 |
| autoportretas (šiuolaikiškai: selfie) 2014-10-29 |
Net kelis kartus esu mėginęs.
Bet kas pribaigia?
Vieną dieną neturi ką parašyt, kitą dieną – turi, bet neturi kada, ir pagalvoji: joks čia ne dienoraštis, o juk norėjai rašyt dienoraštį.
Šiandien ėmė ir paskambino Ričardas Š. Norįs trumpai patrukdyt.
Sulaukiau: perdavė – tikrai nustebau – šįmet išėjusį Dianos Paklonskaitės antrąjį eilėraščių rinkinį Lakštingalų Airijoj nėr su dedikacija (ir aš prisimenu labai šiltai);
per š.m. PDR gavo užduotį; dar ir priminė šį tą: atspausdino tinklaraščio įrašą ir prirašė: „Sulaukei!“
Ir dar maišeliuosna įpilstytų smėlio pavyzdžių padovanojo.
----------------------------
Važiuodamas T-19 pradėjau skaityt. Ciklo „Naktinė pamaina“ paskutinė eilutė:
estetiškai pakvimpa realybė (p. 24)Atsparos eilutė. (Nors tik trečdalį rinkinio perskaičiau, ryt rytui pasilikau.)
Keistas žodis sukiojas galvoj, skaitant D.P. poeziją: adekvati. – Ir neparašysiu jokios recenzijos, nors turėčiau.
----------------------------
Prisiminęs peršviečiamą dėžutę, ant kurios užrašyta „šileikos smėliai“, jon papuls naujosios dovanos, – pagalvojau: į dangų žvelgia ieškantys bendrybių, o į žemę – skirtybių.
– Spalva; nenusakoma, tik matoma. (Cheminė sudėtis taip pat turėtų skirtis, kas be ko.)
Aleliuja (dėl Paklonskaitės).
AtsakytiPanaikinti