri ims ir – istoriškai teisingai – baigs
1957-ais išėjusioj knygoj esantį ketureilį:

Gyveno pasaulyje
Geras poetas.
Pražudė poetą
– Kas? (Du žodžiai, šeši skiemenys, rimas būtinas)

Nenoriu mest tikrai gerų knygų konteinerin, nors ant jo užrašyta „Popierius“. – Pasitelkit vaizduotę! – Ačiū.

(662) Tarp kitko: 70-osioms Mačernio žūties metinėms

Spalio 7-ą buvo lygiai 70 metų, kai žuvo Vytautas Mačernis (1921–1944). Metų žurnalo vyr. redaktoriaus Danieliaus Mušinsko prašomas parengiau pluoštą žurnalistės Aldonos Kudžmaitės (1923–1993) atsiminimų apie jos apsilankymus Šarnelėje sovietmečiu. Apie autorę ir jos atsiminimus tiek tepavyko sugaudyt žinių:

Gimusi Šeduvoje, Aldona Kudžmaitė 1950 metais baigė Antavilių namų ūkio technikumą, dirbo agronome Kavarske ir Baleliuose, o 1953-iais pradėjo ketvirtį amžiaus trukusią žurnalistės karjerą Valstiečių laikraštyje – pradžioje kaip korespondentė, vėliau buvo žemdirbystės skyriaus vedėja. Praėjusio amžiaus 9-ame dešimtmety ėmė rašyti atsiminimus, kurių imtis vis skatinęs poetas Eugenijus Matuzevičius (1917–1994), žurnalistės abejones dėl rašymo prasmės ir būsimų tekstų vertės atremdamas: „Tu tik rašyk, o kas skaitys – negalvok!“
Vienas Aldonos Kudžmaitės atsiminimų mozaikos Ko nesurašiau į laikraštį tomelis atsidūrė prof. Vandos Zaborskaitės (1922–2010) archyve, kuris dabar saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne ir baigiamas tvarkyti. Mašinėle perrašytų atsiminimų tituliniame puslapyje nurodyta, kad tai esanti II dalis (vadinasi, tikrai buvo ir pirmoji, o sprendžiant iš Pabaigos žodžio, greičiausiai dar ir trečioji). Spėtina, kad būtent dėl čia esančių liudijimų apie Vytauto Mačernio šeimos likimą ji ir buvo padovanota prof. Zaborskaitei. 

Atsiminimai paskelbti ką tik išėjusiame 10-am nr. (p. 129–134). Numerio medžiaga tekstuose.lt atsiras ne staigiai, todėl pagalvojau: gal neprenumeruojantys ir neperkantys žurnalo kioskuose norėtų apie gyvenimą Šarnelėj sovietmečiu pasiskaityt spalį? — Prašom.

(661) Iš popieryno, xx: apie vieną Pakšto idėją

                                                    Pakštas? Aaaa, žinau! Ivaškevičiaus Madagaskarą mačiau.
                                                                                                              Iš nugirsto pokalbio

2013-ų pačioj pabaigoj [net] Seime vyko konferencija, skirta prof. Kazio Pakšto 120-osiom gimimo metinėm. Ją rengęs A.B. siūlė (el. laišku) ir man dalyvaut; ir gerai, kad nesusigundžiau. Taip, buvo laikas, kai domėjaus Pakštu ir jo idėjom, buvo. – Iš to domėjimosi laiko liko tekstas, kuris – pasirašytas vardu pavarde, ne slapyvardžiu, buvo išspausdintas Šiaurės Atėnuos 1992-01-03, p. 5 (perskaičiau, lyg ir ne gėda).

prof. Kazio Pakšto šaržas,
paišytas Leo Kagano
(Sekmadienis, 1932-05-29, p. 2)

Prof. Kazys Pakštas ir antrosios tėvynės idėja

Šnekantis su senosios kartos inteligentais – ketvirto dešimtmečio gimnazistais – teko patirti, kad tuolaik prof. Kazys Pakštas visuomenės daugumai rodės esąs didis fantastas, o ne Lietuvos geografijos mokslo pradininkas, ir jo svarbiausia idėja esą buvusi perkelti visą Lietuvą kažkur Afrikon. Šiuolaik daugelio iš mūsų galvose net to (gerokai kryptelėjusio ar kreiptelėto) vaizdo nėra. Prakusdami kibom į skvernus palygint ramiems, akademiškiems „vertikaliesiems“ svarstytojams (Šalkauskiui, Maceinai, Vydūnui, dar vienam kitam), veik nekreipdami dėmesio į bene dinamiškiausio mąstymo ir veikimo pirmosios Lietuvos Respublikos žmogų, iš visų jėgų „purčiusį“ beužsnūstančią visuomenę ir ypač valdininkiją. Ir išties retas težinom, kad 1938 metais, režimui rengiant „Smetonos rinkimus iš Smetonos“, per XX amžiaus dienraštį buvo iškelta alternatyva – Juozo Brazaičio žodžiais tariant, „dinamikos, pažangos ir demokratijos simbolis“, vienas iškiliausių vadinamosios 1936-ųjų generacijos asmuo, – prof. Kazys Pakštas. Deja, vėl pasak Brazaičio, „cenzoriaus plunksna tam ir buvo, kad šitas simboliškas gestas visuomenės nepasiektų ir toliau liktume neplaningoje inercijoje, iniciatyvos ir minties užgniaužime – ligi pat katastrofos...“

Prof. Kazio Pakšto idėjų aruode antrosios tėvynės idėja ne pagrindinė, bet išties įdomi ir sukėlusi bene karščiausių ginčų. Daugiausia dėmesio profesorius skyrė istorinei tėvynei, metęs šūkį, kad privalu pasukti Lietuvos laikrodį šimtu metų pirmyn, kad privalu gelbėtis nuo artėjančių katastrofų dinamiška kultūrine kūryba. Ir ko tik nesiūlyta! Ir Baltoskandijos idėja, ir Lietuvos sujūrinimo planas (deja, valdžiai labiau rūpėjo pliažas), sostinę perkeliant Klaipėdon, ir kultūrinė autonomija (kuriai priešinosi tik tautininkai), ir (jau po karo) Vidurio Europos pavergtųjų tautų konfederacija, ir – pagaliau – antrosios tėvynės vizija, ilgiausiai tvėrusi nenuilstamai ieškančios minties priebėga.
Antrosios tėvynės, atseit diasporos, turinčios plačią kultūrinę ir socialinę autonomiją, įkūrimu prof. Pakšto užsidegta apie 1924-us. Ši mintis buvo grindžiama Lietuvos geopolitinės ir socialinės padėties analize. Bene aiškiausiai ji išdėstyta garsiojoje Virbalio programoje 1928 metais:

Nėra Europoje antros tautos, kuri būtų tiek išstatyta ištautėjimo ir svetimos kultūros užgožėjimo pavojams, kaip Lietuva, gulinti svarbiųjų Europos arterijų kryžkely. Dėl jokio uosto tiek nesivaržoma, kiek dėl Klaipėdos. Nė vienai tautai tiek nepavydima josios sostinės, kiek Lietuvai Vilniaus. Nė viena tauta nėra tokioj disproporcijoj su savo priešais ar konkurentais, kaip yra Lietuva, trijų didelių tautų apsupta. Nė viena Europos tauta neturi tiek nutautintų miestų, kaip mūsų šalis.
Kai Šveicariją ir Afganistaną charakterizuojame aukštais kalnais, Italiją – meno kūriniais, Suomiją – ežerais, tai Lietuvą reiktų pavadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi mažai tautai.

Ir kitoje vietoj:

Ar mūsų nepriklausomybė ilgiems amžiams garantuota, ar ji tik kelių dešimtmečių meteoras, blykstelėjęs keista pašvaiste istorinių amžių eigoje? Nesitikėdamas tikro atsakymo [...], noriu paskatinti mylimos tautos likimą spręsti, lyg mūsų politinės laisvės laikas būtų apribotas. Šitaip sprendžiant klausimą, atėjus nelaimių audrai, būsim jau gal pasiruošę imti savo likimą į savąsias rankas ir stosim į kovą nedrebėdami ir tikėdami ją tikrai laimėti! –

taip buvo kalbėta 1928 metų Vasario 16-ąją Virbalio muitinės salėje.
Antroji – socialinė – priežastis, skatinusi mąstyti apie diasporos būtinybę, – trečiame dešimtmety ypač padidėjusi emigracija, dažniausiai Pietų Amerikon, kur lietuviai atsidurdavo (nelabai perdedant) apverktinoj būklėj. – O jeigu juos planingai nukreipus vienon vieton? Pasak paties prof. Pakšto, „1924 m. susidomėjau Quebeco centrinėje daly esančiomis molinėmis dirvomis, bet jos paskiau jau buvo vietos prancūzų apgyventos. 1927 m. susidomėjau kolonizacinėmis galimybėmis São Paulo valstybėje, Brazilijoj, bet patyriau, kad lietuviai čia negaus kultūrinės autonomijos. 1930–1931 m. tyrinėjau Angolą Pietų Afrikoje, bet politinės sąlygos neatrodė palankios. Pietinė Rodezija atrodė tuomet geresnė, ypač politinių teisių atžvilgiu, bet jon jau skverbėsi gausūs britų kolonistai ir geresnes žemes greit išpirko.“
Tačiau prof. Pakšto perspėjimai ir ieškojimai valdžiai atrodė visai neverti dėmesio.
1935 metais, ruošiantis Pasaulio lietuvių kongresui, profesorius sukonkretino savo sumanymą tardamas, jog tai turėtų būti apie tūkstančio šeimų diaspora, „naujokynas“, „lietuvybės rezervas“. Ši mintis tapo dar aktualesnė, kai pradėjo komplikuotis Europos politinis gyvenimas, po truputį aiškėjo, jog karo vargu bau bus išvengta. Deja, be naudos prof. Pakštas varstė ministerijų ir net prezidentūros duris, siūlydamas išsiųsti keletą šimtų jaunų šviesių galvų užsienin, išvežti didžiuosius Lietuvos kultūros turtus ir valstybės auksą. Ta žmonių grupė turėjo, profesoriaus manymu, tapti branduoliu, neleisiančiu nutrūkti lietuvių kultūros raidai šalies okupacijos atveju. Deja, valdžia laikėsi fatalistiškai, o prezidentas Antanas Smetona tik tarstelėjęs: „Ech, tas Pakštas su savo planais tik paniką kelia.“ Ir, pasak Zenono Ivinskio, „Lietuva pasiliko okupacijai tobulai nepasiruošusi“.

۩ ۩ ۩
1947 metais, kada tūkstančiai lietuvių pabėgėlių glaudėsi DP stovyklose, prof. Pakštas per Aidų žurnalą vėl priminė savo idėją. (Beje, ji nebuvo svetima ir exprezidentui Kaziui Griniui, kurio 125-ąsias gimimo metines šiom dienom minim. 1945-ais jis iš Vokietijos buvo parašęs laišką prof. Pakštui klausdamas, ar tas jau nužiūrėjęs vietą lietuvių tremtinių diasporai, kad jie neprarastų kalbos ir kultūros.)

Demokratinėje ir laisvoje žemėje įsteigus tokį židinį, tektų tuoj steigti savą spaustuvę: jos tikslas būtų gelbėti lietuvišką žodį, žūstančią knygą. Reiktų steigti ten visos išeivijos biblioteką ir muziejų ir ten rinkti pasauly išbarstytus lietuvių kultūros likučius ir trupinėlius, –

vėl planavo profesorius. Deja, ir šįkart praktiškai nesulaukta atgarsio. O bene didžiausia kliūtis, stabdžiusi net bandymus „atsarginės tėvynės“ ieškoti, – lėšų stoka. Prieš tai, 1939–1946 metais, prof. Pakštas domėjosi Rytų Afrika (ypač Tanganika), Mingano teritorija Quebece, Peace River slėniu Albertėje, Naujųjų Hebridų salomis Pacifike ir Britų Gvijana Pietų Amerikoje. Galų gale buvo apsistota prie Britų Hondūro Centrinėje Amerikoje.
Lėšų surengti ekspediciją į „didžiųjų įdomybių šalį“ atsirado tik 1958-ais. Kaip klojosi ta kelionė, galima patirti iš profesoriaus laiškų, siųstų Draugo dienraščiui. Juose dar kartą atsiskleidė kitas Kazio Pakšto talentas – beletristo. Tuos laiškus skaitė, drįsčiau spėt, net didžiausi skeptikai. Dėl įdomumo.
Kaip pavyzdys, jog iš tiesų Britų Hondūre galima kompaktiškai įsikurti sudarant autonomišką židinį, buvo nurodomi vokiečiai menonitai. Be to, ir vietos valdžia nusiteikusi gan palankiai.
1959-ų pavasarį dauguma Amerikos lietuvių laikraščių išspausdino arba profesoriaus straipsnį „Atsarginės tėvynės reikalu“, arba pokalbius su juo. Tai buvo Dausuvos sąjūdžio pradžia. 1959-05-15 išėjo pirmasis Dausuvos biuletenio numeris. Rugpjūčio 26-ą Vašingtone susibūrė pirmasis Žaliosios diasporos, arba Dausuvos klubas, vėliau – Čikagoj, Detroite, Brukline, Baltimorėj, Pietų Amerikoj, dar šiur tur. (Tarp kita ko, kaip pastebi prof. Juozas Eretas, dauguma dausuviečių buvo aukštaičiai, kaip ir pats iniciatorius.) O spaudoj užvirė suputojo diskusijos. Kaip ir dera laisvoj visuomenėj, jeigu kas nors siūloma, tuoj atsiranda ir abejojančių. Kaip ir anksčiau, dauguma šitą planą laikė fantastikos srities dalyku (nors išties nevertėtų užmiršti prof. Pakšto ištaros, jog be fantazijos nieko negalima padaryti). Be to, tuolaik dauguma jau buvo prasikūrus, tad viską metus važiuoti į tropikų miškus (92% Britų Hondūro apaugę miškais) išties nebūtų buvę rimta (tai, beje, prof. Pakšto manymu, tik dar kartą paliudijo lietuvių dinamiškojo prado stoką). Ir dar – kad Britų Hondūras gali nebeilgai būti britų. Ir apskritai – tėvynė viena ir jokios antros negali būti.
Tiesa, į šį šurmulį atsiliepė net Literatūra ir menas. Cvirkišką „sąmojį“ apie „Smetonos kiemo gaidį“ pralenkdamas, savaitraštis kirto „dvidešimto amžiaus Mozei“, pasiryžusiam „išvesti tautiečius iš Vestfalijos barakų rojaus į Hondūro tropikų dausas“. O kad neliktų abejonių, apskelbė prof. Pakštą esant anglų šnipą, kuriam atlyginama „purvinais doleriais“ už tai, kad verbuojąs dipukus-emigrantus, be galo trokštančius grįžti tėvynėn prie Nemuno, o ne vykti į „atsarginę tėvynę“ tropikų gyvatynuose. Tataigi.
Paskui prasidėjo neaiškumai su Britų Hondūro valdžia. O ir pinigingų tautiečių, pasišovusių tenai vykti, nelabai rados. 1960 metų pradžioje vienas iš aktyviausių prof. Pakšto pagalbininkų okeonografas Povilas Almis Mažeika dar siūlė Bahamų salas išbandyti, tačiau entuziazmo banga buvo beatslūgstanti, susidomėjimas beišblėstąs.
Po kelių mėnesių, 1960-09-11 užgeso antrosios tėvynės idėjos tėvo – prof. Kazio Pakšto gyvybė.

۩ ۩ ۩
Kiek ten buvo tuščių fantazijų, kiek tos svajonės buvo pagrįstos realumo, dabar jau sunku spręsti. Tačiau tenka visiškai sutikti su šiais prof. Pakšto žodžiais:

Jeigu šie sumanymai ir nieko nepasiektų, liktų tik teorijoj, tai jų svarstymas, įsigilinimas į juos pateikia naujos rūšies intelektualinio sporto, tikrai naudingo aprimusiuose, sustingusiuose mūsų kultūros ir likiminių klausimų dirvonuose.

Šiuolaik iš prof. Kazio Pakšto idėjų aktualiausia, regis, posūkio jūros link būtinybė, valstybės jūrinės politikos formavimas. Juk iš tiesų – „ne kojoms mirkyti Dievas mums jūrą davė, o ja plaukioti savais laivais“. Kitas dalykas – Baltoskandijos (kon)federacija. Trečias, ypač suaktualėjęs, kai pasiskaitai laikraščių ir pasiklausai parlamentarų, kultūrinės autonomijos idėja. Bet apie kiekvieną reiktų atskiros šnekos.

1991.XII.8

P.S. Antroji Lietuvos Respublika tokio idėjų generatoriaus, kokį turėjo pirmoji, deja, neturi. Pataisykit, jei klystu.

(660) Užparaštė, xcvii: apie modernistiškiausią [?] Basanavičiaus portretą

o galais! Dar kartą įsitikinau: —vg— nepajėgus iš taško A nukeliaut į tašką B tiesiausiu keliu; užkliūva (ar: užkliūna?).

Galvoj prisikaupė įrašų, kuriems būt galima uždėt užparaštės kepurę. Visai (bent man) patiko, kad tokio pobūdžio įrašai pradedami inicialu, t.y. paišytine didžiąja raide. – Pagalvojau: reikia dar tokių pasirinkt. Prisiminiau Vilniui vaduoti sąjungos leistą Mūsų Vilnių (prieš keletą metų rimtokai vartytą). Štai šita P – iš ten.
Padorumas reikalauja nurodyt, kas tų inicialų autorius.
Su Mūsų Vilnium, kiek pavyko atkapstyt, bendradarbiavo vienas dailininkas – Vilniuj dailės studijas baigęs, o paskui Kaunan persikėlęs Balys Macutkevičius. – 90 su viršum nuošimčių, kad tam žurnale publikuoti (o čia – republikuojami) inicialai – paišyti jo. Bet:
Macutkevičius paišė ne tik inicialus, ir portretus. – Nemažai jų išlikę, buvo rodomi 2005-ais Lietuvos dailės muziejuje eksponuotoj personalinėj parodoj „Modernisto portretas socrealizmo fone“, bet tos parodos eksponatų sąraše neradau [!] B.M. 1937-ais nutapyto Jono Basanavičiaus portreto.
Portretas buvo reprodukuotas dukart (kiek pavyko išsiaiškint):

• pirmąkart – Kosto Radziulio parengtoj brošiūroj Lietuvos Atgimimo patriarcho d-ro Jono Basanavičiaus gyvenimo vaizdų albumas su biografija (1937, p. 45; žr. kairėj),
• antrąkart – minėtam žurnale, 1937, nr. 4/5, p. 59.

O kur originalas? – Nesu matęs. Ėmiau ir paklausiau tos 2005-ais vykusios parodos vienos iš kuratorių – Giedrės Jankevičiūtės, gal ji ką nors apie kalbamojo J.B. portreto likimą žinanti. Atsakymo pabaiga:

[...] Trumpai tariant, portretas galėtų būti išlikęs, bet neturiu jokio supratimo, kur jo būtų galima ieškoti. Deja...

Vargu ar originalas išlikęs ir kur nors slepiamas; manau, neišliko.
Todėl ir pagalvojau: jei būsimiesiems dailininkams (ar kaip kitaip dabar reikia vadint?) yra dėstoma koloristika, kokio seminarinio darbo užduotis galėtų būt tokia:
(a) išstudijuokit Balio Macutkevičiaus spalvų dermes;
(b) pamėginkit nuspalvinti B.M. paišyto Basanavičiaus portreto juodai baltą reprodukciją.
Visai įdomu būtų pažiūrėt variantus.

(659) Pakeliui namo, vi: ar yra / kas tai galėtų būti „nepatogi“ literatūra?

Po Vido Morkūno apsakymų rinkinio Reportažas iš kiaušinio (2012) pristatymo Rašytojų klube [vientisas – epitetas, kuris iš principo netinka šitam rinkiniui; atskiras apsakymas = atskiras pasaulis, kuriame racijos ir vaizduotės santykis vis kitas etc.], laukdamas A-46 stotelėj, kuri turėtų vadintis Skalvijos, o vadinas Operos ir baleto teatro, pagalvojau: reiktų peržiūrėt šiųmečio festivalio „Nepatogus kinas“ programą; gal bus to, ką norėčiau pamatyti.

Rengėjai: „Nepaisant festivalio socialinės misijos ir nekomercinio pobūdžio, [etc.]“ – sintaksė, išduodanti esmę? 
Kiek suvokiu, festivalio misija – socialinė (ne estetinė), o „nekomercinis pobūdis“ – perkūnsargis ir sykiu jaukas; savaime suprantamas ir pateisinamas dalykas: reiks paskelbt apie žiūrovų skaičių? – ne per daug? – „nekomercinis“; kita vertus, dalį žiūrovų tikrai privilios akcentuojamas „nekomercinis pobūdis“.

O kas galėtų būt vadintina žodžių junginiu nepatogi literatūra?
Kurios žodžio nepatogus reikšmės šiuo atveju galėtų būt aktualizuojamos? — 1. blogai pritaikytas vartoti, naudoti, sunkus, nemalonus vartoti, naudotis? 2. negeras, netinkamas, nederamas? 3. negražus, nedailus, nepuikus? – Gal reiktų pasitelkt kitus žodžius? – Trikdantis? Verčiantis persvarstyt nuostatas?
Bet pirmiausia turi būt literatūra, o tada jau gali trikdyt, gali ne. Atžagareivis turėčiau jaustis esąs. Manau, mene estetinė dimensija esminė turi būti. Ne tematika. Socialiai angažuotas menas nėra joks savaiminis gėris, vertas daugiau dėmesio negu kitoks.
Ir apskritai: menas nei pagerino pasaulį, nei pagerins. Saviapgaulė kitaip manyti.

P.S. (2014-11-07) Čia galima pasižiūrėt, ko pripaišė Kęstutis K. Šiaulytis per Vido Morkūno knygos pristatymą.

(658) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxxix

– Tai tie raudoni tikrai nieko nepadarys?
– Tikrai!
– Na tai viską skalbtina ir sukišiu. Ir bus, kaip bus.
– Kišk. Kas per paranoja...
– Tikrai?
– Koks skirtumas? Eik skalbt.

(657) Visiškai tarp kitko: apie spalvas

Norėtųs,

kad ruduo sietųsi štai su tokia spalva,

ypač – nutvieksta saulės;

o siejas

su rūkų pribaigtųjų
(lauke augintų)
pomidorų stiebų spalva –

tamsiai tamsiai pilka, vos ne juoda, dar ne juoda.

O jums?