(776) Visiškai tarp kitko: apie poezijos skaitymą

Taip, kartkartėm pajuntu nesutramdomą norą skaityt poeziją.
Taip, priklausomybė.
Va prieš kokią savaitę bibliotekoj pamačiau iš krūvos išlindusį kampą Romo Daugirdo rinktinės Tatuiruotės ant veidrodžio (2009; nežinau, kaip ji pas mane atsirado).

Man nepatinka, kaip R.D. perjunginėja poetikos sankabą; kažkaip „mechaniškai“, pvz.:

tačiau įkaušt nespėjame nes pakeliui į kulminaciją
ant kelio krenta žvaigždės ir užgęsta
sužeisdamos susinaikinimo palaimą iki sveiko proto (p. 161)

Bet: pirmoj šito eilėraščio, „Polėkis“, eilutėj užrašyta mintis yra tiesiog mūsų gyvenimo kvintesencija:
mes esam nuomininkai, kurie uostom svetimas gėles.
Taip: nuomininkai, uostantys svetimas gėles.

(669) Užparaštė, xcviii: dar vienas štrichas vėlyvojo sovietmečio Baudelaire’o vaizdiniui

is neišeina iš galvos nuo ketvirtadienio. Tebūnie užfiksuota.
2006-12-07 išėjusiam Nemune buvo du puslapiu Gasparo Aleksos atsiminimų ir kt. apie Algirdą Verbą.
2014-10-23 – du puslapiu Romo Daugirdo „Solo kvintetui“.
Kvintetas: Žvėryne gyvenę Verba, Jurgis Kunčinas ir (vienintelis tebegyvas) R.D.; prisijungdavo nuo kalno nusileidę Ričardas Gavelis ir Valdas Kukulas. Gerdavo ir šnekėdavos. Šnekėdavos gerdami. Gėrė šnekėdamiesi:

Nualinti oficialaus optimizmo putų, mėgindavome kiek atsiriboti nuo atgrasios aplinkos ir užsimiršti tarp likimo brolių. [...] Trumpam pasijusdavom beveik laisvi. [...] Vidinis nerimas, graužatis ir nepasitenkinimas savimi, laistomi alkoholiu, sukūrė Molotovo kokteilį, kuris sudegino bendražygius. (p. 10)

Ir tas vaizdinys, kuris įsipjovė atmintin:

Jau netoli finišo Algis vis prašydavo „merzavčiko“ (200 g degtinės buteliuko). Atnešdavau. Bet gerti nebegalėjo – vemdavo krauju. Pasikišdavo po pagalve. Sakė, tada jaučiasi ne toks vienišas. (p. 11)

Pagalvojau: ar kas iš kitu laiku gyvenančių bepajėgs suprasti tos šv. saviapgaulės (plg. šv. melas) esmę ir nuo vaizdinio pereit į portretą? – Dukart dalyvavau pristatant Valdo Kukulo studiją apie Paulių Širvį; abukart pasakiau: neįsivaizduoju, kad kas blaiviau galėtų parašyt. Verba, jo kūryba ir gyvenimas, regis, pasmerkti likt blaiviai neperskaityti.
(Atsiminimų fragmentai tekuria vaizdinį. Vis šis tas. Lukštas. Trynys – poezija. O ar kas raštu beperpras kiaušinį?)

(612) Iš popieryno [ir pan.], xviii: apie eses

Vis mažiau lieka žmonių, į kuriuos kreipiuos Jūs + vardas; kaip Henriko Algio Čigriejaus sveikata? [Metais vėliau negu Henrikas gimęs Tėvas va ėmė ir numirė.]
Į Juozą Aputį  [*1936, †2010] irgi kreipdavaus: – Jūs, Juozai.

Popieryne radau išsiplėštą lapą iš Nemuno, dar spausdinto ant paprasto popieriaus, laikraštinio, – Jūratės Sprindytės „sukaktuvinį atviruką“ – impresiją rašytojo 70-mečio proga – „Ak, Aputi!: Kelios tezės ir vienas palinkėjimas“ (2006-06-15, p. 3). Gražus tekstas, tikrai gražus; dabar vėl skaitydamas užkliuvau už šito J.S. teiginio:

O knyga „Keleivio novelės“ (1985) buvo tikras dabartinės esė pranašas, nors jos pasirodymo metais niekas apie esė žanrą nė nekalbėjo.

Tuolaik ir apie multikultūralizmą nieks nekalbėjo.
-----------------------------------------------------------------------------
Taip, nelyg koks apsėdimas tos vis už akių užkliūvančios mintys apie eses.
Štai greičiausiai š.m. pradžioj Romas Daugirdas klausia Eugenijaus Ališankos, kaip tas suvokiąs šį žanrą; ats.:

Kas vis dėlto yra ta esė šiandien? Etimologinis šio žodžio aiškinimas veda į banalybių pelkes, kiti – į dykumas ar gentines nesantaikas, todėl siūlyčiau mūsų patriarcho versiją. Vargu ar jis girdėjo apie esė, rašydamas savo tekstą, bet jis galvojo apie tekstą, rašydamas savo gyvenimo istoriją. Turiu omeny Jono Basanavičiaus esė „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“. Taigi, mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, bene tiksliausias esė apibrėžimas, kokį šiandien galėčiau pasiūlyt savo tekstams. (Metai, 2014, nr. 4, p. 104)

P.S. Dr. Basanavičiaus išleistoji Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija pasiekia 1922 metus; jos pamatas – užrašų knygelės; paskutinių gyvenimo metų istorija tebetūno knygelėse, rašytose, galima sakyt, iki paskutinės gyvenimo dienos.

(432) Rastinukai, xxvii: Romo Daugirdo eilėraštis

Su Romo Daugirdo kuriama poezija mano santykiai sudėtingi (gal reikėtų rašyt: komplikuoti, – adekvačiau skambėtų?). Mėginau skaityt kelis jo eilėraščių rinkinius – tepaskaitinėjau, deja. Per daug viskas iš galvos; metaforos išmąstytinės; net instinktai – per psichoanalitinį suvokimą.
Jokia čia tragedija: tiesiog – nepagaunu bangos, ir tiek.
Ir va šįryt, kitaip ir negalėjo būt, įlipus į 19 troleibusą ir išsitraukus iš kuprinės prigriebtąjį išplėšų iš pagyvenusių laikraščių pluoštą, maždaug ties Rygos stotele dingtelėjo: radau Romo Daugirdo eilėraštį, kurį, regis, suvokiau (LM, 2005-11-04, p. 16):

Vartai

Jos dar ateis
tos moterys
tarsi razinos
iš nakties pyrago
nuo žodžio „mąstymas“
nupurtys nosinę
ir taip apsaugos
smegenis
nuo plūgo
išves tave
per siaurą tarpą
tarp lojančių daiktų
ir angelų
ir gal išgelbės
neprasmingai
jeigu išmoksi
nežinot

Gražu, bet dar nesutikau (net sapnuos, deja) moters, kuri nupurtytų nosinę nuo žodžio mąstymas; deja (bet tai ne moterų, o mano problema).

(263) Visiškai tarp kitko: Michaux ir Kasparavičius

Važiuojant į darbą 19 troleibusu: Henri Michaux (1899–1984) novelių ciklas Toks Plunksnius (Un certain Plume, 1930), puikiai išverstas Dainiaus Gintalo (Metai, 2012, nr. 1, p. 74–86; talentingo žmogaus, ir kaip poeto, ir kaip vertėjo, ir kaip išviečių įamžintojo); puikiai, nes skaitydamas net nejauti, kad tai vertimas. D.G. rašo, esą „novelių nuotaika bei stilistika primena būties ir kasdienybės absurdą perteikiančią Daniilo Charmso prozą“. O man priminė kito.
Einant per Žirmūnų tiltą: įdomu, ar papuls į LLTI sudaromą kūrybiškiausių praėjusių metų knygų 12-tuką Ramūno Kasparavičiaus (beje, frankofilo, bent jau iš dalies, pasak Romo Daugirdo) pasakojimų rinkinys Decameron medicus, kuriame yra lyg ir (labai lyg ir) Plunksniaus atitikmuo – Ignotas Žiogelis. Juokais jo metodą vadinu paplaukusiuoju realizmu (įvardžiuotinai paplaukęs ar net išplaukęs r.), o pasakojimus – kokteiliais, kurie [kad rimčiau skambėtų, de saussure’iškai pratęskim] langue gomurį šiurkštokais įvairiausiais parole liežuvėliais kutena [esat mėginę? kaifas!] ir laipsnių turi – ir šypteli siurbdamas, ir vaizduotė ima garuot. Smagu skaityt. Ir dar norisi.

2012-02-09: Nepapuolė pitoreskos 12-tukan, nors tarp kandidačių beigi kandidatų, kaip teko girdėt, ir buvo. Esą lėmė (įspėju: nuogirdom remiuos, pats nebuvau) pastaba: Kasparavičiaus „galai palaidi“; bet tai ir žavu – pasakotojas lyg koks astronautas, nesvarumo būkle besimėgaujantis: aplink jį viskas plauko – ir tai, kas gali, ir tai, kas galėt neturėtų.